Miela Redaktore,
Tai, kad ant jūsų žurnalo pirmojo numerio – 1991 m. sausio data, yra geras ir gražus sutapimas. Kaip, tarkime, ir „Mažosios studijos“ gimtuvės per Kalėdas porą metų anksčiau. Arba, atsiprašau už familiarumą, Tavo pačios artėjantis gimtadienis ir Kovo 11-oji. Ar kai kas nors ima ir numiršta šviesų Velykų rytmetį, su Prisikėlimo varpais.
Galima iš tų sutapimų daryti filosofiją ar teologiją, bet galima ir nedaryti. Sutapimų, atsitiktinimų gyvenime daug. Per juos kiti mėgina išgriebti sau mintį apie didįjį dangaus režisierių. Jei to nenori ar neišeina, irgi joks nuostolis. Ir dangaus režisierius dėl to neturėtų nei pykti, nei liautis dirbęs.
Man svarbiau, kad tada įsijungia tarsi papildomi atminties blokai. Atsiranda naujų derinių ir palyginimų. Puikiai žinai, kaip strigo, vėlavo šis laiškas, na, ir pats jubiliejinis žurnalo numeris. Ką tik rašytum ar sakytum, dabar erzina, vis, rodos, netinka. Ir tai, ką galėtum pavadinti pavykusia komunikacija, gera naujiena, ateina ne iš ten, kur lauki. Jeigu ateina.
Imi į rankas anuos pirmus Naujojo Židinio numerius, ant prasto, šiurkštaus, dar turbūt tarybinio popieriaus, su senais šriftais, ir iš tos pačios žiemos vaidenasi užrašai ir piešiniai ant betoninių barikadų Aukščiausiosios Tarybos prieigose. Rodos, dalis jų išliko, buvo sumuziejinta. Tiesa, barikados kažin ar būtų labai padėjusios, jei būtų vykęs tikras šturmas. Naujasis Židinys ir visa kita atgimimo spauda, kalnai laikraščių ir laikraštėlių, buvo panašiai kaip tos barikados. Aišku, kad niekas. Ir ne tik su tankais ar kalašnikovais lyginant.
O kas tada ne niekas? Išstovėti lauke Sausio 13-osios naktį nebuvo sunkiausias ar baisiausias dalykas. Viskas kažin kaip vienu ypu, be pasirinkimo, jeigu jau buvai ten patekęs. Tuo pačiu vienu ypu tą naktį būtum galėjęs ir galvą padėti už laisvę. Apie tai kalbėjomės tąsyk su kitu jaunu klieriku. Dulce et decorum tokiose vietose kartais būna tiesa. Blogiausias metas, jau be jokio gražumo ir saldumo, atėjo tuomet, kai išaušus sekmadieniui per garsiakalbius stūgavo po visą miestą „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas“. Negi baigta? Kas bus iš vėliavų, dainų ir svajonių, laisvo žodžio, iš aukų Antakalnio kapinėse?
Dar kelios neaiškios dienos, ir reikėjo grįžti atgal į seminarijos aptvarą. Mama Šeškinėje grįžo į virtuvę prie puodų, o Petras Kimbrys su savo komanda grįžo toliau leisti Naujojo Židinio. Pasirodo, barikados išėjo kartu. Na, ir pati laisvė jau darbavosi visur pakampėmis, patyliukais. Nors kažin ko ypatingo neįsiminė per tuos mėnesius iki vasaros. Kvailiojome kaip kvailioję, toliau laužėme seminarijos taisykles, varėme į pasiutimą vadovybę. Bet visa tai ir buvo pergalė. Gyveni susidėjęs su laisve. Jau niekur ir niekaip be jos.
Ar ir šią žiemą gyvenimas ir laisvė stipresni už bet ką?
Turėtum minėti žmogiškąjį trapumą, bet per daug to žodžio. Kai popiežius Pranciškus tarė jį pirmąsyk pernai per gavėnios pamaldas tuščioje Šv. Petro aikštėje, buvo tikra ir tikslu. Po to yra metas atsiversti ir tikėti Evangelija. Arba įsimeta veidmainystė.
Poetas, mūsų studijos bičiulis ir talkininkas, ėmė kurti anekdotus ir tyčiotis iš valdžios konstruojamų karantino planų. „Kai tikrovė baigia užknisti, iš kažkur atsiranda noras pokštauti ir iš jos šaipytis“, – paaiškino. Pavadino tai savisaugos mechanizmu, imuniteto požymiu. Anekdotų reikia bijoti, negeras jie ženklas. Anądien vienas parapijietis, nepatekęs į sekmadienio mišias už uždarų durų, tiesiai drėbė: „Tai gal valdžia kompensuos Bažnyčiai dėl neįvykusių viešų pamaldų? Kaip dėl Kirkorovo koncerto?“ Kitą savaitę duris atidarėme.
Senas kunigas per rekolekcijas vis kartodavo ir kartodavo: zaelum animarum. Ir vis su naujais paveikslais iš šventųjų gyvenimo. Labai neįsidėmėjau. Niekada nemaniau, kad ateis laikas, kai sekuliari visuomenė pareikalaus iš Bažnyčios būtent to. Viduramžiškos dorybės.
Ramindami katalikišką liaudį, vyskupai rodo kaip pavyzdį sovietmečio politinius kalinius ir tremtinius. Žiūrėkite, jie tiek metų ištvėrė be bažnyčios, be mišių ir sakramentų. Tai tiesa. Kad Dievo tauta laikosi ne vien Eucharistija, pasitvirtino daug kartų per Bažnyčios istoriją. Ačiū už priminimą.
Kaliniai ir tremtiniai Sibire patys buvo Bažnyčia ir elgėsi kaip Bažnyčia – drąsi, sumani, išradinga. Neseniai Kaune dar buvo gyva moteris, tarp tremtinių ėjusi diakonės pareigas: ji krikštijo vaikus, laimino santuokas, lydėjo į kapus, vadovavo bendrai maldai. Arba kaip tada nepasidavė ir nieko nebijojo ištremti kunigai! Lakstė iš vienos tremtinių gyvenvietės į kitą. Yra memuarų, nuotraukų. Štai šventė prie Baikalo. Šalia kunigo (atpažinau jį) stypso iš laimės prisimerkęs vyriokas. Lapkritis, bet vis tiek kažkokios gėlės ar žolės rankoje. Pirmoji komunija. Viskas tebegalioja. Trapumas taip pat.
Stasys Yla konclageryje, irgi per atstumą, iš tolo, suteikdavo net sakramentinį nuodėmių atleidimą, absoliuciją. Kaliniams, vedamiems mirti. Jie tai žinodavo. Viskas būdavo sutarta. Kam dabar kiltų mintis klausti, ar toks sakramentas buvo teisėtas, galiojo?
Kažkada Lietuvos garbei ir išganymui, kaip sakoma, trūko vieno šūvio. Bent į orą. O dabar? Naujos vakcinos, dviejų trečdalių imuniteto, daugiau milijardų ekonomikai atstatyti? Pagaliau sugrįžti prie to paties? Nežinau.
Liturginiai skaitiniai neseniai išmetė apaštalo Pauliaus formulę: „Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę“. Ten, rodos, jis kalba apie paruziją. Ar šiaip kad nepanikuotų ir nesusireikšmintų Korinto krikščionys.
Atsidarau langą, ūžteli vidun šalčio banga. Lauke vėl -20° C. Bent žiemos šįmet nepavadinsi trapia. Visokie mums artimi, pažįstami laisvės žygiai kažkodėl pamėgę žiemą. Nepriklausomybės Aktas. Sausio sukilimas 1863 metais. Maidanas. Dabar – Rusija. Gal kad kraujo temperatūra atitinkamai irgi pakyla sukausčius speigams? Ko dar tada galima laukti ir tikėtis sau šiuose vasario sniegynuose mušant kraujui?
Bene tą pačią žiemą, kai prasidėjo jūsų žurnalas, jau po tankų ir barikadų, seminarijos kieme palei tvorą kažkas iš klierikų ant šviežio sniegučio išrašė gražiai didelėmis raidėmis: Je t’aime. Nežinia, gal pačiam Dievui į dausas. O gal jo vardu – mums. Ar dar kažkam. Bet ėjo pro šalį, tarsi palyginime apie samarietį, Šventojo Rašto profesorius. Jis pamatė, stabtelėjo ir pasilenkęs išvedžiojo, jau mažesniu šriftu: Moi aussi. Ir patenkintas nuėjo savo keliais. Mes stovėjome kieme ir juokėmės.
O jeigu taip Daukanto aikštėje ar palei katedrą? Nebūtų laikinai geriau už instrukcijas ir nuorodas į trapumą?
Kol karantinas, šalčiai ir keturios sienos, jei nematei, būtinai pasižiūrėk danų filmą Dar po vieną. Tiesa, receptų, kaip įveikti pandemijos krizę, ten nėra. Ir alkoholis tik tuo dėtas, kad nutraukia rutiną. Paskui – fantastiškas žmonių šuolis į laisvę, meilę ir gyvenimą. Tikrai įkvepia.
Dar reikia jubiliejinių linkėjimų. Rodos, esu Tau sakęs, kaip vienas pažįstamas pakomentavo „Mažosios studijos“ eterį: kai penkis metus klausaisi tų pačių balsų ir temų, darosi nuobodu, bet po 25 metų visa tai tampa amžinosiomis vertybėmis. Naujajam Židiniui-Aidams dabar trisdešimt. Jei užgestų, amžinybės šalimais būtų mažiau.
Čia, aišku, juokas. O jeigu rimtai, tai pasitelksiu Tomo Akviniečio pavyzdį. Karlas Rahneris vadino jį teisingo mąstymo mokytoju. Esą tai didžiausias Angeliškojo daktaro nuopelnas ir palikimas Bažnyčiai. Šia prasme ir Naujojo Židinio-Aidų misija neturi pabaigos. Su tuo ir sveikinu Tave ir visą redakciją.
Bet giminystė su barikadomis irgi tebūnie, jų reikės dar ne kartą.
2021 m. vasario 9 d.
P.S. Ačiū Petrui Kimbriui, pirmajam jūsų redaktoriui, kad išmokė mus, vienuolius ir vienuoles, tarp savo pavardės ir vienuolijos pavadinimo lotyniško trumpinio nedėti kablelio. Ir dar neieškoti Vilniuje Šventų Jonų bažnyčios, nes ta, kuri yra, nuo XIV a. vadinama Švento Jono vardu. Taip ir stengiuosi daryti.
