Sveikas, Antanai, vyriausiasis redaktoriau!
Parašiau tą kreipinį ir šyptelėjau. Tavo senelis, kaip visi žino – irgi Antanas Terleckas, – per porą metų redagavo tai Lietuvos balsą, tai Laisvės šauklį, tai Vytį. Vieną garsią, ilgai tveriančią redakciją, ir dar pačioje jaunystėje, tu jau gavai. Bus ir daugiau. Viskas juk tęsiasi, kartojasi, net jeigu to nenori ir nesieki. O jeigu mėgini siekti, vis tiek lengviau ir aiškiau nebūna, nes atiduodi laiką ir jėgas dalykams, kurie neatrodo nei naudingi, nei labai prasmingi. Viskas dėl bendraminčių rato. Pats taip sakei.
Įstrigo, ką neseniai per „Mažąją studiją“ kalbėjai apie Izraelio generolą Icchaką Aradą ir mokytoją iš Jurbarko Petrą Paulaitį. Kaip abu jie tą pačią 1942 m. vasario 16 d., toli vienas nuo kito, sukuria labai skirtingas pogrindžio organizacijas. Kovoti su okupantais. Aišku, Icchakui, narsiam berniukui iš Švenčionių geto, priešas buvo vokiečiai, fašistai, ir jų talkininkai. Mokytojas Paulaitis, katalikas inteligentas, prisiskaitęs Židinio straipsnių ir prisižiūrėjęs Vakarų Europos, turėjo už ką nekęsti tarybų valdžios. Tu gerai vaizduoji pasipriešinimo anatomiją: pirmiausia – mentalinis veiksmas. Jei kyla maištinga mintis, ir juo labiau viešai išreikšta, tai jau yra sielos pergalė prieš engėjus. Literatūrinis pavyzdys, tavo paminėtas, – Orwello romano herojus Winstonas Smithas su savo dienoraščiu. Mintis, ištrūkusi iš kontrolės. Paskui, kaip sakai, paprasta vėliavėlė, iškelta ant kamino, turi begalinę vertę. Net nepagrindus tos vertės skaičiais ir faktais.
Kitų pavyzdžių, jau iš gyvenimo, net šiais naujos totalitarizmo grėsmės (ir mūsų baimių) laikais, nemėginsiu rankioti. Ir nemanau, kad, tarkime, pogrindžio leidiniai, redaguoti tavo senelio, ar dabar į visas puses sklindantys karingi šūkiai ir akcijos svarbūs dėl to, kad daugina laisvas mintis ir plečia pasipriešinimą blogiui. Man rodos, laisvas žmogus atsiranda kitaip. Ir pati laisvės idėja keliauja savo keliais, ne mūsų.
Ant Martyno Liuterio paminklo Vormse (buvau specialiai aplankęs) yra jo garsiausia citata: „Hier stehe ich. Ich kann nicht anders“ („Aš stoviu čia. Ir negaliu kitaip“). Taip jis pasakęs ten pat Vormso mieste, susirinkus reichstagui, priešais ekscelencijas vyskupus ir jo didenybę Šventosios Romos imperatorių Karolį V, bene galingiausią to meto monarchą. Ir dar pridėjo: „Tepadeda man Dievas! Amen.“ Sako, imperatorius buvo užsiėmęs jam svarbesniais reikalais nei teologinės diskusijos, ir taip Reformacijos užtaisas praslydo. Kone netyčia.
Gal Dievo pirštas?
Liuterio sakinys tebekursuoja. Esu citavęs, laiške ar žodžiu, ir tavo seneliui, kai aptarinėdavome, kas išėjo iš tų trijų pogrindžio redakcijų ir viso kito, kartu pridėjus ir ne tokią sėkmingą, kaip Liuterio atveju, atomazgą. Tada patiko mintis, kad kitaip nė negalėjome. Mentalinis veiksmas buvo įvykęs, o paskui procesas jau nebesulaikomas. Tavo senelis į klausimą, kokia prasmė ir kam to reikėjo, atsakydavo trumpai: mums patiems. Vaižgantas, pats savęs prieš Vasario 16-ąją retoriškai klausęs, kodėl jam brangi tėvynės laisvė, atsako panašiai: „O ar aš žinau!“ Ir nereikia žinoti. Amen.
Kai po dešimties ir po trisdešimties metų žurnalistai kvosdavo, ar tokios Lietuvos tikėjotės, būdavo labai juokinga.
Tavo tezė apie tam tikrą Icchako Arado ir Petro Paulaičio giminystę, niekada vienas kito nemačiusių ir negirdėjusių, mane vėl užveda ant minties, kaip laisvė, tarytum Šventoji Dvasia, pati susiranda, kur jai nutūpti, ką paženklinti ir pašaukti. Įtakos čia neturi tikslinė propaganda. Veikiau atsitiktiniai, net nepastebimi dalykai. Kažkiek turbūt nulemia pačios nelaisvės (o kartu – ir negyvenimo) apimtys ir intensyvumas. Gal kalendorius, pasaulietinis ar bažnytinis. Gal geografija. Dar daugiau – mums nesuvokiamas, slaptingas pačios laisvės projektas. Į jį štai patenka ir viena šalia kitos išsitenka, net suartėja dvi antagonistinės, kariaujančios pusės. Gimnazistai, nepilnamečiai, aišku, visais atvejais privilegijuoti. Drauge su veteranais. Nors šiaip amžius, kalba, religija, ideologija nelabai svarbu. Nebūtinai viskas tik čia ir dabar.
Mentalinis laisvės veiksmas perduodamas vienas kitam. Vėl tarsi Šventosios Dvasios dovanos, ne kaip agitacijos rezultatas. Dar panašu į užsikrėtimą ar įsimylėjimą. Kartais visai tiesiogiai. Sakysime, per žvilgsnį, rankos paspaudimą, bučinį. Pavyzdžių yra. Štai iš vienos Rytų Lietuvos mokyklėlės visas klasės jaunimas išėjo į mišką paskui savo mokytoją. Kaip kartais nutinka, mokiniai buvo jį įsimylėję. Tavo senelis irgi buvo tas mokytojas, su kuriuo nebijotum į ugnį. Ta aplinkybė veikė stipriau nei kokia nors laisvos tėvynės vizija.
Vis postringauju, užsimiršęs, kad buvo prašoma apdainuoti Vilniaus jubiliejų. Ir dar kaip nors pateisinti šio žurnalo numerio iliustracijas, specialiai parinktus miesto vaizdus iš atvirukų kolekcijos.
Vilnius (kadangi tai pojūtis, pasak vieno meno žmogaus) kimba bet kur ir gali pritraukti, ką tik nori. Todėl pirmiausia apie atvirukus. Vieni jų tušti, švarūs, ramiai išgulėję albumuose šimtą ir daugiau metų. Bet dauguma – panaudoti pagal paskirtį, t. y. užrašyti ir kam nors adresuoti, perėję paštą, su antspaudais. Pagyvenę. Net jei atvirukas retas ar šiaip gražus, antroji jo pusė man svarbesnė. Ten, taip sakant, asmuo, santykis, gyvenimas. Jau nekalbant apie ypatingus atvejus, pavyzdžiui, kai atvirukas rašytas į karo belaisvių stovyklą ar iš ten į namus artimiesiems. Arba kokia vaikiška keverzonė, su krūva gramatinių klaidų, bet paštas priima, antspauduoja, paverčia istorija. Tūkstančiai atvirukų, kuriuos iš Vilniaus savo namiškiams ar merginoms išsiuntinėjo vokiečių kareiviai per Pirmąjį pasaulinį karą. Rodos, nieko kito jie ir neveikė, tik rašė laiškelius. Mačiau pluoštą atvirukų, siųstų tam pačiam adresatui kiekvieną dieną. Ir ne mylimajai, o broliui. Turinys, jei pavyksta iššifruoti gotišką rankraštį, dažniausiai skurdus, keli sakiniai: esu gyvas, sveikas, gavau laišką ar siuntinį, labų dienų visiems. Panašiai kaip vėliau iš tarybinių lagerių. Kartais cenzoriaus brūkštelėjimas mėlynu pieštuku. Jeigu pasakytum, kiek pašto siuntų pirmyn ir atgal išnešiojo vokiečių karo lauko paštas per aną karą, niekas nepatikėtų. Astronominiai skaičiai.
Kariaujant turbūt nėra labiau nenaudingo užsiėmimo, kaip siuntinėti laiškus. Jau verčiau kareivėlis pamiegotų, jeigu nereikia šaudyti. Karo fone taip pat nėra ir trapesnio, laikinesnio dalyko už popieriaus lapelį. O štai jis čia, išsisaugojęs, toliau gyvena ir kalba, keliauja iš rankų į rankas. Tūkstančiai neišsitrynusių vardų ir adresų. Galingas istorijos blokas. Praktiškai iš nieko, iš jausmų.
Turiu užsirašęs vieną adresą Rasų rajone. Žinau, kad gatvė išliko ir namas taip pat. Iš ten lenkų šeima, jau per kitą karą, siunčia atviruką savo sūnui, patekusiam į vokiečių nelaisvę. Galėtum pasibelsti į duris ir paklausti, ar kas nors dar prisimena Franciszeką. Namiškių jam siųstas laiškelis su Vilniaus vaizdu apšiuręs, perlenktas pusiau. Kažin kiek nešiotasi kišenėje. O man tai žinia, kad žmogus liko gyvas, sugrįžo namo. Vienu epizodu (gyvenimu!) sumažėja pasaulio blogybių.
Nepatikrinsi, ar Vilnius skiriasi nuo kitų miestų pagal čia užrašytų ir pasiųstų atvirukų skaičių. Kai dėlioju vien tai, ką pats surinkau per keliolika metų, atrodo, kad mūsų sostinė šioje srityje nebus pralenkta. Ar tik todėl, kad nuo to laiko, kai sugalvoti atvirlaiškiai, Vilniuje sukosi ir sukosi svetimos kariuomenės, svetimi valdininkai ir šiaip atvykėliai? O gal čia viskas kaip legendoje apie Napoleoną ir Šv. Onos bažnyčią? Susižavėjęs imi ir perkeli fragmentą. Kiek žmonių šitaip pirmąsyk išgirdo Vilniaus vardą. Aplankė Aušros vartus ir Gedimino pilį.
Dar kartą tenka minėti Vasario 16-ąją, kuri čia pat. Svajoju surasti atviruką su tos 1918 m. dienos pašto antspaudu. Žinau, kad buvo šeštadienis, vokiečių feldpostas dirbo pavyzdingai. Kartą buvau užtikęs aukcione, bet pražiopsojau. O kol kas yra nuotrauka, pasiųsta iš Vilniaus likus lygiai savaitei iki tos datos. Būrelis ūsuotų vokiečių su alaus bokalais rankose. Labai simboliška. Nujautė ir okupantai, kur krypsta Vilniaus istorija.
Toronto miestas (gyvenau porą metų), išvertus iš indėnų huronų kalbos, reiškia susitikimo vietą. Vilnius, su visomis savo vardo formomis, išvertus reiškia miestą, kuriame prisimeni, kas tu esi, su kuo ir kaip. Priežasčių nesvarstai. Gana to, kad viskas tęsiasi ir kartojasi.
Sveikinu tave suplaukus daugybei progų. Ir toliau smagiai bildėk mediniais savo redakcijos laiptais. Palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui buvo nelengva ten užkopti į antrąjį aukštą. Bet kopdavo.
Iki susitikimo kur nors ten pat!
Vilnius, 2023 m. vasario 2 d.
