Aristofano komedija Lisistratė pirmą kartą buvo pastatyta Atėnuose 411 m. pr. Kr., sudėtingu politiniu laikotarpiu, kai vieša asmeninė kritika ir satyra buvo ribojama. Vietoje atviro puolimo prieš konkrečius veikėjus, dramaturgas nukreipė dėmesį į kolektyvinį vyrų nesugebėjimą užbaigti jau du dešimtmečius trunkantį Peloponeso karą. Pagrindiniu komiškumo šaltiniu tapo seksualinė tematika ir lytinių vaidmenų inversija – moterys, atsisakydamos intymių santykių, perima iniciatyvą ir išradingai priverčia vyrus siekti taikos.
Nors šiai komedijai daugiau nei 2400 metų, ji vis dar provokuoja ir juokina. Aristofanas vulgarumo nevartojo vien dėl šokiravimo – jis buvo sąmoningai įpintas į siužetą, siekiant sukurti komišką kontrastą tarp rimtų temų (karo, politikos, visuomenės problemų) ir lengvabūdiškų, juokingų pasakymų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – taikos derybos, paverstos seksualiniu žaidimu, kuriame vyrai mėgina slėpti savo erekcijas. Tačiau kyla klausimas: kaip tokį humorą perteikti lietuvių kalba? Ar įmanoma Lisistratę pritaikyti šiuolaikinei scenai taip, kad vulgarumai neprarastų savo komiško poveikio, bet ir neskambėtų pernelyg grubiai? Šiuo metu yra aktualu nagrinėti obsceniško humoro vertimą, nes jis atskleidžia, kaip kinta kultūrinės normos ir cenzūros ribos skirtingais laikotarpiais.
Vertimo strategijų klausimą plačiai analizavo Alanas H. Sommersteinas, kuris, vertindamas Aristofano komedijų recepciją, išskyrė tris pagrindines vertimo kryptis: akademiniam skaitymui skirti vertimai, išlaikantys autentiškumą, literatūriniai – orientuoti į poetinę raišką, ir teatriniai – siekiantys sceninio efektyvumo1. Tuo tarpu vertimų teoretikas Lawrence’as Venuti siūlo dviejų polių modelį: foreignization (išlaikant originalo kultūrinį savitumą) ir domestication (prisitaikant prie tikslinės kultūros normų). Nors Venuti pasisako už „matomą“ vertėją, kuris pabrėžia šaltinio ir kultūros kitoniškumą ir palaiko „svetinimo“ strategiją, ši ne visuomet tinkama teatro scenai2. Šios teorinės prieigos tampa svarbiu atskaitos tašku analizuojant Lisistratės vertimus į lietuvių kalbą – tarp jų slypi ne tik kalbiniai pasirinkimai, bet ir kultūrinės nuostatos, lemiamos kiekvieno laikmečio auditorijos lūkesčių.
Šiame straipsnyje analizuojami trys skirtingi lietuviški Lisistratės vertimai – Balio Sruogos, Neringos Lūžienės ir Tomo Rikliaus – siekiant atskleisti, kaip perteikiamas obsceniškas humoras ir kokios vertimo strategijos jiems būdingos.
LIETUVIŠKŲ LISISTRATĖS VERTIMŲ RAIDA
Pirmąjį lietuvišką Lisistratės vertimą parengė Balys Sruoga, tikėtina, remdamasis vokišku ar rusišku šaltiniu3. Jo vertimas, parengtas XX a. trečiajame dešimtmetyje, buvo skirtas teatro scenai, todėl jame nemažai adaptacijų: Aristofano prologas, parodas, agonas, parabasė, trys epeisodijai ir eksodas išskaidyti į tradiciškesnę dviejų veiksmų dramą. Sruoga Lisistratę vertė proza ir jambiniais pentametrais. Jis ne tik adaptavo metrinę struktūrą, bet ir subtiliai sušvelnino Aristofano kalbos tiesmukumą: obsceniški posakiai buvo arba praleisti, arba pakeisti metaforomis. Be to, kai kurias scenas jis perkomponavo, gerokai sutrumpino choro partijas, kai kur net visai jų atsisakė, kad pritaikytų tekstą scenai. Sruoga vertė ne bendrine lietuvių kalba, o įterpdamas daug tarmiškų ir šnekamosios kalbos žodžių. Tokia strategija padarė jo vertimą sklandų, lengvai suprantamą konservatyviai teatro auditorijai, o pats vertėjas tapo tarsi „nematomas“, naudojant Venuti terminą. Tačiau kyla klausimas: kiek tokiame vertime išlieka autentiškos Aristofano dvasios ir humoro? Ar toks „nematomas“ vertėjas pakankamai atskleidžia šaltinio kultūros kitoniškumą ir leidžia skaitytojui suprasti, kad jis skaito būtent vertimą?
Maždaug 1975–1976 m. Valstybiniam jaunimo teatrui Lisistratę iš graikų kalbos išvertė Jonas Dumčius, tačiau jo tekstas pasirodė per daug atviras, todėl pjesė taip ir nebuvo pastatyta. Deja, šio vertimo rankraštis neišliko4.
2007 m. Neringa Lūžienė parengė naują vertimą, pritaikytą teatrui. Ji vertė jambiniais trimetrais ir tetrametrais, bandydama priartėti prie originalo metrikos, tačiau nesiekdama absoliutaus tikslumo. Komedijos pabaigos eilutės išverstos prozine žodžių tvarka. Jos vertime choro partijos stokoja anapestinio metro, būdingo originalui. Lūžienė išlaikė Aristofano kalbėjimo žaismą, vulgarias vietas sušvelnindama eufemizmais. Vertėja vartojo tik bendrinę lietuvių kalbą, nors Aristofanas savo pjesėje vartojo du dialektus: atikinį, kuris vertėjų dažniausiai perteikiamas bendrine lietuvių kalba, ir dorėnų, kurį galima būtų versti, pritaikant kurią nors lietuvių tarmę. Lūžienės vertimais pasinaudojo ir Lisistratę pastatė Kauno miesto kamerinis teatras (režisierius Stanislovas Rubinovas, premjera įvyko 2008 m. kovo 15 d.) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų trupė (vadovaujama Ramūno Cicėno ir Eglės Gabrėnaitės 2011 m.).
2024 m. pasirodė Tomo Rikliaus Lisistratės vertimas, skirtas akademinei bendruomenei. Riklius atkūrė Aristofano metrinę struktūrą, atėniečių dialektą perteikdamas bendrine ir šnekamąja lietuvių kalba, o dorėnų dialektą – stilizuota tarme, kurioje derinami įvairūs lietuviški dialektai. Palyginti su Sruogos ir Lūžienės vertimais, Rikliaus vertimas yra tiksliausias ir artimiausias originalo tekstui, metro ritmika juntama visame tekste. Kita vertus, lyginant su originalo tekstu, vertėjas mažiau panaudojo anapestų chorinėse partijose. Riklius vertime ne tik išlaikė Aristofano obscenišką humorą ir kalambūrus, bet ir pateikė plačius komentarus apie istorinį kontekstą bei teksto struktūrą, taip pat įvadinį straipsnį. Jo vertimas, paremtas filologiniais tyrimais, paraleliai yra pateikiamas su graikišku tekstu. Riklius pabrėžia šaltinio kalbos ir kultūros kitoniškumą, jo paties kaip vertėjo vaidmuo tampa aiškiai matomas. Tačiau kyla klausimas, ar toks atviras Aristofano dviprasmybių vertimas ir erotiniai kalambūrai yra priimtini šiuolaikinėje teatro scenoje, ar Rikliaus vertimas yra tinkamas tik skaitymui?
KALBOS DVIPRASMYBĖS IR EROTINIAI KALAMBŪRAI
Jamesas Robsonas pastebi, kad Aristofano humoras nėra vien tik kalbinis – dramaturgas išnaudojo vizualinius ir fizinius efektus, tokius kaip vyrų pasirodymas su didžiuliais dirbtiniais falais; kūrė absurdiškas situacijas, pavyzdžiui, senų vyrų ir moterų muštynes, kur moterys laimi; sąmoningai pridėdavo nelogiškus ir fantastiškus siužeto posūkius, pavyzdžiui, nepaisant to, kad vyrai ilgą laiką buvo išvykę į karą ir, kaip veikėjos mini, jau penkis-septynis mėnesius nebuvo namie, jie staiga ima kentėti dėl sekso trūkumo po vos kelių dienų moterų streiko5.
Vis dėlto Aristofano Lisistratėje kalba, o ne fiziniai ar siužeto efektai tampa pagrindiniu ir neišsenkančiu humoro šaltiniu ir didžiausiu iššūkiu vertėjams. Ypač svarbų vaidmenį čia atlieka dviprasmybės, kurias išversti į lietuvių kalbą nėra lengva užduotis. Jau pačioje komedijos pradžioje Lisistratė paskelbia, kad yra „svarbus reikalas“ (Aristoph. Lys. 14–20). Kalonikė tai supranta perkeltine prasme ir paklausia, ar tas reikalas yra didelis ir stambus. Graikiškame tekste ši dviprasmybė kuriama žodžiais πρᾶγμα(„dalykas, reikalas, daiktas“), μέγα(„didelis“) ir παχύ(„storas, mėsingas, sunkus“). Šie būdvardžiai sukuria nešvankią užuominą – Kalonikė mano, kad kalbama apie vyro pasididžiavimą.
Lietuvių vertėjai šią sceną perteikė skirtingai. Rikliaus vertime dviprasmybė atkurta itin tiesmukai. Kalonikė klausia: „Kas tai? Ar didelis?.. Stambus ar ne?“, o Lisistratė patvirtina: „Dar kaip stambus“6. Tokia formuluotė atvirai išlaiko nešvankią potekstę ir pabrėžia dviprasmį dydžio ir storumo akcentą, artimą originalui. Tuo tarpu Lūžienės vertime ši scena sušvelninta. Jos Kalonikė, išgirdusi apie „naudingiausią dalyką“, perklausia: „Ar tvirtas jis?“, o Lisistratė atsako: „Žinoma, kad tvirtas“7. Žodis „tvirtas“ vis dar leidžia suprasti dviprasmybę, tačiau ši užuomina yra subtilesnė nei Rikliaus pasirinktas žodis „stambus“. Visai kitokį sprendimą pasirinko Sruoga. Jo vertime ši erotinė potekstė apskritai išnyksta. Jo Lyzistrata kalba apie „svarbų ir reikšmingą reikalą“, o jai Kalonika atsako: „Dabar žinau. Dalykas visas sukas apie vyrą“8. Tokiu būdu humoras tampa labiau socialinis nei seksualinis ir Aristofano kalambūras prarandamas. Vertimų palyginimas atskleidžia, kad Sruoga siekė adaptuoti tekstą konservatyvesnei teatro scenai. Lūžienė balansavo tarp subtilumo ir erotinių užuominų, o Riklius pasirinko maksimaliai tikslų, filologiškai ištikimą vertimą.
KOMIŠKUMO KŪRIMAS PER FIZIOLOGINĮ HUMORĄ
Vienas iš ryškiausių Lisistratės komedijos epizodų – Mirinės ir Kinesijo scena. Tai viena komiškiausių pjesės vietų, kurioje geismo kankinamas Kinesijas desperatiškai siekia žmonos dėmesio, tačiau lieka be trokštamo malonumo. Scenos efektingumą sustiprina ne tik dialogo struktūra, bet ir vizualinis humoras – Kinesijas pasirodo su akivaizdžia erekcija, o jo kalba persmelkta dviprasmiškų užuominų apie „stovėjimą“. Vertėjai šią sceną interpretavo įvairiai.
Rikliaus vertime pabrėžiama žodžių žaismo dviprasmybė. Kinesijas aimanuoja: „Ojoi, koks vargšas aš, koks spazmas suėmė, taip pasistojo, lyg ant rato nóvytų“9. Čia žodis „pasistojo“ yra tiesioginė dviprasmybė – jis gali reikšti tiek skausmingą įsitempimą (χὠ τέτανος – „koks sąstingis“), tiek erekciją. Riklius pratęsia šį žodžių žaismą ir Lisistratės replikoje: „Kas toks čia pasistojo prieš sargybines?“10 Ši frazė veikia dviem lygmenimis: viena vertus, galima suprasti kaip klausimą apie netikėtą svečią, kita vertus – kaip užuominą į akivaizdžią Kinesijo kūno reakciją. Nors Aristofano tekste Lisistratė nenaudoja aiškios dviprasmybės („Kas stovi čia, prasmukęs pro sargybą?“), vis dėlto Rikliaus vertimas skamba labai organiškai, išlaikydamas Aristofano dvasią.
Lūžienė šią vietą perteikia ne kalambūru, o eufemizmu. Kinesijas sušunka: „Ooo, kaip pasistojo daiktas!“ (šalia įrašyta pastaba „erectio penis“). Jos Lisistratė atsako be žodžių žaismo: „Kas toks vidun prasmuko pro sargybą?“11 Čia eufemizmas akivaizdus – nors Kinesijo skundas išlieka pakankamai aiškus, Lisistratės replikoje jau nėra sąmojo apie „stovėjimą“.
Sruogos vertime erotinė potekstė beveik išnyksta. Jo Kinesijas taria: „Ak, kas man daryt, aš plyštu iš meilės! […] aš jaučiuos, tartum ratas per mane važinėtų!“12 Tuo tarpu Lyzistrata atšauna itin neutraliai: „Stok! Kas tenai!“ Čia frazė „plyštu iš meilės“ gali būti interpretuojama kaip eufemizmas vyro aistrai, tačiau Aristofano dviprasmiškumas iš esmės dingsta.
Šios scenos vertimų palyginimas atskleidžia skirtingas vertėjų strategijas: Sruoga sceną „apvalė“ nuo seksualinės potekstės, Lūžienė išlaikė užuominą, o Riklius panaudojo Aristofano kalambūrą ir nepagailėjo dar papildomo dviprasmiškumo.
VULGARUMO RAIŠKA IR VERTIMO STRATEGIJOS
Aristofano kalba – atvira, tiesmuka ir neretai vulgari. Vertėjai sprendžia, ar švelninti tekstą, ar išlaikyti originalų grubumą. Sruoga pasirinko neutralų toną, jo Lyzistrata reikalauja moterų: „susilaikyti […] nuo jų pačių, nuo vyrų“13. Taip prarandamas originalo tiesmukumas. Lūžienė eufemizuoja, bet išlaiko užuominą: „nuo vyrų ir jų vyriškų daiktų“14. Riklius verčia be užuolankų: „nuo pimpalų!“15 Sruogos versija – elegantiška, bet nutolusi nuo originalo, Lūžienė balansuoja tarp kultūrinių normų, Riklius renkasi autentišką tiesmukumą.
Kai kur Riklius netgi prideda daugiau vulgarumo nei jo yra Aristofano tekste, tuomet jo vertimas tampa aiškus ir be paaiškinimų. Pavyzdžiui, kai atvyksta Lampito su korintiete ir moterys apžiūrinėja jų intymias vieteles, žavisi stangriais kūnais, Riklius verčia: „Taip, matyt, kad ji gera iš priekio lygiai taip kaip ir iš subinės“16. Sruoga pateikia savo versiją: „Taip ir maniau. Nes tiktai korintietės teparodo tokią atvirą širdį“17. Lūžienė čia išverčia tiksliausiai: „Tikrai gera, dėl Dzeuso matyt išsyk pažvelgus čia ir čia“18.
Lisistratės veikėjos, kalbėdamos apie tai, kad vyrai, kol vyksta karas, nebegali patenkinti moterų, mini dirbtinių falų trūkumą. Riklius išverčia Lisistratės žodžius tiesiai: „Po to, kai mus kare Miletas išdavė, nerasi padoraus odinio falo“19 – vadina daiktą tikruoju vardu paaiškindamas, kad Miletas garsėjo odinių falų (ὄλισβος) gamyba, tačiau po Mileto sukilimo į Atėnus nebepatekdavo Mileto produkcija20. Lūžienė tą pačią eilutę perteikia subtiliau: „po Mileto išdavystės aš nemačiau net ilgėlesnio daikto, kuris gyvanašles paguostų liūdesy“21. Vietoje žodžio „falas“ ji pavartoja eufemizmą „daiktas“, tik pridėdama būdvardį „ilgėlesnis“ – kad žiūrovams būtų aišku, jog kalbama ne apie bet kokį daiktą. Sruoga šią vietą ryškiai cenzūruoja. Jo Lyzistrata net neužsimena apie falų trūkumą, o moterų liūdesį dėl karan išvykusių vyrų apibūdina taip: „Iš tikrųjų: neliko nė berniūkščio, kuris nors slapčia mūsų išbalusius skruostus pabučiuotų. Mes visos turim mirti“22.
Komiškas Aristofano kalbos atvirumas, dažnai pasireiškiantis tiesmukomis erotinėmis užuominomis ir vulgariais žodžiais, vertėjus verčia rinktis kelią tarp kultūrinių normų ir meninio autentiškumo. Vienas iš pavyzdžių – scena, kurioje nuo susilaikymo kenčiantys Spartos ir Atėnų atstovai pradeda derybas, akivaizdžiai kovodami su savo fiziologine būkle. Spartiečio kyšantį „ginklą“ veikėjai įvardija užuominomis – Lūžienė ir Riklius pasitelkia „lazdos“ įvaizdį ir verčia „spartietiška lazda“23, išlaikydami aliuziją į falinę simboliką, tačiau nevengdami dviprasmiškumo. Rikliaus vertime erotinis kontekstas dar labiau paryškinamas – atėnietis tiesiogiai demonstruoja savo „lazdą“, ironizuodamas pokalbio situaciją. Sruogos vertime erotiniai motyvai žymiai labiau švelninami – jų perteikimui pasitelkiamos tik netiesioginės nuorodos, pavyzdžiui, gestai ar kalbos intonacijos („trepena“)24, o atviresnės frazės pakeičiamos neutraliais posakiais. Panašiai išversta ir moterų seksualinio atsisakymo scena. Sruoga renkasi aptakų „išvijo savo vyrus iš lovų“25, Lūžienė naudoja metaforišką posakį: „neprisileidžia vyrų prie savų darželių“26. Riklius grįžta prie originalo šokiruojančio tiesmukumo, atvirai pavartodamas vulgarią leksiką: „neprisileidžia vyrų prie savų pyzdų“27.
Tokie skirtumai rodo skirtingas vertimo strategijas: nuo adaptacijos ir kultūrinės transformacijos (Sruoga), per eufemizavimo ir stilistinio balanso paieškas (Lūžienė), iki filologinio tikslumo ir sąmoningo provokatyvumo (Riklius).
APIBENDRINIMAS: TARP IŠTIKIMYBĖS ŠALTINIUI IR AUDITORIJOS LŪKESČIŲ
Lyginamoji Lisistratės vertimų analizė rodo, kad obsceniško humoro perteikimas lietuvių kalba priklauso ne tik nuo kalbinio tikslumo, bet ir nuo pasirinktų vertimo strategijų bei kultūrinių vertėjo nuostatų. Sruogos, Lūžienės ir Rikliaus darbai atspindi skirtingas prieigas, kurias galima interpretuoti ir per vertimų teorijos prizmę.
Balio Sruogos vertimas – ryškus domestication (pritaikymo) strategijos pavyzdys. Cenzūruodamas vulgarią leksiką, švelnindamas dviprasmybes ir adaptuodamas siužetinę struktūrą teatro scenai, Sruoga siekė sukurti estetiškai ir kultūriškai priimtiną tekstą tarpukario auditorijai. Tai atitinka Venuti apibrėžtą tendenciją, kai vertėjas tampa „nematomu“, o tekstas prisitaiko prie skaitytojo vertybinių nuostatų.
Neringos Lūžienės vertimas išlaiko tarpinę poziciją tarp ištikimybės šaltiniui ir orientacijos į teatro auditoriją. Jos pasirinktas santūresnis žodynas ir eufemizmai liudija pastangas laviruoti tarp poetinės raiškos ir teatrinio efektyvumo, o vertimo sprendimai, kai kur keičiantys originalo struktūrą, artimi literatūriniam vertimui, kaip jį apibūdina Sommersteinas.
Tuo tarpu Tomo Rikliaus vertimas išsiskiria sąmoningu siekiu perteikti Aristofano kalbos šiurkštumą, dviprasmybes ir komišką vulgarumą – tai pavyzdys, kaip veikia foreignization metodas, kuris išlaiko originalo kultūrinį ir stilistinį savitumą, net jei tai rizikuoja šokiruoti auditoriją. Jo vertimas, siekiantis filologinio tikslumo ir griežtos metrinės struktūros, pagal Sommersteino apibrėžimą, yra artimiausias akademiniam vertimui.
Taigi šie trys vertimai reprezentuoja skirtingus laikmečius, skirtingas vertėjų intencijas ir skirtingą Aristofano recepciją lietuvių kultūroje. Vertimų analizė rodo, kad kiekvienas pasirinkimas – tiek adaptacija, tiek ištikimybė šaltiniui – galiausiai tampa kultūrinio perteikimo forma, liudijančia vertėjo laikyseną šaltinio ir auditorijos atžvilgiu.
1 Alan H. Sommerstein, „On Translating Aristophanes: Ends and Means“, in: Greece & Rome, 1973, t. 20, nr. 2, p. 140–143.
2 Lawrence Venuti, The Translator’s Invisibility: A History of Translation, London and New York, 1995, p. 20.
3 Rimas Žilinskas, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 5: Vertimai, kn. 2: Dramų vertimai, Prozos vertimai, Straipsnių vertimai, Vertimai į rusų kalbą, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 788.
4 Tomas Riklius, „Mintinis Aristofano eksperimentas Lisistratėje“, in: Aristofanas, Lisistratė, iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parašė Tomas Riklius, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2024, p. 28.
5 James Robson, Aristophanes: Lysistrata, London: Bloomsbury Publishing PLC, 2023, p. 108.
6 Aristofanas, Lisistratė, vertė Tomas Riklius, p. 45.
7 Aristofanas, Lisistratė, iš senosios graikų kalbos vertė Neringa Lūžienė, 2007, p. 4, in: Dramų stalčius, https://www.dramustalcius.lt/.
8 Aristofanas, Lyzistrata, vertė Balys Sruoga, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 5, kn. 2, p. 350–351.
9 Aristofanas, Lisistratė, vertė Tomas Riklius, p. 163.
10 Ibid.
11 Aristofanas, Lisistratė, vertė Neringa Lūžienė, p. 59.
12 Aristofanas, Lyzistrata, vertė Balys Sruoga, p. 394.
13 Ibid., p. 359.
14 Aristofanas, Lisistratė, vertė Neringa Lūžienė, p. 12.
15 Aristofanas, Lisistratė, vertė Tomas Riklius, p. 61.
16 Ibid., p. 57.
17 Aristofanas, Lyzistrata, vertė Balys Sruoga, p. 359.
18 Aristofanas, Lisistratė, vertė Neringa Lūžienė, p. 9.
19 Aristofanas, Lisistratė, vertė Tomas Riklius, p. 59.
20 Tomas Riklius, „Komentarai“, in: Aristofanas, Lisistratė, vertė Tomas Riklius, p. 240.
21 Aristofanas, Lisistratė, vertė Neringa Lūžienė, p. 11.
22 Aristofanas, Lyzistrata, vertė Balys Sruoga, p. 357.
23 Aristofanas, Lisistratė, vertė Tomas Riklius, p. 187; Aristofanas, Lisistratė, vertė Neringa Lūžienė, p. 72.
24 Aristofanas, Lyzistrata, vertė Balys Sruoga, p. 415.
25 Ibid.
26 Aristofanas, Lisistratė, vertė Neringa Lūžienė, p. 72.
27 Aristofanas, Lisistratė, vertė Tomas Riklius, p. 189.
