
Gerbiamas redaktoriau,
Balandis tikrai nėra žiauriausias mėnuo, jei toks senas žmogus kaip aš balandžio mėnesį dar gali būti prisimintas ne tik uoliausių mokinių ir (mylinčių) paveldėtojų, bet ir žurnalo – šalyje, kurią taip menkai tepažįsta. Nustebau sulaukęs Jūsų laiško. Maniau, mano laikas byloti jau bus praėjęs – nors, aišku, man smagu stebėti pasaulį, kuris dar tebesikeičia, dar suranda mano drumzliną akies dugną. Tik stebėjimas man teikia per ilgus darbo akademijoje metus praktiškai nepažintą pilnatvę. Jei ką ir supratau išėjęs į pensiją, tai nebent tai, kad žmonės pernelyg linkę kalbėti ar, neduok Dieve, rašyti tai, ką neva galvoja, visai nesirūpindami, kad pasaulis be jų minčių būtų kur kas skaidresnis; kad jų kalba ir yra tos drumzlės, virstančios mūsų mąstymą apglėbiančia katarakta.
Bet tebūnie, gerbiamas redaktoriau, Jums ir Jūsų žurnalui (apie kurį, atleiskite, nieko nesu girdėjęs) padarysiu išimtį – vien todėl, kad ne visa mano jaunystės puikybė dar mane apleido. Тokių kvailokų ir, rodos, beprasmių avantiūrų širdis tebegeidžia, o pavargęs kūnas – nelabai begali suteikti. Arčiausiai tokios avantiūros, ko gero, buvo berods šeštajame dešimtmetyje gautas kvietimas parašyti į kažkokį kairiųjų žurnalą Čilėje, lyg ir kažin kaip susijusį su Salvadoru Allende. Bet ten istorija keistesnė – kažkas jiems kliedėjo, neva esu vis dar labai įtakingas trockistas ir didelis Chruščiovo kritikas, galintis pasakyti „kažką tikro“ pasaulinės politikos klausimais. Tie jaunystės paklydimai mane vertė aiškintis universitete, kažkuria prasme persekioja dar ir šiandien – net ir pavirtęs beveik archeologijos mokslo objektu, vis dar negaliu į save žiūrėti be ironijos, iki galo rimtai – žmogus, kadaise tikėjęs kvailystėmis, yra priverstas gyventi amžinoje abejonėje – abejoti net savo aistromis ir sielos polinkiais.
Iš karto atsiprašau – anglų kalba nėra mano gimtoji, greičiau – kadaise ją pasiskolinau, o dabar jau ir baigiu tą skolą grąžinti. Tad jei mano mintys atrodys šiek tiek suveltos ar nevalyvos, truputėlį nenuoseklios, atleiskite jiems – turiu omenyje britus, – šios mintys mane ispaniškai aplankė dar būdamos skaidrios. Apskritai manau, kad britai be Shakespeare‘o sonetų mažai ką prasmingo davė pasauliui. Ką galima pasakyti apie tautą (kažkoks absurdas: Britų imperijos istorijos kontekste žodžiui „tauta“ netinka nei vienaskaita, nei daugiskaita), kurios net vienas padoriausių rašytojų yra priverstas išduoti principus ir užsiiminėti niekinga demagogija, bandydamas apginti tai, kas neapginama – britų virtuvę: „puikiai žinoma, kad didžiausia Anglijos bėda užsienio svečių požiūriu yra niūrūs sekmadieniai ir vargas ieškant išgerti“. Tatai, mielieji – vienišas propagandinis George’o Orwello tekstas, kvailybės pupelių dėmė ant baltos jo marškinių apykaklės. Melas toks įžūlus, kad iki šiol galiu jį mintinai pacituoti ir angliškai, ir ispaniškai. Jei atsiųstumėte vertimą, pasistengčiau išmokti ir lietuviškai. Pamenu, kur ir kada visa tai išguldyta – niekingame Evening Standard, ar tik ne 1945 m. gruodžio 15 d.? Tekstas dar ir pavadintas beviltiškai: In Defence of English Cooking… Lyginant su tokiu Orwello nusižeminimu, eilinis jų karališkosios sargybos kareivis pliušine galva gali jaustis kaip išdidus ir auksu padabintas persų karalius.
Vienintelė tikrai puiki anglų virtuvė, neskaičiuojant kolonijų, – prancūziška. Bet Klarai kažkodėl patikdavo lankytis Saloje, ypač – ramiuose miesteliuose palei jūrą, – lyg iš Salos okeanas atrodytų kitaip nei nuo Cabo Finisterre. Tiesa, ties Sala bangos tamsesnės, kaip ir pats dangus. Aš visuomet burbėdavau, kad Britanija – tarsi ką tik pradėjusi niauktis pelėsiu, kuris dar neįgavo spalvos, kuris vis dar noksta. Turbūt turiu pripažinti, kad ta Salos drėgmė ir tamsa, tokia svetima man, Klarą visada traukė, joje budindama man neprieinamą ir nepasiekiamą tamsą, kuri visada buvo šalia, bet tarsi už stiklo – nuolat mačiau ją augant ir plečiantis, bet nieko negalėjau padaryti – tarsi plonyčių grybo hifų tinklas, ji vis labiau raizgė Klaros sąmonę, kol dingo jau ir paskutinės šviesos properšos.
Vėl turėjau grįžti į teksto pradžią savo paties pėdomis, kad kaip koks indėnų pėdsekys medžioklėje aptikčiau pabėgusias sužeistas savo mintis ir užbaigčiau jų kančią. Vis dažniau esu priverstas į šią medžioklę leistis, vis sunkiau iš jos grįžti. Štai ir dabar skaitydamas tai, ką parašiau, aptinku sąmonės trūkį – pats nenoromis Jums išsidaviau: „neduok Dieve“. Kvailoka frazė nukaršusiam kairuoliui, tiesa? Ir dabar nepavadinčiau savęs tikinčiu, bet tikėjimas man yra senatvės decorum. Dešimtmečiai prabėgo pro mano akis greičiau nei danguje nusidriekiantis krintančios žvaigždės tvyksnis – po tokio niekada nesi tikras: matei jo pradžią, pabaigą, o gal išvis nematei? Gal tik sau sakai matęs tą žybsnį – tam, kad bent sau pačiam įkvėptum viltį, jog sugalvoti norai išsipildo, o jų išsipildymas kaip nors siejasi su laimingu gyvenimu. Šiaip ar taip, bandydamas atsakyti į klausimą, ar mano ilgas gyvenimas buvo laimingas (taip taip, Solonai, žinau – kol gyvenimas nesibaigęs, jo sverti neverta, bet argi jis dar nesibaigęs? Ar man pačiam dar berūpės, jei užbaigsiu jį laužo liepsnose, kaip Lidijos karalius Kroisas?), atsakymo taip ir nesuradau, bet supratau viena – Apvaizdos buvimas yra šio gyvenimo faktas, nes toks paikas ir kvailas gyvenimas kaip mano negali būti toks ilgas – ilgas, kaip šie mano jau nebesuvaldomi sakiniai. Anksčiau – o ne vėliau – turėjau prieiti liepto galą, būti pastūmėtas ant ešafoto, ar, irgi labai tikėtina, tiesiog būti nušautas ir supūti kokiame kruvinosios Europos griovyje. Niekuomet nesu tikras, ar būtybė, tebelaikanti mane šioje žemėje, yra geros valios, ar tai daro vedama keistos perversijos – noro matyti, kaip dulkė pati regi savo virsmą dulke, bet stengiuosi likti orus jos akivaizdoje. Mano mokyklos, kurso ar kuopos draugai – visi jie mylėjo, gimdė, jų vaikai gimdė, jie – gavo premijas, vienas kitas pažįstamas net pelnė pastraipą kitą mūsų istorijoje, o aš stebėjau: stebėjau save rašantį, stebėjau mirštančius draugus, jų vaikus ir net jų vaikų vaikus. Vėliau stebėjau save jau veik neberašantį, stebėjau Europos žemyną įgaunantį vis naują pavidalą, stebėjau – taip, stebėjau – save patį virtusį keliomis sudūlėjusiomis, dar kol kas nenurašytomis knygomis nereikšmingose užkampių bibliotekose ir padžiūvusiu kūnu, kuris – norėjau rašyti vaikštinėja, bet kur kas dažniau tiktų sakyti yra pavedžiojamas – kartais Salò, o kartais – Sevilijos gatvėmis. Taip, Google naudotis aš moku ir nesu naivus – Jose Pedro Campanellos gyvenimas yra baigtas. Dabar visa, ką talpina šis vardas, tėra mane, stebintįjį, užpildantis vaizdas, dar gyvo regėjimo pilnatvė, kuri ryja salsvas paskutines pietietiško gyvenimo spalvas ir tingiai merkiasi. Jai užsimerkus, tas vardas tebus atsitiktinių leksemų samplaika, galinti virsti kintančio dažnio garso bangomis.
Hipochondrija ir savigaila yra seno žmogaus prakeiksmas – tiesus kelias į vienatvę. Jauniesiems draugams tampi atgrasus vos pabandęs su jais pasidalinti savosios mirties artumu – net jei ligtol jie buvo pasiryžę tave nuo mirties nagų gelbėti taip, kaip Sokratą iki pat paskutiniosios bandę perkalbėti mokiniai. Jie nenori užsikrėsti agonija, nenori pažinti mirties bent tol, kol nebūtina. O vyresni bičiuliai – na, kaip tau pasakius, tokių mūsų mieste pasitaiko vis rečiau. Bet atrodo, jaunasis mano drauge (kaip netikėtai susibičiuliavom, ar ne – tu ir mano vienatvė?), būsiu dar kartą išsidavęs – paskelbiau savo gyvenimą baigtu, bet kartu pradėjau kalbėti apie norus ir jų išsipildymą. Tarsi sena koketė, vaizduodamasis sudėtinga, ypatingai pakylėta asmenybe, ėmiau mėtyti pėdas, abejoti tuo, ar norų išsipildymas šiame gyvenime mums atneša laimę. Dabar, atrodo, beliktų pasitaisyti beretę ir pasistengti, kad pildant vyno taurę per butelį nutekėjęs paskutinis raudono vyno lašas nukristų ant stalo, o tą lašą nubraukdamos rankos imtų ir netikėtai susiliestų. Fantazija, beje, irgi seno žmogaus prakeiksmas. Bet ar aš dar turiu norų, kurių negalėčiau išpildyti savo fantazijoje? Ar dar turiu lūkesčių, vilties ir idėjų, vertų šioje tikrovėje gyvuoti ir likti su jumis?
Mano įgeidžiai ir norai materijos atžvilgiu šiandien jau yra veikiau virtę linkėjimais, nei kažkuo, ko išsipildymą dar galėčiau patirti. Tačiau kalbėdamas apie dulke virtusį gyvenimą, kaip ir turbūt kiekvienas, menantis Alfonsą XIII ir Migelio Primo de Riveros fiasco (¡Por los clavos de Cristo!) bei visa, kas sekė po to, ir per tiek metų (o, kiek kartų aš galvojau, kad man su istorija – baigta!) nepasirinkęs mirti nuo savo rankos bei nutraukti šį barbarišką istorijos ciklą, esu vienas iš dviejų: bailys arba būtybė, laikanti savo buvimą prasmingu. Drąsos, ypač kvailos, man netrūko niekada: „Esi mano angelas sargas, pasiryžęs visas įmanomas aistringas klaidas padaryti už mane“, – kadaise man rašė mielas draugas Jeanas-Jacquesas Acmeneux, ir aš su juo sutinku.
Šio dyko buvimo prasmė man atsiveria kaip vaizduotės laisvė žaisti (prisipažinkite – juk žaisti mane kvietėte, redaktoriau, tiesa?), jos teisė į prieš akis nutįsusią tikrovę nežiūrėti rimtai. Ir kaip kiekvieno teisė į pasirinktas klaidas. Kaip dera tikram senoliui, visai neklausdamas, ar Jums to reikia, noriu, kad ta autentiško buvimo laisvė mano (vienaip ar kitaip) palikuonims būtų išsaugota – tarsi tai kažkaip liudytų mano egzistencinę prasmę. Šiandien Naujojo Pasaulio kaimiečiai juokiasi iš Europos, vadindami ją muziejumi po atviru dangumi – nemalonu, bet tiesos tame esama. Bylodami apie tradicijos reikšmę baigiame pamiršti, kad tradicija tėra atramos taškas tuščioje erdvėje, skirtas išjudinti Žemę. Istorija savo pjautuvu mūsų žemynui padarė tai, ką Kronas padarė Uranui – kartais atrodo, kad mus nuo amžino nevaisingumo išgelbėti tegali Afroditės gimimas iš jūros putos. Dar blogiau – mes pamirštame, kad visa Europos vitališka jėga (élan vital, atleiskite, bet anglų kalba – bejėgė), jos vaizduotė, kūryba ir autentiško individo buvimo šansas yra ne vien Dievo dovana, bet tai, ką Europai atnešė kraujas, prakaitas ir ašaros (dar vienas daugiau-mažiau padorus britas).
Tad koks gi gali būti šito seno žmogaus laiško moralas? Kokia šį kartą senių didaktika? Besimatuodamas poetinės kūrybos galiomis su namų tvarkytojos (ir kodėl ji vardu Klara?) prirodytu dirbtiniu intelektu žiūriu, kaip telefono programėlėje gyvai sekamas žemėlapio taškas po truputėlį virsta erdviniu kūnu, juodaplaukiu Benjaminu, kankinamu Sevilijos saulės ir nešančiu mano prekes, ir galvoju: ar kartais mūsų svajonės neišsipildė atvirkščios, ar nelikome kreivų veidrodžių karalystėje?
Turėkite drąsos ginti žmogaus vaizduotę – nuplauta ašaromis ji atveria beribį pasaulį.
Nuoširdžiai Jūsų –
J. P.
Sevilija – Salò – Sevilija, 2024 m. balandžio 1 d. – birželio 13 d.
Iš anglų kalbos vertė Mantas Tamošaitis
