Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Sinodinė ar sinodalinė Bažnyčia? Užtruko šiek tiek laiko, kol bažnytinėje lietuvių kalboje nusistovėjo pirmoji termino forma. Ir jau vien tai, kad reikėjo tartis dėl vieningos vartosenos rodo, jog kalbame apie kažką nauja. Spalio mėnesį Vatikane vykusi Vyskupų sinodo sesija – pagal oficialią nomenklatūrą XVI eilinė generalinė Vyskupų sinodo asamblėja „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija“ – tiek darbo metodika, tiek svarstyta tematika skiriasi nuo lig šiol vykusių sinodų. Taip pat tik sąlyginai jį galima vadinti Vyskupų sinodu, nes tikrieji jo dalyviai ne tik vyskupai.

Sinodai kaip valdymo, aukščiausiųjų vadovų rinkimo ar bent kaip patariamosios institucijos žinomi nuo seno. Rytų ir Vakarų Bažnyčiose skiriasi jų institucinės formos, bet visų jų paskirtis daugiau ar mažiau atitinka tai, ką nurodo vardą jiems davęs graikų kilmės žodis, reiškiantis keliavimą kartu. Katalikų Bažnyčioje sinodai buvo rengiami vyskupijų mastu, o Vyskupų sinodas kaip visuotinės Katalikų Bažnyčios institucija turi visai dar neilgą istoriją. Tuoj pat po Vatikano II Susirinkimo Vyskupų sinodą ir jo darbą koordinuojančią Romos kurijos instituciją – Vyskupų sinodo sekretoriatą – įkūrė popiežius Paulius VI. Nuo to laiko įvyko trisdešimt eilinių, neeilinių ir specialiųjų Vyskupų sinodo sesijų.

Paulius VI nustatė Vyskupų sinodo darbo tvarką: popiežius sušaukia sesiją kuriuo nors svarbiu Bažnyčios gyvenimo klausimu; sekretoriatas parengia bendrą tematikos schemą (lineamenta), kuri išsiunčiama viso pasaulio vyskupams; atsižvelgiant į vyskupų pastabas, parengiamas darbo dokumentas (instrumentum laboris); pagal jį Vatikane vyksta pati darbo sesija, kurios rezultatas yra 2/3 balsų dauguma, balsuojant atskirai už kiekvieną punktą, priimamas neviešinamas baigiamasis dokumentas. Susipažinęs su siūlymais, popiežius skelbia posinodinį apaštališkąjį paraginimą, kuris yra oficialus Bažnyčios magisteriumo dokumentas.

Prasidėjus Pranciškaus pontifikatui kelių dešimtmečių senumo tvarka ėmė keistis: pirmiausia nuspręsta viešinti baigiamuosius Vyskupų sinodo siūlymus ir balsavimo rezultatus; sušaukus neeilinį Vyskupų sinodą šeimos klausimais, sesija Vatikane vyko ne vienu, kaip anksčiau, o dviem etapais (2014 ir 2015); rengiantis sinodui jaunimo sielovados klausimais (2018), į parengiamąsias konsultacijas įtrauktas ir pats jaunimas. Dabartinis sinodas dar labiau nutolo nuo Pauliaus VI sukurtos schemos. Visų pirma, jau 2021 m. prasidėjo parengiamosios konsultacijos, į kurias daugiau ar mažiau sėkmingai buvo įtraukti visos Bažnyčios atstovai. Didžiausia naujovė – pirmą kartą šios institucijos istorijoje balsavimo teisę turėjo ne tik vyskupai, bet ir kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, vyrai ir moterys. Jie sudarė penktadalį 2023 m. spalį vykusios sesijos dalyvių.

Kitokia buvo ir pačios sesijos eiga. Posėdžiai vyko ne specialiai sinodo sesijoms skirtoje, į didelę kino salę panašioje patalpoje, o erdvioje Vatikano audiencijų salėje. Dalyviai buvo susodinti prie apskritųjų stalų, prie kurių, sekant popiežiui Pranciškui brangių ignaciškųjų dvasinių pratybų pavyzdžiu, vyko „pokalbiai Šventojoje Dvasioje“. Sėdintieji prie stalo gaudavo klausimus, į kuriuos atsakydavo remdamiesi savo patirtimi. Juos išklausę kiti sėdintieji prie to paties stalo po maldos ir tylos valandėlės mėgindavo atsakyti, kam pritaria, su kuo nesutinka, ką norėtų geriau išsiaiškinti. Tokiu būdu per tris sesijos savaites prie 38 stalų buvo aptarti ir su malda apmąstyti visi per parengiamąsias konsultacijas į darbo dokumentą įtraukti klausimai. Prieš pirmosios sesijos pabaigą buvo paskelbtas sintezės dokumentas ir balsavimo rezultatai, rodantys konsensuso laipsnį kiekvienu konkrečiu klausimu – kam ir kiek pritarta, kuriuos klausimus siūlyta pagilinti. Sinodas pratęs darbą po metų, 2024 m. spalį vyks antroji sesija.

Apibendrinant visus pakeitimus galima sakyti, kad didžiausia naujovė yra visos Bažnyčios įtraukimas į sinodinį procesą. Nors popiežius Pranciškus daug kartų yra sakęs, kad neįmanoma sinodo vaidmens Bažnyčioje lyginti su parlamentų vaidmeniu pilietinėje santvarkoje, vis dėlto tam tikros paralelės ar analogijos neišvengiamos. Nuo Vyskupų sinodo institucijos įkūrimo iki dabartinės sesijos sinodas savo patariamąją funkciją atliko įkūnydamas vyskupų kolegialumą: vyskupai kartu su popiežiumi aptardavo svarbius Bažnyčios gyvenimo klausimus, o popiežius, atsižvelgdamas į per sinodą išsakytus patarimus, priimdavo atitinkamus sprendimus. Dabar dalyvauti patariamojo vaidmens vykdyme yra pakviesti ir kiti Bažnyčios nariai. Svorio centras nuo hierarchinės Bažnyčios pasislinko link visos Dievo tautos; nuo vyskupų, kurie vienybėje su popiežiumi vadovauja Dievo tautai – link visų pakrikštytųjų.

Pasiūlęs sinodinės Bažnyčios temą, popiežius Pranciškus nori, kad Vyskupų sinodas padėtų įgyvendinti tai, apie ką kalbama Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Lumen gentium antrajame skyriuje. Jame Bažnyčia apibrėžiama kaip keliaujanti Dievo tauta, kurią kartu su katalikais sudaro taip pat kiti krikščionys ir nekrikštytieji, visa žmonija. Tai Katalikų Bažnyčią įpareigoja palaikyti draugiškus ir konstruktyvius ryšius su kitų Bažnyčių nariais, kitų religijų išpažinėjais ir pilietine visuomene. Šiame konstitucijos skyriuje kalbama ir apie visų pakrikštytųjų dalyvavimą Kristaus kunigystėje, o tai reikalauja, kad santykiai tarp Bažnyčios vadovų ir visų jos narių būtų grindžiami tarpusavio pagarba, pasitikėjimu kiekvieno galimybėmis, bendra atsakomybe. Metę žvilgsnį į po šių metų spalio mėnesio sinodo sesijos paskelbtą sintezę, matome, kad diskusijos apėmė ir tokias fundamentalias temas kaip santykis tarp Bažnyčios hierarchijos ir visų pakrikštytųjų balso, ir praktinius siūlymus, ką daryti, kad į Bažnyčios misiją būtų ir jaustųsi įtraukti visi jos nariai.

Iš istorijos žinome, kad daug amžių Bažnyčios misija buvo suprantama kaip siekimas visus pasaulio gyventojus padaryti katalikais, o visas visuomenės gyvenimo sritis tvarkyti suderinamai su religija. Faktiškai tik Vatikano II Susirinkimas tokios vizijos atsisakė pripažindamas ekumenizmą, religijos laisvę ir religijų dialogą, kiekvieno žmogaus orumą ir pilietinių santvarkų autonomiškumą religijos atžvilgiu. Šia prasme ne kaip kandus sarkazmas, o kaip istorinio fakto konstatavimas prieš kelis dešimtmečius plačiai nuskambėjo Milano arkivyskupo kardinolo Carlo Maria Martini frazė, kad Katalikų Bažnyčia dviem šimtais metų atsilieka nuo pasaulio. Iš tikrųjų po Prancūzų revoliucijos, sugriovusios krikščioniškas teokratines santvarkas, reikėjo palaukti dar beveik du šimtus metų, kad Vatikano II Susirinkimas galutinai pripažintų Bažnyčios ir visuomenės atskirumą. Nepaisant to, dar šiandien yra katalikų, kurie svajoja apie tobulai krikščionišką pilietinę santvarką.

Pranciškus nuo pat savo pontifikato pradžios siekia sumoderninti Bažnyčios struktūrą, padaryti skaidresnį jos veikimą, naikinti klerikalizmą, labiau įtraukti pasauliečius, ypač akivaizdžiai antraeilėse Bažnyčios pozicijose esančias moteris. Jis yra įsitikinęs, kad tai Dievo tautos kelionę padarys sklandesnę ir misionieriškesnę. Į šį procesą jis įtraukė Vyskupų sinodą, suteikdamas jam užduotį ieškoti naujų būdų, kaip būti Dievo tauta šiandien, stengtis būti labiau sinodine Bažnyčia, visus savo narius labiau įtraukti į misiją ir sprendimų priėmimą, visiems dalytis atsakomybe.

Bažnyčios konservatyviojo flango atstovai Pranciškaus siūlomą sinodinį modelį priėmė kaip grėsmę tradicijai. Prieš pat sinodo sesijos atidarymą spalio pradžioje Romoje buvo surengta konferencija, kurios dalyviai, įskaitant ir vieną kardinolą, atvirai kaltino popiežių kėsinimusi į Bažnyčios hierarchinę tvarką, o sinodiškumą pavadino su Bažnyčios prigimtimi nieko bendra neturinčiu naujadaru. Praėjusią vasarą penki kardinolai viešai pareiškė turintys abejonių (lot. dubia) dėl kai kurių Pranciškaus mokymo teiginių. Nors išsakytos abejonės oficialiai nebuvo susijusios su sinodu, jų turinys, ypač pirmasis dubium, taikė tiesiai į sinodinio proceso esmę. Buvo pareikalauta, kad popiežius pasiaiškintų, ar jis nekvestionuoja dieviškojo apreiškimo, tai yra paties Kristaus palikto tikėjimo paveldo ir jo įkurtos Bažnyčios prigimties, ar neteigia, kad kintant istorinėms ir kultūrinėms sąlygoms, kai kuriuos elementus galima naujai interpretuoti. Pranciškus atsakė, kad nors esminiai dalykai yra nekintami ir visada įpareigojantys, Bažnyčia ne tik gali, bet ir turi pareigą siekti, kad neišsemiamas dieviškojo apreiškimo turtingumas būtų kuo suprantamiau išreiškiamas kintančiame kultūros kontekste.

Sinodas iš tiesų gali būti forumas, kuriame Bažnyčia su įžvalgumu stebėtų, kas dedasi pasaulyje ir mąstytų, kaip geriau perduoti tikėjimo paveldą. Tokiu būdu per sinodą išsakomos visos tikinčiųjų bendruomenės atstovų pozicijos turėtų galimybę daryti įtaką tolesnei istorinei Bažnyčios raidai. Sinodinis kelias padėtų Bažnyčiai taip keistis, kad ji visada turėtų ką pasakyti nuolat kintančiam pasauliui, likdama ištikima tam, kas jos tikėjime yra fundamentalu ir nekintama. Žinome, kad pasaulyje vis dar yra situacijų, kur krikščionys yra persekiojami ir už savo koherentišką laikyseną sumoka krauju. Bet jei kalbame apie padėtį sekuliarizuotuose Vakaruose, kuriems ir mes priklausome, laikas suprasti, kad baigėsi tikėjimo ir netikėjimo kova, kad šiandien Bažnyčios niekas nepuola, o didžiausias iššūkis yra abejingumas. Vis daugiau žmonių nuo Bažnyčios nusigręžia, nes ji nesugeba įtikinamai kalbėti apie savo saugomo tikėjimo paveldo esmę, nemoka provokuoti žmogaus proto ir suvirpinti širdies, o rodo tik pasenusius apvalkalus. Tik ar sugebės sinodinė Bažnyčia tai pakeisti?