Kartą per savaitę tikrindamas vištidę beveik visuomet randu lapino pėdsakus. Įprastai lapinas užeina jau pasisotinęs – tik apsidairo, pačiupinėja ir, nieko sau neradęs, apsisuka ir patraukia kitur. Žinoma, po jo apsilankymo tenka patvarkyti, pavalyti, suskaičiuoti. Nors vos pažvelgęs į lentyną galiu pasakyti, ar trūksta kokios knygos, skaičiuoti vis dėlto būtina. O ir atsarga gėdos nedaro.
Vištide, beje, vadinu lentyną, kurioje dedu knygas, kurioms vietos nerandu niekur kitur. Seniau ją vadinau inkilu, bet dėl tam tikrų aplinkybių pavadinimą teko pakeisti. Juk nepagalvojote, kad tikrą vištidę knygyne užveisiau? Nors pritariu – būtų žavu. Mano žiniomis, tokį žavų reginį galite pamatyti Talpūnų kaime, „Stirnų knygose“.
Paimu į rankas paskutinę knygą, kurią patalpinau vištidėje. Tiksliau – tai ne knyga, o užrašų knygelė, apvilkta tikra oda, su Šv. Onos bažnyčios fasado įspaudu, po kuriuo didelėmis raidėmis išdeginta – VILNIUS. Knygelę man atnešė kasdienė knygyno lankytoja Danutė, žinanti, kad mėgstu užrašines ir mandras knygeles. Įteikdama jau ne pirmą kartą klausė to paties – ar aš iš Vilniaus? Ne pirmą kartą atsakiau – ne. Kodėl pradėjus kalbėti apie Vilnių dažnai klausiama, ar pašnekovas yra iš Vilniaus? Lyg buvimas vilniečiu yra būtina savybė norint kalbėti apie Vilnių. Danutė, gal kaip ir jūs, susimąstė, bet tik pakraipė galvą ir nieko neatsakiusi pasuko link lentynų. Šį klausimą užduoti vilniečiai ypač mėgsta.
Užrašų knygelei, spėju – mažiausiai trisdešimt metų. Puslapių viršuje, kairėje – voko, dešinėje – laidinio telefono simboliai. Lapai tušti. Švelniai vartydamas ją ir žvelgdamas į tuščias ertmes tarp linijų susimąstau, ar galėčiau čia įrašyti kieno nors adresą, o gal ir telefono numerį? Kieno? Gal vilniečio? Kiek tokių pažįstu? Ar aš tokių pažįstu?
Nuo pat „Mint Vinetu“ knygyno atidarymo, dabar jau skaičiuoju dvyliktus metus, visuomet ieškojau įtikinamos legendos apie šią vietą, namą, patalpą, kuri įtrauktų knygyną į ilgą Vilniaus knygynų istoriją. Norėjau rasti sąsają su tais laikais, kai Vilniuje nuo pat ankstyvo ryto spiesdavosi būrys žmonių prie knygynų durų. Norėjau, kad legenda ne patvirtintų knygyno egzistavimą ir jį įvietintų, o įrodytų, jog ne veltui knygynas yra šiame – Šv. Ignoto gatvės 16-ame – name.
Nesigriebiau vystyti šalia, Šv. Dvasios bažnyčios požemiuose, esančių mumijų istorijos. Turiu pripažinti, asmeniškai man ši kaimynystė drumsčia vaizduotę, o skersgatvyje kartais užuodžiamas dvokas tikrai atbaido dažną nevietinį. O ir ką bendro tai turi su knyga? Juk ten tik vargšai vilniečiai.
Nepasinaudojau ir tikrai dėmesio verta Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka, daryta 2000 m. Trijulė: Czesławas Miłoszas, Wisława Szymborska ir Günteris Grassas linksmi Šv. Ignoto ir Totorių gatvės sankirtoje. Per porą namų nutolę. Et, kad tik fotografas būtų Šv. Ignoto gatvės perspektyvą pasirinkęs.
Štai kitas Algimantas – miesto akies mirksnis. Algimantas Kunčius 1967 m. apie 10 valandą ryto, pasislėpęs Šv. Dvasios bažnyčios šešėlyje, pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje tarp Šv. Ignoto 16-o ir 14-o namo, kur aš jau dvylika metų laukiu skaitytojų, užfiksavo mano knygyno fasadą, žadinamą saulės spindulių. Gražu. Kartais uždarydamas knygyną pagalvoju, kad reikia ir langines užverti. Tai ir bus vienintelė nuotrauka, kurioje radau senesnį namo, kur yra knygynas, vaizdą. Galėčiau pritraukti ir sukurpti istoriją, tūkstančiais pardavinėti atvirukus, bet, deja, kažko trūksta.
Šie dvylika metų, bandant išlaikyti „Mint Vinetu“ Vilniaus senamiestyje, man suteikė neįkainojamos patirties ir įspūdingų draugysčių. Viena jų užsimezgė veiklos pradžioje su bukinistu Kostautu. Nepamenu, kas man jį rekomendavo kaip žmogų, galintį išknisti knygą iš po žemių. Įsitikinau tuo pats. Ilgą laiką ieškojau Rapolo Mackonio knygos Iš kavinės į kavinę apie legendines Vilniaus kavines 1919–1939 m. Tada dar jaunas, norįs tapti bukinistu, vos pirštais užčiuopdamas knygų kelius ir vingius, stengiausi susivokti naujame areale. Pirmos klaidos, kurias padariau ieškodamas, pirkdamas ir parduodamas knygas, išmokė gebėjimo pažinti žmogų akies mirksniu. Kai apie šią knygą užsiminiau Kostautui, jo veidu perbėgo šypsena ir jis patikino be abejonės žinąs, kas tai per knyga. Po kelių dienų man ją ir padovanojo. Kaip kibirkščiavo mano lapota vaizduotė vaikščiojant po „Rudnickio“, „Cafe-Club“ kavines, spalvotas Štralio imperijos valdas – „Raudonąjį Štralį“, „Žaliąjį Štralį“, „Baltąjį Štralį“.
Bukinistas Kostautas daugel mandrų knygelių man užrodė. Jam ir esu dėkingas už knygyno namo sąsajos radimą su Vilniaus knygininkais. Dar prieš dešimtą valandą atvėręs langines tvarkiausi. Patikrinau vištidę ir jau eidamas skambtelėti varpu, keldamas ranką aukštyn siekti varpo virvės (ant knygyno iškabos lauke yra pritaisytas varpas, kuriuo skambiname kiekvieną kartą atidarydami knygyną), sutikau Kostautą. Pasisveikinęs savo įprastu „sveiks“, galvos mostelėjimu pakvietė sekti iš paskos, ir pasivedė arčiau Dominikonų gatvės. Įdėmiai apžiūrinėdamas šaligatvį, žengdamas po žingsnelį tai į dešinę, tai į kairę ir vis žvalgydamasis į knygyną bei murmėdamas „ne čia, ne, čia, ne, ne čia“, pagaliau stabtelėjo. Primerkęs vieną akį kaip per taikiklį pažvelgė į iš savo nykščių ir rodomųjų pirštų suformuotą kvadratą. Dar kartą šūktelėjo: „Čia!“, ir stumtelėjo mane kaip šachmatų figūrą per 20 centimetrų. Atsidūriau ant Dominikonų gatvės grindinio. Tada Kostautas iš krepšio išsitraukė kažkokią knygą, iš jos išėmė perlenktą popieriaus lapą ir šypsodamasis kyštelėjo jį man. Atverčiau perlenktą popierių ir supratau stovįs būtent toje vietoje, iš kur 1942 m. Juozapas Steponavičius nupiešė Šv. Ignoto skersgatvį – ir mano knygyno namo fasadą. Juozapas Steponavičius, įprastai vadinamas Juozu, 1915–1916 m. gyveno antrame namo aukšte, virš „Mint Vinetu“. 1911 m. tėvo iš Saločių (Pasvalio raj.) atvežtas į Vilnių, Juozas tapo spaustuvininko Martyno Kuktos spaustuvės raidžių rinkėju. Vėliau kartu su Jonu Zaviša įkūrė spaustuvę Kaune, o dar vėliau tapo „Ryto“ spaustuvės Klaipėdoje vedėju. Genealogiją mėgstantiems dar pasakysiu, kad Juozo sūnus – Algirdas Steponavičius – taip, tas pats, iš jūsų vaikystės Valkininkų sanatorijos.
Užrašų knygelė nevartyta, tad tenka pirmą puslapį gerokai išskėsti ir perbraukti smiliumi, kad perlenkčiau. Užrašau: Juozas Steponavičius, Šv. Ignoto g. 16, Martynas Kukta, Totorių g. 20.
Imant į rankas Šatrijos Raganos knygą Lietuvos senovės istorijos pasakos, kurią išleido Marija Šlapelienė 1920 m., o išspausdino Zawadzkio spaustuvė, į knygyną įbėga lenkų būrys. Liaunas knygos viršelis nuplyšta. Lenkai turistai rodydami telefone „Naručio“ viešbučio nuotrauką klausia, kaip ten nueiti. Nei akimirkai nesusimąstydamas atsakau, jog pasukę į kairę ir pamatę Šlapelienės knygyną toliau leistųsi žemyn gatve. Vėliau prieisiantys Zawadzkio spaustuvę, o tada tiesiai – Šv. Jono gatve – ir papulsiantys ten, kur reikia.
Tik turistams išskubėjus susivokiu, kad kelią jiems nurodžiau po XX a. (Šlapelienės knygynas buvo likviduotas 1949 m.) ir XIX a. (Zawadzkio spaustuvė Šv. Jono gatvėje veikė tik iki 1828 m.) Vilnių. Memorialinės lentelės, žyminčios tas vietas, deja, nėra tokios ryškios, kad taptų kelrodėmis XXI a. Prislėgtas kaltės jausmo, kad suklaidinau būrį lenkų turistų, išeinu į gatvę norėdamas kelią patikslinti. Bet, žinoma, jie jau toli, Stiklių gatvės gale, prie „Ponių laimės“. Pakraipau galvą, burbteliu sau po nosimi: „Turistai“. Bet pasižadu grąžinti skolą Vilniaus senamiesčio arterijose pavedžiodamas už rankos kitą į knygyną įpuolusią turistų grupę.
Grįžtu prie savo užrašinės. Rašau: Marija Šlapelienė, Jurgis Šlapelis, Dominikonų g. 13, tel. 16-84 ir Juzefas Zawadzkis, Šv. Jono g. 4. Jurgis Šlapelis, vedęs knygyno apskaitos knygą (ji eksponuojama Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, Pilies g. 40), toje vietoje, kur mums dabar būtų įprasta matyti įrašą apie skolas, anuometine kalba rašydavo: „Mums kalti“ arba „Męs kalti“. Rašydamas galvoju – kas man tą Šatrijos Raganos knygą atnešė?.. Į rankas imu kitas dvi knygas ir prisimenu.
Vienoje žymaus prancūzų rašytojo knygoje yra rašoma, kad nepažinoti valkatų gyvenant Paryžiuje yra neapdairu. Manau, ši taisyklė galioja ir Vilniuje. Mano pažintis su Vilniaus benamiais užsimezgė knygų dėka. Kiekvieną dieną gaudamas knygų, kurios man nėra reikalingos, susidūriau su elementaria jų realizavimo problema. Vienas iš būdų suteikti antrą gyvenimą knygoms tapo jų išnešiojimas po Vilniaus parkuose ir skveruose įkurdintus knygų mainų namelius. Prieš ar po darbo, antspauduotas knygyno ženklu knygas bukinistai ir bukinistės išnešiodavo ir patalpindavo juose. Iš pradžių viskas klojosi tyliai ir ramiai, bet vieną dieną į knygyną užėjo benamių vadas Jonas.
Aukštas, augalotas vyras atnešė du maišus knygų. Lygiai tiek pat, kiek ryte buvau išnešęs. Mandagiai paklausęs, ar gali jas priduoti, pradėjo krauti iš maišų. Vieną po kitos traukė knygas, kurias prieš dvi valandas pats kroviau išnešti. Prisipažinsiu, situacija nebuvo pati maloniausia. Tokiomis aplinkybėmis reikia veikti greitai ir nedvejojant. Paklaustas, iš kur šias knygas ištraukė, Jonas labai ramiai atsakė – iš inkilo. Pasimečiau, nes anuomet inkilu vadinau lentyną tų knygų, kurioms nerandu vietos (tada ir teko keisti jos pavadinimą į vištidę). Pasirodo, inkilu Jonas vadino tuos knygų mainų namelius. Net nebandė meluoti, tuo mane nustebindamas. Suprantama, tu knygų nei priimti, nei supirkti, ko jis tikėjosi, negalėjau.
Kai pasiūliau Jonui sukrauti knygas atgal į maišus ir nunešti į tuos pačius inkilus, jau pasimetė jis pats. Teko paaiškinti, kad tai mano knygos ir jas pats ten nunešiau. Parodyti antspaudus. Papasakoti, kad tos knygos skirtos mainyti, keisti, o ne paimti ir parduoti. Štai tada prisiminiau to prancūzo žodžius ir sprendimas, kaip sakoma, atėjo pats. Nuo to laiko Jonas kartą per savaitę užeidavo į knygyną ir išnešdavo po du, tris šimtus knygų į po senamiestį išbarstytus inkilus. Tačiau, jei viskas būtų taip lengva, nereikėtų man pasakoti šios istorijos.
Nors logistika buvo išspręsta, atsirado lokacijų bėda. Bandant papasakoti Jonui, kur yra inkilai, mes nesusikalbėjome. Jonui nieko nereiškė Stanisławo Moniuszkos skveras, Mokytojų namai, Šv. Kotrynos bažnyčia. Jonui nieko nereiškė Rūdninkų gatvės skveras, o apie Tibeto skverą, esantį Užupyje, jau net girdėti nenorėjo. Tuomet sužinojau, kad Vilniaus benamiai Moniuszkos skverą vadino „prie liūto“, nes jame yra liūto galva, iš kurio burnos trykšta vandens čiurkšlė. Ten jie ateidavo ir ateina vandens įsipilti.
Nerišliai Jonas bandė papasakoti apie savo santykį su Užupiu. Tik vėliau, prisimindamas pirmąjį savo knygnešį Joną, supratau tai, ką jis man norėjo pasakyti. Užupis turi stiprią bendruomenę, ko niekaip negali pasakyti apie senamiesčio gyventojus. Štai, pavyzdžiui, knygyną supančiuose Šv. Ignoto, Totorių, Dominikonų gatvės namuose yra įsikūrę apie 50 butų, kurių gyventojų vardų aš per dvylika metų visų taip ir nesužinojau. Didelė jų dalis net nėra užėję į knygyną, o tokio modelio verslus tik bendruomenės ir padeda išlaikyti. „Mint Vinetu“ teko užauginti tokią bendruomenę, o Jonui – susidurti su užupiečiais. Jonas atskleidė, kad į Užupį jie (suprask – senamiesčio benamiai) kojos nekelia, nes yra išvejami. Be to, didžioji dalis šiukšlių konteinerių yra rakinamuose vidiniuose kiemuose, kuriuose ne tik skalbiniai, kitaip sakant, turtas prižiūrimas džiūsta, o ir palaidi šunys bei vaikai vis dar laksto ir žaidžia. Taigi Tibeto skvero inkilą teko užmiršti.
Jono knygnešystė truko apie dvejus metus. Vieną dieną prisistačiusi jo pusseserė pranešė, jog Jono nebėra – užspringo savo paties liežuviu. Pusseserė išreiškė norą perimti knygnešio dalią. Po Jono pusseserės atėjo dar du jos palydovai, po jų – kažkokie dar nematyti, o tada prasidėjo šaltos žiemos ir karantinas.
Spėjau pusseserės dar paklausti Jono pavardės. Tad užrašų knygelėje užrašiau ir Joną Kilmelį. Kartą atėjęs paimti knygų Jonas ir pats atnešė dvi. Sakė, rado prie konteinerio – Hainricho fon Blutausnazės poezijos rinktinę ir kažkokio vokiečio Peterio von Zaitmeterio knygą apie laiką. Tą kartą buvo drąsesnis ir paklausė, ar tikrai žmonės perka knygas. Gavęs mano patvirtinimą, giliai nustebo.
Ar tik nėra taip, kad skaitydami kraipote galvą ir klausiate, kodėl apie Vilnių pasakoju kalbėdamas apie mirusius? Taip yra, kad kartais mirę yra gyvesni, daug stipriau liudijantys savo buvimą, realesni. O, be to, tai mano Vilnius. Be abejonės, tik tas, kurį supa gynybinė siena. Vilnius, kurio gatvėmis žengiant, mano akyse atsikuria buvę pastatai, ausis pasiekia kalbų mišinys ir dvokas užgniaužia nosį. Man patinka pasisveikinti su Šlapeliene, pamojuoti Zawadzkiui, apžiūrėti inkilus. Jei taip nedaryčiau – Vilniuje negyvenčiau. Čia man nepatiktų. Tai nebūtų miestas, kuriame kiekvieną dieną atidarydamas knygyną skambinčiau varpu ir tikėčiau, kad tai taps simboliu.
Užversdamas užrašų knygelę ir sprausdamas į lentyną už nugaros išgirstu krenkštelėjimą. Nenustembu – ten jau pradedantis įgristi tipelis, lapinas, ištiestoje rankoje laiko knygą. Eilinė knygiūkštė, man nereikalinga. Pasiūlęs du auksinius susilaukiu maldavimų, kad duočiau bent tris. Cigaretėm. Neva turėčiau suprasti, kad jau pats papirosus mėgstu. Pagailo, tad daviau tris. Lapinas tik ant kulnų – ir pro duris. Dar spėjau sustabdyti ir paklausti vardo. Tas net nesustojęs atšovė – Puškinas! Taip ir užrašiau. Puškinas – kaltas.
