Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Elena Grudzinskaitė. Šalutinis XIV. 2022. Fotopolimero graviūra. 13 × 19,4. Autorės nuosavybė

Rašau šį tekstą lenkiškosios Majówkos (kasmetinių pirmųjų trijų gegužės dienų švenčių, taigi ir laisvadienių) išvakarėse, ištuštėjusios Varšuvos ir paskutinių balandžio dienų tyloje nepaliaudama galvoti, kaip greitai nugarmėjo šis mėnuo, kupinas ne tik žydėjimo, bet ir šalnų, šviesaus atgimimo džiaugsmo, ir tamsiausio netekties skausmo. Per kelias dienas susiklojęs tirštas mirčių tinklas pirmiausia šnabždėjo ne ką kita, o T. S. Elioto Bevaisės žemės pradžią: „Balandis – žiauriausias mėnuo“, kurį pamažėle keitė gražesnis ir švelniau nepaguodžiantis Virginios Woolf romano Bangos veikėjo Luiso sakinys: „Mirtis susipynusi su žibuoklėmis“.

Woolf šį balandį neabejotinai laimi prieš Eliotą (nepaisant jų tapataus modernistinio indėlio ir literatūrinės vertės svorio) – antrąsyk per pastaruosius keistus metus (iš)gelbsti, arba perfrazuojant vieną iš Bangų herojų, sugrąžina grožį ir įveda tvarką išdraskytoje, pasišiaušusioje sieloje. Istorija virtusio karantino pradžioje tvėriausi už Woolf Tarp veiksmų (vertė Emilija Ferdmanaitė, Vaga), o dabar – už Bangų (vertė Emilija Ferdmanaitė, Vaga). Tie­sa, ne tik jų. Knygos neskaitomos knyginėje tuštumoje, jos neretai sukrenta taip kaip reikia ir kada reikia, taigi šį pavasarį Woolf skaičiau po Rachel Cusk trilogijos Kontūrai antrojo romano Tranzitas, neabejotinai sugrąžinusio prie Kontūrų, pirmojo (abu vertė Viktorija Uzėlaitė, Tyto alba; paskutinysis romanas Kudos pasirodys rudenį). Šios daugiau nei aštuonių dešimtmečių perskirtos knygos man susisluoksniavo į keistą vienį – subtilaus gyvenimo, konkrečios patiriamos dabarties kontūravimą literatūroje, kurį vienija ne savidemonstracijos ar personažų ryškus įtaigumas, o veikiau jų pasyvumas ir pasakotojų įdėmus įsižiūrėjimas į kitus, perteikiamas jų balsais ir monologais.

Woolf septintąjį romaną Bangos 1931 m. spalio 8 d. publikavo judviejų su vyru Leonardu leidykla Hogarth Press. Iš rašytojos dienoraščio matyti, kad intensyviausiai romanas buvo rašomas 1929–1931 m., o pabaigtas 1931 m. liepos 17 d., penktadienį. Po poros dienų, liepos 19 d., Woolf dienoraštin įrašo vyro vertinimą: „Tai šedevras, […] ir geriausia iš tavo knygų“ (Virginia Woolf, A Writer‘s Diary: Being Extracts from the Diary of Virginia Woolf, edited by Leonard Woolf, A Harvest Books, 1982, p. 168).

Bangos – romanas, kurio pasaulį pirmiausia tveria jūra ir šviesa (jų žaismo epizodai pateikiami kursyvu, kuriančiu bangų ritmiką ir skaidančiu romaną į numanomas dalis, sutampančias su žmogaus gyvenimo slenksčiais), o tik paskui žmonės – Bernardas, Siuzana, Roda, Nevilis, Džinė, Luisas ir tiesiogiai neprabylantis Persivalis. Jie tarsi teatre pasirodo vienas paskui kitą, savo monologais ateidami į pasakojimą ir taip pamažėle įgydami savuosius kontūrus. Tiesa, neryškius, nes juos užgožia jų vidinės mintys ir jų bangavimas. Visų veikėjų gyvenimą Woolf rodo nuo vaikystės iki gyvenimo sutemų (lygiagrečiai juda ir bangos, nuo saulėtekio iki saulėlydžio), kurdama tarsi vieną naratyvinę sąmonę, vieną žmogiškąjį balsą, kuriame skirtingais atobalsiais suskamba kiti veikėjai: „aš nesu vienas žmogus; esu daugybė žmonių; ne iki galo žinau, kas esu – Džinė, Siuzana, Nevilis, Roda ar Luisas; arba kaip atskirti savo gyvenimą nuo jų“ (p. 221).

Šiuo romanu, kuris laikomas vienu sudėtingiausių, eksperimentiškiausių ir neabejotinai poetiškiausių Woolf kūrinių (Haroldas Bloomas Vakarų kanone rašo, kad Bangos yra labiau prozos poema nei romanas; Rita Felski Bangas apibūdina kaip daugiabalsę bangų tėkmę), autorė panardina skaitytoją į herojų proto pastoges, kuriose formuojasi pojūčiai ir patirtys, nukliokia dienos nuo sausio iki gruodžio, virsdamos gyvenimu. Per vidinius veikėjų monologus rašytoja parodo, kaip jie auga, kaip įsilaužia į savo lobynus, kaip skirtingais lopais ištirpsta jų „nekaltybės vaškas, dengiantis stuburą“, kaip per gyvenimą besikurdama ir besikeisdama banguoja tapatybė, kaip žydėjimą ir brandą perima šviesos blėsimas ir tamsos įsigalėjimas. Pasitelkdama nuostabius perėjimus, grakščius sakinius ir poetinius palyginimus, žodžiais nutraukdama šydą nuo dalykų, Woolf sukuria trapaus ir nepermatomo gyvenimo grožio meditaciją ir atskleidžia laiko lašų kapsėjimą: „Gyvenimas eina pro šalį. Virš mūsų namų nuolat keičiasi debesys. Darau tą, darau aną, paskui vėl darau tą ir aną. Susitikdami ir išsiskirdami mes sudarome įvairias formas, skirtingus raštus“ (p. 134).

Cusk aštuntasis romanas Kontūrai buvo publikuotas 2014 m. ir davė pavadinimą visai trilogijai, kurią vienija tekste šešėliu liekanti pasakotoja Feja, rašytoja, kurios taupiai per visą seriją atskleidžiamos asmeninio gyvenimo detalės primena pačios Cusk biografiją. Kontūrai – dešimties skirtingų pokalbių (jie visi pateikiami perfrazuoti, perpasakoti, beveik be tiesioginės kalbos) pasakojimas apie kasdienybę, kurį galima ir dera skaityti kaip savotiškas gyvenimo iškarpas, vengiant ieškoti siužeto siūlo, nors jis yra: Feja vyksta dviem dienom į Atėnus dėstyti rašymo kursus vasaros mokykloje. Lėktuve jai pakliūna atsisėsti greta kalbaus graiko, su kuriuo, greta kitų, bendrauja ir būdama Atėnuose. Feja retai kišasi į žmonių pokalbius, ji renkasi išklausyti jų pasakojamas istorijas ir vietomis jomis suabejoti, kaip suabejojama skaitant neįtikinamą romano siužetą. Kontūrų žmonės kalba apie šeimas ir santuokas, jų džiaugsmus ir akivarus, apie rašymo nesklandumus ir kitus kasdienybės dedamuosius.

Šis principas išlaikomas ir Tranzite (2016), kurį sudaro devyni epizodai, iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingi, nors juos vienija stebėtojos teise dalyvaujanti Feja (šiame romane ji jau išsiskyrusi, su dviem vaikais grįžusi į Londoną): buto paieškos, pirkimas ir remontas, kovos su kaimynais, vizitas kirpykloje, kelionė į literatūrinį vakarą (į šį epizodą Cusk išmoningai įpynusi savo kūrinių kritiką: „romane nieko nevyksta, ar bent jau nevyksta tai, apie ką jų nuomone, būtų verta rašyti“), susitikimas su drauge, pusbrolio aplankymas. Toks principas patvirtina, kad pasakojimas geriausiai veikia per netikėtumo elementą – skaitant vieną epizodą, sunku nuspėti, koks bus kitas.

Cusk Kontūrų romanai, žymintys naują jos kūrybos etapą, parodo, kaip galima kurti literatūrą atsisakant fiktyvumo, pasitelkiant perpasakojamus susitikimus, pokalbius, žmonių eskizus, viską suaudžiant į itin gyvenimišką dėlionę, nesilaikant griežtos chronologijos, dramaturgiją dėliojant ir pagal gyvenimo melancholijos, ne tik efekto poreikį. Feja yra klausytoja ir pasyvi stebėtoja. Per visą romaną Feja nėkart nieko nepasako, leisdama kalbėti ir vertinti kitiems, taip tarsi iliustruodama rašytojui privalomą savybę – stebėti aplinką ir nesikišti. Kontūrų trilogija Cusk nuvainikuoja personažo svarbą romane. Ji nustumia jį ir jo istorijos dinamiką į antrąjį planą, pirmame palikdama gyvenimą ir jo tėkmę, atsitiktinumus arba sutapimus, ir juose veikiančius prašalaičius, kurie tėra eskizai ir kontūrai, praplaukiantys pro šalį, bet paliekantys skirtingų gyvenimo formų pojūtį. Būtent Feja ir jos santykis su kitais kuria Cusk prozos išskirtinumą ir kitoniškumą. Ir nors Kontūrai literatūros tyrėjų jau prisikiriami šiuolaikinei autofikcijos klasikai (greta Karlo Ove Knausgårdo, Sheilos Heti ir kitų), vis dėlto jos kūrybai būdingi eksperimentai su subjektyvumu per eksternalizaciją vis dar laukia tyrimų.

1930 m. balandžio 9 d., trečiadienio, įrašą dienoraštyje Woolf pradeda: „Dabar galvoju (apie Bangas), kad galiu keliais štrichais atskleisti esminius žmogaus charakterio bruožus“ (Virginia Woolf, op. cit., p. 159).

2018 m. lapkričio 18 d. interviu žurnale The New Yorker Cusk prasitaria, kad jos nedomina personažas, nes jis, toks, koks buvo įprastas, pavyzdžiui, Viktorijos laikų romanuose, nebeegzistuoja dabartyje. Cusk nebeįdomu kurti veikėjus taip, kaip įprasta literatūroje ar kaip tikimasi iš rašytojo, nes jie nebesugeba ištraukti skaitytojo iš jo dabarties. Atimti galią iš veikėjo – to ji siekė savo Kontūrų monologais parodydama, kad jai įdomus stebėtojo pasyvumas, o patirtis nebūtinai turi įgauti personažo formą. Veikėjus Cusk būtų linkusi matyti kaip okeaninius, kurie tam tikru metu atbanguoja pas tave.

Būtent tokį principą romane Bangos išbandė ir Woolf, kurdama ne charakterius, o veikiau charakteristikas, ar net balsų paveikslus. Tiek Woolf, tiek Cusk, kad ir skirtingais laikais, bet užklausia tą patį – veikėjo vaizdavimą literatūroje. Kritikuodamos klasikinį vaizdavimą, susitelkiantį į išsamius veikėjo išorės ir poelgių aprašymus, jos kritikuoja ir pačią tikrovės reprezentaciją, nebepakankamą jų laikui.

Woolf Bangas kuria veikėjų vidiniai monologai, kuriuos perskrodžia jūros bangavimas. Cusk Kontūrus kuria perpasakoti dialogai, neretai virstantys monologais, kartais pakomentuojamais pasakotojos. Abi rašytojos, prozos tekstams pasitelkdamos kitus žanrus (Woolf – poeziją ir dramą, Cusk – dramą) ir jų raiškos priemones (Woolf tveriasi poetinių metaforų, o Cusk priešingai, pasitelkia kuo tikslesnį žodyną ir vaizdo skaidrumą), tarsi perkrauna romaną, taip jį atnaujindamos ir pritaikydamos kintančiai dabarčiai.

Abu romanai skirtingais būdais klausia to paties: kaip kinta mūsų kontūrai susitinkant su kitais žmonėmis? Atsakymą pasufleruoja svarstymai apie mūsų tapatybės daugiabriauniškumą ir versijų skirtingumą: „Aš nuolat kuriamas ir perkuriamas. Skirtingi žmonės iš manęs gauna skirtingus žodžius“, – sako Bangų Bernardas, vėliau pridurdamas:„kai sėdime kartu, šalimais […] įsiliejame vienas į kitą frazėmis. Mūsų kontūrai išskysta. Mes sudarome neapčiuopiamą teritoriją“ (p. 12). Tam neprieštarautų Kontūruose punktyriškai pasirodanti Elena: „Blogiausia, atrodo, yra bendrauti su viena žmogaus versija, kai kažkur nematoma gyvuoja kita“ (p. 153).

Tiek Woolf, tiek Cusk parodo, kaip egzistencija įgyja kontūrus ir formas, kaip iš tamsos išryškėja pasaulis, kaip jis priklauso nuo šviesos ir kaip kinta atsiradus kito žvilgsniui. Šių rašytojų veikėjai nepasitiki tvarkingomis gyvenimo schemomis, nes puikiai supranta, kad gyvenimas nėra rutulys, kurį it observatorijoje galima apžiūrėti iš visų pusių, jis nėra paprasta ir logiška istorija, kurią užbaigus būtų galima tvarkingai pereiti prie kitos. Priešingai, jis banguoja savo ritmu ir pagal savo vidinę logiką, ir, ko gero, vienintelis kelias jame išbūti, tai kartais savęs paklausti. Woolf Bernardo klausimo: „kas yra šis laiko momentas, ši konkreti diena, kurioje atsidūriau?“ (p. 89)arba Cusk Fejos: „Ir iš tų dviejų gyvensenų – gyvenimo šia akimirka ir gyvenimo ne joje – kuri yra tikresnė?“ (p. 64).