Pasaulį apėmusios pandemijos pančiuose, kurie varžo ne tik tave ar tavo artimą, bet ir už tūkstančio kilometrų esantį nepažįstamąjį, kurie griauna planus ir nusistovėjusią tvarką, retam sunku išlaikyti blaivų protą, nelinkti į kraštutinumus, nepasiduoti. Esame arčiausiai ypatingosios padėties, kai, kaip ir aptarsimas Algirdo Landsbergio personažas, galime paklausti už tūkstančio kilometrų esančio nepažįstamojo: „Kada čia draudžiamoji valanda?“ Galime iš visų dar turimų jėgų sušukti – noli me tangere! Tačiau pandemija mus paliečia – ir fiziškai, ir rimtį sudrumsčia, ir sumaišo mintis. Šioje nerimą keliančioje situacijoje užduodame klausimus sau patiems apie save ir pasaulį, tokį, koks jis bus. Taip tarsi priartėjame prie tų, kuriems šie klausimai kildavo dėl istorinių ar kultūrinių negandų. Taip priartėjame ir prie Landsbergio romano Kelionė herojaus Juliaus.
Algirdas Landsbergis (1924–2004) – lietuvių išeivijos prozininkas, dramaturgas, literatūrologo Rimvydo Šilbajorio laikytas pačiu sąmoningiausiu, analitiškiausiu ir moderniausiu savo laiko rašytoju1. Rašytojo kelio pradžia – karo pabaigos ir pokario laikas, istorinės traumos išgyvenimas, tapatybinių, kultūrinių šukių rankiojimas. Jo kūryboje konstruojami vaizdiniai ir idėjos nebeturi jokio realaus pagrindo, ant kurio būtų galima formuoti stabilias konstrukcijas. Su tuo tarsi nesusidūrė prieškariniai autoriai, kuriems tereikėjo sustatyti šachmatų figūras ant lentos ir tada jomis žaisti, nors modernėjančio pasaulio našta ne vieną jų ir prislėgė. Pradėjęs kurti, Landsbergis atsidūrė lūžio vietoje, kurioje reikėjo begalės intelektualinių pastangų išlikti ir nepasiduoti nevilčiai. Būtent tada, griūnant planams ir nusistovėjusiai tvarkai, Landsbergis modernia gaida atvėrė naują horizontą laisvam, klausiančiam, ieškančiam herojui2.
1944 m. traukdamasis į Vakarus Landsbergis papuolė į vokiečių nelaisvę ir buvo įdarbintas karo aviacijos fabrike frezuotuoju-mechaniku. Po karo pradėjo studijuoti Mainco universitete, bendradarbiavo su Jonu ir Adolfu Mekais, kartu leido avangardinį žurnalą Žvilgsniai3. 1949 m. išvyko į JAV, kur, kaip ir daugelis išeivijos intelektualų, sunkiai, bet įsiliejo į atsivėrusį naujų galimybių horizontą. Dirbdamas Bruklino knygyne ir mokydamasis Kolumbijos universitete, Landsbergis sukūrė šeimą ir, po truputį rankiodamas gyvenimo kelionės šukes, ėmė pažindinti literatūros pasaulį su savo „įspūdingo diapazono balsu“4.
1954 m. už išleistą debiutinį romaną Kelionė (turintį autobiografinių elementų) Landsbergiui buvo paskirta dienraščio Draugas premija. Romano fabula – besibaigiančio karo verpetai, į kuriuos įtraukiami romano personažai. Autorius lyg profesionalus kinematografas fiksuoja ir transliuoja dinamišką reginių mozaiką. Rodos, fone girdi besisukančią kamerą. Vaizdas kartais iš nespalvoto tampa spalvotas, kartais – aklina tamsa ir spengimas ausyse. Skaitant prieš akis net iškyla garsioji Antano Sutkaus daryta Jono Meko nuotrauka, kurioje jis su kamera šienauja pievą.
Kūrinio centre – iš Lietuvos nuo artėjančios Raudonosios armijos bėgantis jaunuolis Julius, anksčiau svajojęs tapti vienuoliu. Julius sėda į traukinį ir išvyksta į Karaliaučių, tačiau ten priverčiamas (kaip ir autorius) dirbti žlungančioje karo pramonėje. Julius uždaromas fabrike, čia sutinka labai skirtingus draugus (bendradarbius) ir prižiūrėtojus, kurie ir lydi jį šiame kelionės etape. Kaip pažymi literatūros kritikas Vytautas A. Jonynas, šie bendradarbiai ir tai, kad jie buvo kitataučiai, tuo metu buvo „naujovė mūsų prozoj“5.
Nors tik vėlesniuose kūriniuose Landsbergis atsiskleis kaip dramaturgas ir talentingas dialogų rašytojas, skaitant Kelionę matosi šio talento užuomazgos, kartais keliančios šypseną, tačiau svarbiausia – darančios personažus įtikinamus, tikrus. Juliaus sutinkami personažai yra įvairiapusiški ir įdomūs: vienuolis tėvas Gailėnas, pasiliekantis Lietuvoje ir nebėgantis nuo bolševikų, Renesanso menu besižavintis subjauroto veido prižiūrėtojas Veisas, senis rusas Grigorijus, pagyrūnas armėnas Aramas ir komunistas italas Lorencas. Šilbajoris savo interpretacijoje juos visus vadina Fra Angelico angelais6.
Kelionės herojus tarsi Enėjas Trojos žlugimo išvakarėse palieka tėvynę ir leidžiasi į kelionę. Neilgam atsidūręs Kartaginoje, Enėjas galiausiai paklūsta dievų valiai ir keliauja į Italiją. Kartaginos matmuo egzistuoja ir Kelionėje, Juliaus gyvenime – tai ne tik vieta, bet ir jo sutikti žmonės. Tačiau tai tik stotelė, etapas – Julius taip pat turi savo Italiją. Kelionės metu jis bręsta – skaitydami kūrinį galime užčiuopti jauno žmogaus juslinių patirčių ir sąmoningumo raidą.
Dar pačioje romano pradžioje autorius nubrėžė aiškią trajektoriją, kuria ves pagrindinį veikėją ir skaitytoją. Reikia įsidėmėti, kad Julius yra jaunas, nepatyręs ir niekad iki tol gimtųjų kraštų nepalikęs jaunuolis. Vienuolyne, dar Lietuvoje, tėvas Gailėnas Juliaus paklausia: „Kur tu esi dabar, Juliau?“7 Šis pasimeta ir neturi ką atsakyti, nes nežino. Tik sulemena: „Pusiaukely…“8 Tai klausimas, į kurį viso kūrinio metu Julius bando atsakyti. Keliaudamas traukiniu į Karaliaučių Julius nuolat savęs klausinėja: „Kas aš esu? Kur aš einu? Iš kur aš ateinu? […] Kas aš esu? Iš kur aš ateinu? Į kur einu?“9 Šie klausimai žymi jaunuolio brendimą kelionės metu, nuo jų atsispiriama mąstant apie save. Tai – pirmas svarbus sąmoningumo paieškų elementas.
Antras elementas – grožio paieška, arba stiprėjančios juslinės patirtys. Romano pradžioje, kalbėdamasis su tėvu Gailėnu Julius dalijosi įspūdžiais apie tai, kokią gražią aikštę matė. Gailėnas atsako: „Teisybė, teisybė. Žinai, broli Juliau, aš nebeturiu laiko pastebėt, kas gražu. Toks dabar metas: galvoj nebėra vietos gražiems dalykams, tik svarbiems“10. Tęsdamas pokalbį tėvas Gailėnas pateikia Fra Angelico pavyzdį – kurdamas gražius dalykus jis visuomet buvo pasiruošęs viską mesti ir pasišvęsti Dievui. Julius neišsiduoda, kad apie dailininką ir girdėjęs nebuvo, tačiau kai kitą kartą susidurs su Fra Angelico angelais, jau nebepasimes.
Jaunystė lyg ir įkvepia romano herojaus grožio paieškas, bet ir sujaukia mintis. Jis pirmą kartą žengia ne gimtąja žeme. Skaitydamas Landsbergio tekstą sustoju – lig šiol pats atsimenu pojūtį, kai pirmą kartą nuskraidintas į kitą kontinentą, pajutau prie odos limpantį orą. Dar ir dabar užuodžiu įkaitusio asfalto kvapą, kitokį nei Lietuvoje. Nuo tada pirštai niekur nelietė nematomo oro šydo tarp kambario vėsos ir Viduržemio jūros alsavimo. O už aštuoniasdešimties kilometrų buvo ir liko Kartagina.
Bet romano herojaus patirtis kitokia. Jam į nugarą nuolat bado šaltis, nuovargis įmantriausiais mazgais pančioja galūnes, alkis tyčiodamasis gulasi ant pilvo. Noli me tangere! Tačiau net ir tokiomis sąlygomis Julius įsidėmi žavią pakeleivę, jo juslės išskleidžia čiuptuvus ir sugeria viską aplinkui:
Išdžiūvusia gerkle ir smelkiančia tuštuma viduriuose Julius galvojo apie vandenį, ugnį, griuvėsius, iškilmingąsias mišias ir savo bendrabutiečius; vandenį, sniegą ir jo motinos dėvėtas sukneles, ir surūdijusią lūpinę armonikėlę, ir liepos žiedus; vandenį, duoną, tėvo Gailėno skruostus ir degančius rudenio lapus, ir klauptų kietumą; vandenį, degtinę ir karininko moters kaklą, ir kalakutą, kimštą obuoliais, ir kaimyno sukrypusius batus; vandenį, sukrekėjusį kraują ir juosvus akmenis krantinėje, ir peiliuku išraižytą suolą, ir medžius naktį; ir vandenį.11
Pakeleivė patraukė Juliaus dėmesį, kai, traukiniui išvykstant, atsisveikino su vyru. Atvykus į paskutinę stotelę, „visos jo mintys ir juslės susitelkė į vieną tikslą – sekti ją“12. Juliaus nuostabai ir nusivylimui, pakeleivė susitiko su kitu vyru. Ko jis tikėjosi? „Jis geidė nustebinti ją, valdyti, priversti žiūrėti jam į akis“13. Tačiau jis taip ir nesiryžo užkalbinti pakeleivės ir pasišalino.
Šioje romano vietoje Julius nuolat kartoja Kartaginos pavadinimą, ir tik sutramdžius savo jusles, jam išsprūsta: „Atėjau į Kartaginą, ir mane apsupo nešvankių meilių ūžimas“14. Tai žodžiai, kuriuos jis girdėjo vienuolyne, kai vienuoliai skaitė neįvardyto šventojo raštus. Julius stebisi šiuos žodžius atsiminęs ir vėl savęs klausia: „Ar tai praeitis saugo jo žingsnius?“15
Galimas daiktas, tai yra pirmas kartas, kai Julius atsigręžia į savo šviežią patirtį. Jis jau gali remtis savo praeitimi ir taip priimti sąmoningus sprendimus. Atsigręžimas į kelionės patirtį, į praeitį romane ženklina Juliaus brandą, kelią sąmoningumo link. Neįvardytas šventasis – Augustinas. Landsbergis pažodžiui cituoja Išpažinimų trečios knygos pirmąjį sakinį: Veni Carthaginem, et circumstrepebat me undique sartago flagitiosorum amorum. Galbūt autorius, remdamasis Augustino filosofiniu ir teologiniu mokymu, aiškina Juliaus aistrą kaip prigimtinį nuodėmingumą (juk tai žmogiška) ir taip jį įspėja? Galbūt Landsbergis, įvesdamas šv. Augustino idėjas, pagrindžia sprendimą romane suteikti išskirtinę reikšmę juslėms? Kita vertus, nors juslės padeda pažinti pasaulį, jos nenurodo į nieką tikra.
Kelionėje keliauja visi. Tačiau Julius jau per daug pavargęs. Jis užmiega, kinematografiškas romano vaizdas lėtėja. Enėjiškam Juliui gresia ne tik aistros išbandymai – dar pasitaikys žavių pakeleivių, – bet ir moralinės pinklės. Sąmoningumo stiprėjimą liudijantys veiksmai atskleidžiami pasitelkiant kitus du personažus – prižiūrėtoją Veisą ir komunistą Lorencą.
Karas Veisą nuskriaudė labiau negu fabriko darbininkus. Iškart po vedybų su gražiąja Hilde Veisas suprato, kad jo išrinktoji – pigi lyg saldainio popierėlis, ir išėjo į karą. Veisas grįžta sužalotas ir sužino, kad žmona jam buvo neištikima. Sužinojęs apie išdavystę, jis pradėjo keršyti, tačiau ir žmona neliko skolinga. Veisas vesdavosi namo gražiausius fabriko darbininkus užsieniečius (t. y. pusžmogius), kad jie, žmonos sugundyti, su ja santykiautų. Toks buvo keršto planas – išniekinti vokietę. Vėliau Veisas visus meilužius paženklindavo darbinio rakto smūgiu į kaktą. Į šią abipusio keršto istoriją įtraukiamas ir Julius. Deja, pats to nežinodamas, Veisas tapo savo keršto auka.
Juliaus ir Veiso personažai yra panašūs – abu ieško grožio. Parsivedęs į namus Julių, vokietis jam parodo Fra Angelico albumą su įstabiaisiais angelais. Julius atpažįsta kadaise girdėto dailininko vardą, tad šį kartą nepasimeta, ir taip tarp judviejų su Veisu užsimezga ryšys. Angelų pasirodymą laikyčiau antruoju Juliaus atsigręžimu į savo praeitį, liudijančiu jo brandą ir pasiektą dar vieną kelionės tašką. Vis dėlto Veiso galvoje gimsta dar vienas keršto planas. Pas Hildę jis pasiųs Julių – juk Julius sugebės įvertinti tikrąjį grožį, atstums Hildę, taip ją pažemindamas. Tačiau Julius nesušuks – Noli me tangere! – ir permiegos su Hilde.
Į Veiso kerštą įtrauktas Julius šiam tuo pačiu neatsako. Sąjungininkų pajėgoms išlaisvinus fabriką, Veisas įkalinamas ir paverčiamas pajuokos objektu. Julius aplanko Veisą, tačiau neseka kitų darbininkų pavyzdžiu ir nekeršija už buvusio prievaizdo žiaurumą. Draskomas dviprasmiškų – gėdos ir gailesčio – jausmų, Julius Veisui prisipažįsta mylėjęsis su Hilde. Nors tiesa išlaisvina Julių, bet visiškai sunaikina Veisą. Ši scena – dviejų puolusių angelų pokalbis apie gailestingumą ir užuojautą, keršto pasekmes. Žinodamas Veiso gyvenimo vingius, matydamas nesąmoningo keršto padarinius, Julius brandžiai apsisprendžia nekeršyti.
Kurdamas Lorenco personažą, Landsbergis suteikia jam nemažai atspalvių, o autoriaus modernumą labiausiai atskleidžia Jonyno akcentuotas kitatautiškumas. Lorenco santykis su Juliumi nulemtas iš anksto, mat, būdamas jaunas, Ispanijos pilietinio karo metu Lorencas nužudė vyrą, kuris atrodo kaip iš akies trauktas Julius. Todėl, pagal Šilbajorio interpretaciją, fabrike Lorencas lyg angelas ima globoti Julių:
Kariuomenės vadovybė užtrynė mano nusikaltimą. Jis nebuvo nei mūsų sąjungininkas, nei respublikonas, nei komunistas. Jis buvo poetas, žinomas ir už Ispanijos sienų. Anot valdinių pranešimų, jis nusišovė.
Aš radau jo nuotraukas užsienio laikraščiuose. Aš skaičiau jo eiles. Su kiekviena nauja žinia ar smulkmena apie jį aš apkaltindavau save nauja žmogžudyste. Aš pradėjau save klausinėt – kodėl nužudžiau jį? Kodėl žmonės žudo vienas kitą?16
Tai ne šiaip išgalvotas atsitikimas – Landsbergis į Kelionę įtraukia ispanų rašytojo Federico García Lorcos nužudymo istoriją, taip vėl praplėsdamas kultūrines-geografines romano ribas. Tai ne tik anuomet laužė nusistovėjusį vaizdinį apie hermetišką ir izoliuotą lietuvių literatūrą, bet ir šiandien dar kartą paliudija, kad Landsbergis (ir jo egzilio karta) aiškiai suvokė save kaip Vakarų kultūros ir literatūros dalį – joje rado prasmę, jos rėmuose atsiskleidė kurdami pačias prasmes. Kartu autorius gręžiasi į praeitį, į pačius kultūros pamatus ir nagrinėja svarbiausią Dekalogo dorovinę normą – nežudyti. Užduodamas šiuos klausimus, Lorencas pasitarnauja Juliui – jis parodo, kad dėl nusižengimo prieš Dievą ir žmogų ramybės neduodančios šmėklos jį persekioja iki pat gyvenimo galo. Galiausiai Lorencas nusižudo. Ironiška ir meistriška tai, kad autoriaus valia Julius neprisipažįsta, jog atpažino Lorenco lavoną, ir žudikas lieka nežinomas17.
Klausimais prasidėjusi Kelionė klausimais ir baigėsi. Tačiau į kai kuriuos klausimus buvo atsakyta. Landsbergio pasiūlyti atsakymai gimsta iš patirties – alkio ir aistros, baimės ir vilties, šalčio ir rankos prisilietimo. Iš angelo sparno ir šmėklos prisilietimo, gyvenant sapne ir sapnuojant gyvenime, klūpant ir bėgant. Tai kontrastai tarp to, kas buvo, ir to, kas yra. Ir to, kas kelionėje labiausiai neduoda ramybės – kas bus? Juk nebebus taip, kaip buvo. Nieko keista, kad juslių ir sąmoningumo patirtys stiprėja, o sąmoningumo kelionėje ypač svarbu atsigręžti, palyginti save iki kelionės ir po jos.
Trečią kartą Julius atsigręžia pačioje romano pabaigoje. Šį kartą jis atsigręžia į visą savo patirtį ir praeitį. Pamato, iš kur ėjo, kur atėjo ir ką išgyveno. Atsigręžia, vadinasi – nebebijo. Sklindanti šviesa išbaido šmėklas, virpanti ranka sušyla. Tęsdamas savo kelionę, Julius nebėgs – įgijęs patirties, žengs tvirtesniu žingsniu, juk ir jo kelionės pabaigoje laukia Italija.
1 Rimvydas Šilbajoris, Netekties ženklai, Vilnius: Vaga, 1992, p. 281.
2 Ibid.
3 https://maironiomuziejus.lt/post-t-collections/algirdas-jeronimas-landsbergis.
4 Vytautas A. Jonynas, „Algirdas Landsbergis“, in: Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990, redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris, Vilnius: Vaga, 1997, p. 576.
5 Ibid.
6 Rimvydas Šilbajoris, op. cit., p. 284.
7 Algirdas Landsbergis, Kelionė, Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2019, p. 19.
8 Ibid.
9 Ibid., p. 26–29.
10 Ibid., p. 16.
11 Ibid., p. 38.
12 Ibid., p. 39.
13 Ibid., p. 41.
14 Ibid., p. 43.
15 Ibid.
16 Ibid., p. 189.
17 Federico García Lorcos nužudymo ir palaikų vieta iki šiol nežinoma.