Mintyse rikiuodama tas perskaitytąsias1 2021 m. lietuvių prozos knygas į subjektyvią apžvalgą ir kaip struktūrinė prokrastinatorė atidėliodama jos rašymą, skaitau brazilų rašytojos Clarice’s Lispector romaną Tolima žvaigždė (iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, Vilnius: Baltos lankos). Pasakotojas Rodrigas S. M., įdėmiai supažindindamas skaitytoją su savo pasirengimu pasakoti būsimą istoriją, atsidūsta: „Tačiau suvokiu, kad vis tiek kažin ar įtikinsiu tuos sluoksnius, kurie kelia didžiulius reikalavimus tam, kuris štai dabar taukši rašomąja mašinėle“. Sakinys – standartinis akmenėlis kritikų daržan, būtų neužkliudęs, jei ne tas paralelinis mintijimas apie praėjusius lietuvių prozos metus. Lyg ir knygomis neliesi, bet kokybe nuvėsę, lengvai neįdomūs – tą liudijo ir per literatūrinius burbulus vis nuvilnydavusi diagnozė, kad prozos metai silpni, vėl nieko gero. Tam aršiai neprieštaraujant ir imantis apžvalgos, klaustukas kitas – ar tai dėl to, kad ir vėl pritrūko, ko tradiciškai prozai lietuviškajai trūksta (išvystymo, suvaldymo, redagavimo, etc.), o gal kaip to Lispector minimo sluoksnio atstovė išties keliu neįtikinamai didžiulius reikalavimus taukšintiems klaviatūromis?
2021-ieji buvo antrieji pandemijos metai, kada susitaikėme ir prisitaikėme gyventi toliau, išmokome dirbti nuotoliais, nepaisant vis labiau smelkiančio nuovargio ir kitų jį lydinčiųjų. Knygų pernai netrūko, nors lietuviškosios prozos įsibėgėjimas rodėsi vangiai lėtokas, o įsimintinų tekstų pasirodymai prabangiai minimalūs. Gal dėl to geriau už skaitytą grožinę rodėsi negrožinė literatūra – jos tekstai jei nepranoko, tai tikrai nenusileido grožinei: Norberto Černiausko mokslinė studija 1940. Paskutinė Lietuvos vasara (Vilnius: Aukso žuvys) mimikriškai persiėmusi tarpukarine kalba ir atkurianti paskutinįjį laisvos Lietuvos pusmetį buvo vienas pagaviausių skaitinių, vietomis skaitytinas ir kaip įdomiausias istorinis romanas. Jo sukurtą atmosferą ir teminę giją grakščiai pratęsė architektūros istorikės Viltės Migonytės-Petrulienės monografija Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario (1918–1940) Lietuvoje (Vilnius: Lapas). Šie leidiniai, drauge su leidyklos Lapas išleistais pajūrio architektūros gidais, Marijos Drėmaitės ir Rasos Antanavičiūtės Neįgyvendinto Vilniaus istorijomis, Vaido Jauniškio eseistika Patirti peizažą: Pasivaikščiojimai po miestą ir laiką (Vilnius: Tyto alba) stimuliavo ir įdarbino vaizduotę labiau nei grožinė literatūra.
Metų pabaigoje skaitydama tarp gyvenimo ir literatūros pakibusią Vandos Juknaitės „netikėtą apysaką“ Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) grįžau prie neįmanomai paprastojo: kas yra literatūra? Duodama interviu Gediminui Kajėnui rašytoja tikina, kad „Knygoje nereikia ieškoti literatūros, ji visai ne apie tai“2. Vis dėlto ji būtent apie tai, ir tikėtai, nepaisant nurodytojo žanro, netikėta apysaka. Juknaitės knyga išryškino punktyrinį metų paradoksą: knygos, niršiai siekiančios literatūros, regisi nesuvaldytos, o tos, kurios atsitraukia nuo fiktyvumo ir bando apsimesti ne literatūra, yra kaipsyk apie ją.
Rudenį seminare kilęs klausimas apie dabarties vaizdavimą lietuvių prozoje sekundei mintyse sprogo replika: kokia dar dabartis, jos visada trūksta! Bet įsižiūrėjus akivaizdėja, kad praėjusių metų prozoje veikia karantinas, virusas ir pandemija: naikos ir apokalipsės punktyrais Valdo Papievio Ėko (Vilnius: Odilė), tiesmukai tiesiogine transliacija Rolando Rastausko Venecija tiesiogiai (Vilnius: Apostrofa), brūkštelėto, bet užtikrintai nesužaisto siurrealizmo pėdsakais Dovilės Raustytės Tobulų žmonių istorijos (Vilnius: Alma littera). Skaitant šias knygas galima patirti ir tikrovę, ir jos nuovargį, mat realijų peržaidimai pasirodė nevisad įtikinantys, o vietomis išnyrantys tiesioginiai pavidalai netgi erzinantys. Apskritai ši tendencija – apmąstyti ir kontekstualizuoti pandeminę patirtį – linksta link pavojingo kraštutinumo, ypač teatre, kuriame, regis, be distopijų inscenizacijų greitu metu kitko gal ir nepamatysime. Kita vertus, kad ir kaip bambėtųsi dėl distopiškumo, faktas, kad šiemet pasirodė debiutinis Dainiaus Vanago distopinis romanas Oderis (Vilnius: Baltos lankos), džiugina. Ir dėl retojo lietuvių literatūroje žanro išpildymo, ir dėl turinio – rodoma netolima ateitis, originaliai dėliojama trimis skirtingais pasakojimo sluoksniais, neįkyriai apmąstant dabarties krizes ir individo laikysenas jų akivaizdoje.
2021-ųjų literatūriniai debiutai buvo kaip reta skirtingi. Valdiškai tariant, seniai nebūta tokių rimtų romano paraiškų: tai jau minėtas išpildytos struktūros Vanago Oderis, Ievos Dumbrytės Šaltienos bistro (Vilnius: Kitos knygos), Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre Kvėpuoti kitais (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Dumbrytės romanas, lengvai vožiantis skaitytoją į gyvenimo realybę ir mėsmalę, nustebino savo tonu, pasakojimo perspektyva ir bevardžio pasakotojo laikysena, stebint ir dirbant darbus UAB „Šaltienos bistro“, o kur dar išsami golodų tautos charakteristika. Atsainumas, ironija su grotesku ir kiek cinizmo – iš čia steigiasi knygos netikėtumas ir net skaitymo smagumas, kontrastuojantis su mėsiška vaizdinija.
Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre romanas į lietuvių prozą atneša po madingos elegancijos fasadu skaudžiai vienatve kalantį gyvenimo nervą. Tai Elenos pritapimo kitoje šalyje ir kultūroje istorija, atskleidžianti savęs paieškas ir vidinio balansavimo užkulisius: patikti ir įtikti kitiems, išmokti gyventi su prancūzais ir jų taisyklėmis, būti gera žmona ir mama, užmirštant save ir pasiduodant kitų miražams. Ši knyga atveda šiuolaikinės (Elenos Ferrantes ir Leïlos Slimani) motinystės liniją į lietuvių literatūrą, kitokią, nei esame įpratę – skaudžią, tvaksinčią, nerimastingą, bet nesentimentalią ir necukruotai poetišką, vietomis netgi cinišką (motinos Inos linija). Nors didžiąją dalį romano veiksmas vyksta Paryžiuje, jis čia neatvirukinis, kaip gyvenimo paviršiai ir scenovaizdžiai – rašytoja juos charakterizuoja tiksliais, bet taupiais aprašymais, neretai kapojant trumpais sakiniais, kurie pereina į sinkopę, fiksuojančią ne tik Elenos nerimą, bet ir tą nuolatinį žemų dažnių metropolių gaudimą.
Atsitraukus nuo debiutinių romanų dera pažvalgyti prozos grandus, o jie pernai ėmėsi naujų formų: Papievis gyvenimo pauzės poetinės refleksijos, Parulskis nuotykių romano, Rastauskas grynosios prozos, Undinė Radzevičiūtė autofikcijos.
Papievio Ėko vargu ar išpildo romano formą, bet iš Eugène’o Atget nuotraukų atsklidusios melancholijos valdomas tekstas fiksuoja pasaulio pabaigos ir griūties nuotaikas, vienatvę, gyvenimo nuovargį ir nelaimėlių laimę. Apleistu ir nykstančiu Paryžiumi prasklendžia ne tik bevardis pasakotojas su Ėko ir Emili, bet ir visi iki šiol sukurti Papievio veikėjai, į tekstą (para)frazėmis įsirašo skaityta literatūra, įsiminę meno kūriniai. Nepaisant (vietomis ties banalumo briauna balansuojančių) pasakotojo užsiplepėjimų, kurie taikliai reflektuojami tekste, Ėko, ko gero, liks pirmuoju ir literatūriškiausiu bandymu pagauti pandemijos lemtą gyvenimo ir miesto pauzę bei apokaliptines nuotaikas.
Parulskio romanas Laiko nusikaltimai (Vilnius: Alma littera), pradėtas rašyti 2003 m., stebina savo pulp fiction užtaisu, iki kinematografiško kadravimo priartėjusiais ir gerai siužetą struktūruojančiais taupiais skyriais. Istorija tiksliai atitinka žanro tradicijas – vienas kitas lavonas, nukirsta galva, muštynės, ginklai, kova dėl meilės ir deimantų – ir čia pat jas parodijuoja. Nepaisant to, pro užaštrintą klišių žaismą vis tiek prasišviečia Parulskio melancholija ir egzistencializmas, Eros ir Thanatos, gulantys į gyvenimo prozos persmelktą laiko nusikaltimų metaforos plėtotę.
Rastauskas 1995 m. esė „Sakinio kloaka“ – iš kurios garsioji frazė „Esu sakinio eilinis. Sakinyje mano laisvė ir mano išsigelbėjimas. Teksto korpuse – mano prapultis“3 – tarsi pasirašo kritikos nuosprendį savo pirmajai prozos knygai Venecija tiesiogiai. Trijų dalių svarbiausias knygos tekstas „Berghainas“ yra dabartimi užsižaidęs nesuvaldytas teksto korpusas, kuriame ir prapuolė sakinio eilinis, prieš dvidešimt septynerius metus tame pačiame savo tekste kritikavęs Ričardo Gavelio romaną Paskutinioji Žemės žmonių karta ir priekaištavęs, kad Gavelio herojai „visada išskirtiniai, „pateptieji“, o iš tiesų – blogai „išlaužti iš piršto““4. Tokie pat pateptieji ir blogai išlaužti, t. y. nukopijuoti iš tikrovės atrodo ir „Berhgaino“ svarbiausieji, veikiantys keistose narkotikų, manekenių, pandemijos, turtingų senstančiųjų schemose, kurios siekdamos tapti literatūra „atkeršija tiems, kurie jos valdose bando suvedinėti sąskaitas su gyvenimu“5. Rastauską išgarsinusi sakinio elegancija šioje knygoje sunkiai besutinkama, nebent vienoje kitoje frazėje, nebent pradžios ir pabaigos tekstuose „Asmenukė su skaitytoja“ ir „Dvi novelės apie fotografijos žalą“, iš kurių „Oranžinė saulė“, dedikuota Romualdui Lankauskui, regisi, parafrazuojant patį autorių, išties daiktas, mažne geriausias knygoje. O visa kita suausta nebeblizgančiais sakiniais, šablonais, lėkštokais siužetėliais ir šiokiais tokiais kerštais tose pačiose laiko ir istorijos koordinatėse gyvenantiems (toks ryškus ir aiškus atpažįstamumas, vietomis iki tikslių citatų, veik visų figūrantų, trenerių ir biografijos partnerių glumina, nepaisant autoriaus siekio pabrėžti visiškai fiktyvią šio teksto prigimtį).
Radzevičiūtės Minaretas ir 7 (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – buvo tikra rudens pabaigos staigmena, dviguba. Nustebino, kad praėjus metams po kūrybiškiausia 2020 m. knyga išrinkto romano Grožio ir blogio biblioteka pasirodo nauja Radzevičiūtės knyga, ir dar autoironiška autofikcija, kaip ir dera, apsimetanti romanu. Tai Grožio ir blogio bibliotekos rašymo užkulisiai, kupini nesibaigiančių nutikimų, trukdančių rašytojai kurti romano architektūrą. Kartu tai ir Radzevičiūtės pasakojimas apie Radzevičiūtės kūrybą (regis, ji atliko kritikų neatliktą darbą) – kas ir kaip jai svarbu, kodėl rašo taip, o ne kitaip, apskritai, kaip rašo ir kaip rašydama gyvena prozos kūrėja. Į šią tapatybės refleksiją šmaikščiais (ne)patvirtinimais terpiasi genetinio testo ir pasakų istorijos – ir jei sekundei atrodys, kad čia nesusiję, teks skaityti iš naujo. Ir ne tik Grožio ir blogio biblioteką.
Jeigu Minaretą ir 7 teko saugoti nuo savęs ir taupyti, siekiant ištęsti skaitymo malonumą, tai antrasis Tomo Vaisetos romanas Ch. (Vilnius: Baltos lankos), žinoma, susijęs su rafinuočiausiais skaitytojo kankinimais – vietomis tekstą teko vargte išvargti, bet tai atlikus tenka konstatuoti: literatūra! Taip tarsi iliustruojant romano pasakotojo ir svarbiausio veikėjo Šarlio mintį: „Geriausių meno kūrinių fondas spindi ne auksu, o nuoboduliu“. Tai idėjų romanas – toks retas ir pasigendamas lietuvių prozos scenoje. Apie teatrą neatsitiktinai – Vaiseta savo įkyrų kalbėtoją, bibliotekininką iš profesijos ir patirties Šarlį įkurdina theatrum mundis, iš kurio užkulisių jis kalbasi su maloningaisiais skaitytojais. Kalbasi apie tai, apie ką sunkiausia – mirtį ir gyvenimą, veik neminint jų pačių, taip išvengiant galimų banalumo spąstų. Pagirtinas katino figūros įliteratūrinimas, mažne kaip pas Ernstą Theodorą Amadeusą Hoffmaną, kaip ir pats literatūriškumas – galbūt vietomis savitikslis, bet toks grynas ir pasiilgtas, ilsinantis nuo literatūrą užplūdusių dabarties atspindžių. Žinoma, jų galima rasti ir Ch., bet jie subtiliai ir meniškai transformuoti į metaforas ir hermetišką kūrinio pasaulį.
Tad galvojant apie didžiąją prozos formą romaną – akivaizdu, jo pernai netrūko (kur dar nesuminėti, bet bibliografijoje ir skaitytojų širdyse figūruojantys žanriniai romanai). O kaip su mažosiomis formomis? Pavyzdžiai vos du.
Ketvirtojoje literatūrinėje knygoje Lubinas ir seradėlė (Vilnius: Apostrofa) Paulina Eglė Pukytė tęsia Bedalyje ir labdaryje (2013) pradėtą nesusikalbėjimo temą, šįkart ji, kaip nurodo pavadinimas (lubinas – invazinis augalas, seradėlė – vietinis), iš aršių opozicijų persikelia į artimesnes šeimyninio rato dramas, pastarųjų šioje knygoje, nepaisant pradžios skirsnio „kam tos dramos“ tikrai netrūksta. Pukytė išmoningai užaštrina santykių kampus ir vėl nuostabiai žaidžia žodžiais, jų reikšmėmis, lyčių stereotipais, mąstymo klišėmis, įsitikinimais ir žinojimais. Tai viena žaidybiškiausių ir išmoningiausiai sudėliotų praėjusių metų knygų.
Klišes atkartoja, bet be žaismo užklausos, o su ant pasakojamų istorijų užmestu siurrealumo šydu debiutinis Dovilės Raustytės apsakymų rinkinys Tobulų žmonių istorijos. Sumanymo užtaiso jam netrūksta – žiedinės kompozicijos punktyras, lengvai kasdienybę įlaužiantis siurrealizmas, kuriam pritrūko išpildymo ir įsitvirtinimo tekste, nes jis tik paškicuotas, o yra vietų, kur jo norisi užtikrintai ir struktūriškai, be koją kišančių keistų gyvenamos tikrovės atspindžių (istorijos iš socialinių tinklų ar pandeminės realybės tiesiog neįdomios). Dėl to ir glumina jau pasirodę prilyginimai Samantos Schweblin novelistikai – pastaroji ryški, novatoriška ir užtikrinta, neretai sustabdanti, o jos siurrealumas nepalieka keisto neaiškumo jausmo. Raustytės herojai, būdami antraplaniais gyvenimo veikėjais, grumiasi su tobulumų trafaretais ir emocijų spąstais, o šitose grumtynėse ištraukiamas neišvystyto magiškumo elementas nepasiteisina, kai idėjai stinga sukibimo su tekstine raiška, o herojams – gyvybės (kol kas jie labiau iškarpos). Regis, pirmas kartas negali būti tobulas, net ir reflektuojant dabarties tobulumo formas.
Ir kad jau apie lūkesčių apvylimus, tai jais tapo ir Anetos Anros dokumentinės apysakos Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus (Vilnius: Odilė) jungiamieji, autorės gyvenimą atspindintys dabarties intarpai. Jie svetimkūniškai nesukimba su knygos svarbiausiais pasakojimais, dviem Antrojo pasaulinio karo liudijimais – Kauno gete ir Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjusios ir Holokaustą išgyvenusios žydės Ditos Šperlingienės ir Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje vaiko akimis ir jausmais pergyvenusios, žydus gelbėjusios lenkės Hanos Strużanowskos-Balsienės. Būtų užtekę visą autorės asmeninę dabartį sudėti į vieną įvado ar užsklandos tekstą, toliau teksto erdvę užleidžiant skaudžiajai praeičiai, Jehudit ir Hanos istorijoms. Anra atliko didžiulį darbą paviešindama herojų istorijas, ypač ačiū už Hanos gyvenimą – lenkų likimai Antrojo pasaulinio karo metais Vilniuje vis dar per mažai žinomi plačiajai visuomenei. Vis dėlto autorei norisi linkėti išmokti rašyti apie save nerašant apie save. Ir dar norisi klustelti, negi niekam neužkliuvo knygos pavadinimas? Taip ataidintis, gal net lengvai pakartojantis Aurimo Švedo knygos Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus? Ir kodėl pavadinime tik Jehudit, kai knygoje yra Hana ir jos mama? Skaitę ir skaitysiantys supras, kad teisi buvo Dita, sakiusi, kad knyga apie ją, Haną ir jos mamą turėtų vadintis Moterys gyvenimo sūkury.
Baigiant pasižvalgymą po praeitimi tampančią 2021-ųjų prozą, subjektyviai konstatuoju, kad metai kaip metai, netrūko debiutų, nestigo meistrų, būta nusivylimų, bet ir (ne)įprastybių. O išduodant asmeninį reitingą, geriausią prozos knygą, antrus metus iš eilės, parašo Undinė Radzevičiūtė, kurią manau esant šiuo metu geriausia mūsų prozininke.
1 Būta ir pradėtų skaityti, bet taip ir nebaigtų. Kaip ir kasmet, telieka jos nutylėtos.
2 „Viską praradęs žmogus atranda viską praradusį pasaulį“, Vandą Juknaitę kalbina Gediminas Kajėnas, 2021-12-12, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-vanda-juknaite-viska-prarades-zmogus-atranda-viska-praradusi-pasauli-286-1611200?copied.
3 Rolandas Rastauskas, Kitas pasaulis: 1993–2003, Vilnius: Apostrofa, 2005, p. 177.
4 Ibid., p. 176.
5Ibid.
