Vasara buvo dosni saule ir pasiilgtai lietuviška šiluma, maloniai nusitęsusia beveik iki spalio. Tai lėmė ir rugsėjo paskutinės dekados juokutį, kad ėjo rugpjūčio 53-ioji. (Ar kas dar prisimena Anties dainą „Rugpjūčio 33“?) Taigi apytiksliai rugpjūčio 59 d., po trijų mėnesių pertraukos su knyga prisėdusi mėgstamiausioje Varšuvos Mokotowskos gatvės terasoje, patyriau déjà vu.
Šioje žemų miesto dažnių gaudimo ir pavakario šilumos sankirtoje gegužės pabaigoje skaičiau danų rašytoją Olgą Ravn. Tose pačiose šilumos ir triukšmo dekoracijose rugsėjo pabaigoje irgi skaičiau Olgą Ravn. Knygą, žinoma, ne tą pačią. Gegužę skaičiau Darbuotojus (iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė, Rara), rugsėjį – visą vasarą lauktą My Work (translated by Sophia Hersi Smith and Jennifer Russell, Lolli Editions). Šios dvi knygos, nepaisant jų pavadinimus vienijančios darbo temos, kardinaliai skirtingos, todėl apie jas galvojant nelauktai ir kontrastuojančiai išryškėjo sutampančios skaitymo aplinkybės. Įspūdis, kad skaitau tame pačiame laike, erdvėje, toje pačioje vasaroje ryškiai disonavo su skirtingomis romanų temomis, struktūromis ir faktūromis: egzistenciškai poetiška distopija vs. skaudžiai atvira, vietomis pernelyg tikroviška ir nenušlifuota autofikcija.
Apie Ravn Darbuotojus (Danijoje publikuoti 2018 m.) žinojau dar iš pandemijos laiko, kai romano vertimas į anglų kalbą, pasirodęs 2020 m., buvo nominuotas vadinamajam vertimo Bookeriui (International Booker Prize 2021). Tąsyk angliškasis romano pavadinimas The Employees: A Workplace Novel of the 22nd Century ir anotacijos nuotrupos – šešiatūkstantojo laivo įgula, sudaryta iš tų, kurie gimė, ir tų, kurie buvo sukurti… – visai neviliojo skaityti. Maniau: et, ir vėl distopija, tarsi nepakaktų reikalų su dabartimi. Distopija, prisipažįstu, absoliučiai ne mano žanras. Jei tik yra galimybė, stengiuosi išvengti, dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – manausi esanti praeities žmogumi, įsitvėrusi daiktų nostalgijos, laiko ir praėjusio grožio sentimentalumo, tad visi bandymai kiek katastrofiškai įsivaizduoti (ne)tolimą ateitį man atrodo ne kaip vaizduotės pratimas, o kaip paišymas šakėm ant vandens (neretai ir paralelės su dabartimi būna tik neišmoningos tikrovės kopijos). Antroji – gyvenimas pernelyg dažnai primena, kiek sumazgytų siūlų velkasi iš praeities, kiek iš jos neišmokstama, tad ką jau ten apie ateitį, kai dabarties kovų su praeities šešėliais tikrai netrūksta.
Tad kad ir kaip bėgčiau nuo distopijų, perskaityti Ravn Darbuotojus susigundžiau – buvo įdomu per tekstą susipažinti su vis labiau tarptautiniu lygiu garsėjančia autore, laikoma viena žinomiausių šiuolaikinių Danijos rašytojų. Smalsumą kurstė ir faktas, kad Ravn „atsakinga“ už danų klasikės Tove‘s Ditlevsen kūrybos naują perleidimą ir aktualizaciją, kuri, 2015 m. prasidėjusi Danijoje, vėliau nuvilnijo per daugelį kalbų, įskaitant ir lietuviškai išleistą jos garsiausią autofikcinį kūrinį Kopenhagos trilogija (iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė, Tyto alba; 2022 m. 15min.lt metų knygos rinkimuose Kopenhagos trilogija išrinkta metų geriausia verstine grožine knyga).
Darbuotojus perskaičiau vienu prisėdimu per vieną pavakarę, ir pasidaviau: romanas patiko. (Esu iš tų, apie kuriuos romaną išleidusi leidykla Rara pranešime spaudai rašė: „Nors įkvėptas mokslinės fantastikos kanono, šis romanas nepalieka abejingų net ir didžiausių šio žanro skeptikų“.) Darbuotojai – pirmiausia yra gera literatūra (tik paskui žanro išpildymas), kurią, įkvėpta kitos kūrėjos meno kūrinių, rašo talentinga rašytoja ir poetė. Ravn suderina mokslinei fantastikai reikalingą nejaukumą (jos romane Žemė yra kažkur toli, kaip dingęs gyvenimo pamatas iš jos atvykusiems) ir trapią, žmogiškąją egzistenciją liudijančią poetiką („Ar aš išlieta programoje it rožė stikle?“, p. 119).
Romanas pagauna savo įdomia fragmentine struktūra, kuri, bent jau mane, atpalaidavo nuo siužetinės linijos sekimo, kuris kiek vargina distopijose. Romaną sudaro ne Žemėje esančio šešiatūkstantojo laivo įgulos ir sutampantys, ir skirtingi 178 parodymai, kuriuos per 18 mėnesių surinko komitetas, norėdamas daugiau sužinoti apie ryšius tarp darbuotojų ir patalpose buvusių objektų, ar jie kaip nors veikė įgulos narių darbą – didino arba mažino darbo našumą.
Objektai, esantys laivo patalpose, yra patys tikriausi šio romano lėmėjai, parodantys, kaip tekstai parodai gali virsti savarankiška knyga. 2017 m. danų menininkė Lea Guldditte Hestelund paprašė Ravn sukurti tekstus jos pirmajai didelei skulptūrinių objektų parodai Kopenhagoje. Ravn sutikus ir ėmus rašyti, istorijų daugėjo, kol galiausiai jos sugulė į romaną, kurį rašytoja parašė itin greitai, per 2017 m. lapkritį. Aprašydama įgulos santykius su objektais Ravn sukuria ateities Nojaus laivo viziją – šešiatūkstantajame erdvėlaivyje drauge dirba ir gyvenimą žemėje prisimenantys žmonės, ir tik erdvėlaivį pažįstantys žmogonai, robotai-darbuotojai: „Yra žmonės ir yra tie žmogonai. Tie, kurie gimė, ir tie, kuriuos sukūrė. Tie, kurie mirs, ir tie, kurie ne. Tie, kurie išnyks, ir tie, kurie ne“ (p. 49).
Jau minėtas parodymų rinkimo pretekstas – ar santykis su objektais kaip nors (pa)veikė darbuotojus ir darbą – ir knygos pavadinimas koduoja vieną svarbiausių romano temų – darbą ir darbuotojų tarpusavio ryšių tinklą. Skamba it korporacinės naujakalbės instrukcija. Tačiau ją Ravn, pasitelkdama subtilius mokslinės fantastikos įrankius, pasuka link parodijos. Rašytoja kritikuoja mūsų gyvenamą epochą ir jai būdingą darboholizmą, tą produktyvumo kultą, teiginį „žmogaus gyvenimas nėra vien darbas“ paversdama retoriniu klausimu: gal „žmogus nėra vien darbas?“ (p. 31). Jos aprašytieji per 18 mėnesių sukuriami žmogonai-darbuotojai iliustruoja dirbtinio intelekto akivaizdoje užaštrėjusius klausimus: ar tikrai žmogų galės pakeisti robotai, ar jie tikrai gebės geriau ir greičiau atlikti darbus nei žmonės? Per skirtingus žmonių ir žmogonų parodymus atsiskleidžia jų individualus unikalumas ir kaip keičiasi erdvėlaivis, kaip poliarizuojasi jo gyventojai, ir galiausiai, kaip išgyvena likvidaciją: žmogaus mirtį, o žmogono išmontavimą. Žmones ir priešindama žmogonams, ir lygindama su jais, Ravn klausia, ką reiškia būti žmogumi? Ar žmogus vis dar yra nepakeičiamo ir nesunaikinamo modelio? Ar tikrai būtų taip baisu nebūti žmogumi? Ar tai reikštų nemirti? O gal virstume hologramomis?
Ravn sukurta tolimos ateities vizija bando parodyti ir koks galėtų būti gyvenimas nutolus nuo Žemės, gyvenant be medžių, miškų, vandens, kritulių (jos atsakas į klimato krizę) – žmonėms prarandant ryšį su žeme, vis labiau imtų žmogiškėti žmogonai. Gerai tai ar blogai?
Viename interviu paklausta, kaip vienu sakiniu apibūdintų Darbuotojus, Ravn atsakė: romanas apie tai, kaip stengiesi išlikti tvirtas, o galiausiai vis tiek paaiškėja, kad esi visiškas minkštutis.
Beveik apie tą patį, tik visiškai kitokia raiška ir žodynu kalba 2020 m. Danijoje pasirodęs Ravn romanas Mano darbas. Jį Ravn pradėjo rašyti mobiliajame telefone tą pačią naktį po itin sudėtingo pirmagimio gimdymo. Jai atrodė, kad viską tiksliai užrašydama ji sugebės nepamesti savęs ir savo emocijų. (Vėliau ji tai „paslėpė“ po Anos personažu.) Jos atviras rašymas apie sudėtingą, anaiptol nerožinį laiką gimus vaikui ir pogimdyminę depresiją tarsi išsprogdino šios temos tabu Danijoje – romanas pelnė Politikens literatūros premiją, Ravn bendradarbiavimas su sveikatos ministerija ir nevyriausybinėmis organizacijomis prisidėjo prie motinystės įstatymų pakeitimų, apskritai privertė atkreipti dėmesį į nėščiųjų ir pagimdžiusiųjų situaciją ir priežiūrą.
Šią knygą, vos prieš mėnesį išleistą angliškai, vis dar skaitau, ir tai nėra lengva, nes artimoje aplinkoje yra ką tik pagimdžiusiųjų. Nelengva dėl gyvu nervu pulsuojančio skaudaus atvirumo ir to išrašyto visuomenės spaudimo būti tobula mama, mylėti vaiką nuo pirmosios sekundės, kai nėra jėgų gyventi. Neprofesionalu kalbėti apie knygą nebaigus jos skaityti, tad čia ir sustoju, pridūrusi, kad iš to, ką jau perskaičiau, akivaizdu, kad Ravn moka meistriškai įdarbinti fragmentiškumą: kelios skirtingos pradžios, keli skirtingi žanrai ir neperregimai sudėtingas žmogaus vidinis pasaulis.
Romanu Darbuotojai Ravn stengėsi distopijos ateitimi permąstyti visų gyvenimus struktūruojantį darbą, kuriantį pamatinę gyvenimo ašį: darbas vs. asmeninis gyvenimas. Romanu Mano darbas ji ėmėsi kalbėti apie nematomą, nutylimą, negražiąją motinystės pusę, tą nepertraukiamą visos paros kasdienį darbą auginant naują žmogų ir bandant iš naujo susikalibruoti save.
Laukiu Ravn Mano darbo vertimo į lietuvių kalbą, nors ir sunkiai įsivaizduoju, kuri leidykla to imtųsi. (Darbuotojus išleidusiai Rarai lyg ir nepritinka prie profilio, nors…) Labai norėtųsi, kad ši knyga neliktų nepastebėta, kaip kad nutiko, pavyzdžiui, su 2018 m. Sheilos Heti romanu Motinystė (Motherhood). Gaila ne tik dėl svarbios temos, kuri pagaliau atsikrato prastos reputacijos savipagalbos knygų etiketės, bet ir dėl pačių knygų, parašytų talentingų ir kūrybingų dabarties autorių.
Kas nutiko per tuos tris mėnesius tarp dviejų Ravn knygos skaitymų? Pirma, pasikartojau, kad laimei, yra rašytojų, gebančių parašyti tokias kardinaliai skirtingas, nors ir vienijamas to paties egzistencinio nerimo, knygas. Antra, tapau ne tik Ravn skaitytoja, bet ir sekėja Instagrame – kaip tik rugsėjį ji pristatinėjo savo naujausią romaną Vaškinis vaikas pagal tikras XVII a. raganystės bylas, tad įdomaus, atviro ir kūrybingo turinio netrūko, buvo vienas geriausių tame tinkle. Trečia, man atrodo, kad pasaulis, pažinęs Olgą Tokarczuk, netrukus ims atrasti Olgą Ravn.
