Gegužės 9 d. prie užmūrytų Šv. Petro bazilikos Šventųjų durų visai Bažnyčiai simboliškai buvo įteikta popiežiaus Pranciškaus bulė Spes non confundit, kuria skelbiamas 2025 m. jubiliejus. Jubiliejus bus švenčiamas ne tik Romoje, bet ir visame pasaulyje, visuotinius atlaidus bus galima gauti ne tik Romos didžiosiose bazilikose, bet ir piligrimų lankomose kitose šventovėse bei vyskupijų katedrose.
Kai 1300 m. popiežius Bonifacas VIII paskelbė pirmąjį jubiliejų, svarbiausias, nors atvirai nedeklaruotas tikslas buvo pritraukti žmonių į Romą, sustabdyti buvusios pasaulio sostinės nuosmukį. Bonifacas pasinaudojo to meto geopolitine konjunktūra: piligrimus iki tol traukusi Jeruzalė atsidūrė musulmonų rankose; 1291 m. žlugo ir paskutinė krikščionių valstybės Šventojoje Žemėje tvirtovė – Ako Šv. Jono pilis, tad popiežius piligrimams pasiūlė naują kelionių tikslą – Romą. Bonifaco VIII projektas pasiteisino. Kaip liudija 1300 m. Romą aplankęs Dante, pirmojo jubiliejaus piligrimų buvo tiek daug, kad net reikėjo reguliuoti eismą gatvėse: „Taip Romoje, kad minios susikaupę per jubiliejų, tilto neužtvenktų, į dvi puses jį padalijo taupiai. Ir taip vieni keliaus į vietą šventą, į šventą Petrą akeles įbedę, kitiems į aukštą kalną kopti lemta“ (Dieviškoji komedija, Pragaras XVIII, 28–33, iš italų kalbos vertė Sigitas Geda, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007). Popiežiaus Bonifaco įvesta tradicija prigijo. Nuo to laiko jubiliejai, iš pradžių kas 50 metų, o dabar kas 25 metus, švenčiami iki mūsų dienų.
2025 m. jubiliejus skelbiamas ne tam, kad pritrauktų daugiau turistų į Romą, nes šiandien jų ne tik kad netrūksta, bet darosi smarkiai per daug. Vatikano prieigose sunku prasibrauti pro minias atsipalaidavusių žmonių, kurie stereotipiškai įsivaizduodami Italiją kaip netvarkos šalį, ramiai sau kerta gatves nepaisydami raudono šviesoforo signalo ar svaido šiukšles tiesiai sau po kojomis.
Tad ką gi mūsų laikais reiškia ar turėtų reikšti šventieji metai? Kaip ir daug kas šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčioje, taip pat ir jubiliejai švenčiami pirmiausia iš pagarbos tradicijai, kuriai jau daugiau kaip 700 metų. Į Romą vedančiu senuoju piligrimų keliu Via Francigena, kaip ir Jokūbo keliais į garsiąją ispanų Galisijos šventovę, kurie laikomi pasaulio kultūros paveldo vertybėmis, kasmet vyksta nemažai žmonių, nebūtinai save suvokiančių kaip maldininkus. Jubiliejus šiems religinio turizmo mėgėjams siūlo progą tapti tikraisiais piligrimais. Vis dėlto dauguma greičiausiai pasitenkins selfiu ant Šventųjų durų slenksčio, įsivaizduodami, kad jį peržengę užsitikrins nuodėmių atleidimą.
Visuotiniai atlaidai yra visiems šventiesiems metams nuo pat Bonifaco VIII laikų būdingas elementas. Praėjus vos porai dienų po 2025 m. jubiliejaus bulės paskelbimo, Vatikanas pagarsino ir normas, kur, kada ir kaip bus galima pelnyti jubiliejaus atlaidus. Krikščionybės istorijoje nemažai kontroversijų kėlę atlaidai, ko gero, yra pats stipriausias ir giliausias dvasinis Šventųjų metų momentas. Atgailaujantis piligrimas keliauja į šventąją vietą tam, kad atnaujintų savo kaip Dievo vaiko gyvenimą, susigrąžintų krikšto dienos nekaltumo būseną. Kai kurie katalikai visuotinius atlaidus kartais painioja su nuodėmių atleidimu, dėl to ir šio jubiliejaus atlaidų normose priminta, kad atlaidai neatleidžia nuo išpažinties, bet priešingai – reikalavimas būti atlikusiam išpažintį yra viena iš privalomų sąlygų atlaidams gauti. Svarbu ne žengimo per duris ritualas, o atgaila ir malda.
Jubiliejus – tai ir raginimas atnaujinti įsitempusius santykius su kitais. Pabrėždama pastarąjį elementą, Katalikų Bažnyčia tęsia Biblijos laikų Izraelio švęstų jubiliejų tradiciją, reikalavusią paleisti vergus, dovanoti skolas, nutraukti vaidus. Beje, šiems dalykams, labiau susijusiems su Bažnyčios socialine doktrina, nei su žmogaus individualiu tikėjimu ir sąžine, 2025 m. jubiliejų skelbiančioje popiežiaus Pranciškaus bulėje skirta daugiausia vietos. Popiežius pradeda jubiliejaus skelbimo bulę šv. Pauliaus Laiško romiečiams žodžiais Spes non confundit – „Viltis neapgauna“, bet bulėje daugiau kalbama ne tiek apie pačią vilties dorybę, kiek apie įvairias jos socialines, politines ir kultūrines implikacijas – teisingumą, taiką, migraciją, nedarbą, ekologiją ir pan. Žinoma, visus popiežiaus paminėtus dalykus sieja krikščioniškosios vilties ašis, bet susidaro įspūdis, kad Pranciškui labiau rūpi pabrėžti esamus ar laukiamus vilties padarinius, o ne pačią viltį kaip krikščionių savivokos pagrindą, gyvenimo pasaulyje įkvėpimą ir veikimo motyvaciją.
Kokiame Bažnyčios gyvenimo kontekste bus švenčiamas jubiliejus? Pagal naujausius statistinius duomenis, šiuo metu pasaulyje yra apie 1,4 milijardo katalikų. Jų skaičius lėtai, bet pastoviai auga, netgi šiek tiek pralenkdamas pasaulio populiacijos augimą. Katalikų daugėja Azijoje ir Afrikoje, nors Europoje ir Amerikoje (ne tik Šiaurės, bet ir Pietų) – mažėja. Dar labiau disproporcija matyti pasižiūrėjus į kunigų, vienuolių ir ypač kandidatų į kunigus statistiką. Jų skaičius auga tik neturtingose pasaulio šalyse, o kitur mažėja, turtingesnėse šalyse – drastiškai. Bažnyčiai geriau sekasi prabilti į vargstantį ir kenčiantį žmogų, nes jis mieliau klausosi žinios apie palaimintuosius vargdienius. Vadinamuosiuose misijų kraštuose Bažnyčios veikla labiau orientuota į socialinį ir humanitarinį darbą, ne vien į evangelizaciją. Susidaro įspūdis, kad globaliniai evangelizacijos prioritetai yra sudėlioti taip, kad daugiau dėmesio sulauktų tie, į kuriuos įmanoma prabilti per socialinę veiklą ir jų teisių gynimą.
Tuo pat metu akivaizdu, kad Katalikų Bažnyčiai vis sunkiau sekasi susikalbėti su žmogumi, gyvenančiu turtingoje demokratinėje Vakarų visuomenėje. Atrodytų, kad ji tiesiog nežino, kaip jį prakalbinti, dažnais atvejais pristigdama tam reikalingų resursų. Patikimumui vis labiau kenkia nuo modernios visuomenės standartų atsiliekantys patriarchaliniai Bažnyčios institucijų administravimo ir bendruomenių gyvenimo tvarkymo metodai, skaidrumo stoka, lengvatų ir privilegijų sau reikalavimas, netgi paminklosaugos normų pažeidimai. Pasitikėjimo krizę ypač pagilino seksualinio išnaudojimo skandalai, neskubėjimas ir negebėjimas jų spręsti arba net nusikaltėlių dangstymas. Smukęs pasitikėjimas atsispindi ir finansinės paramos Katalikų Bažnyčiai statistikoje. Nors iš inercijos kartais dar papostringaujama apie Bažnyčios turtus, iš tiesų jos finansai senka. Senka ir dėl pasitikėjimo krizės, ir paprasčiausiai dėl to, kad pasaulio mastu daugėja neturtingų katalikų, o galinčiųjų paremti lieka vis mažiau ir mažiau. Tradiciškai krikščioniškuose Vakaruose tikinčiųjų gretos retėja ne tik dėl laicizacijos, ne tik dėl praktinio materializmo, bet ir dėl to, kad pati Bažnyčia nesuranda žodžių ir būdų, kaip įtikinamai prabilti ypač į išsilavinusio ar sėkmingu gyvenimu patenkinto viduriniosios klasės žmogaus protą, neįstengia patraukti jo širdies. Akivaizdu, kad reikalingas lūžis, būtinas galingas postūmis, kuris pakeistų šią padėtį. Dėl to ir norisi žiūrėti į artėjantį jubiliejų, kaip į tokios permainos galimybę. Žinoma, šventieji metai skelbiami ne tam, kad išspręstų susikaupusias Bažnyčios problemas, tačiau jie tikrai galėtų tapti gera proga pamėginti įpūsti ugnį ten, kur ji jau tik vos vos rusena.
Tokius lūkesčius sužadino ir vadinamasis sinodinis procesas. Beje, 2025 m. jubiliejus prasidės praėjus porai mėnesių po Vyskupų sinodo baigiamosios sesijos, kuri vyks šių metų spalį. Galima spėti, kad ir procesą apibendrinantis oficialus popiežiaus mokymo dokumentas bus paskelbtas per jubiliejaus metus. Tačiau vėlgi: taip, kaip skaitant jubiliejaus skelbimo bulę susidaro įspūdis, kad individualų tikėjimo matmenį užgožia krikščionybės socialinis matmuo, panašiai ir žiūrint į sinodinį procesą atrodo, kad labiau rūpinamasi vidinių Bažnyčios santykių sklandumu, o ne būdais įtikinamai perduoti krikščioniškosios žinios turinį, sudominti juo ypač tuos, kurie gyvena krikščionybės suformuotoje kultūroje, bet patys yra praradę tikėjimo dovaną.
Panašios mintys ateina į galvą skaitant ir kitus pastarojo meto oficialius Bažnyčios mokymo tekstus, pradedant tokiais stambaus masto dokumentais kaip socialinės enciklikos Laudato si’ (2015) ir Fratelli tutti (2020), baigiant naujausiomis Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracijomis Fiducia supplicans (2023) dėl pagarbesnio požiūrio į LGBT asmenis ir Dignitas infinita (2024) dėl žmogaus asmens orumo. Tas pat pasakytina ir apie kai kuriuos kitus popiežiaus dokumentus, kalbas, Vatikano diplomatijos veiklą. Teisingumas, taika, ekologija, žmogaus teisės – tai tikrai nepaprastos svarbos ir reikšmės klausimai. Tačiau rėžia akį disproporcija tarp didžiulio dėmesio krikščioniškajam požiūriui į pasaulį ir kur kas menkesnio dėmesio tam, kas yra to požiūrio pagrindas, glūdintis žmogaus sąžinėje ir širdyje. Atrodo, kad Bažnyčios dėmesys sutelktas į didžiąsias pasaulio gyvenimo temas, o ne į pakrikštytųjų tikėjimą, kad svarbiau tai, kas daroma, kaip ir su kuo kalbamasi, o ne tai, ką krikščionys tiki. Jei norime turėti krikščioniškąjį raktą, pagal kurį galėtume interpretuoti žmogaus ir pasaulio gyvenimo problemas, pirmiausia reikia tvirto tikėjimo ir aiškiai suvoktos Evangelijos žinios branduolio. Jei tokio branduolio trūksta, visam socialiniam ir moraliniam mokymui gresia tapti tik politikavimu ir moralizavimu.
Ką daryti, ko griebtis? Ar įmanoma įsivaizduoti tokį pasaulinio ar bent europinio masto Alfa kursą, kuris prikeltų sąmoningą, individualiai išmąstytą tikėjimą? Tokį tikėjimą, kuris neturėtų pretenzijų sukrikščioninti visą visuomenę, bet padėtų būti sąmoningais krikščionimis, gerbiančiais laisvos pliuralistinės visuomenės gyvenimo būdą bei pasirinkimus ir, antra vertus, turinčiais užtikrintą tikėjimo laisvę ir kitų pagarbą tiems savo pasirinkimams ir toms vertybėms, kurių laicizuota visuomenė neišpažįsta. Ar įmanoma apie tai svajoti laukiant šventųjų metų, kurių moto juk yra viltis?
Šv. Pauliaus Laiško romiečiams penktajame skyriuje, iš kurio paimtas ir jubiliejaus bulės pavadinimas, viltis aiškinama kaip žmogui suteikta malonė, kuri motyvuoja jį veikti ir užtikrina, kad jo paties egzistencija ir visa, ką jis daro, turi prasmę. Panašiai viltį aiškina ir šv. Petras sakydamas, kad turime „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį“ (plg. 1 Pt 3, 15). Bet kad galėtume įtikinamai atsakyti kitiems, pirmiausia turime atsakyti patys sau.
