Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Antanas Terleckas. Apie 1989. Vytauto Gužausko nuotrauka

Daug kas galėtų pasakyti, kad Antanas Terleckas buvo vadas. Tikrų tik­riausias vadas: drąsus, išmintingas, įkvepiantis, pilnas talentų ir idėjų. Kažkas iš bendražygių anais laikais, gal kiek pavydėdamas, jį taip ir vadindavo – vadas. Bet vadų niekada netrūksta. Ir tada juos Lietuvoje matėme, girdėjome, liaupsinome, iškeltus į nepasiekiamas aukštybes. O Antanas vis ant žemės ir visur – labai žmogiškas. Aišku, tas žodis nuvalkiotas, bet jo reikia, nes kitaip nesuprasi, kaip šešiolikos metų paaugliai galėjo draugauti su garsiu disidentu, vyresniu trisdešimčia metų.

Prisimenu, atvažiuoja svečių iš Mask­vos ar šiaip kokia svarbi proga, mes lydime Antaną į kirpyklą Gedimino prospekte. Apsivilkęs prašmatnų žieminį paltą su bebro apykakle. Išeina iš kirpyklos dailiai apkirptas ir nuskustas, visas kvepiantis, elegantiškas, tarsi ministras. Bet išbūna jis toks tik akimirką, o paskui vėl viskas kaip anksčiau: paleidžia anekdotą, išbara mus dėl rūkymo, pavaro ant Kronikos ir kunigų, kad jie bailiai. Labai greitai ir lengvai ėmiau į jį kreiptis tu. Galima ginčytis, juokauti, taisyti jo rašinius, nors tau tik šešiolika. Ir taip būdavo nuolat. Beje, labai gaila ano istorinio palto su bebro apykakle. Per paskutinę Antano odisėją, kai jį etapais vežė iš Vilniaus į lagerį, kažkuriame Rusijos kalėjime kriminaliniai kaliniai iš jo tą paltą atėmė ir suplėšę sudegino, kad išsivirtų čefyro, juodos kaip smala arbatos. Tokie buvo kalėjimo papročiai. Mainais į puikų paltą jam davė nudrengtą fufaikę. Pats visa tai pasakojo, o gal aprašė laiške. Manau, kad jis netylėjo ir tada, kai paltą degino. Kiekvienam jis drėbdavo viską, ką galvoja. Dar turėjo kažkokią nuojautą ar uoslę, ypač ten, kur buvo įsipynusi klasta, apgaulė, niekšybė. Pavyzdžiui, be jokių archyvų užuodė, kad keturi komunarai buvo suimti ir sušaudyti Kremliaus pageidavimu, kad tautininkų režimas buvo parankus Stalinui. Arba dėl Molotovo ir Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų reikšmės. Kartojo ir kartojo, kad svaresnio argumento savo laisvės ir nepriklausomybės byloje mes neturime. Kad Rusija yra imperialistinė valstybė, o tarybų valdžia tarnauja tam imperializmui, jis rado įrodymų ne kur kitur, o komunistų veikėjo Kapsuko raštuose. Kas dar Lietuvoje be Terlecko yra išstudijavęs visus dešimt Kapsuko raštų tomų? Arba kelias mišiolo dydžio knygas su Lietuvos komunistų partijos atsišaukimais, iš kurių jam buvo aišku, kad ta partija visada vykdė nusikalstamą politiką. Pagaliau jo nuojauta prasidėjus Sąjūdžiui, kad būtina be jokių užuolankų reikalauti svetimos kariuomenės išvedimo. Tada būta visokių pasiūlymų. Maskvos ranką jis užuosdavo. Kapsuko raštai ir LKP atsišaukimai nenuėjo veltui.

Kategoriškas, nepalenkiamas, bet prajuokinti galėjo net rūstų kalėjimo personalą. Atveda jį į KGB izoliatorių, jis žiūri, kad ten dirba tas pats prižiūrėtojas, kaip prieš dvidešimt metų. Antanas: „Stiopa, tu vėl čia stovi!“ Stiopa juokiasi: „O tu, Terleckai, vėl sėdi!“ Kiek šmaikščių pravardžių jis yra išdalijęs aplinkiniams: Medinė višta, Paršaitis, Cirkininkas, Oblomovas, Manilovas. Mane vadino Stumtraukiu, atseit, reikia nuolat stumti arba traukti, kad kas nors išeitų. Gal tik Vladas Šakalys turėjo panašų humoro jausmą. Ir tai buvo taip pat gink­las. Šiandien humoras yra galingas ukrainiečių ginklas. Antai girdėjau apie kavos pakuotes, išlikusias per raketų apšaudymus, su užrašu „Drąsi kava“. Tualetinio popieriaus ritinėlis su Putino portretų galerija. Aišku, ne kiekvienas ištverdavo Antano humorą ir atvirumą. Bet jis išpeikia, išvadina skambiais vardais ir čia pat rodo tau pasitikėjimą. Kartą kažkur važiavom kartu, ir aš pamiršau ar pamečiau traukinio bilietą. Tai jis sako: „Jau geriau būtum pamiršęs galvą, nes ji vis tiek tau nereikalinga“. Juokiamės abu. Žinau, kad jis draugas. Jis irgi žino.

Prisipažindavo klydęs. Pamėgink šiandien kokiam nors garsiam politikui pasakyti, kad jis yra apsirikęs, susimovęs. Antanui galėjai pasakyti. Niekada nevaidino neklystančio ar bebaimio didvyrio. Bijojo kalėjimo, naujų lagerių, bet noras pasakyti tiesą ir duoti į skudurus tarybų valdžiai buvo didesnis. Ir duodavo. Garsi, jo paties cituota, vieno KGB pulkininko pastaba tardymo metu: „Jums pavyko dviese ar trise sudaryti įspūdį, jog Lietuvoje veikia stiprus pogrindis“.

Neseniai žiūrėjau vėl Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo kroniką. Taip, kaip ten iš tribūnos kalbėjo Antanas Terleckas, kalba patys didžiausi politikai. Laisvės lyga buvo genialus jo sumanymas. Ir 45 pabaltijiečių memorandumas. Ir mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Aukščiausios prabos politinė veikla. Bet profesionaliu politiku jis taip ir netapo. Vadintas politikuotoju iš gatvės. Stovi prie centrinio knygyno ir siūlo praeiviams pirkti savo brošiūras.

Kai rusų laikais buvau kariuomenėje, Tichvino mieste Leningrado srity, gaunu Antano siuntinį. Mus veždavo dirbti į statybas provincijoje, taigi į vieno kaimelio pašto skyrių ateina siuntinys su užrašu „iki pareikalavimo“. Į storą rudą popierių suvyniota lašinių paltis. Pasirodo, Antanas vizitavo kažkokį kunigą Aukštaitijoje ir tuos lašinius nusavino. Patriotiniais ar humanitariniais sumetimais. Iš klebonijos su lašiniais tiesiai į paštą. Žodžiu, visa laimė, kad Antanas Terleckas netapo profesionaliu politiku. Profesionalus politikas nebūtų taip elgęsis. Ir ta didžioji, genialioji jo politinė veikla ėjo iš kažkokio kito pašaukimo.

Rytoj, sekmadienį, per mišių liturgiją bus skaitoma Kalno pamokslo ištrauka. Sunku sugalvoti ką nors labiau netinkama šiuo metu: „Mylėkite savo priešus, melskitės už savo persekiotojus“. Ir jei kas užgavo tave per dešinį skruostą, privalai atsukti jam ir kairįjį. Bjauraus grobikiško karo kontekste raginimas mylėti priešus skamba absurdiškai. Geriausiu atveju galima tik atsidusti: štai metas ir aplinkybės, kai evangelinė etika suspenduojama. Ji ims galioti kitą kartą. Toks būtų sekmadienio pamokslas. Bet kai dabar prisimenu Antaną, absurdo toje ištraukoje tarsi nelieka. Ir minties, kad reikia atmesti, nesiklausyti, nes tų žodžių šiuo metu neįmanoma laikytis. Nesakau, kad atsiranda papildoma galimybė agituoti už meilę priešams. Tegul ir toliau čia galioja patarimas patylėti. Tačiau ta tyla jau kita. Su slaptu atsakymu.

Prieš porą metų su Andriumi Tučkumi lankėm Antaną globos namuose Valakampiuose. Išėjo ilgas ir ypatingas susitikimas. Buvo jau šilta, graži pavasario diena, pamažu išsivedėme Antaną į lauką, susėdome po pušelėmis palei tvorą, panašiai kaip ten, Terleckų namuose Nemenčinės plente, kur kitados susitikome, kur tiek visko būta per daugybę metų. Antano jau nelabai domino lietuviškos aktualijos, todėl leidomės į prisiminimus. Kratos, tardymai, areštas Šv. Ignoto bažnyčioje. Paskui iš vienos kameros į kitą. Sakau jam, kaip nustačiau, kurioje kameroje jis sėdi. Ir kaip girdėdavau jį uždainuojant kalėjimo koridoriuje ar pasivaikščiojimų kiemelyje. „Oi litas, litas, litas! Be lito kvailas tu. Pasaulis pastatytas ant lito pamatų.“ Čia, aišku, iš vaikystės, iš gimtojo Krivasalio, mažažemių gyvenimo tikrovė. Tetulė žadėjusi jam pusę karvės, jeigu eitų į kunigus. O Antanas vis neužmiršta, kokie žmoniški buvo kalėjimo prižiūrėtojai. Kelių jų ir vardus po keturiasdešimties metų prisimena. Senė felčerė elgėsi bjauriai, o prižiūrėtojai nekankino, nesityčiojo, išskyrus gal vieną, kuris liepdavo lipant laiptais į tardymą laikyti rankas už nugaros. Man primena: „Ir tavęs nemušė, neuždarė į karcerį, kai šaukei tą rytą prie mano kameros durų. Tik raportą parašė kalėjimo viršininkui“. Sakau, kad buvau pasiruošęs, susivilkęs kelis megztinius, jeigu imtų daužyti. Ir pasirinkau tą pamainą, kuri atrodė padoriausia. Ta pati pamaina buvo, kai jį vakare išgabeno etapais į lagerį. Sutiko perduoti jam maisto, nors instrukcijos tai draudė. Pasakoju, kad pats seniausias iš prižiūrėtojų, vardu Iljuša, prieš išvežant į tremtį atidavė man savo pusryčius, porą virtų kiaušinių su duona. Leisdavo melstis, normaliai, atsiklaupus ant kelių. O Antanas apsisukęs vėl kartoja, kokie žmoniški pasitaikė mums prižiūrėtojai. Per pasimatymus su artimaisiais nesikabinėjo, nevertė kalbėti rusiškai, leido parsinešti į kamerą papildomą maisto davinį. Aš giriuosi, kad imdavau iš kalėjimo bib­liotekos tiek knygų, kiek norėjau.

Paskui Antanas staiga ima pasakoti apie vieną garsų KGB operatyvinio skyriaus pulkininką, kuris daug metų buvo priskirtas sekti ir kontroliuoti visus disidentus ir jų artimuosius. Važinėdavo į lagerius ar tremties vietas, gąsdindavo, šantažuodavo, mėgindavo verbuoti. Iš tiesų odiozinė figūra. Apie 1975 m. jo šeimoje buvo įvykusi tragedija – nusižudė jo sūnus, dar visai jaunas. Dalis žmonių, kuriuos tas pulkininkas engė, sakė, kad tai Dievo bausmė, atpildas už piktadarybes. Antanas šoko protestuoti. Girdi, vaikai negali būti atsakingi už tėvų nuodėmes. Ir negražu, nekrikščioniška džiūgauti dėl kito žmogaus nelaimės, net jeigu jis tavo priešas. Ir apskritai sakė nepripažįstąs Dievo, kuris veiktų tokiais metodais. Praėjus beveik pusšimčiui metų, Antanas ištraukė iš atminties tą šalutinę istoriją ir piktinosi, kad žmonės gali būti tokie negailestingi. Jo gyvenimas buvo pilnas drąsios ir šventos kovos už laisvę, nuostabių atsidavusių draugų, kino filmus primenančių nuotykių, o jis kalba ir kalba apie dalykus, kurie mažai ką turi bendra su jo gyvenimo tikslais, programa, idealais. Na, o šviesiai tiesiai sakant, kalba apie priešus. Jie buvo išlikę pirmoje atminties eilutėje. Gal ne meilės objektas, bet tai, ką matyti ir įvertinti labai svarbu.

Po to įsimintino susitikimo ir pokalbio dar kelis kartus lankėme Antaną Valakampiuose, bet jo atmintis jau tylėjo. Lyg viskas būtų buvę susakyta ir sudėliota jau galutinai ir be komentarų.­

„Kas lieka iš mūsų, yra tik meilė“ – tai garsi poetinė (ir teologinė) formulė, užrašyta jau pagyvenusio britų poeto, besidairančio po Viduramžių katedrą. Niekada nė iš tolo neįtariau, kad tas sakinys prilips prie Antano Terlecko istorijos.

„Iškovojau gerą kovą“, – čia jau labiau terleckiška apaštalo Paulius laiško citata. Man dar labai gražu ir brangu, kad ta kova iškovota silpno, riboto žmogaus, kuris nesyk pavargdavo, išsigąsdavo, apsirikdavo. Tokius žmones Jėzus Evangelijoje priskiria mažutėliams, patyrusiems dangaus karalystės paslaptis. Su visa vado išmintimi, drąsa ir nuovoka jis buvo mažasis. Ir ačiū Dievui. Tokie vadai mums labiau reikalingi nei spindintys aukštybėse.