Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1908. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Vaižganto nebūtų be Kauno. Aprisnojęs kone visą Lietuvą, prisiklausęs kone visų mūsų tarmių, prisiekinėjęs meilę sostinei, savo šventąjį miestą jis surado Kaune. Čia prasideda ir baigiasi Juozo Tumo kunigystės kelias. Niekada jo paties neplanuotas, nenuspėjamas, juo labiau – nepakartojamas. Tiesą sakant, per savo keturis kunigiškus dešimtmečius jis ne per toliausiai ir nukeliavo – tik iki Žaliojo kalno. Paskui – atgalios. Bet jau palengva, iškilmingai, nebe taip vaižgantiškai. Nežinau, kiek laiko eiti pėsčiomis iš Santakos į Žaliakalnį. Gal keturiasdešimt minučių?

„Kunigėli, kunigėli, neleisk savo širdelei ataušti!“ – lyg kokį priedainį kartojo ir kartojo pagyvenęs Kauno kunigas, vienuolis salezietis, kadaise vedęs klierikams advento susimąstymą, rekolekcijas. Citavo Vaižgantą. Iš atminties, ne iš popieriaus. Jam buvo labai gražu. Man – irgi, iki pat šiol. Mes seminarijoje kasdien girdėdavome savo dvasios tėvo pamokslavimą, dukart per metus būdavo ilgos ir tirštos rekolekcijos. Dar, žinoma, paskaitos, specialios konferencijos, sekmadienio pamokslai katedroje. Niekas neįstrigo, bangavo ir nubangavo nežinia kur. Išskyrus tą vaižgantišką neleisk savo širdelei ataušti. Gal jau niekada ir nenutils. Ir netikėk tu man ekstravagantišku prieškarinio Kauno pranašu Herbačiausku, kad kanauninkas Juozas Tumas toliau čia gyvena ir kalba!

Tas sakinys gal irgi turėtų vis atsirasti, kai mėgini suvokti, kas buvo Vaižgantui kunigiškoji tarnystė. Nors 1920 m. nusėdęs Kaune, jis ėmėsi dėstyti ne gimtojoje kunigų seminarijoje, o Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, tai dar nereiškė nusivylimo dvasininkų luomu. Sulaukęs 55-erių, kanauninkas išleidžia vieną gražiausių, šilčiausių savo knygelių, pavadintą Jaunam veikėjui. 20 feljetonų. Skamba visai nebažnytiškai. Tik iš dedikacijos „pavyzdingiesiem kunigam a.a. Jonui Vizbarui, a.a. Pranui Turauskui atminti“ skaitytojas supras, kur suka feljetonų autorius. Knygelė neišvaizdi, nepanaši į tuomet jau leidžiamus Vaižganto raštus. Bet po plonu pilku viršeliu sudėta tai, ką autorius kunigas norėjo pasakyti apie kunigavimo prasmę. Nors vadinamieji feljetonai parašyti skirtingu metu, spausdinti skirtinguose periodiniuose leidiniuose, viskas darniai sugula į vaižgantišką kunigystės programą. Kad klierikui ar jaunam kunigėliui nekiltų abejonių, ar verta skaityti, čia pat pastaba: „Žemaičių vyskupijos ordinariatas (taigi – bažnytinė vadovybė) priėmė šitą knygutę maloningai“. Ieškoti ar neieškoti ironijos? Spėčiau, kad vyskupo aprobatą nelengvai sekėsi gauti, nes Vaižgantas tada jau buvo hierarchų baramas už savo keistenybes ir išsišokimus.

Jei kas manytų, kad Juozas Tumas nuėjo į kunigus spiriamas šeimos prestižo ar siekdamas karjeros Lietuvoje ir kad vėliau buvo daugiau rašytojas, kultūros ir visuomenės veikėjas, o ne dvasininkas, jo feljetonai Jaunam veikėjui irgi gali pasirodyti tarsi tik iš reikalo, atiduodant duoklę Bažnyčiai. Bet yra gausybė liudijimų, įrodymų, jog Vaižgantas buvo labai atviras ir nuoširdus žmogus, kartais net per daug. Užtenka žvilgtelėti į jo išlikusias nuotraukas. Kai norėjo juoktis – juokėsi, kai buvo liūdna – liūdėjo, o kai baisu – bijojo. Pavyzdžiui, plaukti per Atlantą ar važiuoti Kaukazo kalnais. Nusibosta prezidento Antano Smetonos jubiliejaus užstalė su vyskupais ir generolais, tai pakyla ir eina pasivaikščioti. Kitaip tariant, jis buvo liepęs savo širdelei gyventi ir leidęs, kad ji veiktų laisvai.

Tam širdelės darbui turbūt reikėtų priskirti ir jo kunigiškąją programą. Esu pasibraukęs ir citavęs jo feljetonuose frazę apie kunigų ar visos Bažnyčios santykius su politika: „Vargas mums, panorusiems dvasią pastip­rinti materialybe“. Arba mintis, jog politikos griebiasi ne patys geriausi dvasininkai. Juozas Tumas kunigaudamas ne tik rengė ir platino draudžiamą spaudą, grūmėsi su caro žandarais ir gynė lietuvybę. Jis aktyviai prisidėjo kuriant dvi politines partijas – krikščionių demokratų ir tautininkų. Važinėjo po kaimus kaip rinkimų agitatorius. Redagavo bene devynis laikraščius ir žurnalus, ir tai anaiptol nebuvo religinė spauda, koks tretininkų kalendorius. Stakių parapijoje, kur praleido nepilnus metus, jis ėmėsi, kaip pats sako, agronomo darbo, pirko skolon vagoną trąšų sau ir parapijiečiams, tvarkė klebonijos žemes. Uoliai, sumaniai ūkininkavo ir kitose vietose. Mokėjo skaičiuoti pajamas ir išlaidas. Kaip prisimena amžininkai, niekada nebuvo šykštus, dosniai rėmė nepasiturinčius, skolindavo žinodamas, kad neatgaus skolos, bet kas priklauso jam, išsireikalaudavo. Naujoji Romuva buvo priversta jam mokėti honorarą, nors visi kiti autoriai rašydavo už dyką.

Arba iš kitos pusės. Nesyk pasigaunamas kaip labai svarus jo prisipažinimas: esu mažapoteris. Turbūt pats Vaižgantas ir sukūrė tą smagų, originalų terminą – mažapoteris. Žmogus, nemokantis ar nemėgstantis daug melstis. Labiau vertinantis kitus dalykus, žemiškesnius. Ne vienam skamba patraukliai. Bet štai 1913 m. birželį pas kunigą Tumą į Laižuvos kleboniją atvyksta pavasaroti jo bičiulis iš Vilniaus laikų Liudas Gira su žmona. Čia jau verta pacituoti, kaip Gira vėliau tautininkų partijos žurnale Vairas aprašęs anas atostogas. „Kas rytą apie aštuntą – mišios, kai kada (nedažnai, nes parapija nedidelė, ne turtingiausia ir ne dievočiausia) egzekvijos, kurias giedoti Tumas kviesdavosi ir mane, dar neužmiršusį jų iš Vilniaus kunigų seminarijos dienų; susėsdavome abudu presbiterijos suoleliuose ir traukdavome Dovydo psalmes. Man jas giedoti su Tumu buvo vienas malonumas.“ Turbūt ne mažesnis malonumas buvo ir pačiam klebonui Tumui, nes kitur iš egzekvijų giedojimo prie calūno jis yra smagiai pasišaipęs. Taigi kaip čia bus su tuo mažapoteriu, pasineriančiu į kasdienę maldą? Arba kitąsyk, užplūdus blogai nuotaikai, laiške savo bičiuliui kunigui Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui jis skundžiasi: „Nepaskaitau brevijoriaus, kurį taip akuratiškai skaitydavau“. Ir knygelėje Jaunam veikėjui jis kunigus moko neapleisti brevijoriaus. O tai juk ilga, sudėtinga malda, ne šiaip poteriai.

Iš visų kunigiškų feljetonų rinkinio man pats gražiausias (ir netikėčiausias) – apie davatkas. Ir vėl lenda galvon kultūros žmonių prisiminimai, kad kanauninkas Tumas nebuvęs davatka ir jų nemėgęs ar persekiotas, skųstas davatkų ir t. t. O knygelėje tiek meilės ir švelnumo jų pusėn, kad netenki žado. Net piktosios davatkos, kurios „pliauškė liežuviais, kas reikia ir ko nereikia, kas dora ir nedora“, kažin kaip reabilituotos, išteisintos dėl jų nesveikatos, pilko gyvenimo, vienatvės. Ką ir kalbėti apie „tikrąsias“ davatkas, davatkas-dėdienes, dirbusias samdinių vietoje ir gaubusias visus namus savo malda: Vaižgantui jos žavingos tarsi angelai sargai.

Taip ir toliau darbuojasi neataušinta kunigo širdelė. Kai reikia mylėti Lietuvą. Pats sakė: slieko širdžia. Labiau už poną Dievą. Širdžiai juk neįsakysi, ir nereikia klausti, kodėl ji tokia, o ne kitokia. Pasitikdamas l918-ųjų laisvės saulę, įkalintas Stokholmo viešbučio vienutėje, pertraukėlėje tarp savo Pragiedrulių, jis saldžiai pragysta: „Jau aš jaučiu ateinančią mano Saulės, Tėvynės laisvės, šviesą. […] Kam gi man reikia tos Laisvės? Ar aš žinau? […] Ir kam man teirautis?“ Nuo pat savo kunigavimo pradžios Tumas sulenkėjusius kunigus versdavo kalbėti lietuviškai. Niršo, kad lenkinamas Vilniaus kraštas. Tik štai kunigaudamas Stakiuose atsiveda į zakristiją du berniukus aštuonių devynių metų, apsikabina abu ir liepia: „Judu būkite draugai, žaiskite kartu ir kalbėkite rusų, lenkų kalba, tai jums bus naudinga ateityje“. Vaikai iš tiesų susidraugavo, tik visa laimė, kad nepaklausė kunigėlio, kaip jiems kalbėtis žaidžiant.

Širdelė ir pačiam Tumui leido nuolatos išdykauti, žaisti. Su viskuo, net su rimčiausiais dalykais. Iki pat paskutinių dienų. Jam tai sekėsi ir tiko. Daug kas yra minėjęs vaikišką Vaižganto sielą, kad jis buvęs kaip amžinas berniukas, nenuorama paauglys. Bažnytiniuose skunduose kaltintas suvaikėjimu. Na, ar galėtų solidus, gerbiamas kunigas, ne vaikas, šitaip užkalbinti kitą vaiką, ėjusį su mama pro šalį: „Eikš, įmūrysime į bažnyčią!“ Pyplys persigandęs stveriasi mamai už rankos. Čia epizodas iš Kulių parapijos. Arba štai visų pažįstamas ir gerbiamas kanauninkas nusiavęs batus, vienomis kojinėmis, tursena per Laisvės alėją. Žaidė jis su savo oria dvasine vadovybe, žaidė su jaunavedžiais Vytauto bažnyčioje, žaidė sakydamas pamokslus, klausydamas išpažinčių. Prie klausyklos bernaitis prisipažįsta bučiavęs panelę. Nuodėmklausys drebia: „Šūds, panie, ne nuodėmė! Sakyk nuodėmes“. Tokių anekdotų gausybė prisiminimuose apie Vaižgantą.

Širdelė, kol neataušusi, padaro daug. Ji kunigo Tumo kunigystės variklis, įkvėpėja, visa ko matas. Čia slypi grožis to, ką jis darė. Jo populiarumo priežastis – vakar ir šiandien. „Jų esmės centras buvo širdis“, – taip išsišifruoja jam Pranciškaus Asyžiečio ir brolių pranciškonų charizma. Bet ir jis pats visur su tuo pačiu esmės cent­ru. Todėl turėjo būti lengva aukotis dėl kitų, prisirišti kiekvienąsyk prie naujos vietos ar naujo darbo, pasivadinti pastumdėliu. Visur, Kulių bažnytkaimyje ar Pary­žiuje, jaustis laisvam, visa kuo džiaugtis. Prieštarauti ne tik hierarchų nuomonei, Bažnyčios kanonams ar, kaip mėgstama sakyti, – religijos dogmoms, bet daug kartų ir pačiam sau. Rizikuoti, šaudyti pro šalį. Suklysti, prasikalsti ir čia pat muštis į krūtinę. Dėdės ir dėdienės – tragiška apysaka apie vargšę širdelę, užvirusį bulbių katilėlį, kurį gesina, nurungia tamsi, gaivališka, neatlaikoma aistra. Ir tragedija todėl, kad pats žmogus pasirenka aistrą.

Bet širdelės tik sau, dėl savęs neliepsnoja, ir čia yra jų bėda, jų silpnoji vieta. Joms žūtbūt reikia kito, kitos, kitų. Ir kai Vaižgantas užkopė į Žaliakalnį, kai Maironis jau buvo nusikėlęs į katedros kriptą, o Jakštas nebepaėjo iš namų, kai neliko nei Vytautinės bažnyčios, nei universiteto, tada ir kunigo širdelė netekusi darbo ataušo. „Jis kažkaip savotiškai kramtė rūgusį pieną, kurio lėkštę jam atnešė“, – prisimena Lietuvos aido redaktorius Valentinas Gustainis jų paskutinį susitikimą. Apie bulbių katilėlį – jau nė žodžio. Vaižgantui šioje žemėje buvo likusios dvi dienos.

Širdelė neturi logikos ir nuoseklumo. Arba, kitaip tariant, ji turi savą logiką. Begalę poetų ir menininkų evangelijose ar šventųjų gyvenimuose žavėjo, traukė toji širdies logika. Jėzaus istorijoje ja grįstas prisikėlimas iš numirusių, didžioji Velykų paslaptis. Kai perbėgi mintimis per kunigo Juozo Tumo istoriją, ten daug vietų ar užuominų, kur širdies logika sukelia tarsi kokį Velykų aidą. Paminėsiu tik kelias. 1913 m. pavasarį Laižuvos klebonijoje, Vaižgantui ant rankų, miršta nuo džiovos jo mylimas sūnėnas Kaziukas. Tas pats, kuris klausė, ar jau sprogsta lapai. Ir amžiumi, ir liga, ir mirtimi pavasarį – kaip karalaitis Kazimieras, dangiškasis jo globėjas. Niekada, dėl jokios netekties Vaižgantas nebuvo taip sielvartavęs, kaip mirus Kaziukui. Atsakymas buvo irgi iki tol neregėta kūrybos, beletristikos, banga, ūžtelėjusi tą baisų pavasarį. Gal ir anie maldingi rytmečiai, apie kuriuos pasakoja Liudas Gira. Žodžiu, velykinis scenarijus. Jis veikia ir Kaune, kai paskraidžiojęs po savo galilėjas ir judėjas, Vaižgantas atsuko veidą į Žaliakalnį, savąją Golgotą. Su rūgusio pieno lėkšte. Viešpačiui Jėzui buvo kempinė, pamirkyta acte. Ir, žinoma, tuščias kapas po trijų dienų. Arkivyskupas Skvireckas, prašomas leisti perkelti Juozo Tumo palaikus į gimtąją Svėdasų parapiją, oficialiame laiške rašė: „Jį taip gerai užmūrijom, kad neverta ardyti“. Kas jau kas, o jis, Šventojo Rašto vertėjas, turėjo gerai žinoti tą kitą garsų įvykį, kai akmuo nuo rūsio angos buvo nuristas, o kapas pasirodė tuščias.

Mums dabar belieka tik spėlioti, ar kanauninkas toliau sau vaikštinėja Kauno gatvėmis, ar išplaukė Nemunu, nepasisakęs, kur ir kada susitiksime. Gal Birštone, ties Nemuno kilpomis? Juk kitados ragino visus birštonuotis.

Straipsnis parengtas pagal Kauno nacionaliniame dramos teatre 2019 m. spalio 11 d. skaitytą pranešimą.