Nors atrodo, kad apie kinematografą tekstų prirašyta begalybė, išnagrinėti iš pagrindų įvairūs šaltiniai, išdiskutuotos kino meno kilmės teorijos, išnarstyti iki smulkmeniškumų ankstyvieji kino aparatai, išsiaiškinti technologiniai dalykai, perrašytos ir vėl papildytos pirmųjų kino pionierių biografijos, o ir pats kinas tapęs neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, tačiau tekstai apie kinematografą ir toliau rašomi, bandant į visą šį reikalą pažvelgti vis kitais pjūviais. Tikrai yra tęsiami tyrinėjimai archyvų dokumentuose, tikslinami pavieniai biografiniai duomenys, detaliai nagrinėjami atsivėrę pasaulio informaciniai aruodai, dar kartą peržiūrinėjami išlikę kino kadrai ir rašoma daug tekstų vis tikintis atrasti ką nors nauja. Tad ir šis tekstas taip pat nėra išimtis. Čia rašoma apie viltį ir lūkesčius, apie pasipriešinimą ir abejones, apie tikėjimą ir draudimus. Nes kinematografui, kaip „XIX a. stebuklui“, buvo prognozuojama ateitis, kurioje „bus galima stebėti tuščioje salėje ant balto audinio rodomus garsiausius teatro vaidinimus (operas ir dramas) be gyvai atliekančių vaidmenis garsiausių pasaulio aktorių bei girdėti jų balsus be suflerio žodžių, matyti madingiausius drabužius ir įvairiausią gyvenimo buitį bei klausytis ypatingai gerai grojančio orkestro“1.
XX a. pradžios Lietuvoje buvo rašoma, kad
Kinematografas visagalis. Jis duoda mums išgales pamatyti Niagaros vandenkritį, prisiveizėti snieguotoms Alpių viršūnėms, pabuvoti Šveicarijoje, Anglijoje, Indijoje, Aigypte ir aplankyti visą platųjį pasaulį; galime prisistebėti gyvenimui jūrių ir sausžemio, girių ir tyrų, pamatyti šarvuočius ir anglių kasyklas, didžiausias prekyvietes ir bažnyčias, pastarųjų išradimų orlaivius, povandenines valtis ir net gyvius, susispietusius vandens laše, – vienu žodžiu, tūkstančius kuo įvairiausių gamtos, žmonių, pramonės, meno, mokslo ir kit-ko paveikslų, kurių kitokiu būdu, gal niekados būtų neprisiėję pamatyti. Vis tai, jei tai tiksliai išrodoma, gali suteikti tikrą malonumą, kartais net aistetišką pasigėrėjimą.2
Tačiau kaip ir bet koks naujas plačiai pritaikytas ir labai greitai išplitęs technikos išradimas, kuris įnešė naujus ryškius pakitimus kaip kultūros reiškinys bei apėmė įvairias mokslo ir meno sritis, kuriam taip pat neegzistavo nei kultūrinės, nei ideologinės ar juo labiau religinės ribos, XX a. pradžioje kinematografas neišvengė pasipriešinimo, kritikos ir net baisių kaltinimų. 1909 m. Lietuvoje buvo susirūpinta, nes „[k]aip-gi čia iškęsti nepasipelnius, ir kaip-gi kinematografams nesidauginti stačiai su pasibaisėtinu greitumu! Sakau „pasibaisėtinu“, nes iš to, ką kinematografai suteikia žiūrovams, sieloje žmogaus turinčio rimtą sąmonę ir aistetiškąjį skonį, dažnai kilsta abejonė, pasipiktinimas ir tiesiog baimė „dėlei žmogaus“3.
Antai net Rusijos caras Nikolajus II ant 1908 m. gegužės 3 d. Kijevo policijos ataskaitos apie kino teatre užfiksuotus pažeidimus yra užrašęs: „Faktai liūdinantys. Aš ne kartą nurodydavau, kad šitie kinematografiniai balaganai – pavojingos vietos. Ten niekingi žmonės gali padaryti velniai žino ką lankytojams, kurie miniomis plūsta į ten pamatyti visokį šlamštą. Net nežinau, ką reikėtų sugalvoti prieš tokius balaganus“4. Dar vėliau, 1909 m. spalio mėnesio rezoliucijoje dėl sulaikytų asmenų Rygos kino teatre Nikolajus II pyktelėjo, kad „[i]r vėl kinematografas! Kiek bėdų jie atneša, kai tampa nusikaltėlių susitikimo vieta. Naudos iš jų jokios negali būti. Jie apskritai daro žalingą įtaką pripratindami publiką prie durnų įpročių. Reikia į kiekvieną kino teatrą paskirti po žandarą, kurie turėtų sekti kiekvieną įtartiną asmenį“5. Nuleidęs garą ir persigalvojęs dėl per didelio žodžių aštrumo, Nikolajus II užrašė papildomai: „[n]eskirti specialių pareigūnų, o tiesiog griežčiau stebėti šias tamsiąsias įstaigas“6. Tačiau vėliau ir vėl grįždamas prie „tamsiųjų įstaigų“ darbo subtilybių, o kartu ir nevalingai prisijungdamas prie diskusijų apie kino kaip meno rūšį, 1913 m. vasarą Nikolajus II užrašė rezoliuciją ant pateiktos policijos ataskaitos apie kinematografo padėtį Rusijos Imperijoje pareikšdamas, „kad kinematografija yra tuščia, niekam nereikalinga ir net kenksminga pramoga. Tik nenormalus žmogus gali prilyginti šitą balagano pramonę menui. Tai yra nesąmonė ir nereikia kreipti į tokias tuštybes dėmesio“7.
Viena iš pagrindinių priežasčių kliudyti kinematografui buvo ta, kad per labai trumpą laikotarpį kinas nukonkuravo inteligentų ir caro šeimos itin mėgstamą teatrą. Buvo mėginama net stabdyti kinematografų plėtrą. Apie tai 1912 m. rašė Krokuvos miesto burmistras, kad „įteikia Caro paskirtam valdininkui prašymą sustabdyti kino filmų demonstravimo aparatų įsigijimo leidimų išdavimą Krokuvoje. Šis prašymas yra svarbus ir ginantis Krokuvos miesto interesus, nes kinematografų plėtra grasina sužlugdyti visus miesto teatrus“8. Garsus Krokuvos teatro kritikas Wilhelmas Feldmanas paantrino, nes „kinas sutraukia minias, atitraukdamas nuo teatro […]. Teatrai būna tušti, kai tuo tarpu kinematografai perpildyti. Asmenys iš „inteligentijos“, kurie niekada nėra buvę teatre, reguliariai vaikšto į kiekvieną naują kino filmą. Padoraus ir vertingo kino filmo mes dar neturime. Todėl tai gresia visos kultūros sužlugdymu“9.
Dėl plintančio pasipriešinimo ir susirūpinimo „žalingu poveikiu“ žiūrėti kinematografą buvo uždrausta ir kunigams (kažkodėl dar anksčiau papildomai jiems uždrausta važinėti dviračiais): „Ką tik išleistas kunigams paliepimas, anot kurio, uždrausta kunigams vaikščioti į teatrą, žiūrėti kinematografus, kiek anksčiau buvo uždrausta ant ratelių (velosipėdų) važinėties“10. Susirūpinus ne tik sielomis, bet ir fizine žmogaus sveikata, buvo išplatinta informacija, kad „[k]inematografai net ir teatrai silpnanerviams irgi nepervirš tinka“11.
Dešiniosios pakraipos spaudoje kinematografas buvo siejamas su pornografija, įvairiausiais geiduliais ir dideliais nuodais dorumui. Štai kas apie tai rašyta 1914 m.:
Pavojingesnis kinematografas. Kadangi jis galima daug pigiau, daug lengviau įsteigti ir užlaikyti, negu teatras, užtat jau ir dabar pradeda atsirasti po Lietuvą, net ir mažesniuose miestuose, taip vadinamųjų teatrų-kinematografų. Jie musų žmonėms – naujiena ir tai dar toki navatni; o neperbrangus įėjimas; kaip gi čia iškęsi nepažiūrėjęs tų judančių stebuklų. Ir lanko kinematografus miestelėnai ir kaimiečiai, aplankantieji musų „miestus“; gi kinematografe neretai randa pakankamai nuodų savo drovumo dorybei; juk kinematografų laikytojai žino, kas ypač gali patikti palinkusiai į kūniškuosius geidulius miniai; ir jie išnaudoja tą palinkimą; ypatingai jaunuomenė puola į tokiuos nešvarius vaidinimus; į jų jautrią ir lakią vaidentuvę, lygiai ir į palankią, nesusistovėjusią valią padaro tie nešvarumai dideliausį įspudį; užteršia vaidentuvę, nuima pančius nuo laukinių, nesuvaldomųjų geidulių, susilpnina – sugadina valią.12
XX a. pradžios spaudoje pasirodydavo pageidavimų ir net reikalavimų kontroliuoti kino repertuarą, ypač provincijoje, kad „neskleistų sodiečių tarpe nesveikų, jiems nesuprantamo didžiamiesčių gyvenimo sensacijų“13.
Suprantant, kad pasipriešinimas yra bergždžias ir bandydami išnaudoti technologinius išradimus naudingai, 1915 m. Lietuvos blaivybės draugijos suvažiavime buvo pasiūlyta… įsigyti mobilų kinematografą, nes „Kaune per 2 savaites [„Saulės“ kinematografas] pelnęs 2000 rub., o per Šidlavos atlaidus žmonės daržinę sulaužę, bepuldami paveikslų žiūrėti, todėl pataria Blaivybei būtinai įsigyti kinematografą“14. Tačiau nors „[k]aimiečio protiškos jėgos labiau aprybotos, jo estetiškas jausmas dar nėra taip išlavintas, kad matyti grožę ir rasti pasidžiaugimo, pasigėrėjimo šaltinį ten, kur jį randa inteligentas“15, o didmiesčiuose, pirmiausia Vilniuje, žiūrovų sielos jau yra pražuvusios16, visuotiniame Blaivybės narių suvažiavime už kinematografo įsigijimą balsuota buvo teigiamai, tikintis, kad kino programą kontroliuos „rimtesni“ miestelėnai, parapijos kunigai ir mokytojai, kurie gali paveikti kaimiečius.
Toliau plečiantis pasipriešinimui prieš sparčiai plintantį kinematografų tinklą, atsižvelgiant į įvairius pasisakymus ir nusiskundimus, 1914 m. „Švietimo ministeris uždraudė mokiniams lankyti kinematografus po 8 val. vak., beto reikalauja, kad mokyklų valdžios neleistų mokiniams lankyti tokių kinematografo vaidinimų, kurie galėtų į jaunuomenę turėti negeistinos intakos“17.
Svarstymai apie „pražūstančias sielas“ buvo aptariami ir Amerikos lietuvių spaudoje:
Kuomet jankis turi liuosą vakarą, jis eina į kinematografą bei į krutamųjų paveikslų teatrą. Tą pati daro ir lietuvis ateivis, ir čekas ateivis, ir kiti. Šiuo žvilgsniu tie ateiviai pilnai suamerikėjo. Ypač pastaraisiais laikais tarp lietuvių plačiai prasiplatino paprotys praleisti savo brangus vakarus krutamujų paveikslų dulkėtose svetainėse.
Bet dabartinis kinematografas šioje šalyj beveik jokios naudos neatneša žmogaus sielai. Dailės ten nerasi nei ant nago juodnagio, o technikos – ištisos jūrės. O kiek ten bjauriausių pavyzdžių žmonių sugyvenimo, kiek žemų jausmų! […]
Bet ar ištikro gauna progos kinematografo lankytojas pailsėti ir pasigerėti? Kur tau! Išdirbęs visą dieną dvokiančioje fabrikoje bei ofise eina žmogelis vakare į kimšte prikimšta svetainę. Vietoje kad pasivaikščiuoti parke, pasigerėti žvaigždėmis, ežero užimu, žmonės kvėpuoja cigarų dūmais ir vadina tą poilsiu. Nelaimingi!
Krutamųjų paveikslų lankymo dėlei daugiausiai nukenčia plaučiai ir akis. Plaučiai genda nuo netikusio oro, o akįs nuo dumų ir nuolatinio mirgėjimo. Nukenčia ir kišenius, ypač šiais laikais kuomet padidino įžangą ir įvedė kares mokestį.
Ką gi žmogus gauna už tą sveikatos ir pinigų leidimą? Gal smagumą, padrąsinimą kovoje už buvį. Visiškai ne.
Sėdi, sėdi jis visą vakarą, žiūrėdamas, kaip kitiems stebuklingai viskas sekasi gyvenime, kuomet jis pats mušasi buities kovoje kaip sugauta žuvis ant ledo. Laimė ant ekrano netikra, išgalvuota laimė, o tikras gyvenimas – vargingas, juodomis spalvomis dažniausiai klostosi.18
Nors XX a. pradžioje buvo galingas pasipriešinimas, bet kino teatrų toliau daugėjo, o kinematografas pradėtas naudoti įvairiais edukaciniais tikslais ir bažnyčios, ir blaivininkų, ir mokyklose, ir paskaitose. Atlėgus pirmoms karštoms diskusijoms ir pripratus prie kinematografo teikiamų emocijų, kinas tapo tiesiog pramoga. Žiūrovai išmoko atsirinkti, ką žiūrėti, ir juos nustebinti kuo nors nauju buvo vis sunkiau ir sunkiau. Taip mes tapome modernūs.
Žiūri į ekraną ir stebiesi, kodėl šalia tavęs sėdi netatuiruoti žiūrovai? Kodėl už jų juosmens nėra užkištų skalpų ir nosyje įvertų žiedų? Jie sėdi sau oriai kaip paprasti žmonės. Ir plaukuose nė vienos margaspalvės plunksnos.19
1 „Obrazy widowisk“, in: Dziennik Polski, 1897-08-07, nr. 217, p. 3.
2 Kaz. Š-tis, „Šis tas apie kinematografą“, in: Draugija, 1909, t. VIII, nr. 29, p. 53.
3 Ibid., p. 50–51.
4 Илья Зильберштейн, „Николай II о кино“, in: Советский экран, 1927, nr. 15, p. 10.
5 Ibid.
6 Ibid.
7 Ibid.
8 Barbara Gierszewska, „Teatr a kino w świetle polskiej prasy filmowej do roku 1939“, in: Kieleckie studia bibliologiczne, 1993, t. 1, p. 148.
9 Andrzej Urbańczyk, Kinematograf na scenie: Pierwsze pokazy filmowe w Krakowie X–XII 1896, Kraków: Krakowski dom kultury, 1986, p. 111–112.
10 „Iš kunigo nori padaryti ne žmogų“, in: Lietuvos žinios, 1909-07-29 (08-11), nr. 16, p. 1.
11 Kazys Grinius, „Kaip apsisaugot nuo nervų apsilpimo“, in: Sveikata, (Lietuvos ūkininko priedas prie Nr. 5), 1913-01-31 (02-13), nr. 1, p. 1.
12 V., „Vienas iš didžiausių pavojų krikščioniškajai dorai“, in: Bažnytinė apžvalga, 1914, nr. 3, p. 35.
13 Utena (Ukmerg. apskr.), in: Lietuvos žinios, 1914-01-03, nr. 2, p. 3.
14 [Matas Untulis] M. Unt., „Blaivininkų suvažiavimas“, in: Lietuvos ūkininkas, 1915-02-26, nr. 8, p. 79.
15 [Dominykas Tumėnas?] Pr. Dailytė, „Mųsų scena ir liaudies apšvietimas“, in: Vilniaus žinios, 1908-04-01 (14), nr. 74, p. 1.
16 Juozapas Paškauskas, Laisvalaikio kultūra didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir provincijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2017, p. 272–273.
17 „Jaunuomenė ir kinematografai“, in: Lietuvos žinios, 1914-01-09 (22), nr. 6, p. 2.
18 Homo Novus, „Krutantieji paveikslai“, in: Lietuva, 1919-10-29, nr. 255, p. 2.
19 Корней Чуковский, Собрание сочинений, t. 6, Москва: Художественная литература, 1969, p. 124.
