Prasidėjo vasara ir dar vienas trumpųjų rankovių sezonas. Kai prieš penketą su puse metų rinkau citatą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Ričardo Gavelio marškinėliams – „Drybsai tokiu metu, kai daroma istorija?“, – negalėjau net numanyti, kad greitai teks skaudžiai geliančiai pajusti gyvenimo istorijoje jos darymo ir drybsojimo kaip buvimo menkumo svorį.
Tą savaitę, kai pasaulis dar labiau įgavo pagreitį chaosui – nušautas buvęs ilgametis Japonijos premjeras Shinzo Abe, Didžiąją Britaniją ištiko vyriausybės krizė ir Boriso Johnsono pasitraukimas – ramybės ieškojau trečią kartą žiūrėdama panakčiais kartojamą Grančesterį ir bandydama įvaldyti „veiksmų“(actions) funkciją išmaniajame Moleskine’o kalendoriuje Timepage. Tai vienintelis nepopierinis kalendorius, kurį pripažįstu, neabejotinai dėl senos meilės Moleskine’o popierinėms planuotėms. Esu iš tų, kuriai tik ranka ant popieriaus užrašytas veiksmas (Google kalendorius siūlo „užduotis“) įsėda į galvą ir dienotvarkę, cituojant draugę – tai kaip kitaip iki galvos ateis, jei ne per lapelį! O lapelio prigimtis tokia – gausėti, nusimesti ar net visai prapulti. Taigi treniruodamasi mažinti dingstančių lapelių skaičių, žaidžiu kompiuteryje su „pridėti naują veiksmą“ ir kadangi vasara, nuovargis sunkus nuo semestro, o lengvas nuo buvusių karščių, pirmasis mano veiksmas – skirti dieną kompiuterio naršyklės susitvarkymui. Joje situacija kiek primena lapelių kiekį ant stalo – atidaryta daugiau nei 50 naršyklės skirtukų, kuriuose viskas labai įdomu, reikalinga ir atsidėta laikams, kai galėsiu ramiai ir kruopščiai perskaityti. Laikai jau čia, tad kiekvienos nuorodos imuosi su džiugesiu ir smalsumu. Vakarop, replikuodama į klausimą „Kas girdėti?“ atsakau, kad jaučiuosi it mažas vaikas, įnikęs į paslėptą saldumynų dėžę. O jei rimčiau, visi šie ilgai kaboję, mano akies ir minties laukę tekstai yra savotiškas kelių mėnesių senumo mano veiksmų dienoraštis ir interesų portretas.
Kovas. Interviu su lenkų režisieriumi Pawełu Łozińskiu – jo Balkoninį filmą (Film Balkonowy, 2021) šiemet rodė Kino pavasaris. Jį žiūrėjau (dukart iškart) vis dar apimta Bučios ir Irpinės išlaisvinimo žinių ir siaubu paralyžiuojančių vaizdų. Kai atrodė, kad nebeliko jokių jausmų, Łozińskio filmas grąžino tikėjimą žmogumi, nusibliovus ir nusijuokus naujai sukalibravo žmoniškumo santykį. Varšuvos tarpukario modernizmo rajonas Saska Kępa ir savomis kojomis nuvaikščiota ulica Walecznych, kurioje gyvena režisierius, iš savo namo balkono dvejus su puse metų filmavęs ir kalbinęs praeivius. O życiu, žinoma, apie ką gi daugiau. Ir to gyvenimo šiame filme tiek daug nesušukuoto ir nenugludinto, gryno, tikro, vietomis labai (pasiilgto) varšuvietiško ir lenkiško. Žiūrėčiau kartą trečią ir ketvirtą.
Balandis. Lauren Elkin rašinys The Guardian apie prancūzų rašytojos Annie Ernaux knygos Įvykis (L’Événement / Happening) ekranizaciją, kurios režisierė Audrey Diwan pernai buvo apdovanota Auksiniu liūtu Venecijos filmų festivalyje. Ernaux autofikcija, pasakojanti jos aborto istoriją septinto dešimtmečio Prancūzijoje, gvildena amžinąją temą – moters teisę į savo kūną, dėl kurios iki šių dienų turime kautis su patriarchatu ir mizoginija. Tikiuosi, Diwan filmas bus parodytas Lietuvoje, kaip ir išversta Ernaux kūryba. Priminsiu, kad vienintelė jos knyga, talpinanti romanus Sustingusi moteris ir Vieta gyvenime,lietuviškai išleista 1994 m. Pasaulinio skaitomumo susilaukę Ernaux memuarai Metai (Les Années / The Years) pasirodė prancūziškai 2008 m., angliškai – 2017 m., gal jau metas ir lietuviškai?
Gegužė. Pasiilgtųjų Sparks koncertas Vilniuje ir pagaliau pažiūrėtas režisieriaus Edgaro Wrighto dokumentinis filmas Sparksų broliai (rodė ir Kino pavasaris). Filmas puikus, darkart primenantis, kad vis dažniau dokumentiniai filmai yra geresni ir įdomesni už vaidybinius. Pastarųjų kai kurių nebeištveriu iki galo, o štai apie Sparksus visas 140 minučių atsėdėjau vienu ypu – čia padainuodama, čia pakrizendama. Sparksų dainą „Metaphor“ įtraukiau į paskaitą apie metaforą.
Lietuviškai pagaliau pasirodė britų rašytojos Rachel Cusk kūryba. Kiek netikėta, kad pirmiausia išverstas ir publikuotas jos naujausias, praėjusią gegužę pasirodęs romanas Atsarginis pasaulis (iš anglų kalbos vertė Justė Povilaitienė ir Jolita Parvickienė, Tyto alba), o ne autorę išgarsinusios trilogijos Kontūrai pirmoji dalis (bus lietuviškai rudenį). Atsarginis pasaulis, nepaisant autorės tvirtinimo, kad norėjo sukurti pasakojimą apie gyvenimo pusiaukelę pasiekusią nematomą moterį, yra istorija apie vyro menininko demonizmą ir reikšmingumą, stipriai lemiančius santykius su aplinka. Šio romano skaitymas sugrąžino prie 2017 m. New York Magazine publikuoto Heidi Julavits pasakojimo Pasirinkite savo Rachel Cusk. Jis kol kas nepranoktas ir įdomiausias iš visų skaitytų tekstų apie Cusk.
Birželis. Nors jau kelerius metus pati neberengiu vasaros skaitinių sarąšo, bet visuomet sąžiningai peržiūriu visų didžiųjų anglakalbių skelbiamus. Pirmąsyk nerandu, ką skaityti. Neįdomu! Galvodama, kad jau viskas, situaciją aptariu su dviem patikimais bičiuliais, jie atitaria sakydami irgi nieko įdomaus neradę.
Nors šiemet vasaros sąrašai neužkabinantys, suintriguoja New York Times pradėtas naujas straipsnių ciklas, kviečiantis keliauti per knygas aplink pasaulį. Jame garsūs rašytojai pristato savo miestus: Leïla Slimani – Paryžių, po Larso Keplerio slapyvardžiu besislepiantys Alexanderis ir Alexandra Coelho Ahndoril – Stokholmą, Djaimilia Pereira de Almeida – Lisaboną, Danielis Kehlmannas – Berlyną. Iš šių sąrašų jau nusižiūrėjau kelias knygas kitai vasarai arba žiemos melancholijai.
Birželio pradžioje New York Times publikavo naujausias knygų rekomendavimo programėles pristatantį straipsnį „Naujas būdas išsirinkti kitą knygą“. Susismalsavusi išsyk parsisiunčiau ir puoliau nagrinėtis. Tertulia, kaip pristato jos kūrėjai, „naudodama dirbtinio intelekto ir žmogiškosios kuratorystės derinį, kaupia diskusijas apie knygas ir rekomendacijas iš viso interneto, remdamasi socialinės žiniasklaidos pranešimais, knygų apžvalgomis, tinklalaidėmis ir naujienų straipsniais, kad sukurtų skaitymo rekomendacijas, pritaikytas prie asmens skonio ir interesų“. Išties, asmeniškumai šiai programėlei svarbūs – reikia atsakyti į kelis klausimus apie mėgstamus žanrus, autorius ir bus sugeneruotas unikalus turinys. Kol kas džiugina kiekvieną dieną pateikiamas straipsnių sąrašas, sudėtas pagal mano skaitomus kritikus. Taip pat smalsu akį užmesti ir į labiausiai apkalbamas knygas. Ar išsirinkau norimų skaityti knygų? Neprieina dar rankos, kaip sakoma.
Copper – programėlė, siekianti palengvinti skaitytojų ir rašytojų bendravimą, leidžianti netgi tiesioginį kontaktą. Deja, Lietuvoje ji vis dar neveikia pilnu pajėgumu, nors iš programėlės matyti, kad joje galima sekti savo mėgstamus autorius (jei tik jie yra užsiregistravę), galima diskutuoti apie knygas ir net dalyvauti nuotoliniuose renginiuose.
Galvodama apie šias programėles prisimenu kitą neseniai skaitytą apžvalgą, tikinančią, kad bookstagramas jau praeitis, naujosios programėlės, kaip ir Goodreads, pilnai nesuveikia rekomendaciniu režimu, tad kas lieka? Žinoma, Tik-Tokas. (Čia atsidūstu, užverčiu akis ir išeinu į pensiją.)
Liepa. Didžiausias liepos šurmulys šiemet kliuvo ne lietuvių kalbos, o matematikos egzaminui. 35 % neišlaikiusiųjų ir nesibaigiančios diskusijos apie programas, matematikos egzamino privalomumą ir panašius dalykus. Seku jas puse akies, nes esu detektyvinėje reabilitacijoje – ilsinu protą skaitydama britų rašytojos Lucy Foley romaną Medžioklės vakarėlis (iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, Jotema). Siužetas beveik klasikinis: Oksfordo absolventai pasitinka naujus metus atokioje sodyboje Škotijoje. Kyla rietenų, prasideda siaubingas snygis, ir, žinoma, randamas lavonas. Skamba kiek schematiškai, bet reikalą gelbsti skirtingos pasakojimo perspektyvos. Perskaičiusi Foley prisimenu taip ir neperskaitytą puikų nepatikimo pasakotojo detektyvinėje istorijoje pavyzdį – 1997 m. publikuotą Iaino Pearso romaną Likimo pirštas (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Alma littera, 2005). Už juokingus pusantro euro iš skaitytų knygų knygyno nusiperku beveik naują egzempliorių (bibliotekinio mano vidinė estetė tiesiog negalėjo skaityti – sulamdytas, nušiurintas ir dar sulietas kava!). Vis dar skaitau, nes 736 puslapiai ne juokas koks, ypač žmogui, mėgstančiam knygas iki 200 puslapių.
Iš tokių mažųjų liepą perskaitau lenkų grafikos dizainerio ir rašytojo Marcino Wicho autofikciją Daiktai, kurių neišmečiau. Už ją 2018 m. spalį rašytojas buvo apdovanotas Nikės literatūrine premija. Ir aš ceremonijoje Varšuvos universiteto bibliotekoje buvau, vyną gėriau, knygą perskaityti norėjau, pagaliau pavyko. Tiesa, skaičiau Martos Dziurosz vertimą į anglų kalbą, išleistą Daunt Books – jis vietomis atrodė sausokas, neperteikiantis lenkų kalbos skambumo ir nepaaiškinantis lenkiško konteksto. Nepaisant to, Wichos knyga grakšti ir kaip dera geram grafikos dizaineriui nepripeckiota. Pasakodamas istoriją, kaip po motinos mirties tvarkė jos daiktus, Wicha pasakoja ne tik apie savo šeimą, santykį su mama, bet ir apie XX amžių – Holokaustą, komunizmą ir nepriteklių, lenkiškas knygas, leidybos ir skaitymo tradicijas. Žavinga, kaip per daiktų formas atkuriama visa praėjusi epocha, nors ir lenkiška, bet daug kur iki skausmo atpažįstama. (Angliško vertimo ištraukėlę galima susirasti Asymptote žurnale.)
Wichos teksto šviesi nostalgija ir melancholija primena, kad metas imtis vasaros vidurio ritualo – darsyk su rytine kava ir trešnėmis perskaityti Johno Bergerio meditaciją The Red Tenda of Bologna. Paskui palaistyti balkone pomidorus, paganyti debesis, apgalvoti naujus veiksmus ir eiti verti naujų naršyklės langų su naujais skaitiniais – jau kabo istorija apie dokumentinį filmą Turn Every Page, pasakojantį apie penkiasdešimt metų trunkantį rašytojo Roberto Caro ir jo redaktoriaus Roberto Gottliebo bendradarbiavimą – įsimąstau, ar rastume lietuvišką analogiją?
