Sveikas, Antanai!
Ne tik todėl rašau tau, kad redakcija gražiai paprašė užpildyti šią žurnalo skiltį. Man pačiam irgi buvo atėjusi tokia mintis. Bet iš kitos pusės. Žiūrint pro langą į storai apsnigtus stogus, į amžinąsias miesto varnas, tykančias kąsnio, į Vizitiečių bažnyčios kupolą, deja, vis dar be kryžiaus, į mūsų kaimynę Vilnelę, kuri, kaip ir žiniasklaida, nebijo speigo. Tada sakau sau: vėl žiema, nauji metai, juk būtų gražu prisiminti ir pasveikinti Antaną Terlecką.
Tiesą pasakius, čia ir skolos klausimas. Tavo senelis kažkur prisiminimuose ar dienoraštyje pasiskundė, kad per paskutinį savo tremties pusmetį negavo iš manęs nė vienos eilutės. Pats tada jau buvau grįžęs iš Sibiro, o jis iki 1987 m. pradžios tebevargo Magadano krašte. Paskambindavau kartas nuo karto iš pašto skyriaus Vilniuje, bet laiško jam taip ir neparašiau, nors jis pats man rašydavo po senovei. Daug metų abu negalėjome be to laiškų ryšio gyventi. Dabar gal turėčiau kuo pateisinti savo tylėjimą, buvau tuomet įpuolęs į naujo gyvenimo srautą, į laisvę, suaugęs ir savarankiškas, truputį pakvaišęs. Tačiau skola yra skola.
O kodėl tokios rūšies skolos būna svarbios ir neužsimiršta, kodėl turėtum galvoti, kaip jas grąžinti, man pasidarė aišku dar anksčiau, per vienas laidotuves, kai netekome senų dienų bičiulio, daugybės bendrų nuotykių dalyvio, ištikimo bendražygio, Vyčio ordino kavalieriaus. Kaip įprasta, prie karsto buvo daug gražių ir teisingų kalbų, prisiminimų, disidentų šlovinimo. Nelabai klausiausi, nes vietoj minčių apie drąsą ir heroizmą į galvą man lindo visai nereikšmingos smulkmenos, juokingi praeities epizodai, banalių pokalbių nuotrupos, beveik anekdotinės situacijos. Žodžiu, dalis viso to, kas susikaupia per daugelį metų būnant kartu ir draugaujant. Tada ir dingtelėjo, kad iškiliausios istorijos, laisvės kovos, žygdarbiai yra nuausti ne iš idėjų ar lozungų, juo labiau – ne iš pareigos, bet iš žmonių draugystės. Nebūtų jos, neatsirastų toji slaptinga trauka, minčių bei širdžių jungtis, ir po pirmos nesėkmės ar pralaimėjimo būtų žlugę visi partizanų būriai, laisvės lygos, katalikiškas jaunimas, pogrindžio spauda ir dar kas tik nori.
Nepasakosiu, kada ir kaip su tavo seneliu susidraugavome. Atsitiktinumų ir paradoksų ten daugiau negu kokių nors logiškų prielaidų ar kryptingų pastangų. Man svarbu, kad iš tos draugystės išėjo viena nuostabi istorija. Kažkiek prisidėjusi prie bendrojo gėrio, kalbant oficialiai. Kažkiek, o gal ir ne kažkiek, prisidėjusi prie to, kas ir koks esi, kaip matai pasaulį ir žmones, mūsų Lietuvą, žiemos peizažą su alkanomis varnomis ir galop save patį.
Kai tąsyk, rengiantis Maskvos olimpinėms žaidynėms, mes abu paeiliui atsidūrėme požemy priešais Lenino paminklą, aišku, buvo baisu, gaila namų ir namiškių, bet drauge ir labai ramu, nes esi už grotų ne vienas. Nežinau, ar saugumo pareigūnai įtarė, kokią galią turi draugystė. Greičiausiai įtarė, nes tarp priemonių tave palaužti ir sugniuždyti (jų kalba – „nuginkluoti“) visada būdavo pastangos sukiršinti suimtuosius, sugriauti pasitikėjimą vienas kitu ir galiausiai privesti prie išdavysčių ar savo pažiūrų atsižadėjimo. Saugumiečiai labiau nei kokio socialistinio teisingumo politinėse bylose geidė sau moralinės pergalės. Jie kaifuodavo, kai buvę draugai pildavo pamazgas vienas ant kito arba gelbėdami nuosavą kailį imdavo vienas kitam versti kaltę. Mačiau tokį vaizdą, kai teisė du draugužius, mėginusius bėgti į Švediją. Tu tyrinėjai pokario laikus ir taip pat turėjai užtikti ne vieną panašią pasipriešinimo istorijos atomazgą. Susidūrus tikrai nekoks jausmas, net jei vėliau tas bjaurus elgesys ir nekainavo niekam gyvybės.
1979 m. gruodį tavo senelis sėdėjo už dviejų kamerų nuo manosios, pažymėtos numeriu 2. Be abejo, užrašo ant durų nebuvo, prižiūrėtojai informacijos neteikė, bet labai norėjau tai žinoti ir sužinojau. Kartą per savaitę prie kameros durų koridoriuje pastatydavo kibirą su vandeniu išsiplauti grindis. Kibiro dugnas šlapias, todėl ant kiliminės dangos ties durimis lieka žymė. To užteko, kad suprasčiau, kurioje kameroje yra mano draugas. Saugumo kalėjimas tuo metu dar buvo pustuštis, tik vėliau, po naujų metų, plūstelėjo areštų banga, irgi priderinta prie olimpiados. Retkarčiais, kai vesdavo į tardymus trečiame rūmų aukšte, koridoriuje išgirsdavau vieną kitą tavo senelio frazę, mestą prižiūrėtojui, nors už kalbėjimą grasino karceriu. Pasivaikščiojimų kieme, jei būdavo ne pats bjauriausias sargybinis, jis kitąsyk ir uždainuodavo ką nors linksmo iš savo senojo repertuaro. Pavyzdžiui: „Oi litas, litas, litas, be lito kvailas tu. Pasaulis pastatytas ant lito pamatų.“ Arba apie širdis mergelių, kurios linkę vilioti. Dar buvo kalėjimo bibliotekos knygos, jų pasirinkdavai iš atnešto katalogo. Vis mėgindavau nuspėti, ką renkasi ir skaito gretima kamera, nes šitaip veiktų dvasinis ryšys. Aišku, ir per maldą, kasdien pagal grafiką. Dabar apie tai sakoma: draugystė veža. Per moralinės teologijos paskaitas seminarijoje mus mokė, kad draugystė Dievo sukurta dėl gėrio ir kad ji padeda siekti kilnių tikslų. Ačiū už tai. Viskas pasitvirtino.
Veža draugystė ir dabar, kai stebiu, jau dažniau iš šalies, kas dedasi šią žiemą mūsų padangėje ir kaip lengvai, paprastai vėl įsidegė ir sužibo tūkstančiams jaunų žmonių tas užburiantis žodis – laisvė. Tikrai lyg ugnis. Evangelijos pagal Joną pradžioje panašiai persiduoda ir plinta tikėjimas į Dievo Avinėlį, kada jis atsiranda tarp žmonių ir pavadinamas tuo vardu. Niekas iki tol jo nei matė, nei pažįsta, net jo šauklys Jonas Krikštytojas, tačiau to žmogaus žavesys ir trauka begaliniai. O svarbiausia, kad čia irgi ima veikti draugystė. Ne įrodymai, racionalūs argumentai, agitacija. Du pirmieji mokiniai be žodžių prisiklijuoja prie Jėzaus. Jis klausia: „Ko ieškote?“ Jie – klausimu į klausimą: „Kur gyveni?“ Jis: „Ateikite ir pamatysite.“ Jie abu nueina ir pamato. Nusiveda trečiąjį. Rytojaus dieną pasipainioja kitas draugas. Šis pritrauks dar vieną. Ir taip toliau. Galiausiai aplink mokytoją bus būrys. „Jus aš draugais vadinu“, – pasakys jiems pakeliui į Golgotą. Kad draugystė tęstųsi. Šventoji Dvasia nužengs Jeruzalėje ant draugijos. Ir iki šiol čia niekas nepasikeitė. Pagal aną pažadą: kur du ar trys.
Maidano revoliucija, kaip pasakojama, irgi prasidėjo nuo draugų, nuo grupelės studentų, bendraminčių, kurie Kyjivo centre susirinko protestuoti prieš prezidentą Janukovyčių, atsisakiusį pasirašyti žadėtą sutartį su Europos Sąjunga. Draugai pasikvietė draugus. Pakvipo paraku, buvo pralietas kraujas. Po savaitės gatvėse jau stovėjo trečdalis milijono, gal dar daugiau. Viskas žiemą. Laužai, palapinės, karšta arbata. Irgi draugystės principu. Ginklas, kuris įveikė parsidavusią valdžią ir jos smogikus. Ta pati schema kartojosi Baltarusijoje 2020 m. rugpjūtį. Trūko nedaug. Režimas blaškėsi, drebėjo, šaukėsi Maskvos tankų.
Ne apie kokią revoliuciją ar perversmą Lietuvoje galvoju. Apie viltį. Pernai, per krikščionybės jubiliejų, ji tiek kartų linksniuota įvairiuose kontekstuose. Vilties žinia, vilties metai, vilties piligrimai ir pan. Klausaisi klausaisi, o realios, konkrečios vilties aplinkui, rodos, kaip mažyn, taip mažyn. Nesibaigianti Rusijos agresija, hibridinės atakos, naujo karo grėsmė, politikų machinacijos, kalnai melagienos. Vilties deficitas net Bažnyčioje, kurios duona būtų geriau už kitus tą viltį įžvelgti, ir ne knygose, ne popiežių dokumentuose, o kiek arčiau, ten, kur mūsų namai, kur esame kasdien. Įžvelgti ir paskui rodyti. Bet gauni tik lozungus. Drąsos iš jų neateis. Mūsų parapijiečiai rengiasi gavėnios rekolekcijoms ir sako: norime vilties. Negalėtum pas juos eiti tik su Biblijos pavyzdžiais ir citatomis. Todėl aš irgi noriu vilties. Kad ji būtų gyva, paimta iš gyvenimo, kalbanti žmonių kalba. Galbūt panaši į tą keistą, neįmanomą viltį, kuri anuomet nematoma suko lanką virš kalėjimų, tremčių, virš beviltiškos dvikovos su imperija. Tavo senelis mėgdavo prisiminti, ypač per kokią nors šventę, vieno rusų disidento frazę: „Pakelkime taurę už mūsų beviltišką reikalą.“ Ir visa tai buvo žiauri tiesa. Tačiau tame beviltiškume slapta būta kažin kokio vilties kvapo. Gal ir vėl pagal Evangelijos scenarijų. Dangaus karalystė yra su jumis, jumyse. O gal dar kartą – per draugų ratelius. Kur du ar trys.
Kad ir kas būtų, žodis laisvė, užkūręs ir užbūręs šią žiemą daugybę širdžių, jaunų ir nebūtinai jaunų, ar tik nėra vienas iš anų popiežiaus linkėtų vilties piligrimų. Aplankęs mus pačiu laiku. Smagiai perlėkęs visą žiemojantį kraštą, Kalėdų ramybės laukiančius mūsų miestus ir kaimus. Duok Dieve, ne veltui, ne dėl viešųjų ryšių. Bet ir negalėtų būti veltui tai, kas kartų kartoms suteikdavo sparnus ir drąsą kilti aukštyn. Nebijoti audrų. Nei šaulio akies.
O jeigu taip, tai viltis toliau kalba, kad viskas yra gerai su mūsų sielomis, kad Lietuva nepadalinta į savus ir svetimus, neužsikrėtusi abejingumu ir baime. Kad bijoti nėra ko nei šiandien, nei rytoj, nes laisvė per trisdešimt penkerius atgimusios valstybės metus darė savo darbą ir jį darys toliau.
Pabaigai dar vienas mažas kadras, gal irgi būtų į vilties pusę. Du paaugliai, mišių patarnautojai iš Bernardinų, yra įstoję į jaunųjų šaulių gretas. Mačiau juos sugrįžusius iš kažkokių pratybų ar stovyklos. Atrodo nusikalę, juk ne pramogos ten. Bet akutės žiba. Lėks atgal, kai tik gaus komandą. Vienas kitą supranta iš žodžio. Aišku, čia ne tai, dėl ko kadaise taip jaudinosi ir didžiavosi Vaižgantas (girdi, „vaikai stoja Tėvynės gintų“), bet gražu, tinka šiems laikams. Nors sentimentų kariuomenėms neturiu.
Bet žiemai, baltiems žiemos plotams sentimentai išliko. Varnoms, su kuriomis žiemą susidraugauta, kurios laukia, pažįsta tave. Prisimenu, tavo senelis Tverečiaus gatvėje vis lesindavo pro langą balandžių kompaniją. Kaimynai rėkia, kad jie platina ligas, teršia aplinką, žada kviesti policiją. O jam graudu, juk negali būti abejingas, kai paukščiai alkani, sušalę. Lesino ir toliau. Buvo drąsus. Ant palangės stovėjo Laisvės angelo statulėlė. Viskas į temą.
Dar kiek, ir sulauksime pavasario. Senamiesty atsidarys gatvės kavinės. Jūsų redakcija tik per du namus nuo „Mažosios studijos“. Panašiai kaip tos kameros saugumo rūsy. Žinau, kad lėksi pro šalį, susitiksime netyčia. Bus proga išgerti kavos. Į sąrašą dalykų, sugriovusių socializmą (džinsai, roko muzika ir kompiuteriai) būtinai reikia įtraukti ir kavą. Vienu žodžiu, kažin kaip šiame mieste mes vis dar nepaliekami be vilties. Ir be džiaugsmo.
Su Naujaisiais metais, Antanai! Gyvuok.
Julius
Vilnius,
2026 m. vasario 2 d.
Viešpaties paaukojimo šventė
