Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Akimirka iš kunigo Juliaus Sasnausko kalbos renginio Umiastovskių rūmuose metu. Iš vilnius.lt. Sauliaus Žiūros nuotrauka

Nieko čia nauja nei ypatinga įsimylėti Vilnių. Ar bet kokį kitą miestą ir miestelį. Tarkime, Kauną ar Klaipėdą, Ukmergę (kaip, pavyzdžiui, poetas Vladas Šlaitas, buvo neseniai jo gimimo šimtmetis). Niujorką ar Zapyškį. Ir nebūtinai reikia gimti ir užaugti tame mieste. Marija Znamierovska, parašiusi nuostabią karo nusiaubto Vilniaus kroniką Vilnius, miestas arčiausia širdies, gimusi Kybartuose. Ir daug tokių pavyzdžių. Kodėl Vilnius įsimylimas, nepaaiškinsi vien barokiniais debesimis ar trisdešimt septyniomis miesto bažnyčiomis (yra taip pavadintas vokiškas atvirukas). Józefas Piłsudskis ir generolas Lucjanas Żeligowskis, abu taip pat ne vilniečiai, mylėjo šį miestą ne mažiau už Czesławą Miłoszą, dar vieną ne vilnietį, susargdintą Vilniaus. Ir tie, kurie ant Išganytojo kalvos prie Misionierių bažnyčios dabar stato šiltnamius, turbūt irgi sakytų mylį Vilnių.

Bet tai dar ne viskas. Vasarą perskaičiau Eliaso Canetti prisiminimų trilogijos pirmąją dalį Išgelbėtas liežuvis. Rašytojas gimė Rusčiuko mieste Bulgarijoje prie Dunojaus, Turkijos ir Rumunijos pasienyje, paribiuose, kaip dabar sakoma, ten irgi kaip Vilniuje maišėsi kalbos, kultūros ir religijos. Man knygoje labai patiko keli epizodai. Vienas jų tiesiai mini meilę savo miestui. Jei tu ir myli jį, dar būtinai reikia, kad ir jis tave mylėtų.

Niekada nebuvau apie tai pagalvojęs. Bet juk viskas normalu, taip ir turi būti. Meilė nėra vienos krypties gatvė ar kilpinis eismas. Evangelijoje Kristus net sako savo mokiniams: „Pamilau jus pirmas“. Ar Vilnius mus pirmasis pamilo? Ar apskritai jis mus šiandien myli? Ar galėtų nemylėti?

Pranašų literatūra Biblijoje kalba apie Jeruzalės, mylimos mergelės, Dievo sužadėtinės apleistumą, sielvartą, raudas, pagalbos šauksmą, priekaištus Dievui. Kažin kas visa tai matė ir girdėjo, surašė. Viskas iš meilės ir dėl meilės. Gimtojo Vilniaus ašaras dėl savo kenčiančių ir žudomų vaikų jaučia penkiolikmetis Icchakas Rudaševskis, garsaus geto dienoraščio autorius. Lenkų bendruomenei, Stalino įsakymu tremiamai iš Vilniaus krašto pirmaisiais pokario metais, atrodė, kad dvibokštės Vilniaus bažnyčios yra lyg dvi iškeltos rankos, atsisveikinančios visiems laikams. Taip ir buvo dažniausiai.

Čia tragiški meilės puslapiai. O jeigu paprastai, kasdieniškai, be skausmo ir verksmo? Ar miestas atsako mums meile į meilę?

Kad būtų galima jį papirkti savo dovanomis ir ditirambais, sunku tikėtis. Jis ne tuščiagarbis pamaiva. Būna tokių auksinių miestų, išdygusių per dešimtmetį tam, kad smagintų savo statytojus ir trimituotų jų šlovę. Vilnius ne toks.

Jeigu mėgintum sužinoti, ar esi jo mylimas, vargu ar sulauktum jo prisipažinimo, kuždesių mėnesienoje. Barokiniuose debesyse nebus užrašyta: „Vilnius plius tu ar tu lygu meilė“. Kad jis pamilęs mus, gal net pirmiau nei mes jį, visada sužinosi vingiais, per aplinkui, gal iš pasalų. Štai per šventųjų arkangelų šventę, rugsėjo 29-ąją, gimė Juozapas, mūsų parapijiečių sūnus. Jis turės du brolius ir sesutę. Dar kitados esu gavęs nakčia telefono žinutę, kad gimė mergaitė. Prieš tai jos jaunutė mama sakė nenorinti gyventi. Ją buvo palikęs draugas, sužinojęs, kad ji laukiasi. Mudu ilgai gėrėme kavą Pilies gatvėje. Jos mama ir močiutė, visi artimieji irgi stojosi mūru už ją. Kūdikio krikštynos buvo kažkokios nenugalimos meilės ir malonės manifestacija. Kiti papasakotų daug daugiau, kaip gražiai, o kitąsyk – nepaisant nieko, prieš visas sroves ir vėjus, net prieš visas teisingas šeimos koncepcijas, ateina į pasaulį Vilniaus vaikai. Panašiai ir pats esu atėjęs, Pirmojoje tarybinėje ligoninėje. Daktarai sakydavo: Pierwsza bolszewicka. Tik jos jau seniai nebėra.

Dar Vilnius mėgsta mus mylėti per visokias draugysčių istorijas. Kartą pildau zakristijoje santuokos anketą. Ten yra klausimas, kiek laiko vienas kitą pažįstate ir kiek laiko draugaujate. Tai jaunavedžiai dažniausiai ir pasako skaičius: pažįstami keturis metus, o draugaujame tris su puse. Arba būna kitaip: ir pažįstami, ir draugaujame mėnesį. Viskas iš karto. Bet ana jauna graži porelė pradeda pasakoti: „Susipažinome prie Vilnelės, palei baltą cerkvę, ten, kur metalinė tvora. Aš stovėjau prie medžio ir mačiau vandenį. Jis ėjo pro šalį ir kažko paklausė. Taip ir likome kartu“. Bažnyčia mėgsta skaičius, tikslumą, todėl ir klausiu: „O kelintas tai medis, skaičiuojant nuo Malūnų tilto? Ar prisimenate jį?“ „Aišku, kad prisimename. Einame ten pasvajoti. Galima bus paskaičiuoti, kelintas iš eilės.“ Tikrai paskaičiuoja ir praneša. Einu patikrinti. Randu tą medį ir prisimenu, kad pats ten vieną vakarą esu stovėjęs. Buvo kartu šventa mergaitė iš Bernardinų. Kalbėjomės žiūrėdami į tamsų vandenį. Prisakiau jai dalykų, nuo kurių reikėtų bėgti neatsigręžiant. O ji nebėga ir sako: „Viskas bus gerai“. Mergaitė dabar toli. Bet nuo to laiko, kai einu tuo takeliu į Bernardinus, vis kartoju, kad bus gerai. Pernai rudenį ant tvoros stulpo ten buvo užkabinta lentelė su rusišku užrašu Ulica golubych zviozd. Tai yra, mėlynų žvaigždžių gatvė. Ir net kelios žvaigždutės mėlynavo tarp geltonų lapų. Paskui tą lentelę kažkas nusviedė žemyn į krūmus.

Dar garsiosios Vilniaus tarpuvartės, kol netapo žiemos sodais ar viešbučių holais, buvo tokių intymių susitikimų ir viešai nesakomų žodžių padangtė. Bučinių ir glamonių vietos. „Mažosios studijos“ tarpuvartėje kartą klausiausi išpažinties ir daviau išrišimą, palaiminau. Žinoma, puiki vieta ir privačiam pokyliui. Paauglystės metais „Gintaro krantas“, toks lengvas rūgštus vynelis, kainavo tik 92 kapeikas. Vilnius mylėdamas apie viską pagalvoja.

Šiandien šventė, ir nereikėtų liūdnų gaidų, bet meilė dažnai būna išvien ir su mirties angelais. Vilnius, kai myli, padaro taip, kad meilei nebūtų pabaigos, užmaršties, beprasmybės. Galvoju apie Našlaičių kapines, iš kurių blykstelėjo tai, kas nemiršta. Arba Zigmanto Sierakausko jungtuvių žiedas, sužiedavęs mus ne tik su sukilėlių likimais, su mūsų šventa istorija, bet su pačia laisve. Jau kalbama, kad ir tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje, prasidėjo nuo to stebuklingo žiedo, iškilusio iš po žemių Gedimino kalne. Ir kai karas, maras ir badas čia išsijuosę šienaudavo tūkstančius, ar nekurstė Vilnius savo žmonių dar labiau, dar drąsiau ir akliau mylėti? Vienuoliai rokitai, vienintelė lietuviška, vilnietiška, vienuolija, visi iki vieno buvo sukurstyti. Ir dabar, pandemijai vaipantis, ar nėra taip pat, ar nesusikurstoma pamilti ir eiti į ugnį dėl kitų?

Kad Vilnius labai myli savo žmones, pagalvojau ir šią vasarą, kai atšaukus karantiną, visas Senamiesčio gatves, aikštes ir skersgatvius užtvindė kavinių staliukai. Ne ne, ne tai, kad ant staliukų buvo daug meilės, kad visi linksminosi ir gerai jautėsi. Priešingai. Erzino užgriozdintos gatvės ir šaligatviai, toks kliūčių ruožas, kurio neprašei ir nenori. Laviruok, stoviniuok, ieškok tarpelio tarp kėdžių, kad kaip nors prasmuktum. Bernardinų gatvė kartą buvo aklinai užgriozdinta kavinės rakandų. Pykau, keikiausi mintyse, kol vieną dieną nušvito: juk lygiai taip šiame mieste, kiekviename jo plotelyje, visuose užkaboriuose tavo žingsnius nuolat pertraukia daugybė Vilniaus žmonių ir istorijų. Jos neleidžia ramiai, laisvai, sklandžiai judėti. Užkliūvi, sustoji, dairaisi, metiesi į kitą pusę, prie kito veido ar vardo, prisiminimo. Netenki kvapo.

Antai sankryžoje prie Tiškevičių rūmų ir Mindaugo tilto man visiems laikams užsikonservavęs pirmasis gyvenime melas. Trainiojomės su chebra paupiais iki vėlumos, reikia namo, o ten gausiu pylos. Pakeliui atsiranda istorija. Neprisimenu jos. Matyt, buvo įtikinama. Niekas namie nesibarė, gavau vakarienės. Bet melas graužia. Rytoj, sakau, prisipažinsiu mamai. Na, poryt tai tikrai. Vėliau praėjo.

Nors iš tiesų nepraėjo. Juo labiau kad perskaičiau, kaip ties ta sankryža buvo išgelbėta kito vaiko gyvybė. Kunigas Pranas Bieliauskas savo dienoraštyje kalba, kad 1920 m. vasarą ten vyko susišaudymas. Lenkų legionieriai gynėsi nuo miestą puolančių bolševikų. Pats kunigas pateko į ugnį. Pripuola moteris su mergaite, vaikas klykia. Dienoraštyje yra kunigo žodžiai mergaitei: „Eikš, mažyte, lįsk po mano pelerina, čia tavęs nepalies jokia kulipka“. O paskui dieviškiausias sakinys: „Ir ši prisidengė mano skvernu“. Nuotraukoje ant knygos viršelio autorius ir stovi su tuo neperšaunamu apsiaustu, buvo tokia kunigų mada.

Sakoma, teisumo darbai – ne tik čia ir dabar. Jie tęsiasi, apima buvusius ir būsimus laikus. Ar nebūtų galėję po kunigo Bieliausko skvernu atsirasti vietos ir kitam išsigandusiam vaikui? Pagal atlaidų principą. Ir kad gailestingumas pridengia nuodėmių daugybę.

Čia Vilnius, ir viskas įmanoma.

Įmanoma, kad miesto veikėjai, seniai išmirę, išvežti, išvažiavę, turėję dingti suvisam, nė nemano trauktis iš čia. Lygiai ir anos tarpuvartės, kiemai, laiptinės su nuzulintais turėklais. Lygiai šventoji Išganytojo kalva, antai pilna ant jos užaugintų visų miesto pamestinukų, iš Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos. Slaugytų ten ir numarintų Napoleono gvardijos eilinių. Su palmių šakomis rankose – tarytum iš Apreiškimo knygos.

Negi dar abejotum, kad myli tave šis miestas? O tada lieka tai, nuo ko pradėjau. Atsakyti meile į meilę. Kas nežino, kaip persikeičia visi mylintieji. Ką jie paskui gali, o ko niekada nedarytų. Ir kaip nušvinta, išgražėja tie, kurie yra pamilti.

Pagal kalbą, sakytą 2020 m. spalio 2 d. suteikiant Vilniaus garbės piliečio vardą.