Paskutinė apžvalga kiekvienais metais mintyse prasideda kalambūrine fraze: ir vėl tas metas metuose, kai prisieina rikiuoti ir apžvelgti procesus ir sąrašų vertąsias. The New York Times tradiciškai, dar lapkričio 22 d., prieš pat Padėkos dieną paskelbė šimto įsidėmėtinų 2023 m. grožinės ir negrožinės literatūros knygų sąrašą. Paganiau akeles po jį, įspūdis mažne toks pat, kaip spalį parsivežtas iš greitos Niujorko knygynų revizijos – nors viršelių daug, jie rėkia ir švyti, tačiau skaityti beveik nesuvilioja. Neatsitiktinai įsimintiniausios dvi knygyno valandos buvo patirtos legendiniame „Strand Book Store“, kurio lengvai pelėsiais dvelkiančiame rūsyje, tarp skaitytų literatūros teorijos knygų (didžioji dalis publikuota praėjusio amžiaus septintame-aštuntame dešimtmetyje), gebėjau pamiršti laiką ir visas dirginančias išorybes. (Tikiu, kad rasis suprantančių tą džiaugsmą, kai tiek metų iš prastų švietalų skaitytas ir cituotas knygas pagaliau gali laikyti rankose, vartyti iš visų pusių, o kai kurias ir įsigyti, už tikrai juokingus pinigus, palyginti su tviskančiomis naujienomis.)
Prieš imdamasi dėlioti savąjį šiemet įsiminusiųjų – tiek lietuvių, tiek verstinės prozos – sąrašą, padarau greitą pratimą: pasiduodama pirminiam atminties impulsui greitai susirašau skaitymo džiaugsmą ar nervą kėlusias knygas, tiksliau, jų autorių pavardes. Bendras vardiklis matyti iškart – vien tik autorės. Moterų prozos metai! Jei atvirai, neprisimenu, kada tokie buvo, bent jau lietuvių prozos metiniame peizaže. Jame 2023-ieji, nepaisant pasigirstančio dejavimo (15min.lt metų knygos rinkimai pirmąkart per savo istoriją paskelbė lietuvių prozos ne tradicinį penkioliktuką, o vienuoliktuką), atrodo geri, neabejotinai geresni už pernykščius, nestingantys išmoningai, atidžiai, reikliai, dėmesingai ir įtikinamai papasakotų istorijų, parašytų lietuvių rašytojų (mot. g., dgs.).
Jeigu metus ir juos žyminčias lietuvių prozos knygas, laikantis chronologijos, reiktų išguldyti į knygų sąrašą, jis būtų toks: metų sankirtoje, pernai prieš pat Kalėdas išleistas, bet tik po Naujųjų imtas skaityti ir vertinti dešimtmetį rašytas Agnės Žagrakalytės parengtas (ak, tas žaismas autoryste!) faktų ir gandų kortelių romanas Triukšmaujantys: katalikai. Lengvas būdas parašyti istorinį romaną (Tyto alba, 2022), vasario pabaigoje Vilniaus knygų mugėje pristatytosios: ligšiolines Jurgos Tumasonytės kūrybos stiprybes demonstruojantis novelių romanas Naujagimiai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023), kardinaliai nuo autofikcijos Kai aš buvau malalietka (2019) nutolę, fiktyvumo ir ribinės raiškos ieškantys Virginijos Kulvinskaitės apsakymai Keturi (Kitos knygos, 2023), ne(pa)vykusiai bandanti būti orveliška, bet dabarties ir žmogiškumo pusėje liekanti Unės Kaunaitės distopija 2084 (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023) ir pirmasis ilgai lauktas novelistikos meistrės Danutės Kalinauskaitės romanas Baltieji prieš juoduosius (Tyto alba, 2023); vasaros viduryje buvo perleistas, su nauja autorine redakcija, pirmasis Akvilinos Cicėnaitės romanas suaugusiesiems, vienos šeimos trijų kartų likimą atskleidžianti Tylos istorija (pirmąkart išleista 2017 m., ir kaip tąkart rašiau recenzijoje, taip ir likusi tarsi pražiūrėta); rudens ir žiemos sankirtose pasirodė trečiasis, daug dabarties (madingų) temų suglobęs ir distopija bandantis būti Gabijos Grušaitės romanas Grybo sapnas (Lapas, 2023) ir naujausias, devintasis, Undinės Radzevičiūtės romanas Pavojingi žodžiai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023), literatūrinę gyvastį ir sveiką protą grąžinanti mūsų laikų (pastarųjų dvejų metų) refleksija, nestinganti puikios parodijos ir virstanti įsimintina metafora (tiesa, galinti erzinti rusicizmais).
Per praėjusius metus apie didžiąją dalį šių knygų jau esu rašiusi Naujajame Židinyje-Aiduose, tad nebesinori kartotis. Surikiavus jas sąrašan pasimato, kaip gražiai išsisluoksniuoja laikas ir jo diktuojamos temos: katastrofistinis XX a. istorijos naratyvas, jo paveldėjimų ir poveikių aidai šeimų likimuose (Žagrakalytė, Kalinauskaitė, Tumasonytė, Cicėnaitė), dabarties (marginalių) būsenų ir ryškiausių reiškinių refleksija (Kulvinskaitė, Radzevičiūtė), kiek utriruotos dabarties atributikos ir katastrofos nuojautų gausi spėtinos ateities ir galios vaizdinija (Kaunaitė, Grušaitė). Perskaičius šias knygas, susikloja netikėta įžvalga apie kalbą: atrodo, kad ją stipriai veikia laiko koordinatės, pavyzdžiui, praeities ir istorinių žaizdų skausmus narstančios knygos pulsuoja pasakojimo gyvybe ir vietomis netgi kalbos pasiutimu (ypač pas Kalinauskaitę ir Žagrakalytę), o savo siužetą fokusuojančios į būsimus laikus, ateities technologijas ir herojų vidinius pasaulius (Kaunaitė ir Grušaitė) sukuria nepaslankią ir negyvą kalbą (nepaisant bandymo laikytis dabarties šnekamosios), ja kalbantys veikėjai kiek primena iškarpas, netikėtai atsidūrusias numanomos ateities projekcijose. Ar kalbinė ateities raiška tokia nepaslanki, nes nėra ją gebančios liudyti patirties (kuri kartu su žodynu, perduodama iš kartos į kartą, ir kuria praeities paveikslus)? O gal koją kiša prisirišimas prie dabarties?
Kūrinius vienija ir nekart mano apkalbėtas, savotišku šiuolaikybės atributu tapęs fragmentiškumas, kad ir skirtingai, bet veikiantis beveik visose knygose. Prisimenant Žagrakalytės Triukšmaujantys: katalikai „Vietoj įvado“: „Ilgiems pasakojimams mes nebeturime laiko. Tad to laiko jums šiek tiek pakarpiau, kas man buvo gražu. Savo laike atsirinksit, kas jūsų“ (p. 9). Ko gero, tai galiotų literatūrai apskritai, nes kas ji, jei ne kuriančiosios rankelės pakarpyti (gyvenimo) epizodai? (Arba karoliukai, iš kurių, štai, Kalinauskaitės pasakotoja veria savo šeimos istoriją.) Tad galvodama apie, pavyzdžiui, labiausiai įsiminusius metų pakarpymus, išsirinkčiau Žagrakalytės, Kalinauskaitės ir Radzevičiūtės knygas, nes prie jų norisi sugrįžti. Net ir iškart jas perskaičius.
Vasarą rašydama šiųmečių romanų apžvalgą pagalvojau, kad jiems netrūksta katastrofistinio punktyro, išsiuvinėto istorijų liūdesiu ir istoriniu skausmu, bet pastarasis, perpasakojamas per asmeninį filtrą ir dažnu atveju iš beveik epinės šeimos perspektyvos, regisi artimesnis, labiau atpažįstamas, tarsi nusitrynęs istorinių vadovėlių sausą faktiškumą. Šis skausmas ir istorinės neteisybės jausmas nusmelkia ir negrožines knygas, kurios šiemet vėl gręžiasi į visų gyvenimus veikusį ir vis dar skirtingomis formomis veikiantį sovietmetį: Dalios Leinartės mokslo studija Neplanuotas gyvenimas: Šeima sovietmečio Lietuvoje (Aukso žuvys, 2022), Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos monografija Mažasis o: Seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje (Baltos lankos, 2022), Marijos Drėmaitės, Viltės Janušauskaitės, Nojaus Kiznio ir Mato Šiupšinsko kolektyvinė monografija Jūs gaunate butą: Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais (Lapas, 2023). Kaip liudija knygų pavadinimai ir dar labiau jų paantraštės – tai mūsų praeities tyrimai, pasiūlantys naujas atodangas į tai, ką slėpė asmeniniai fasadai praeities architektūroje.
Taigi, grįžtant prie Žagrakalytės sakinėlio – ar tikrai mes ilgiems pasakojimams nebeturime laiko? Gal tiesiog tokie pasakojimai nebeatitinka mūsų pačių, gal dabarčiai, kurioje prabanga tapęs dėmesingumas ir atsidėjimas, toks reikalingas ilgoms knygoms, tinkamiausios formos yra faktų ir gandų kortelės, novelistikai būdingi egzistencijos epizodai, tas šokinėjimas kardinaliai skirtingais ne tik informacijos, bet minčių ir patirčių langeliais?
Galvodama apie juos verstinės literatūros peizaže suprantu, kad ir čia pirmučiausia susidėlioja asmeniškas moterų prozos sąrašas. Jau aprašytosios Virginios Woolf Bangos (iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, Vaga) ir Rachel Cusk trilogija Kontūrai (iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, Tyto alba). Vis dar tebelaukiu lietuviškųjų Annie Ernaux Metų (iš prancūzų kalbos verčia Greta Štikelytė, Baltos lankos). Linksmiausia metų knyga, praskaidrinusi niūrų ligų ir kitų slogų lapkritį, – estų rašytojo Andruso Kivirähko romanas Jaujininkas (iš estų kalbos vertė Milda Kurpniece, Aukso žuvys). Fiktyvumą kūrybiškiausiai įdarbinęs tekstas – suomių rašytojo J. P. Laitineno debiutinis romanas Fiktyvus (iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė, Hubris), rodantis tobulo intraverto Hario Kvalijos vienos dienos nutikimus, neatskiriamus nuo jo kuriamos fiktyvumo teorijos.
Kalendorinius 2023-iuosius man asmeniškai rėmina Olga Tokarczuk: pasitinkant metus skaičiau jos magnum opus, epinį romaną Jokūbo knygos, išlydėti tikiuosi su naujausiuoju, po Nobelio premijos parašytu kurortiniu siaubo detektyvu Empūsijas (abu romanus iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Beje, kad jau apie metų pabaigos, tiksliau, tų tingių pošventinių priešnaujametinių dienų skaitymo planus, tai juose šiemet įrašytos ir dvi storos (abi apie 600 puslapių) knygos: gausybę vieno namo istorijų į fiktyvų postmodernizmo tinklą sumezgantis prancūzų rašytojo George’o Pereco romanas Gyvenimas vartojimo instrukcija (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, Lapas) ir debiutinis Manto Adomėno šnipų romanas, pirmoji dilogijos dalis Moneta & labirintas (Baltos lankos).
Savo naujausiąjį romaną Pavojingi žodžiai Undinė Radzevičiūtė baigia sakiniu: „O kas mums gali pasakyti, kurie žodžiai yra teisingi? – paklausė Teta Hedvyga.“ Sudėliojusi savąjį 2023-iųjų metų knygų sąrašą, klausiu ir aš: kas mums gali pasakyti, kokios knygos teisingos (ir vertos sąrašų)? Tik mes patys, mūsų patirtys ir skaitymo istorija.
