Nespėjau pastebėti, kaip birželis, vasaros pradžia, virto liepa, vasaros viduriu, – laukta semestro pabaiga ir bandymais surasti minimalų kontaktą su saule, vasara, (fikciniu) poilsiu, ir maksimalų – su reikiamais parašyti darbais. Tokį bandymą suderinti viena kitai prieštaraujančias veiklas man tiksliausiai iliustruoja ne gremėzdiškas naujadaras „darbostogos“ (jokios elegancijos!), o Agnès Varda 2008 m. filmo Agnès paplūdimiai epizodas – jame ji dalį Paryžiaus rue Daguerre, kurioje gyveno ir dirbo, pavertė paplūdimiu, į kurį perkelė savo prodiuserinės kompanijos „Ciné-Tamaris“ biurą: stalai ant smėlio ir basakojės darbuotojos prie kompiuterių ir telefonų, įskaitant pačią Varda.
Šį vaizdinį prisiminiau klausydama Aurimo Švedo laidos „Istoriko teritorija“, kurioje viešėjo vadinamasis „Homo cultus klubas“ – beveik visų LRT Klasikos „Homo cultus“ laidų kūrėjai. Jie kalbėjosi Švedo pasiūlyta tema „(Iš)-gyventi perkaitusiame pasaulyje“, kurią sufleravo norvegų antropologo Thomaso Hyllando Erikseno įžvalgos apie perkaitusį pasaulį. Gaila, kad lietuviškai dar nėra Erikseno 2016 m. knygos Perkaitimas: Spartėjančių pokyčių antropologija. Drįstu spėti, kad knyga populiarumu pranoktų prieš beveik du dešimtmečius, 2004 m., išleistą ir dažnai prisimenamą Akimirkos tironiją: Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje ir būtų aktualesnė už šį pavasarį pasirodžiusią Ekrano laikai: Kaip išmanusis telefonas pakeitė pasaulį (abi šias Erikseno knygas iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė, išleido Tyto alba).
Ech, kaip mes visi vienodai ir apie tą patį vargstame – galvojau klausydama laidos ir pritariamai linkčiodama galvą – perkaitimas, pervargimas, perdegimas, greitis, negebėjimas, o gal nebemokėjimas ilsėtis, pasiekimų ir perfekcionizmo kultūra, vis dažniau aplankantis beprasmybės (ypač karo akivaizdoje) pojūtis. Iš visų pasiūlymų apie ilsėjimosi galimybes labiausiai, pagal šiųmetes asmenines aplinkybes, pritariau Donato Puslio minčiai, kad ilsėtis galima ir mieste, ir, kaip netikėta, – skaitant knygą. Tik, priešingai nei Pusliui, man knygą skaityti viešose miesto erdvėse sunkoka, bet užtat namuose… Vienas mėgstamiausių trumpų distancijų atokvėpių, kai smaugia dedlainėliai, o už lango vasaros šviesa – skaityti ankstaus ryto saulės atokaitoje knygą, kuri neįtraukta į darbų sąrašą. Šią liepą tokiomis ryto palydovėmis tapo Wisławos Szymborskos ir Leïlos Slimani knygos.
Liepos 2 d. lenkų poetei ir Nobelio premijos laureatei Szymborskai būtų sukakę 100 metų. Lietuvoje ši sukaktis paminėta tyliai ir kukliai: leidykla Apostrofa jubiliejiniais metais išleido Tomo Venclovos verstų 33 Szymborskos eilėraščių knygą; jos pristatyme dalyvavusio ilgamečio Szymborskos sekretoriaus ir jos fondo prezidento Michało Rusineko viešnagė praėjo tyliai, interviu su juo, regis, tik vienas (ačiū Jolantai Kryževičienei), o gaila, nes kiek įdomių istorijų ir rakursų liko nepaklausta! Tikrąją poetės gimimo dieną, liepos 2-ąją, Vilniaus literatų namuose aktorė Aldona Vilutytė skaitė, o vietomis net ir pasakojo Szymborskos eiles. Šis magiškas, nes tikras ir be lašelio patetikos, vakaras paakino grįžti prie jos poezijos, o paskui, proziškomis aplinkybėmis, ir prie prozos: gavusi seniai ieškotą Szymborskos knygą Neprivalomi skaitiniai (iš lenkų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė, Pasviręs pasaulis, 2006), prasikirtau koją, namuose, į kampą. Susitvarsčiusi buitinę traumą, laisvam pavartymui atsiverčiau knygą, ir išsyk: „Būti namuose yra labai pavojinga, kiekviename žingsnyje gali ištikti mirtis arba galima susižeisti“. Taigi, kas galėtų paneigti.
Galvodama apie Szymborskos jubiliejų, pirmiausia egoistiškai noriu daugiau jos knygų: norėtųsi gi pakrizenti iš minties taiklumo ir aštrumo lietuviškai skaitant jos garsiuosius atsakymus-patarimus autoriams, kuriuos ji anonimiškai daug metų rašė lenkų žurnalo Życie Literackie laiškų skiltyje (mano mėgstamiausias skirtas E. L. iš Varšuvos: „Galbūt galėtumėte išmokti mylėti proza“). Lietuviškai norėtųsi ir jos garsiųjų koliažų albumo, limerikų, liepos 2 d. gerai būtų buvęs ir koks dokumentinis filmas per LRT Plius. Žodžiu, įsisvajojau.
Savaitę šventiškai pabuvusi su Szymborskos tekstais, ėmiausi pražiopsotos prancūzų rašytojos Slimani knygos – vienoje iš apžvalgų, pristatančių ką tik į anglų kalbą išleistą Slimani trilogijos Kitų šalis antrąjį romaną Žiūrėkite, kaip šokame (įdomu, ar bus lietuviškai, nes pirmasis yra), akis užkliuvo už dar nematyto viršelio ir pavadinimo – Nakties gėlių kvapas (translated from French by Sam Taylor, Coronet). Tai šį balandį angliškai pasirodęs nedidelės apimties autobiografinis pasakojimas apie avantiūrą, kuriai 2019 m. balandį pasiryžo rašytoja – praleisti naktį Punta della Dogana muziejuje Venecijoje. Tačiau Slimani pasakojimas prasideda ne nuo muziejaus ar Venecijos, o nuo rašytojiškos kasdienybės: „Pirmoji taisyklė, kai stengiesi rašyti romaną, yra pasakyti „ne“. Ne, aš nesusitiksiu taurei. Ne, negaliu prižiūrėti sergančio sūnėno. Ne, aš neturiu laisvo laiko pietums, pokalbiui. Ne, negaliu eiti pasivaikščioti ar žiūrėti filmo“.
Žinoma, šitos mintys girdėtos ir patirtos milijonus kartų, Slimani neparašo nieko naujo, ko nežinotų ar su kuo nuolat nesikautų rašantis žmogus: vienišumas, susikaupimas, atsisegant nuo pasaulio ir susikuriant griežtą discipliną (Slimani naudoja įkalinimo metaforą, aš sakau „namų areštas“), nuolatinės vidinės kovos su nerimu ir prokrastinacija, pastovi melancholija ir savigrauža, kad nepavyko prisėsti parašyti arba parašei per mažai, galiausiai, tiksliausio žodžio, sakinio, struktūros paieškos, neretai neatsiejamos ir nuo tylos paieškos. (Tą puikiai romane Minaretas ir 7 įrodė Undinė Radzevičiūtė. Spėčiau, ji pritartų Slimani minčiai, kad literatūrą sudaro tylos erotika.) Tai vis tie patys dalykai, su kuriais nors ir gyveni kasdien, bet prireikia profilaktiškai pasikartoti, kad perkrautum rašymo sistemą ir atblokuotum visus trukdžius, kad nejaustum kaltės ir apleistumo (gi saldu sekundei pagalvoti, kad ir Gonkūrų premijos laureatė vargsta su žodžiais, nesiklojančiais sakiniais, kad ir ji bijosi, jog užsitęsę nesirašymo epizodai nevirstų amžinais, kad ir ji sako ne, kai jos Paryžiaus erdvių vilionės iš Varšuvos ar Vilniaus gatvių regisi gerokai rimtesnės nei maniškės).
Kas kiek nervino skaitant knygą 2023 m. vasarą – Slimani gręžimasis į rusų tolstojevskius (Čechovas epigrafe, Tolstojus su Ana Karenina kaip įkvėpimas, ašaros išvydus Dostojevskio samovarą…), tarsi visos Vakarų literatūros genijųnepakaktų aptarti rašymo sunkumams. Nepaisant šios amžiną prancūzų ir rusų meilę iliustruojančios gijos, Slimani tekstas pasirodė simptomiškas vienu įdomiu aspektu – aprašydama savo naktį muziejaus vienatvėje, rašytoja subtiliai kritikuoja šiuolaikinį meną. Regis, nė vienas meno kūrinys jos nesujaudina taip, kaip suvokimas, kad štai šiame pastate būta vienos seniausių Venecijos muitinių, tai buvusi vieta, kurioje Rytai susitikdavo su Vakarais. Aprašydama skirtingas sales ir juose eksponuojamus kūrinius, Slimani neaprašo jų meninio įtaigumo (atskira dabarties meno problema), o gręžiasi į savirefleksiją (tą liudija ir knygos pavadinimas, nurodantis į naktį žydintį jazminą ir į pačios Leïlos vardo reikšmę – naktis), permąsto ne tik savo rašytojos kelią, bet ir biografiją – santykiai su šeima, ypač su anksti mirusiu tėvu, ką reiškė mergaitei augti devinto dešimtmečio Rabate („buvau auginama kaip kambarinė katė“), Maroke, kuriame nebuvo muziejų, bet netrūko knygų. Galbūt ši knyginė patirtis ir išlieka Slimani tapatybės šerdimi – viską mąstyti per rašto kultūrą.
Aprašydama tą 2019 m. balandį muziejuje eksponuotą parodą Vieta ir ženklai, Slimani subtiliai dekonstruoja šiuolaikinio meno kūrinio vertę kuriančius tekstus, parodydama, kad jie neretai geresni ir paveikesni už patį kūrinį. Kritikuoti šiuolaikinį meną – banalu, rašo Slimani, mėgindama pasiteisinti, gal tai jos pačios vaizduotės trūkumas. Bet ar gali vaizduotės trūkti rašytojai, debiutavusiai tokiu įtaigiu (ir, mano manymu, vis dar kol kas savo geriausiu) romanu Žmogėdros sode (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)? Trumpai užsimindama apie vis rečiau beištinkančią nuostabą, apie tą nepaveikumą, neįtikinamumą, o gal mūsų atbukimą, Slimani neprikišamai parodo, kad galimas ir kitas kelias – stebint tai, kas jau regisi matyta, girdėta, skaityta ir nuspėjama, pakedenti savo vidinius sluoksnius ir istorijas. Būtent apie tai yra Slimani knyga – apie ją pačią, jos tapatybę, sutalpinančią Rytus ir Vakarus, jos nematomą rašytojišką kasdienybę.
Slimani tarp eilučių įrašyta pastaba, kad neretai dabarties kūryboje stinga būtinybės, vidinio poreikio ar asmeninės manijos, susišaukė su Vaido Jauniškio apžvalgoje „Mano kova“ pateikta įžvalga, kad mūsų teatro scenoje trūksta aistros: „Šiandien teatre viskas racionalu, sumąstyta, pasverta, nepersistengta – lyg scenoje veiktų vadybinis modelis, energijos išlaidų ir kaštų analizė. Ir jokio džiaugsmo ar užsidegimo vaidinti, kurti“.
Nežinau, ar tai mūsų laikų diagnozė, ar tik laikinas epizodas, bet draugei, pasiguodusiai, kad visai nepailsėjo per savaitę atostogų idealioje atvirukinėje šiltų kraštų aplinkoje, atsakiau, kad kol vyks karas mes nepailsėsime niekada. Taip, išlenda vis tas šalia esantis karas, išlenda ir ekspertai, jų ypač netrūko per NATO viršūnių susitikimąVilniuje ir po jo. Apie NATO užsiminiau neatsitiktinai – dvi dienas trukusių tiesioginių transliacijų iš Litexpo žiūrėjimas asmeniškai buvo aistringas laikas, besidžiaugiant dėl mūsų pačių, kad pavyko, besinervinant dėl sprendimų ir jų komentarų. Banaliai pakartojant daugelio įžvalgas: tikrasis dalyvavimo istorijoje, matant kaip ji daroma, pojūtis. Nežinau, kaip šios dvi dienos atrodys vėliau, ar tikrai jos bus vertinamos kaip istorinės, bet jas gyvenant galvoje skambėjo Szymborskos eilėraščio „Dvi Bruegelio beždžionės“ eilutės: „Laikau žmonijos istorijos egzaminą. Mikčioju ir painiojuos“. Tik ateitis pasakys, kaip mums pavyko, kiek ir ko pripainiojome bemikčiodami.
