„Ką vienas žmogus gali išrasti, tą kitas gali atrasti“, – teigė garsusis literatūrinis detektyvas Šerlokas Holmsas1. Sėdint užpustytame ir karantinuotame Vilniuje, sprendžiant, ką ištraukti iš Vilniaus praeities (ir kaip tai padaryti su keliolika nuorašų ir kukliais elektroniniais resursais), ši mintis ir optimistiškai nuteikia, ir net pasufleruoja, kur link kreipti tekstą: ogi link pirmųjų populiariųjų detektyvų – šerlokų, pinkertonų, karterių – pasirodymo XX a. pradžios Vilniaus kultūriniame lauke.
Bet pradėkime ne nuo literatūrinių detektyvų, o nuo tikro XIX a. antros pusės vilniečio. Šiandien gana primirštas XIX–XX a. sandūros Vilniaus mylėtojas Ludwikas Czarkowskis galėtų būti tipiškas to laikmečio herojus: bajoras, sėkmingai besiverčiantis medicina, nemažiau (o gal ir daugiau) dėmesio skiriantis savo gan enigmatiškiems intelektualiniams pomėgiams, kurių rezultatas – keli įspūdingi enciklopediniai leidiniai. Pirmas Czarkowskio Bendrinis rusicizmų žodynėlis išleistas 1920 m. Vilniuje. Po kelių metų pasirodo jo tuo metu lenkų kalba išsamiausias Lenkiškų pseudonimų ir kriptonimų žodynas, o po mirties, 1929 m., išeina ir atsiminimai apie jo jaunystės Vilnių2.
1855 m. Čarkovco kaime, Balstogės apylinkėse, gimęs Czarkowskis neslepia iki atvykdamas į Vilnių turėjęs tik miglotą suvokimą, kas yra miestas. Savo jaunystės Vilnių, t. y. gana gūdžius posukiliminius 1867–1875 m., skaitytojams jis bando pristatyti iš anuometinio jaunuolio, ponios Geislerovos pensionato mokinio, perspektyvos. Vis dėlto, autoriui net nepastebint, patrauklūs, atmintyje įstrigę kasdienybės dalykai ir miesto fragmentai išsyk pasipildo dabartimi. Todėl žvėrinčius, pušynas, kuriame ganosi pusiau prijaukintos stirnos ir danieliai, pristatomas ir kaip gyvenamasis rajonas, su miesto centru sujungtas pompastišku Žvėryno tiltu3. Dabartinis Naujamiestis pristatomas ir kaip jau išaugusio miesto dalis, ir kaip dykvietė, miesto posūnis be jokių pastatų4. Rojaus sodas ir Čaplinskio parkas už vizitiečių bažnyčios ir vienuolyno prisimenami ir kaip pasiturinčiųjų laisvalaikio erdvė, ir kaip neseniai žlugusio sukilimo žaizda, ir kaip Józefo Montwiłłos tarnautojų kolonijos erdvė5.
Czarkowskio Vilnius – nuolat besiplečiantis, apžiojantis ir miesto bruožus suteikiantis miškingiems Saltoniškių, Lydos, Vingio, Betliejaus, Paplaujos, Belmonto priemiesčiams. Žinoma, Czarkowskis istorines ir urbanistines jungtis pirmiausia siūlė įžvelgti tarpukario skaitytojams – šiandienos skaitytojui teks įdėti kur kas daugiau pastangų stengiantis atrasti dar nuo tarpukario naikintą ir stipriai pasikeitusį miestą. Tačiau Vilnius tokių pastangų vertas – jų dėka ir šiandien gali pildytis augančio, įsimylimo ir nepamirštamo miesto vaizdinys. Šia prasme miesto istorija yra kūniška ir nevienalytė, pilna įkarpų – miestą kuria atsirenkantys, kokį jį nori matyti, prisiminti ir įsivaizduoti jo teritorijas bei istorines jungtis. Taip miestas – ir Vilnius šia prasme ne išimtis, o veikiau taisyklė – tampa tarsi nuolat perrašomu ir peržiūrimu tekstu, kuriame istorija, atmintis, vaizduotė ir užmarštis jau pasiekusi nebeatpainiojamą tašką. Tokiame mieste galima ieškoti fragmentų ar raktų, atveriančių jo istorijas, o besidomintis miestu – apibendrinkime grįždami prie literatūrinio kanono – tampa detektyvu, ieškančiu įkalčių, juos iššifruojančiu ir pasaulį paverčiančiu įskaitomu ir suprantamu.
Literatūrinė detektyvo figūra miesto praeitimi ir slapyvardžių identifikavimu besidomėjusiam Czarkowskiui tikrai tinka. Atsiminimuose jis užsimena, kokį didžiulį įspūdį tuometiniams jaunuoliams paliko cenzūros neribojamos skaitymo ir literatūros gavimo erdvės Vilniuje – penki knygynai ir šeši antikvariatai. Čia buvo galima įsigyti, išsinuomoti ar skaityti vietoje įrengtose skaityklose ir uždraustas lenkiškas knygas (užsitarnavus pasitikėjimą), ir rusiškas, ir knygas prancūzų, vokiečių, anglų, italų kalbomis. Šiose kultūros institucijose Czarkowskis susipažino ir su uždraustais lenkiško kanono tekstais, ir su anuomet ypač populiariais nuotykiniais Thomaso Mayne Reido laukinių Vakarų tekstais, Pierre’o Alexis Ponsono du Terrailio Rokambolu, Alexandre’o Dumas Trimis muškietininkais ar erotiniu Adolphe’o Beloto romanu Panelė Žiro, mano žmona6. Jaunam XIX a. antros pusės skaitytojui tai buvo fantazijas žadinantys, intensyvumą pojūčiams suteikiantys, pasaulėžiūrą ir apskritai pasaulio ribas praplečiantys tekstai (ne veltui vienam garsiausių Reido fanų Rusijos imperijoje – Vladimirui Nabokovui – Amerika asocijuosis su pasakiškiausiu, tolimiausiu kraštu, kurį tik galima įsivaizduoti7).
Tokio išsilavinusio skaitytojo, koks buvo Czarkowskis, minimi populiariosios kultūros kūriniai leidžia užčiuopti to laikmečio skaitytojo įpročius, bent iš dalies patirti jo augimą ir kultūrinio brendimo unikalumą, tuo pačiu – susimąstyti ir apie bendresnius XIX a. antroje pusėje vykusius procesus. Modernėjimas, urbanizacija ir industrializacija suteikė žemesniųjų sluoksnių atstovams galimybes gyventi ir mąstyti naujai. Išmokus skaityti, spausdinto žodžio pasaulis išstumia žodinę tradiciją, atsiranda naujos publikacijų rūšys, atliepiančios naujųjų skaitytojų poreikius. Taip gimsta ne tik modernus populiariosios kultūros skaitytojas, bet ir literatūros žanrai, pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje, modernėjant visuomenei, sutapus skaitytojų bendruomenės, rašytojų ir leidėjų interesams, suklesti detektyvo žanras. Tiesa, istorijos, kurių centre nusikaltimo, paprastai žmogžudystės, tyrimas, ištakos siekia ir Sofoklio Karalių Oidipą, tačiau sutariama, kad žanro išsigryninimui ir populiarėjimui nemažai įtakos turėjo modernybės epochos ypatybės. Priežasčių detektyvo suklestėjimui galima vardyti daug – pradedant nuo populiariosios spaudos, spausdinančios tikrų nusikaltimų aprašymus, žavėjimosi faktais, iki apskritai mokslu grįstos pasaulėvokos, racionalizuojančios net ir žiauriausią nusikaltimą, atsiradimas. Šerloko Holmso figūra, neretai pristatoma kaip idealizuojanti priežastingumą, žinias ir mokslą, kaip pagrindinius modernybės ir progreso veiksnius, yra savotiška šių idealų personifikacija. Jei detektyvas atstovauja ateinančiai epochai, tai jį palydintis bičiulis, kuriam reikia viską paaiškinti (ir taip informuoti skaitytoją) – praeinančiai epochai. Šį literatūrinį „draugo-kvailelio“ įrankį, netrukus tapusį konvencija, žanrui pasiūlė Arthuras Conanas Doyle’is, aišku, sukūręs brangųjį Holmso bičiulį dr. Džoną Votsoną.
Šiame tekste vis šmėstelinti skaitytojo figūra detektyvo žanro populiarumui buvo lemtinga: nuo pirmo sakinio skaitytojas turi būti budrus, pastebėti išmėtytus įkalčius, kurie suduriami atliekant tyrimą ir išsiaiškinant kaltininką, apie kurį iš pradžių beveik nieko nežinoma. Nors kai kas detektyvus laiko grynu eskapizmu, skaitytojas turi sutelkti dėmesį it literatūros kritikas. Praleidimai negalimi, o kiekviena detalė, kad ir kokia atrodytų iš pirmo žvilgsnio banali, gali tapti lemtinga. Reikia išmokti skaityti tokius tekstus, įgyti patirties, aptikti įtartinas vietas ir žinoti, kokius klausimus kada užduoti – skaitytojai detektyvui suteikia atitinkamą toną. Ne veltui, lyginant su kitais populiariosios literatūros žanrais (nuotykiniais ar meilės romanais), šį labiausiai mėgsta išsilavinęs visuomenės elitas8.
Amžininkai neabejojo detektyvo žanro populiarumu tiek XX a. pradžios Vilniuje, tiek ir likusioje Rusijos imperijoje, kurioje detektyvų istorijos sukėlė tikrą pamišimą, pinkertonočiną. Neito Pinkertono, Šerloko Holmso, Niko Karterio istorijos būdavo serializuojamos atskiromis, sąlyginai pigiomis ir trumpomis brošiūromis, kurių tiražai 1908 m. pasiekė dešimties milijonų egzempliorių ribą9. Tais metais šio žanro išpopuliarėjimą konstatavo ir vilniškė spauda eiliuotame feljetone „Pinkertoniška literatūra“: „staiga visur pasirodė ryškių spalvų brošiūros. / Ir kioskuose, ir pas laikraščių išnešiotojus, / Ir vitrinose – visur. / Brošiūrėlės pigios, / O nuotykiai jose / „Žymiausiųjų pasaulyje“ detektyvų: / Šerloko Holmso, Stagarto / Gorono, Franko Hardingo, / Vidocq’o ir kitų. / Ir visi prie jų supuolė, / Pamiršo net pornografiją. / Ir senimas, ir jaunimas / Visi entuziastingai skaito“10. Toks žanro ir mylimiausių jo herojų išpopuliarėjimas Doyle’io, nelaikiusio detektyvų rimta literatūra, nelaimei tik iliustruoja faktą, kad rašytojus išsirenka skaitytojai. Būtent skaitytojai, su savo mėgstamiausiais kūriniais, suformuoja literatūrinį kanoną. Pinkertonams, panašu, rinka lietuvių kalba dar nebuvo susiformavusi11, užtat lenkiškų atitikmenų išlikę bent keliolika skirtingų knygelių.
XX a. pradžioje Vilniaus publika Holmso nuotykius galėjo ne tik skaityti, bet ir stebėti scenoje ar kino ekrane. Kaip entuziastingai 1906 m. rašė Vilniaus naujienos, Holmso pastatymas mieste buvo itin vykęs, o visai nepigūs bilietai – ne be reikalo išpirkti. Spektaklio atmosfera buvusi įspūdinga, o ją kūrė abipusis ryšys tarp žiūrovų ir aktorių: „nuo pirmo Šerloko pasirodymo aiškėja, kad jis nėra vienas. Teatre daugybė žmonių, kurie nuoširdžiai jam simpatizuoja, iki sielos gelmių viliasi, jog jo planas išsiaiškinti niekšišką lordo Katogano žmogžudystę ir jo testamento vagystę bus sėkmingas. Publika, ypač jaunuomenė, seka pjesės eigą. Kiekviena Šerloko pergalė, jo įveikiamos klastingo Moriarčio pinklės sukelia pasiutingus aplodismentus, girdimas užkrečiamas juokas, pilnas triumfo, džiaugsmo gaidų, mylimojo herojaus palaikymo. Bet štai pasikeičia vaizdas: Šerlokas patenka į spąstus, Moriartis ruošiasi švęsti pergalę, Šerlokui gresia nelaimė. Stulbinančiu greičiu mainosi publikos nuotaika. Juoko nė kvapo. Tyla… Tik išgirdus menkiausią garsą – tai gali būti ketinimas sujudėti ar atsikosėti, iškart iš aplinkinių nuskamba energingas „tsss“ ir smarkūs priekaištai nevalingiems mirtinos tylos drumstėjams“12.
Tačiau detektyvų adaptacijos teatro scenoje ne visada sulaukdavo liaupsių. Antai jau po poros metų Miesto teatro scenoje rodytas Neitas Pinkertonas sulaukė daug griežtesnio kritikų įvertinimo: spaudoje pabrėžta, kad pastatymas absoliučiai nuvylė pinkertoniškos literatūros gerbėjus, tebuvo kvailas veikėjų persimainymų kratinys13. Galbūt spektaklis nebuvo vykęs, galbūt iš tiesų buvo nuvilti populiariųjų detektyvų skaitytojai. Bet toje pačioje recenzijoje pastebėta, kad spektaklį daugiausia lankė miesto jaunimas, o vaidinimas nesibaigdavo be antros valandos nakties. Kitaip tariant – taip užsitęsdavo tik gerokai visuomenės normas perlenkdavusios pramogos.
Nors dalis išsilavinusių skaitytojų detektyvus vertino gana teigiamai, tačiau kartais jie tapdavo netgi kultūrinių konfliktų priežastimi. Vilniaus spaudoje buvo aprašytas incidentas iš Odesos į Sankt Peterburgą vykusiame traukinyje, kai keliavęs medikas įžeidė studentą – jo skaitomą „Šerloko Holmso“ brošiūrą pavadino „niekalu“. Studentas atkirto, kad tai daug įdomiau ir linksmiau už bet kokį „jūsiškį žurnalą“, dar pridūrė žodį „nachalas“ ir konfliktas dėl literatūros peraugo į apsikumščiavimą bei studento išlaipinimą Pskove14.
Turint galvoje detektyvinės fikcijos tikroviškumą ir modernaus skaitytojo mėgavimąsi faktais, stulbinanti atrodo ilga dienraščio Visas Šiaurės Vakarų kraštas korespondencija iš Kijevo, pristatanti, viena vertus, korumpuotus miesto policininkus ir sprendimą situaciją taisyti į Kijevo policijos detektyvų skyrių priimant aštuonis gimnazistus ir du Kijevo universiteto studentus. Šie jaunuoliai padeda miesto detektyvams, išklauso jų patarimų, mintinai mokosi policijos fotokartoteką, informuoja kolegas apie įtartinus asmenis. Visgi įstabiausia, kad jie atstovauja „Holmso ir Pinkertono gerbėjų draugijai“. Be nuodugnesnio tyrimo atrodo, kad tai buvo ganėtinai įspūdinga draugija, turinti centrinę būstinę – Pinkertono klubą, kuriame sukauptos „visos brošiūros apie Holmsą, Pinkertoną, Karterį, Kingą ir kitus panašius herojus“. Korespondentas tęsia, kad būstinėje „susirinkusieji skaito pasirinktą istoriją, kiekvieno detektyvo gerbėjai diskutuoja tarpusavyje ir vystomos moderniausios detektyvų teorijos, žodžiu, detektyvo kultas – pačiame žydėjime“15.
Ši neįtikėtina „Pinkertono klubo“ istorija iliustruoja, kaip augantis raštingumas, nauji literatūriniai pomėgiai vedė Rusijos imperijos skaitytojus link vis modernesnių patirčių, prisidėjo formuojant naujas vertybes, naujus savęs ir aplinkos vertinimo būdus, naujus, bandančius atitikti spausdintą žodį, vaizduotės ir mąstysenos modelius. Kaip minėjome, ieškant įkalčių ir juos dešifruojant, literatūrinis detektyvas (kaip ir jo skaitytojai) visą aplinkinį pasaulį paverčia aiškiu ir įskaitomu tekstu. Modernus skaitytojas skaito, interpretuoja, atsimena ne vieną, o daugybę jo pasirinktą knygą supančių tekstų, tad XX a. pradžioje detektyvuose egzistavusios tiesos ieškojimo, nebijojimo patirti ir kartu pasitikėjimo teise temos tapo suaktualintos – šimtams tūkstančių jaunųjų skaitytojų jos sufleravo apie galimybę keistis ir kurti naują visuomenę. Kaip matyti, šiame literatūriniame tikrovės žaidime dalyvavo ir bent dalis to meto vilniečių.
1 Kiek pataisytas Kazimiero Ambraso-Sasnavos vertimas: „Šokantys žmogiukai“, in: Artūras Konanas Doilis, Rinktiniai raštai, t. 3, Vilnius: Mintis, 1994, p. 200.
2 Ludwik Czarkowski, Słowniczek najpospolitszych rusycyzmów, Wilno: Drukania Wydawnicza J. Zawadzki, 1920; Ludwik Czarkowski, Pseudonimy i kryptonimy polskie, Wilno: Nakładem Księgarni Stowarzyszenia Nauczycielstwa Polskiego w Wilnie, 1922; Ludwik Czarkowski, Wilno w latach 1867–1875, Wilno: Pogoń, 1929.
3 Ludwik Czarkowski, Vilnius. 1867–1875, iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas, Vilnius: Aštuntoji diena, 2020, p. 24–25.
4 Ibid., p. 27.
5 Ibid., p. 31.
6 Ludwik Czarkowski, Vilnius. 1867–1875, p. 82.
7 Yulia Pushkarevskaya Naughton and Gerald David Naughton, „Westward Went I in Search of Romance“: The Transnational Reception of Thomas Mayne Reid’s Western Novels“, in: CEA Critic, t. 75, nr. 2, Special Issue: The Idea of the West (July 2013), p. 142.
8 Donald Sassoon, The Culture of the Europeans: From 1800 to the Present, London: Harper Collins, 2006, p. 432.
9 Jeffrey Brooks, When Russia Learned to Read: Literacy and Popular Literature, 1861–1917, Evanston: Northwestern University Press, 2003, p. 142.
10 Весь Северо-Западный Край, 1908, nr. 54, p. 3.
11 Tiesa, keli Doyle’io tekstai, kuriuose nebuvo Šerloko Holmso („Behind the Times“, „His First Operation“, „A False Start“ ir „A Question of Diplomacy“) serializuoti Vilniaus žiniose 1906 m.
12 Виленский Вестникъ, 1906, nr. 1006, p. 3.
13 Виленский Вестникъ, 1908, nr. 1622, p. 3.
14 Виленская Жизнь, 1908, nr. 7, p. 3.
15Весь Северо-Западный Край, 1908, nr. 14, p. 2.
