Kad gyvenamas laikas įpusėjo vasarą, supratau pamačiusi buvusio Amerikos prezidento Baracko Obamos vasaros skaitinių sąrašą, kelias dienas intensyviai klajojusį po socialinius tinklus. Tada tvinktelėjo mintis: ei, šiemet gi jau antra vasara, kai nedariau ir rekomendacijomis tekstan neguldžiau jokio vasaros skaitinių sąrašo, o tą buvau pratusi daryti mažne dešimtmetį, sąžiningai perskaitydama ir rikiuodama kuo geresnes ir žanrų įvairovės poreikį patenkinančias knygas. Tuose rikiavimuose rituališkai kasmet kartodavau prisipažinimą, kad mėgdavau mokyklinius vasaros skaitinių sąrašus ir jų net viltingai laukdavau, nors didesnioji dalis labiausiai įsiminusių vasaros knygų, žinoma, būdavo ne iš mokytojų pateikto sąrašo, o iš to, ką įdėmiai šniukštinėjant pavykdavo atrasti bibliotekų lentynose.
Apie tai, kad vasara ideali ne tik atostogoms, bet ir knygų skaitymui, liudija ir birželį paskelbti tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausos „Šalies gyventojų nuomonės tyrimas dėl knygų skaitymo“, atliktos 2021 m. gegužę leidyklos Baltos lankos užsakymu, duomenys. Šioje apklausoje dalyvavo 1010 šalies gyventojų nuo 18 iki 75 metų amžiaus. Į klausimą „Kada dažniausiai skaitote knygas?“ 40 % respondentų atsakė – vakarais, po darbo ar mokslų, 24 % – per atostogas, 22 % – savaitgaliais. 8 % teigė skaitantys pertraukėlių nuo darbo/mokymosi metu, o 6 % pasirinko tą viską ir nieką žymintį „kita“. Tyrimas parodė, kad daugiausia per atostogas skaito aukščiausio lygio vadovai (40 %), didžiausias pajamas gaunantys (32,3 %), turintys aukštąjį išsilavinimą (25,8 %) ir vidutinio amžiaus grupei (26–45 m.) priklausantys šalies gyventojai (28 %). Žinoma, greta šių skaitymo prasmę, naudą ir grožį liudijančių skaičių esti ir negrožinė realybė – pasak apklausos, kas trečias šalies gyventojas neskaito visai, t. y. per kalendorinius metus neperskaito nė vienos knygos. Mažne 40 % respondentų perskaito iki 5 knygų per metus.
Žvalgant šiuos duomenis vasaros viduryje, įdomiausias buvo atostogų aspektas – ką žmonės skaito ilsėdamiesi nuo darbų ir mokslų? Pirmauja istorinė literatūra (35 %) ir detektyvai (33 %), toliau rikiuojasi klasika (27 %), psichologinė literatūra (26 %), fantastika (24 %), meilės romanai (23 %). 18 % apklausos dalyvių nurodė per atostogas skaitą profesinę literatūrą, o štai poeziją – vos 3 %. Nesakyčiau, kad tai netikėti skaičiai (nebent fantastikos procentas kilstelėjo nuostabos antakį), bet iškart kilo pasitikslinimo klaustukai – o kokį procentą iš visų čia suvardytų sudaro lietuvių autorių kūryba? O šiuolaikinės grožinės literatūros, tos rimtosios ir nežanrinės, jau niekas visai visut nebeskaito?
Tyrimas atskleidė ir kaip įdomiai skaitomumas koreliuoja su gebėjimu atostogauti: daugiausia knygų skaito tie, kurie mėgsta pažintines keliones (49 %) ir atostogauti užsienyje (31 %). Į pažintines keliones besileidžiantys labiausiai skaito istorinę (40 %), detektyvinę (33 %) ir klasikinę (32 %) literatūrą. Profesinę literatūrą renkasi Lietuvoje atostogauti pasiliekantys apklausos dalyviai, o visai neatostogaujantys žmonės į klausimą, kiek per metus perskaito knygų, dažniausiai rinkosi atsakymą: „nė vienos, neskaitau knygų“. Bet būta ir kitokių atsakymų, kurių apibendrinimas štai toks: visai neatostogaujantys žmonės teigia dažniausiai skaitantys detektyvus (40 %), istorinę (36 %) ir psichologinę literatūrą (32 %).
Mintyse apdorodama šią skaitymo įpročių ataskaitą juokais bandau pasimatuoti savąjį statistinį portretą – praktiškai neatostogauja, o jei ir išpuola tokios laimės diena kita, tai Lietuvoje. Vadinasi, esu detektyvus arba profesinę literatūrą skaitanti, arba visai neskaitanti persona. Ir tiesos grūdelių čia net keli, mat detektyvus poilsiui ir atsijungimui tikrai mėgstu, profesinę literatūrą, kurios didžiąją dalį sudaro grožinė, irgi visada, dirbu ar ne, o dėl neskaitymo, tai vis tankiau pagalvoju du dalykus. Pirma, jei atrodo, kad nieko per darbus nespėju perskaityti, tai nedirbdama, manau, nespėčiau dar labiau. Antra, jei ne visi apžvalgų įsipareigojimai ir terminai, veikiausiai visai neskaityčiau, arba skaityčiau itin išrankiai, iš didžiulio knygų srauto išsirinkdama vos vieną kitą. Kita vertus, tą vieną kitą nuolat ir išsirenku, savo širdies ir asmeninių norų patenkinimui, su amžina ir negęstančia viltimi – vasarą perskaitysiu.
Bet ateina ta vasara, tada kita, ir dar viena, ir tenka pripažinti, kad kiaurus metus svajonėse tūnojusi prabangioji viltis „šią vasarą tai jau tikrai rasiu laiko savo knygoms“ ir vėl lieka neįgyvendinta. Nes net ir vasarą dedlainai nesibaigia ir neatostogauja, neretai prie kasmėnesinių prisijungia dar ir metiniai, tad jau kelerius metus rugpjūtį, tą gražiausią atostogoms ir skaitymui palankiausią vasaros mėnesį, plušu skaitydama profesinę literatūrą, rašydama apie lietuvių literatūrą ir puse minties svajodama, kaip pabaigusi darbus čiupsiu bent vieną knygą iš per metus sofos kampe auginamos knygų stirtos. Žiūrėdama į ją vis prisimenu amerikiečių meno kritiko Jerry Saltzo frazę criticism never sleeps, kurią kiekvieną vasarą noriu paneigti arba įveikti, bet viskas baigiasi pasidavimu ir prieduru – kas tikrai niekada neatostogauja, tai amžinoji vasaros svajonė, kuriai kiekvienais metais pasižadu, nors ir žinau, kad stipriai veikiantys kolektyviniai atostogų sapnai ar laisvojo laiko archetipiniai vaizdiniai neturės nieko bendro su mano pačios gyvenama realybe. O joje išgirdusi klausimą „Kokią literatūrą renkatės per atostogas?“, nedvejodama atsakyčiau – tą, kuri guli ant sofos.
Taigi apie tą sofą, ant kurios knygos nevaldomai ir savavališkai dauginasi it koks pelėsis ar nuostabiai besisėjančios garšvos. Pernai rudenį pradėdama naujus akademinius metus, sofą tvarkingai nukrausčiau, o savo skaitymo eilės nesulaukusias anos vasaros knygas sąžiningai iškaišiojau po lentynas. Regis, toks pat likimas laukia ir šiųmetės krūvos, tad kol jos neišslapsčiau, noriu jas pristatyti, kaip nuotrauką atminčiai ir kaip tą neparašytą vasaros skaitinių sąrašą, mažne pirmąkart gyvenime sudėtą iš knygų, kurių nesu (iki galo) perskaičiusi.
Stirtos viršuje, kaip ir dera žmogui, pasiilgusiam kitos savo tą pačią prabangią viltį tą perskaityti aną parašyti dovanojančios lokacijos Varšuvos, būriuojasi lenkiška literatūra. Naujausia knyga – Lenkijos nepriklausomybės šimtmečiui Adamo Mickiewicziaus instituto išleista lenkų mados istorija Reason and Flair: A Century of Fashion in Poland. Knygos sudarytoja ir redaktorė Karolina Sulej, rašytoja, žurnalistė, mados antropologijos populiarintoja. Visas šimtmetis nuo 1918-ųjų, Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, iki pat dabar žvalgomas tyrinėjant ne tik lenkų madą, bet ir pačią Lenkiją, jos istoriją, tapatybę, kolektyvines traumas, komunizmo palikimus ir gyvenimo tendencijas, bandant per rūbų fasonus įvertinti sociokultūrinius reiškinius. Žinant, kokią įtaką močiučių, mamų ir tetų spintoms sovietmečiu darė mados Lenkijoje, net nedvejojau dėl šitos knygos, ypač kai lietuviškai, regis, nieko tokio šia tema neturime. Kol kas per šį gausiai iliustruotą albumą iriuosi lėtai, pritaikydama taupius mados tyrinėjimus prie kavos pertraukų. Tų, kai neskaitau nuo britų rašytojos Olivios Laing nusižiūrėtos kuratoriaus ir mados kritiko Charlie’o Porterio studijos What Artists Wear (Penguin Books) – maloniai talpus rankoje, gausiai iliustruotas ir pagaviai parašytas tyrimas, kokią simbiozę sudaro menininkų kūryba ir apranga. (Skaitau nenuosekliai, išsirinkdama skyrių pagal minutės ūpą.)
Mada, aprangos ir laikysenos išskirtinumas paragino susipažinti ir su lenkų rašytoju Jaceku Dehneliu – apie jo praėjusiais amžiais išsipusčiusius špacyrius po Powiśle išgirdau bene antrą gyvenimo Varšuvoje savaitę, kaip ir apie romaną Lialė. Jis jau trečią vasarą kantriai laukia savo eilės, nuo Gdansko Olivos rajono, reikšmingo Dehneliui ir jo romanui, tyrinėjimų. Prieš kelias savaites radau laiko pradėti skaityti anglišką vertimą, užsikabinau ir brūkštelėjau Vytui Dekšniui, klausdama-siūlydama, gal reiktų išversti, gal lengvai snobiška ir aristokratiškai pretenzinga vienos šeimos kronika būtų įdomi ir mums? Vytas atsakyti nedelsia ir sužinau, kad knyga jau yra lietuviškai, išversta Birutės Jonuškaitės ir 2010 m. išleista dabar jau bankrutavusios leidyklos Kronta. Išsyk puolu Lialės ieškoti Mickevičiaus bibliotekos kataloge, yra tik lenkiška ir angliška. Tada pamažu ima aiškėti, kad, regis, šio romano Kronta taip ir neplatino, tad nerasdama bibliotekoje, lendu į sena.lt ir nusiperku, dabar štai guli kaugėje ir laukia savo dėmesio.
To dėmesio antrąkart iš manęs tikisi lenkų rašytojos Hannos Krall romanas Širdžių karalius ir vėl suka arklius (iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė, 2017 m. išleido Homo liber) – neprarasdama vilties grįžti į Varšuvą ir į Nowy teatr, taip ruošiuosi Krzysztofo Warlikowskio spektaklio Odyseja. Historia dla Hollywoodu premjerai. Warlikowskio spektakliams ruoštis reikia, nes jis yra literatūrinis režisierius, spektaklių dramaturgiją ir gausų bei tankų jo žodinį audinį supinantis iš kelių skirtingų tekstų, tad ir šįsyk greta Homero Odisėjos yra Krall Širdžių karalius. Kartojuosi šitą, paskui imsiuos Odisėjo kelionės.
Lenkišką sekciją lūkesčių sąraše perima pataikavimas pomėgiams, šiemet sutapusiems ir su klinikinėmis diagnozėmis. Kad vis dar grumiuosi su gydymo praktiškai neturinčia parosmija, tai naiviai tikiuosi ją įveikti skaitydama parfumerinę literatūrą – stirtoj kyšo du paskutinieji olfaktorinio žurnalo Nez numeriai, parfumerio Dominique’o Ropiono aforizmų knyga ir prancūzų istoriko Robert’o Muchembled’o tyrimas Smells: A Cultural History of Odours in Early Modern Times (Polity Press; tai aišku, kad pradėjau skaityti nuo vidurio knygos, iškart skirsnį apie maro epidemiją). Už vaisto funkciją prie nosies literatūros glaudžiasi ir filosofo Sauliaus Geniušo knyga Kas yra skausmas? (Phi knygos) – nes kai nesuveikia jokios tabletės, o skausmas nušluoja, tenka pažindintis iš naujo ir ieškoti kitų sugyvenimo būdų.
Rašydama šį tekstą savo nuostabai kaugės dugne randu knygą, kurią tuoj pat perkeliu į skaitymo zoną „po ranka“ – tai Giedrės Jankevičiūtės ir Julijos Reklaitės Devyni pasivaikščiojimai po Romą (Aukso žuvys). Pavasarį iš Jankevičiūtės rankų su autografu gautą knygą esu įpusėjusi, tad niekaip nesuprantu, kaip ji atsidūrė knygų sankaupos viduryje, kai turėjo būti viršuje. Tikiuosi, per vasarą pavyks ją perskaityti tęsiant ritmą po vieną pasivaikščiojimą per dieną, ypač kai apie tikrąjį ir toliau belieka tik pasvajoti.
Greta suminėtas knygas kaupiančios stirtelės atskirai guli naujausias malonybių pirkinys – Agathos Christie kūrybos tyrėjo Marko Aldridge’o beveik 500 puslapių studija Agatha Christie’s Poirot: The Greatest Detective in the World (HarperCollins). Tai garsiausio Christie personažo Erkiulio Puaro šimtmečiui skirta jo biografija, parašyta išnarsčius ne tik rašytojos tekstus, bet ir ekranizacijas, perdirbinius ir tęsinius. Žinoma, kad ją, kaip lapiško prabėgom žmogus, skaitau irgi priešokiais, kai užeina nesyk apdainuoti grožio stygiaus epizodai.
Tūlas dabar jau gali ir klustelėti – tai kaip tokia aršiai aistringa el. knygų skaitytoja sukaupia nemažą popierinių knygų stirtą? Atsakau šūksniu: o jūs nematėt mano iBooks bibliotekos! Kiek ten visko kaba, kiek pradėta ir nepabaigta, ko laukiama… Šiuo metu labiausiai širdį drasko, ko gero, visą amžių dėl mėgavimosi poetės Sashos Dugdale puikiai išverstos Marios Stepanovos kalbos poezijos ir sodrumo skaitysima, geliančiai nostalgijos stygas užkabinanti šeimos atminties išklotinė In Memory of Memory (Fitzcarraldo Editions). 40 % iki perskaitymo betrūksta menininko geną ir genijaus fenomeną reflektuojančiam naujausiam, pirmaam po trilogijos Outline Rachel Cusk romanui Second Place (Faber & Faber). O kai užeina pakertantis poreikis grįžti į lenkiškus kontekstus, lendu į lenkų rašytojo ir filosofo Remigiuszo Ryzińskio 2017 m. parašytą, šiemet į anglų kalbą išverstą grožiniu stiliumi parašytą dokumentinę-mokslinę rekonstrukciją, kaip lenkai sako, reportažą Foucault in Warsaw (Open Letter, iš lenkų kalbos vertė Sean Gasper Bye). Pavydėtinai įdomiai parašytas ir detaliai sušerlokintas Michelio Foucault Varšuvos epizodo tyrimas. Veik metus nuo 1958 m. rudens iki 1959 m. vidurio jis vadovavo tuomet ką tik įkurtam Prancūzų kultūros centrui Varšuvos universitete. Būtent Varšuvoje Foucault baigė rašyti savo daktaro disertaciją, kuri 1961 m. buvo publikuota kaip Beprotybės istorija. Ryzińskio knygos centre ne tik Foucault ir Varšuva, bet ir pogrindinis homoseksualų gyvenimas komunizmo gniaužtuose, su ideologijos prievarta ir šantažais.
Štai tokie asmeniniai vasaros skaitymų reikalai, kaip ir kasmet, kaip ir visiems ir visų, persmelkti vilties, kad jau vasarą tai gyvensime geriau, tikrai prabangiau, nes mažiau dirbsime ir turėsime daugiau laiko. Manau, kad ši kasmetė (skaitymo) gyvybę palaikanti iliuzija yra privalomas vasaros žanras. O manasis knygų sąrašas yra savotiškas miražas, kaip ir šitas tekstas, rašytas karščių bangos įkarštyje, prie jutiminės 38 laipsnių kaitros, bandant sugauti besilydančias ir sprunkančias mintis. Kita vertus, labiau apie save išsiduoti nei išsidaviau šiais nepradėtais ar įpusėtais skaitiniais negalėčiau. Ir kol valstybinės bibliografijos numatomų leidinių sąrašas ištiktas sausros ir nykus kaip reta, aš atokvėpingai skaičiuoju, kad dar geras mėnuo iki naujo leidybinio sezono pradžios, tad gal netyčia ir pavyks prisivyti norus ir viltis, juk ana bet kokiu sezonu ir bet kokiomis klimato sąlygomis miršta paskutinė.
