Vieną vakarą su bičiuliais besidalijant pavasarinių atokvėpingų kelionių įspūdžiais, nuskambėjo mintis, tiksliau, bendra išvada, kad po atostogų reiktų dar geros savaitės be darbų – įspūdžių susisluoksniavimui, parsivežtų knygų skaitinėjimui, muziejuose susifotografuotų darbų ir nuorodų peržiūrėjimams, lankytuose miestuose įsiminusių objektų įdėmesniems patyrinėjimams. Pasakojomės tąsyk kas apie Krokuvą ir Helsinkį, kas apie Daniją ir Portugaliją. Atrodė, kad radom formulę užsieniui. Bet. Paskutinį vasaros šeštadienį patyriau, kad tokių pačių atostogų man reikia po kelionės… į Kauną.
Po smagaus flâneusinimo Kauno gatvėmis smalsiai tyrinėjant modernistinių namų fasadus ir po kiek ilgesnės nei dviejų valandų patyriminės ekskursijos Amsterdamo mokyklos muziejuje. Šį, kaip ir Gedimino g. 48 Kaune esantį Art deco muziejų, įkūrė Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius. Ir nors po apsilankymo Art deco muziejuje jau tarsi žinojau, ko ir kaip laukti bei tikėtis, vis dėlto vadinamoji antroji serija nustebino labiau nei įsivaizdavau.
Amsterdamo mokyklos muziejus – tai restauruotas 136 kv. m. apartamentas Vytauto pr. 58, 1928 m. pastatytame name. Jo architektas – Jokūbas Peras, namo savininkai ir užsakovai – verslininkai Mozė Posvianskis ir Giršas Klisas. Visi jauni to meto kauniečiai, architektui buvo 25-eri, finansuotojams 28-eri. Butas, kuriame veikia muziejus, priklausė pervežimo bendrovės vadovui Henochui Pumpianskiui. Istorijos apie jį ir kitus namo gyventojus, galėjusius normaliu gyvenimu pasidžiaugti tik gerą dešimtmetį, apie tuometę Kauno kasdienybę ir lemtingas istorines aplinkybes, pasakojamos viešint bute, telieka neišduotos. Ką tikrai galiu atskleisti, tai savo pačios patyrimą iš praeities vėl ištrūkus į dabartį – šauktukais mintyse kalė, skolinantis Danutės Gailienės knygos pavadinimą, ką jie mums padarė!..
Nežinau, ar šis skausmo kupinas atodūsis būtų taip aštriai dūręs, jei prieš kelionę į Kauną nebūčiau rašiusi lietuvių grožinės ir negrožinės literatūros pristatymo užsienio leidėjams. Nuo praėjusių metų vasaros išleistos knygos nestinga katastrofinio XX amžiaus punktyro ir istorinės nevilties. Tai justi Danutės Kalinauskaitės, Jurgos Tumasonytės, Agnės Žagrakalytės, Akvilinos Cicėnaitės romanuose, moksliniuose Tomo Vaisetos ir Valdemaro Klumbio, Dalios Leinartės tyrimuose, Marijos Drėmaitės mokslo studijoje, pristatančioje architekto Arno Funko gyvenimą ir kūrybą. Bandymas išvardytąsias kuo pagaviau pristatyti užsieniečiams mintyse sluoksniavosi sąmoningos užmaršties ir atminties epizodais, kol galiausiai sprogo apsilankius Vytauto gatvės bute, kur pristatoma rekonstruota dalis tos praeities, kurią taip uoliai per penkiasdešimt okupacijos metų bandė ištrinti sovietai.
Pumpianskio buto istorija (pasisekė jos klausytis iš pačių savininkų lūpų) nėra tik lokali, per dvi ekskursijos valandas nuolat primenamas istorinis laisvos Lietuvos kelias ir anuometis gyvenimas (jį liudija visi galimi čiupinėti objektai – nuo baldų, knygų iki taurių), kuriuo besimėgavusių Vytauto pr. 58 namo gyventojų likimus žiauriausiu būdu perrašė Holokaustas, o paskui viską galutinai sugriovė barbarai sovietai (tą patį tais pačiais metodais dabar darantys Ukrainoje). Ko gero, daugiau nieko sakyti, tikslinti ar plėtoti šio sakinio nereikia. Jis atsako ir į klausimą, kodėl tik dabar, susikūrus deramai laiko distancijai, ir plačioji visuomenė ima atrasti ir domėtis. Apsilankymą Henocho bute galima vadinti perėjimu iš užmaršties į atmintį, kuriai susiaktyvinus, jos išjungti, sustabdyti ar atidėti tampa neįmanoma.
Viena diena buvusioje laikinojoje ir Europos kultūros sostinėje iš lentynų į aktyvaus skaitymo zonas grąžino tarpukario Kauną pristatančias ir tyrinėjančias knygas: Kaunas 1918–2015: Architektūros gidas (sudarytoja Julija Reklaitė, Lapas, 2015), Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940 (sudarytoja Marija Drėmaitė, Lapas, 2018), Linos Preišegalavičienės Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940 (Vox altera, 2016), Marijos Drėmaitės Arno funkcionalizmas: architekto Arno Funko (1898–1957) gyvenimas ir kūryba (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2022). Būtent iš šių knygų mokiausi ne tik pamatyti pastatus, juos kuriančias konstrukcijas, architektūrinius sprendimus ar grožį dovanojančias detales (vis dar nustembu, kad ne visi tą sugeba pastebėti), bet ir iš pastatų skaityti istoriją – epochos ir joje gyvenusiųjų.
Kaunas turi Varšuvos dvasios – kiekvienąsyk pagalvoju išvažiuodama. Kai 2015 m. rudenį išvažiavau dirbti ir gyventi į Varšuvą, mažne visi su užuojauta atsidusdavo, ak, kaip gaila, kad ne Krokuva. Tą rudenį pati nenutuokiau, kad per aštuonerius metus tapsiu Varšuvos fane, kad per šiuos metus būsiu deramai iššniukštinėjusi ir namų fasadais susiinstaliavusi didžiausią Varšuvos rajoną Mokotówą, kuriame gyvenu, kad keliones kitapus Vyslos, į modernistinę Saska Kępą, planuosiu su tikslu apžiūrėti pirmųjų Varšuvos politechnikos architektūros absolventų projektuotus namus, kad su džiaugsmu keturiskart eisiu į vieno žymiausių Lenkijos architektūros fotografų Czesławo Olszewskio parodą, kurioje atpažinsiu didžiąją dalį pastatų ir adresų, kaip ir nustebsiu tokiais dabartiškais 1935–1936 m. interjerais. Jeigu iš suminėtų Kauno knygų teoriškai mokiausi, kaip matyti modernizmo architektūrą, tai praktiškai ja grožėtis ir būti su ja išmokau būtent Varšuvoje, mieste, kurį naciai taip uoliai bandė nušluoti nuo žemės paviršiaus ir kuriame vieną namą netoli modernistinės architektūros Rozbrato gatvės puošia mano šeimos herbas.
Bandydama atsekti savo profaniško susidomėjimo modernistine architektūra pradžią suprantu, kad dėl visko kalti ne tik bajoriški genai (kitos šeimos atšakos gyvenimas tarpukario Kaune gausiai fotodokumentuotas), bet ir nepranokstamos Agathos Christie Erkiulio Puaro su Davidu Suchet ekranizacijos (ko vertas Florin Court pastatas, virtęs Erkiulio namais), kurias galiu be perstojo sukti kaskart pastebėdama vis naujas detales ar interjerines grožybes (kokia laimės ramybė, kad LRT ir vėl sekmadieniais rodo nuo pirmojo sezono).
Tvankos ir karščio šeštadienį vaikštinėdama po Kauną eilinį kartą supratau, kad susižavėjimas modernistine Kauno ir ypač Arno Funko architektūra (jo projektuoti namai man patys gražiausi) yra mano būdas prisiminti ir apmąstyti praeitį, laisvą ir modernią Lietuvos valstybę. Per architektūrą ir per asmenines istorijas, tapusias viešomis, tokias, kokios pasakojamos, pavyzdžiui, Art deco ar Amsterdamo mokyklos butuose-muziejuose, Iljinų ar Galaunių namuose.
Kauno traukinyje skaityto J. P. Laitineno Fiktyvaus (iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė, Hubris) herojus Henris Kvalija tiki, kad „aiškinti patyrimą iš tiesų reiškia aiškinti prisiminimą“. Abu veiksmai vienodai sunkūs. Kai domėjimasis yra tik saldus hobis, be galo sunku, it nemokant šokti apie architektūrą, į žodžius sudėti tą komfortišką vidinę būseną ir tylų asmeninį džiugesį, regint puikų modernistinės architektūros namą ir imantis vaizduotės pratimo kaip ten gyvenčiau. (Gal tikrai praėjusiame gyvenime gyvenau modernistinės architektūros name, kad dabar net silpnajuos pamačius?)
Grįždama iš Kauno galvojau kelis dalykus – be jau minėto ką jie mums padarė, ką sunaikino ir kaip būtume gyvenę jei ne JIE, supratau, kad jeigu egzistuoja pragaras, tai jame turi būti atskiras poskyris tiems, kurie naikina tarpukarinį paveldą, kurie iš autentiško plano buto su išlikusiais interjeriniais ir architektūriniais sprendimais padaro, pavyzdžiui, du beveidžius ir bedvasius euroremontinius butus. Ir kita mintis, žinoma, apie literatūrą – iš visų jėgų bandžiau prisiminti bent vieną epizodą iš to laiko kūrinių, kuriame būtų aprašyta modernistinė architektūra ar interjerai. Iš grožinės, deja, neprisiminiau nieko (užduotis ateičiai!). Iš dokumentikos – Vaižganto ir Petro Klimo susirašinėjimą apie Klimo vilos „Eglutė“ statybą. Tad kol kas tenka konstatuoti, kad labiausiai įsiminęs interjero aprašas yra Drėmaitės studijoje apie Funką: „Vailokaičių salone sienos buvo apmuštos rožių spalvos ripsu (šilko audinys su skersiniais ruoželiais), rombo ornamentu sudalytos lubos dažytos sidabru, o banketė aptraukta leopardo rašto audiniu; giliau įrengtame buduare sieninės spintos durys dekoruotos klostuoto šilko audiniu, o nišoje įkomponuota žema modernistinė aksominė sofa ir apvalus juodos spalvos kavos stalelis“ (p. 152). Ak!.. – belieka atsidusti. Iš liūdesio, kad iki šių dienų Vailokaičių namas neišliko, ir iš dėkingumo, kad bent liko įsimintinas ir vaizduotę kutenantis žodinis paveikslas, padedantis įveikti atotrūkį tarp užmaršties ir atminties.
P.S. Rašydama šį tekstą pirmosiomis rugsėjo dienomis net nenutuokiau, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. taps istorine Kauno modernizmo architektūra įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pirma mintis bedžiūgaujant ir dėkojant visiems už didžiulį darbą regis, meilė Funko ir ne tik jo namams tapo legalesnė.
