Vėl paskutinės metų savaitės ir vėl bandau apžvelgti per kalendorinius metus išleistas lietuviškas prozos ir negrožinės literatūros knygas. Žinoma, kad ne visas, nes ir metai buvo sunkūs, skaitymams neparankūs, ir jie dar nesibaigė – knygų, tikėtina, dar bus (pavyzdžiui, yra vilties, kad gal dar šiemet pasirodys ilgai lauktas ir tiek pat ilgai rašytas Agnės Žagrakalytės faktų ir gandų kortelių romanas Triukšmaujantys: katalikai (Tyto alba)).
Kaip ir kasmet, kalbėsiu tik apie skaitytąsias ir įsiminusias. Nepadoru jau ir kartotis, kad literatūros skaitymas, ypač pirmąjį pusmetį po vasario 24-osios ryto, buvo dar nepatirtai paralyžiuotas. Karo akivaizdoje absoliučiai visi maniškiai vienu ar kitu metu, vienu ar kitu laipsniu neskaitė ir negalėjo to daryti. (Apie pavasarinę rašymo neįmanomybę nesinori net pradėti, ji, beje, vėl buvo patirta ir asmeniškai aktyvavosi lapkričio 15 d. dviejų raketų Lenkijos teritorijoje pavidalu.) Šis sąstingis keistai „pakabino“ po metų pandeminės pertraukos sugrįžusioje Vilniaus knygų mugėje pristatytas ką tik išleistas knygas, įpuolusias į savotišką karo tarpeklį. Galvodama apie jį, kurio dar nesu galutinai peršokusi (dar likę neperskaitytų vasarį ir kitais šių metų mėnesiais išleistų knygų, bet iki Kūrybiškiausio 2022 metų dvyliktuko rinkimo dar laiko, laimei, irgi yra), puse minties, kaip visada, galvoju apie knygų panoramą ir tendencijas. Pastarųjų pirmąsyk nematau, nerandu to bendro vardiklio, galinčio įvardyti slinktis, pokyčius ar įsitvirtinimus. Ar jų tikrai nėra, ar tiesiog mano mintys, nuolat prislėgtos švininės karo tikrovės, nebesugeba jų atpažinti ir susisteminti? (Įkyrus balselis dar priduria: O kam visa tai apskritai, kai karas?) Kita vertus, gal bendras vardiklis toks ir būtų, kad metai niekuo neišskirtiniai, yra kelios geros skirtingų žanrų knygos, kaip kad dažnai ir būna lietuvių literatūroje. Taigi, trumpai apie jas.
Pradėsiu nuo neretai savo tekstuose minimos autofikcijos ir fakto, kad džiaugiausi Akvilinos Cicėnaitės autofikcinį romaną Anglų kalbos žodynas (Alma littera) perskaičiusi iki mugės ir karo. Asmeniškas, gražus ir jautrus tekstas, apmąstantis gyvenimą svetimoje kalboje, kalbos neišverčiamumą ir kiek užkabinantis pandemijos tikrovę, manau, būtų buvęs nepaskaitomas tomis dienomis, kada reikėjo, nors ir buvo baisu, užsipilti nesiliaujančiu naujienų srautu. Šio romano pristatymas pirmą karo ir knygų mugės dieną patyrė tą drastiškąjį „viskas gali pasikeisti per dieną“, o planuoti klausimai apie dabartį ir joje veikiantį žmogiškumo žodyną tarsi pakibo ore. Anglų kalbos žodynas – antroji Cicėnaitės knyga suaugusiesiems, sumanios struktūros: romanas sudarytas iš dvidešimt šešias anglų kalbos abėcėlės raides iliustruojančių angliškų žodžių. Jie neverčiami, bet paaiškinami istorijomis ir pasakotojos atsivėrimais. Į žodyno struktūrą, vieną pamatinių žinių sisteminimo formų, Cicėnaitė guldo autofikciją ir kelio romaną: pasakotoja (jos biografija sutampa su autorės) su vyru iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, o kartu ir į savo atminties kasyklas, kuriose nepaliaujamai kaunasi Australijos karštis ir dulkės su ta nenutrinama šiaure, lietuviškais rūkais ir sniegais. Pasakodama, ką reiškia gyventi svetimoje kalboje ir nuolat kautis su kalbos neišverčiamumu, Cicėnaitė išlaiko kalbinę preciziką ir permąsto šiuolaikybės fenomenus: vidinius įtrūkius ir lūžius, klimato kaitą ir pandemiją, (ne)motinystę ir atsakomybę už savo gyvenimą, XXI a. emigraciją, kurioje susiduria nostalgija ir solastalgija bei amžinos migracijos trajektorija.
Netikėtumo ir nustebinimo gerąja prasme titulą atiduodu pirmajam istoriko Bernardo Gailiaus grožinės literatūros kūriniui, šnipų trileriui Kraujo kvapas (Aukso žuvys; beje, pavojingas rikto artumas su Edmundo Malūko Kraujo skoniu). Šis pirmasis trileris apie Lietuvos partizaninį karą išpildo žanro reikalavimus ir išlaiko žanro išbandymą, pasakojimas įtaigus, įtampa stabili, personažai įtikinami (kad ir kai kurie „pasipuošę“ viena kita kliše), tam tikri autoriniai sprendimai, pristatomi skaitytojui „Pabaigos žodyje“ bei susiję su istorine tikrove ir tikroviškumo įspūdžiu, irgi pagrįsti. Apskritai justi, kad knygą rašė žmogus, tyrinėjęs 1944–1953 m. partizaninį karą ir puikiai išmanąs gero trilerio taisykles. Neišduodant intrigos apie Kraujo kvapą, siužeto kontūras: 1949 m., penktus metus už laisvą Lietuvą miškuose kovojantys Lietuvos partizanai vis labiau junta, kad kova suka link pralaimėjimo. Tą supranta ir Ventos tėvūnijos partizanų vadas Andrius Karnauskas-Drakonas, po ilgų dvejonių ryžęsis ieškoti būdų, kaip išgelbėti savo karius. Šis pasiryžimas įtraukia į nuožmią kovą su partizanus sunaikinti norinčiais sovietų saugumo agentais. Skaityti šį trilerį Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste – (dar ir dar kartą) prisiminti, kaip nuožmiai viskas kartojasi, o rusų represijų sistemos veikimo būdai nekinta. Menant Gailiaus išsitarimą per knygos pristatymą: kare nėra šviesių ir lengvų kelių, karas paliečia absoliučiai visus.
Kad jau pradėjau apie žanrinę literatūrą, tai kaip visus žanro reikalavimus atitinkantį istorinį detektyvą įvardinčiau Ginos Viliūnės rašomą senojo Vilniaus detektyvo seriją, kur XVI a. Vilniuje bylas tiria Vilniaus budelio mokinys Adas su bičiuliais. Kiekvienas romanas (ką tik pasirodė trečiasis Mirtinas arkebuzos šūvis (Tyto alba)) skirtingais rakursais ir istorijomis pasakoja apie XVI a. Vilnių ir jo gyventojus. Drįsčiau teigti, kad šios romanų serijos, sumanytos ir skirtos Vilniaus 700 metų jubiliejui, skaitymas yra tikrai neblogas istorinio Vilniaus jubiliejaus šventimo būdas, gal net vienas įdomesnių.
Dvi knygos, kurių labai laukiau ir kurios lengvai kapituliavo prieš savo pačių sukeltus lūkesčius: Jurgos Vilės kinematografinė pjesė Nukritę iš mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius (iliustravo Ula Rugevičiūtė Rugytė, Aukso žuvys) ir Vaivos Grainytės dvikalbis koliažinis romanas Rožės ir bulvės (Roses and potatoes, translated by Karla Gruodis, Baltos lankos).
Vilės įvairiausių istorijų, sapnų, daiktelių ir stikliukų, gulančių į kaleidoskopą, kupinoje knygoje pritrūko būtent paties Milašiaus, pasirodančio tik antrojoje dalyje. Pirmosios dalies herojė svajingoji Felicija ir jos gyvenimas sovietmečio Kaune kelia nemažai klaustukų, į kuriuos atsakymus galima gauti ne skaitant knygą, o susitikimo su autore metu, kur ji savo vaizduotės ir sapnų knygą aiškina ir gina kaip per tikrą disertacijos gynimą. Kita vertus, knyga išties sodri ir gausi, aprėpianti visą šimtmetį, kuris atskleidžiamas ne tik per sapnus ir sapnuojamuosius – tuos garsius, buvusius Milašiaus aplinkoje, ir tuos nežinomus iš Felicijos laikų – bet ir per laiko kontrastus, taip išryškinant Milašiaus aktualumą dabartyje. Labai tikiuosi, kad ne iki galo išsapnuota Vilės knyga paakins susirasti patį įkvėpimo šaltinį – Milašiaus kūrybą.
Grainytės romanas Rožės ir bulvės, nors ir kupinas metalygmens, kaip ir autoironijos, regisi kiek pritrūkęs galutinio išpildymo. Pasirinkta, tiksliau, užsakyta tema – laimės ir prievolės būti laimingam analizė – yra išties įdomi ir tarsi dabartį matuojantis lakmuso popierėlis. Ji Grainytės romane išrašyta gan įtikinančiais, jau istorija tapusiais pandemijos ir karantino vaizdiniais, su kuriais dera romano fragmentiškumas, tas fragmentų koliažas, taikliai atspindintis atminties ir dabarties pertrūkius. Vis dėlto šiai knygai, hibridiniam tekstų Frankenšteinui, kad ir kaip gerai ji būtų sukonstruota, stinga literatūrinės gyvybės, nors tikrai netrūksta tik Grainytei būdingų metaforinių palyginimų ir netikėtų jungčių, bet vis dėlto ją skaityti – lyg čiupinėti plastiką ar per stiklą stebėti tai, ką ir taip matome ar žinome.
Šiemet, Jono Meko šimtmečio metais, leidyklos Odilė pradėti leisti Meko raštai, kaip raštinis testamentas, pasipildė antruoju, prozos, tomu, į kurį sudėti beveik 50 metų aprėpiantys Meko smulkiosios prozos tekstai: jau publikuoti (Žmogus prie lyjančio lango) ir dar niekur neskelbti, iš anglų kalbos išversti Meko proziniai tekstai (asmeninis favoritas – „Requiem rašomajai mašinėlei“, vertė Anita Kapočiūtė, Vidas Morkūnas).
Vis dėlto viena tendencija lieka nepakitusi kelerius metus – negrožinės knygos, ypač mokslinės, tampa įdomesnės už visas prozos fikcijas. Ne išimtis ir šiemet. Vasaros pabaigoje pasirodžiusi Rimanto Kmitos monografija apie Sigitą Gedą Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų (Tyto alba) parodė, kad mokslo monografija gali būti kitokia, pagavi skaitymui, kupina egodokumentikos, abejojanti. Kad kūrėjo portretas gali būti apmąstomas išrašant ugnį, t. y. atliekant tyrimą iš emocijos – pykčio – perspektyvos, parodant jo jėgą ir konfliktiškumą kaip veikimo kultūroje būdą.
Architektūros istorikės Marijos Drėmaitės mokslo studija Arno Funkcionalizmas: Architekto Arno Funko (1898–1957) gyvenimas ir kūryba (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), pristatanti tarpukario Kauno modernistinę architektūrą kūrusio architekto gyvenimo ir darbų tyrimą, buvo viena tų rudens knygų, kurią skaitant buvo galima rasti paguodą ir užsimiršti – jeigu nėra geros literatūrinės estetikos, galima pasiguosti architektūrine. Funko projektuotų pastatų aprašymų ir brėžinių žvalgymas tapo vienu įdomiausių vaizduotės pratimų ir kartu Arno funkcionalizmo perpratimu, suvokiant, kaip Funkas tarptautinio modernizmo architektūros kalbą pritaikė ir lokaliai interpretavo tarpukario Kaune.
Bandant nubrėžti mažučiuką skaitytųjų 2022-ųjų knygų apibendrinimo punktyrą, mintyse suskamba Giedros Radvilavičiūtės ištarmė: „Tik grožinis pasaulis man atrodo rožinis“. Bet o ką, jei jis visai (bent jau šiemet) nebe rožinis?
