Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Eglė Kuckaitė. Gangreit. Šyšokas. 2020. Popierius, tušas;

Tą savaitę, kai keliskart bandau pradėti rašyti šią apžvalgą, perskaitau du tekstus, su kuriais išsyk tapatinuosi: menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė portale lrt.lt tikina, kad „mums reikia daugiau nereikalingų dalykų“, o Rimantas Kmita žurnale Metai (nr. 5–6) svarsto „Šiek tiek apie paviršutiniškumą“. Tapatinuosi, nes labai mėgstu užsiiminėti tais nereikalingais dalykais: kaip Aistės Paulinos tekste minimas Davidas Lynchas kasdien seku, nors ir sėdžiu namie, orų prog­nozę, mėgstu prisipirkti kasžin kada skaitysimų knygų, tarp (ne)rašymų gūglinti pivonijų rūšis ir visų pasaulį purtančių skandalų, protestų ir pandemijos akivaizdoje džiaugtis grožiu ir kalbėti apie literatūrą. Tokie nereikalingi dalykai leidžia spėriai pajusti ir išgyventi paviršutiniškumą. Tiksliau, prisiminti, kad toks yra, ir aš jį uoliai praktikuoju. Man daug kas rūpi, tiksliau – kelia smalsumą, ypač kas esti oficialių interesų paraštėje, bet šitiems rūpėjimams dėmesio galiu skirti tik prabėgomis, taigi paviršiais, išvogus laiką nuo privalomybių. Tą liudija ir mano pergrūsta interneto naršyklė: viename lange – Hélène Cixous The Flying Manuscript, kituose – Julios Kristevos prisiminimai apie Rolandą Barthes’ą, straipsnis apie Andy Warholą ir popso karaliavimą, keli pražiūrėti Peterio Schjeldahlio tekstai, ilgas tyrimas apie parfumerines vetiverijų kombinacijas. Šis teminis chaosas tik iš pirmo žvilgsnio toks ne prie ko, nes viskas yra viename, toje pačioje plačių paraščių asmeninių interesų zonoje, kuri kaupdama ir saugodama prabėgom sužinomus dalykus, išsaugo jų fragmentuose slypinčius žinių blyksnius. Jie atminties diske toliau sėkmingai sluoksniuojasi virsdami paviršutiniškais, bet įdomiais iki galo nepažinios dėlionės fragmentais.

Apie fragmentiškumo ir paviršutiniškumo sąsają galvoju seniai ir jai iliustruoti man atrodo tinkama Isaiah Berlino skirtis, kurią jis pirmiausia taikė mąstytojams ir rašytojams, nors sutiko, kad ji iš esmės būdinga visiems žmonėms. Pradėdamas savo garsiąją esė „Ežys ir lapė“, Berlinas cituoja senovės graikų poetą Archilochą: „Lapė žino daug dalykų, bet ežys žino vieną didelį“. Dėl pomėgio visokiems (ne pirmojo būtinumo) dalykams ir abejonių, ar tikrai ką nors įmanoma užtikrintai ir iki galo žinoti, esu tikra lapė, nors pagal profesiją ir akademinius kredencialus turėčiau būti ežys. Bet nesu. Dažniausiai esu kažkur tarp, kuriame, manyčiau, egzistuoja daugybė tiek literatūros tyrėjų, tiek literatūros rašytojų, nes tik taip funkcionuoja šitas mūsų gyvenamas meno ir kultūros pasaulis, suimdamas savin daug skirtingų dalykų vienu metu. Tą liudija ir visi gegužę skaityti tekstai.

Šio covidinio pavasario pabaigoje, kai jau pavyko įveikti negalėjimą skaityti, su keista lapės, bet ne ežio aist­ra grįžau prie visada paraštine meile mylėtų prancūzų. Pirmiausia, Hélène Cixous ir jos fragmentiškai junglaus naratyvo. Beveik intuityviai nusipirkau dvi jos 2013–2014 m. knygas: Abstracts and Brief Chronicles of the Time. 1. Los, a Chapter (translated by Beverley Bie Brahic, Polity Press, 2016, 84 p.)ir jos tęsinį, tiksliau, šešėlinę knygą Death Shall Be Dethroned. Los, A Chapter, the Journal (translated by Beverly Bie Brahic, Polity Press, 2016, 70 p.).Užkabino mintis, kad tai tekstai, kuriais Cixous kalba apie trisdešimt metų svajojamą ir nuolat išsprūstančią Knygą-kurios-nerašau (The Book-I-Don’t-Write). (Nerašymo aspektas ir man užaštrėjo karantininiu periodu.) Pastarosios refleksija brėžiama tarsi sunkiai tarpusavyje susijusiais vaizdiniais, sapnais, vizijomis, citatomis iš Cixous kasdienybės, pokalbiais su vaikais ir mirties meditacija. Skaityti šią knygą – tai tiesiogine prasme bristi per jos keistą fragmentų chaotiškumą ir kovoti su pamatiniu noru paprasto, rišlaus, tvarkingo ir chronologiško naratyvo. Tai priminė dar disertacijos rašymo laikais jau net nebepamenu iš kur išsirašytą Cixous mintį: „now there was a book which had / come to add itself to the confusion“.

Po Cixous sekė, žinoma, labai tikėtai, Jacques Derrida – mėgstu be reikalo ir tikslo paskaitinėti The Post Card: From Socrates to Freud and Beyond (translated by Alan Bass, The University of Chicago Press, 1987, 522 p.), tada Rolandas Barthes’as, nes visiškai nereikalingai, grynai savo smalsumui patenkinti užsinorėjau palyginti lietuvišką Galinos Baužytės-Čepinskienės ir anglišką Richardo Millerio Teksto malonumo vertimą (rezultatai įdomūs, beje). O paskui jau nuklydau iki garsiosios autobiografijos Roland Barthes by Roland Barthes (translated by Richard Howard, Penguin Vintage, 2020, 224 p.), irgi byrančios fragmentais, žodžiais, sąvokomis, nuotraukomis. Apskritai ši Barthes’o autobio­grafija yra fragmento šlovinimas ir apmąstymas, šiame tekste jis prisipažįsta mėgstąs rašyti fragmentais, nes taip dauginamas (rašymo) malonumas, fragmentai yra tarsi pamatiniai akmenys, leidžiantys sujungti taškus ir sukurti figūrą, fragmentas turi savo idealą, muziką ir kuria iliuziją, kad taip galima sugriauti savo diskursą.

Visada pirmenybę teikiau ir teikiu painiai suregztiems ir nenuosekliems kūriniams, kuriuos atmazgyti užtrunka laiko, bet šiuokart po juos klaidžiojant vis labiau ėmė nejaukumas, tarsi be priežasties ir leidimo vaikščiotum po svetimus namus. (Nors sakoma, kad būtent dėl to ir egzistuoja (auto)-biografijos.) Tiksliau – kito atminį, nes atminties vaidmuo pasirodo besąs kertinis, kai pradedi įsigalvoti, kiek žaismės ir išmonės, pasitikėjimo rašymu, savo kūnu ir asmenine atmintimi reikalauja tie fragmentiški ir susipink­lioję Cixous, Barthes’o ar Derrida tekstai. (Turiu paraštėje prisipažinti, kad su metais, nešančiais tolyn nuo studijų laikų ir išlaikytino egzamino baimės, atsiranda vis daugiau tekstų skaitymo atsipalaidavimo ir laisvės, galiausiai, mėgavimosi.)

Kai rudenį įdėmiai klausiausi svarstymų apie autofiction, vienas iš konfe­rencijos Oksforde pranešėjų, Bordo universiteto profesorius Arnaud Schmit­tas juokavo, kad autofiction yra grynai prancūziškas dalykas, mat jąišrado prancūzai (pirmasis terminą 1977 m. pristatydamas savo romaną Fils pavartojo Serge Doubrovsky), kaip ir tokio tipo pasakojimui būdingą frag­mentiškumą. Pastarąjį konferencijos pranešėjai daugiausia linksniavo kalbėdami apie prancūzų rašytojos Annie Ernaux kūrybą. Skaitydama jos ang­lakalbiam pasauliui garsiausią (kaip reiktų lietuviško vertimo!) knygą The Years (translated by Alison L. Strayer, Fitzcarraldo Editions, 2018, 230 p.), išmoningai dėliojamą iš atsiminimų fragmentų, įsiminiau pačią pradžią, nurodančią, kokie vaizdiniai, bėgant metams, išnyks, ir kaip tūkstančiai žodžių, vartojamų įvardyti daiktus, veidus, veiksmus ir jausmus, vartojamų tvarkingai sudėlioti pasaulį bus tiesiog anuliuoti. Tad gal išties vienintelis įmanomas ir bent kiek sąžiningas kelias ką nors fiksuoti ir tėra tas greitas fragmento už(si)rašymas, kol vaizdinys ar mintis nepradingo atminties bedugnėje? Kol nenugulė į tvarkingai sušukuotą pasakojimą ir nepakeitė savo formos ir turinio?

„Kokie buvo tikslai? Matyt, panašūs kaip ir kitų rašančiųjų: autodisciplina (kartu su savistaba); noras užfiksuoti kai kuriuos įvykius, įspūdžius, idėjas, kad nepasimirštų (o gal pravers ateityje?); kasdieninės pratybos (mano atveju tai – bene svarbiausia) reikšti žodžiu tai, ką pamatei, pajutai, išgyvenai, suvokei“, – taip menotyrininkas ir rašytojas Alfonsas Andriuškevičius rašo savo naujausios knygos Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015 (Apostrofa, 2020, 194 p.)„Pratarmėje „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams“.

Šios Andriuškevičiaus knygos frag­mentiškumas man suvedė į sistemą viską, ką prieš tai skaičiau: Barthes’o fragmento gyvybingumą, Cixous ir jos rašymo sampratą (panašiai rašymą suvokia ir A. A.), Ernaux ir autentiškumo, to, kaip rašo A. A., nesufalsifikavimo klausimą. Žinoma, jis gi amžinai (ne)atsakomas – kiek fikcijos mūsų (auto)biografijose? Ar tikrai gebame rašydami išlikti atviri ir ištikimi sau, nesigriebiame galimybės pasitobulinti savąjį portretą? Neatsitiktinai Andriuškevičiaus ankstesnioji knyga vadinosi Sufalsifikuoti dienoraščiai (Apostrofa, 2017, 264 p.), jos pradžioje autorius pateikia savo atsakymus:

Taigi, vanduo. Kitaip tariant, teksto medžiaga. Jos manosiose esė esama visokios. Bet gal daugiausia – iš mano paties gyvenimo. Ar tai galėtų reikšti, kad aš noriu išsipasakoti, kad man svarbu, jog apie mano fizinius ir psichinius judesius, atliktus per dešimtmečius, sužinotų kiti? Ne, ne, ne. Tikrai ne. Geriausiai šitą „ne“ grindžiantis argumentas – faktas, kad, kaip ne vieną kartą jau būsiu nurodęs, tose „biografijose“ daug kas pafalsifikuota. Kitkas – pastilizuota („Tik stilizuotos ašaros yra gražios“). Tad kokia čia išpažintis? O smarkiai remiuosi biografine medžiaga, regis, todėl, kad ji man yra po pat ranka. Jos nereikia žvejoti kitų pasipasakojimuose arba archyvuose. Ir dar: ji labai tinka tokiam lyriniam žanrui kaip esė. (p. 8)

Andriuškevičiaus atveju trapi riba tarp sufalsifikuoto ir nesufalsifikuoto dienoraščio slypi skirtume tarp tikro dienoraščio įrašo ir kuriamo teksto. Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai yra gyvenimo, o ne fikcijos, poezijos, o ne prozos pusėje. Neslėpsiu, šią knygą skaityti buvo lengvai keista – iš įpratimo ir lūkesčio norėjosi A. A. formato ir punktų tezių, bet teko tenkintis išsaugotų dienoraščių fragmentais, kartais primenančiais A. A. poeziją: „2003 m. sausio 12 d., sekmadienis. Pusto. Sniegas gludina pats save“ (p. 43). Kita vertus, šioje knygoje tiek daug kasdienybės, jos rutiniškumo, paprastumo ir iš to kylančio grožio, kad jo lakoniškas taupumas teikia skaitymo ramybę. Ir galvodama apie ją nejučia prisimenu, ko gero, pamatinę Andriuškevičiaus rašymo nuostatą: „Juk galiu rašyti tik taip, kaip rašyti esu parašytas“.

Fikcijos ir nefikcijos santykis įdomiu kampu iškyla skaitant Andy Warholo Andy Warholo filosofiją (nuo A iki B ir atgal) (iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė, Kitos knygos, 2020, 245 p.). Ši knyga – irgi temų fragmentais dėliojamas poparto tėvo ir vieno garsiausių popmenininkų Andy Warholo požiūris į meną ir gyvenimą. Tai knyga-performansas, peroksidiniu peruku apsimetantis filosofija, arba atvirkščiai. Kritikai vertino ją kaip gelmės stokojantį Warholo ir jo pasaulėžiūros paviršių (ar paviršius gali būti be atminties?), bet man atrodo, kad kartais jis įlūžta ir pasirodo šis tas daugiau – mažas grynuolis jautraus ir unikaliai savo istoriją kūrusio žmogaus. Warholo filosofijos skaitymas paakino poreikį eiti žiūrėti meno. Ir išėjau. Spėjau pas­kutinę minutę pagauti grynų spalvų meistro Lino Katino darbus. Parodoje Raudona krisdama virsta balta (kaip gaila, kad ji jau baigėsi, tiek gražaus jaunimo, besiruošiančio BA ir MA gynimams taip ir liko nepamatę, o būtų patikę, žinau) nuolat galvojau apie menininko pasaulį kaip nedalomą matricą, 3D modelį, kuriame asmenybė niekaip negali atsiskirti nuo meno. Ir išvada banaliai paprasta – kiekvienas menininkas turi savo filosofiją, nesvarbu, kokiais fragmentais, kokia trajektorija ar kryptimi ji judėtų. (Įsijaučiau apie meną ir meno knygas, bet prasidėjusi vasara man visada asocijuojasi su laisve atsidėti meno knygų paskaitinėjimams. Todėl į teritoriją „po ranka“ grįžo Johno Bergerio Portraits, idealus žanras vienai meno dozei. Fragmentiškas, bet ne paviršutiniškas.)

Galvodama apie fragmento rašymą grožinėje literatūroje pirmiausia prisimenu lenkų nobelistę Olgą Tokarczuk. Taip, Bėgūnai (iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, 392 p.)padarė įspūdį visam pasauliui, autorei lėmė tiek vertimo Bookerį, tiek Nobelį, ir ne vienam skaitytojui jaukė įprasto skaitymo sampratas – esu savo akimis mačiusi, kaip aistringai skaitytojai norėjo sužinoti, ką reiškia toks pasakojimas, kodėl jis nenuoseklus, kodėl Tokar­czuk negalėjo papasakoti normaliai? Dabar skaitydama ją Lenkijoje išgarsinusią knygą Praamžiai ir kiti laikai (iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Strofa, 2000, 255 p.) manau, kad kitaip jai gal net neįdomu pasakoti. Tokarczuk yra atradusi savo kalbėjimą, kuriame skirtingais fragmentais, išmėtytais per visą knygą, ji pasakoja skirtingas istorijas (beje, geba gerai keliais sakiniais nubrėžti visą savo herojų gyvenimo perspektyvą), o tokį pasirinkimą paaiškina man kol kas labiausiai patikusioje knygoje Dienos namai, nakties namai (iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, 325 p.):

Sustojęs kadras iš judančio filmo, kuriame viskas kinta ir liaujasi buvę tuo, kas buvo. Taip sukonstruotos akys – regi negyvą fragmentą didesnės, gyvos visumos, o tai, ką regi, – prismeigia lyg smeigtuku ir nužudo. Todėl kai žiūriu, tikiu matanti kažką pastovų. Tačiau tai klaidingas pasaulio vaizdas. Pasaulis juda ir virpa. Jam neegzistuoja joks nulinis taškas, kurį galima būtų įsiminti ir suprasti. Akys fotografuoja vaizdą, kuris gali būti tik paveikslas, schema. Didžiausia iliuzija yra kraštovaizdis, nes pastovus peizažas neegzistuoja. Peizažą mes įsimename tarytum paveikslą. Atmintis kuria atvirukus, tačiau niekaip neįstengia suprasti pasaulio. Štai kodėl peizažas taip priklauso nuo nuotaikos tų, kurie jį stebi. Žmogus peizaže mato savo vidinę, netvarią akimirką. Mes visur matome tik save. Baigta. (p. 155)

Taigi pasaulį mes suvokiame per akies fiksuojamus stop kadrus, iš kurių vėliau atmintis kuria atvirukus (apie tai kalba ir Ernaux), o mes, skirtingais fragmentais juos jungdami į savuosius pasakojimus, taip nuolat stengiamės suprasti pasaulį. Būtent tai savo tekstais ir juose išbandomais fragmentų junglumais daro ir visi šiais sakiniais suminėti autoriai. Prieš rašydama šią apžvalgą maniausi joje aptarti naujausią Tokarczuk vertimą Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus (iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, 262 p.). Bet supratau, kad chronologiškas ekologinis detektyvas, įrodantis, kad Tokarczuk gerai moka ir įprastai tvarkingai pasakoti, nepritinka prie tos dabartį ištikusios fragmentų ir paviršutiniškumo nuotaikos. Ji liepia man būti lengvo pasakojimo chaoso ir lapiško prabėgom pusėje. A, ir jei jau apie lapes, tai jaučiu, kad iš naujo skaitysiu Klarą, Agnės Žagrakalytės bande dessinée. Pritinka ir prie nuotaikos, ir prie vasaros pradžios su visais išsiilgtų popietės snaudulių režisuojamais trūkinėjančiais skaitymais.

Post scriptum. Baiginėju šį tekstą Tėvo sekmadienį. Simboliška, galvoju, mat ankstesnį tekstą apie grožį baigiau rašyti Motinos sekmadienį. Ir tik po jo, besikuisdama su nereikalingais dalykais, atradau Williamo Blake’o dvieilį, turėjusį likti grožio meditacijoje, bet pritinkantį tiek gyvenimo fragmentams, tiek lapiškam domesiui mažiems dalykams: „Tingulys, lengvi kerai – / Dailūs grožio apdarai“.