Tamsta redaktoriau,
Rašau šį laišką neįprastomis aplinkybėmis – laisvu laiku, bet iš karinio poligono, ruošdamasis dvi naktis praleisti miške. Kaip sufleruoja kreipinys, atlieku tarnybą Lietuvos kariuomenėje, kur privaloma į vyresniuosius kreiptis „tamsta“. Esu jaunesnysis eilinis, taigi beveik visi man yra vyresnieji. Tuo mes ir skiriamės, redaktoriau, tamsta esi civilis, o aš – jaunas karys, prisiėmęs tam tikrą atsakomybę, dėl kurios Lietuvos gynyba tapo ir mano asmeniniu reikalu. Negaliu papasakoti, kokia mano ar kitų šauktinių reikšmė krašto gynybai. Nesu nei karininkas, nei karo analitikas – nežinau, ar mums labiau trūksta personalo, ar įrangos, nežinau, ar sulauksime greito NATO atsako užpuolimo atveju, ar stebėsime, kaip rusų tankai vėl rieda Vilniaus gatvėmis, nežinau, ar į tankus, ar į dronus dabar reikia investuoti. Bet šaukimas ir privalomoji karo tarnyba turi kitą, visuomeninį (ir asmeninį) poveikį, kuris kelia ne mažiau egzistencinių klausimų nei pati šalies gynyba.
Augau ir brendau 2000-ųjų Lietuvoje, gal net tiksliau – 2010-ųjų. Gerai mokiausi, jaudinausi dėl užsienio universitetų diplomų ir akademinės karjeros, laisvą laiką skyriau savišvietai, filosofavimui, kūrybai. Ir kai dėl intensyvėjančios Rusijos agresijos man toptelėjo mintis, kad tokio mano gyvenimo gali nebelikti, išsigandau. O dabar mokausi nebijoti ir ruošiuosi per pratybas dvi naktis praleisti miške – ir dar žada lietų.
Mano kelias iki tarnybos nebuvo tiesus. Kai šauktinių tarnyba buvo sugrąžinta 2015 m., nesupratau, kam ji reikalinga. Juk mes per maži gintis patys, mums reikalinga NATO – Lietuvos ir kitų sąjungininkių profesionalūs kariai turės atlikti savo pareigą gindami aljanso sienas, kam čia reikalingos kelios saujos kariauti nemotyvuotų jaunuolių? Tokia mano nuomonė pasikeitė tik Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje 2022 m. Ir negaliu sakyti, kad pasikeitė į gera – tiesiog tapau ciniku. Vis pasikartojant Vakarų delsimui ir neryžtingumui tiekiant ginkluotę Ukrainai, pradėjau apskritai abejoti, ar Lietuvos užpuolimo atveju penktasis NATO straipsnis būtų aktyvuotas. Šis laikas sutapo su mano bakalauro ir magistro studijų pabaiga, o po jų kaip tik ir gavau šaukimą. Nusprendžiau eiti kitu keliu nei dauguma mano pažįstamų ir, nemeluosiu – su baime, bet ir su šiokiu tokiu entuziazmu, pradėjau nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.
Daug tekstų, polemizuojančių karo grėsmės ir būtinybės jai ruoštis tema, yra rašomi vyresnių už mane žmonių. Jie jau žino, suvokia, kad yra Lietuvos piliečiai – jie čia sukūrė gyvenimus, šeimas, turi vaikų. Privalomoji karo tarnyba, paruošianti karius tarnauti Lietuvos kariuomenėje mobilizacijos atveju, tokius žmones aplenkia. Sunkiausiai ir nuosekliausiai tam ruošiami jaunuoliai, kurių gyvenimai iš tikrųjų dar neprasidėjo – jaunesni ir už mane (aš būryje kitų jau vadinamas seneliu). Vidutinio šauktinio paveikslas – kažkas tarp aštuoniolikmečio, ką tik baigusio dvylika klasių (papuolė ir vienas į kariuomenę pabėgęs iš mokyklos), ir keleriais metais vyresnio profesinių mokyklų absolvento, dar neįsitvirtinusio darbo rinkoje. Mums pasaulis dar labai atviras – dalis jų įsivaizduoja savo ateitį net ne Lietuvoje. Kai kuriems jų gali atrodyti, kad valstybė kol kas jiems nedaug ką davė, nedaug žada ir ateityje. Tokiame kontekste pasirinkimas nevengti karo tarnybos (arba nesugebėjimas nuo jos išsisukti – o daug kas vis dar sėkmingai išsisuka) ne tik reiškia įsitraukimą į šalies gynybą, bet ir susisaistymą su valstybe – tai pasirinkimas investuoti į savo gyvenimą čia, o ne kitur.
Tarp mūsų yra nedidelė dalis tikrųjų savanorių, kurie tarnybą atlieka net nepatekę į šauktinių sąrašą. Dalis sprendimą priėmė sąmoningai, yra ir norinčių pasilikti kariuomenėje, dalis – turbūt ir patys nesuprasdami kodėl. Vienas kolega tvirtino nežinantis, kaip atsidūrė poligone – neatsimena nei kodėl pasirašė dokumentus, nei kad juos apskritai pasirašė. Vieni tarnybą laiko proga susitvarkyti gyvenimą, atsitraukti nuo kompiuterio, įsivažiuoti į tvarkingą ir griežtą rutiną, kiti – brangaus gyvenimo šioje žemėje švaistymu. Yra ir išsilavinusių inžinierių, vadybos specialistų, kurių veiklos sritys – lazerių gamyba, saulės jėgainių įrengimas – daug labiau prisideda prie gerovės kūrimo, nei kariuomenė, galinti tą gerovę tik ginti. Yra ir tokių, kuriems, drįsčiau teigti, čia ne vieta. Bet nė vieno jų asmeninis gyvenimas čia nėra svarbus, redaktoriau – gal tu vienas ir domiesi, kas tokie čia ateina, – svarbu yra atlikti tarnybą. O tarnyba, kaip ir viskas, kas gyvenime primesta, o ne pasirinkta, yra atliekama pusėtinai, pribėgomis. Bet jie, kad ir netobulai, bent tą tarnybą atlieka, o ne idealizuoja, patogiai įsitaisę namuose.
Kario gyvenimas nuo civilio skiriasi tuo, kad kasdienybė yra iš mūsų atimta, pakeista kito nurodytu tvarkaraščiu. Gulėdamas samanotoje dauboje, stebėdamas savo ugnies sektorių per nuo prakaito aprasojusius akinius, trečią valandą be perstojo valydamas ginklą, žygiuodamas su sunkia kuprine, karys pasidalina per pusę. Viena jo dalis atlieka užduotį, o kita, išnaudodama neįveiklintus smegenų užkaborius, svajoja apie pajūrį, pasimatymus su draugais, šaltą alų ir minkštą lovą. Mes nuolat galvojame apie tai, ką veiksime grįžę savaitgalį namo, kaip jausimės, kai po devynių mėnesių pratęsime savo pristabdytus, civilių, gyvenimus. Tarsi dabartinė situacija būtų tik laikina kliūtis tarp manęs ir tikrojo gyvenimo. Bet ilgainiui supranti, kad ši situacija, ši tariama kliūtis ir yra tikrovė, o ne trikdis. Supranti, kad nors karo Lietuvoje dar nėra, bet jam reikia ruoštis, išnaudoti tą atsiradusią kliūtį, laiką, kai kasdien reikia nugalėti ne priešą, o norą nekreipti į jį dėmesio – tingėti, tikėtis, kad viskas kažkaip išsispręs savaime. Devyni mėnesiai tarnybos nėra ilgas laikas, o pati tarnyba net sunkiausiais momentais labiau primena griežtą vasaros stovyklą, o ne mūšį fronte. Didžiausias manyje įvykęs pokytis tarnybos metu – susitaikymas su mintimi, kad nenorėdamas ruoštis karui, rizikuoju netekti bet
kokios ateities.
Kita karinio rengimo pusė – ruošimasis akistatai su mirtimi, savo arba kitų. Mums kyla daug klausimų – kas, jeigu tavo būrio stovyklavietę pamato žvalgybinis dronas, kas, jei nekoordinuotai puoli priešo poziciją ir patenki į porininko šaudymo sektorių arba tiesiog papuoli į pasalą, kas tada bus? Į visus juos atsakymas yra paprastas – na, tu žūsi. Lėtai ir skausmingai arba taip greitai, kad net nepastebėsi; po kruopštaus priešo planavimo arba per visišką atsitiktinumą – bet žūsi. Mirtis yra pagrindinė karinių konfliktų pasekmė, todėl mes po truputį ruošiamės apie ją negalvoti. Juokiamės klausydami, kaip neatsargus elgesys su aviacine bomba Rukloje iškart nuo žemės nušlavė du metalo surinkėjus, o trečią paliko be kojų. Juokiamės, nes tai girdim per paskaitą apie priešpėstines minas, kurios mums irgi padarytų tą patį. Kai išmoksti, kad kliudžius arteriją turi daugiausiai minutę užsiveržti pats sau turniketą, iki neteksi sąmonės (nesitikėk, kad mūšio metu tau jį verš kas nors kitas), o žmogus per tris minutes nukraujuoja, juoktis negali. Bet atsiranda perspektyva – užtat dabar kasdien džiaugiuosi, kad visas mano kraujas vis dar yra mano kūne. Nors visa tai, aišku, niekai, jautrios šauktinio vaizduotės fantomai, nublankstantys prieš karo kasdienybę Ukrainoje.
Bet visos mintys, išdėstytos šiame laiške, nublanksta prieš pagrindinę priežastį, paskatinusią mane priimti šaukimą į tarnybą. Tai yra noras nebijoti. Mirtis yra gryniausia vieno žmogaus galios prieš kitą žmogų išraiška, kuria stiprieji gali grasinti silpniesiems. Bet mirties baimė priešo rankose yra ginklas, kuriuo jis moka naudotis dar geriau nei artilerija ar automatais. Mes bijome, kad neapsiginsime, todėl svarstome, ar iš viso turėtume galvoti apie gynybą. Bijome, kad ir taip esame silpnesni ir kad dėl to reikėtų iš anksto galvoti, kaip įsiteikti kitam, kaip pasiduoti jo valiai. Jeigu nesiginsime, galbūt išvengsime skausmo ir mirties. Šią baimę įžvelgiu savyje, bet netikiu, kad esu toks vienintelis. Karas nevyksta, bet aš vis tiek norėjau išvengti tarnybos. Esu jaunas ir bijau netekti gyvenimo, kurio dar išvis praktiškai nepradėjau, nesukūriau. Bijojau mirties ir todėl net nenorėjau galvoti apie tai, kaip jos išvengti, kaip nuo jos apsaugoti save ir artimuosius. Tokia baimė gal net baisesnė už mirtį, nes ji atima sugebėjimą priešintis, palikdama mane gyvą.
Dabar aš ramesnis, nes nusprendžiau nebebijoti. Kai mane pašaukė ir akademinės studijos nebesaugojo nuo tikrovės, pagalvojau, kad toliau vengti tarnybos būtų pralaimėjimas prieš save. Manau, kad dar baisiau nei priartėti prie karo siaubo, būtų nuo karo nusisukti ir apsimesti, kad jo nėra – kad jis negresia nei man, nei artimiesiems. Ir tikiu, kad tokio manęs, kuris nebeneigia realybės, kuris nebebijo, priešas labiausiai ir nelaukia. Tokio, kurio nebegalės valdyti baime ir grasinimais. Tokio, kurio negalės sumindyti, o turės nugalėti.
2025 m. liepos 6 d., Kazlų Rūdos poligonas
