2023 m. vasario 23 d. prasidėjusi 23-ioji Vilniaus knygų mugė (ačiū pandemijai, kad vienų metų praradimas sulygino kalendorinius metus su mugės amžiumi) šiemet asmeniškai išsisluoksniavo šiais keliais skirtingais kadrais, vis dar besiryškinančiais patirčių ekrane.
I. Pernai po pandeminės pertraukos vykusios Vilniaus knygų mugės pirmosios dienos, vasario 24 d., rytą visi atsibudome į naują realybę – Rusijos karą Ukrainoje. Tąsyk mugė savaip padėjo išgyventi pirmąsias karo dienas, o per metus buvę įvairiausio plauko spėliojimai apie karo pabaigą virto pirmųjų karo metinių laukimu. Vasario 24-oji šiemet buvo penktadienis, antroji knygų mugės diena. Jos vakare mugės dalyviai dalijosi jaustu nerimu ir konstatavo, kad žmonių tądien buvo mažiau nei įprastai, ko gero, dėl tos pačios baimės. Bet štai, atėjo šeštadienis, ir viskas tradiciškai – kamštis į „Litexpo“, cituojant taksistą, „per pusę miesto“, sklandančios žinios apie vėluojančius renginių moderatorius ir dalyvius, apie nuo tilto per Nerį nešamas knygų dėžes. Per patį piką važiuodama priešinga kamščiui kryptimi į „Litexpo“ galvojau, kiek dar metų reikės, kad vadinamoji „butelio kakliuko“ situacija prie Lietuvos parodų ir kongresų centro pasikeistų? Apskritai, ar kas nors galvoja apie alternatyvų privažiavimą, ar tik džiaugiasi išasfaltuotomis aikštelėmis?
II. Pasibaigus mugei paskelbta statistika liudija, kad jeigu pernai mugėje per visas keturias dienas apsilankė daugiau nei 33 000 žmonių, tai šiemet – 52 700. Tiek, kiek paaugta nuo pernai, tiek pritrūkta iki 2020 m. rekordo – 72 900 lankytojų. Kaip dalyvė šeštadienio „pirtelės pojūtį“ 5 „Litexpo“ salėje ir kamščius ant laiptų leidžiantis iš renginių salių galiu tikrai paliudyti. Kita vertus, ne kartą girdėjau sakant, kad mugė rekordinė, pardavimų prasme.
III. Keletas burbesių. a) Renginių persidengimai ir sutampančios auditorijos: Vilniaus skaitymai ir ukrainiečių poezija; Olgos Tokarczuk Jokūbo knygos ir Leonido Donskio Man skauda; Stasio Eidrigevičiaus eseistikos ir knygos apie Ireną Veisaitę pristatymai – šie renginiai vyko tą pačią valandą, o jų ta pati auditorija bandė tą valandą beviltiškai nepersiplėšti į dvi dalis, o pasirinkti. Kultūrinių renginių programoje visada būdavo dublių, bet šiemet, su kuo tik nekalbėta, daugiau nei įprastai. b) Oro trūkumo salėse ir neveikiančių kondicionierių šiemet, regis, irgi buvo gausiau. (Technikai po septynių vakare telefono nebekelia – tą įsidėmėjau ateičiai.) c) Dingusi prancūziška kepyklėlė Vaikų salėje – kaip gera ten buvo pasislėpti ir nuodėmingai sukirsti kišą ar kruasaną. d) Salėse 5.2 ir 5.3 pastatytos sofos (su etiketėmis!). Apie knygų mugėje buvusius krėslus, kėdes ir fotelius ir jų nekomfortus galėčiau jau net atskirą traktatą parašyti, bet ar kas pagalvoja, kaip nepatogu dalyvėms ant jų sėdėti (nebent pasirenki įkristi, sukristi, išdribti, etc. – ir tada jau nieko nebepasakyti, netgi nebedalyvauti).
IV. Keletas džiugesių. a) Jurgos Ivanauskaitės premija Akvilinai Cicėnaitei už romaną Anglų kalbos žodynas (Alma littera, 2022, 320 p.) – mano manymu, geriausią 2022 m. lietuvišką romaną. Laurų vertę paliudija atsiimant premiją pasakyta laureatės kalba „Kito pasaulio ilgesys“. b) Vėl greta įsikūrę leidyklų Lapas ir Aukso žuvys stendai. Nors pastarąjį per visą mugę blokavo vienos knygos – Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės Pranešėjas ir Prezidentas (Laisvės TV, 2023, 295 p.) – pirkėjų eilė. c) 15min.lt specialiai knygų mugei išleistas nemokamas žurnalas apie knygas Penkiolika – 114 puslapių tik apie literatūrą, pokalbiai su rašytojais, rekomendaciniai sąrašai, kryžiažodis ir horoskopas. d) Visi mieli ir pasiilgti veidai, su kuriais dažniausiai it užburtai bendraujama tik per knygų mugę, keistais priešokiais, kurie būna ne tik ekspresyviausi, bet neretai ir egzistenciškai atviriausi. e) Karolinos Jakaitės parengta knyga Antanas Kazakauskas (1937–2019): viskas užprogramuota (Vilniaus grafikos meno centras, 2022, 272 p.). Autorė moka rašyti, o jos aistra, deranti su mokslininkės kruopštumu, pavydėtina. Pasakojimas apie paslaptingiausią Lietuvos grafinio dizaino herojų užkabino iškart, kaip ir Tado Karpavičiaus sukurtas knygos dizainas, įvertintas Knygos meno konkurse.
V. Šiemet socialiniuose tinkluose, bent jau mano burbule, buvo mažiau skelbta asmenukių iš „Litexpo“. Vietoj jų dominavo skulptūrinės knygų kaugių nuotraukos. Jose knygos tvarkingai patogiam autorių ir pavadinimų perskaitymui buvo suguldytos nugarėlėmis prieš objektyvą (tiesa, būta ir priešingą veiksmą fiksavusių) ir palydėtos frazių „žadėjau nieko nepirkti“, „žadėjau nekelti feisbukan“, „dar kelių nenusipirkau“, „kaip dabar sutalpinti“ ir pan. Žinoma, buvo ir tokių, kurie savo postais pranešė, kad jau tikrai nefotografuos knygų mugėje įsigytųjų, ir apskritai niekaip nepasakos apie tradiciškai paskutinį vasario savaitgalį „Litexpo“ susirenkamą lentyną kitą naujų leidinių.
Neslėpsiu, kad mintis nufotografuoti tą sofos kampą, į kurį kas vakarą (pažeisdama nuostatas) keturias dienas sąžiningai guldžiau parsineštąsias, buvo kilusi, bet štai ranka taip ir nepakilo. Ne tik dėl to unikalaus tik kartą metuose patiriamo nuovargio, bet ir dėl to, kad gerokai įdomiau nefotografuoti, o aprašyti, ir ne tai, ką parsinešei, o tai, ką jau perskaitei besiruošiant pristatymams. Pastarieji, beje, gerąja prasme priverčia knygas perskaityti laiku ir vietoj. Taigi manąjį knygų bokštą, susiformavusį maždaug vasario pradžioje, sudaro:
Olga Tokarczuk, Jokūbo knygos, iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, 792 p. Neabejotinai Tokarczuk magnum opus, nuo dabarties egocentrizmo ir fragmentiškumo ilsinantis ir gaivinantis penkiasdešimtmetį aprėpiantis epas.
Georges Perec, Žmogus, kuris miega, iš prancūzų kalbos vertė Aušra Pokvietytė, Vilnius: Lapas, 2023, 112 p. Neatpažinau nė pusės intertekstų, užtat būsenas ir nuotaikas, nuovargį nuo gyvenimo – itin skaudžiai. Labai dabartiškas ir žaidybiškas tekstas, belieka pažiūrėti jo ekranizaciją.
Luigi Pirandello, Vienas, nė vienas, ir šimtas tūkstančių, iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko, Vilnius: Lapas, 2022, 288 p. Kaip per pristatymą sakė vertėja – italų modernizmo klasika, asmeniškai įsiminusi tapatybės klausimo neišsprendžiamumu ir painumo labirintais.
Annie Ernaux, Įvykis, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 2023, 96 p. Belaukiant Ernaux Metų, knyga, atskleidžianti rašytojos aborto istoriją 1963 m. Prancūzijoje. Skaudi, skaidri ir baisiai atvira.
Agnė Žagrakalytė, Triukšmaujantys: katalikai, Vilnius: Tyto alba, 2022, 319 p. Instrukcija, kaip parašyti istorinį romaną, faktų ir gandų kortelės, istorijų pakarpymai, kurie autorei pasirodė gražūs ir įdomūs. Žaismingiausias praėjusių metų lietuvių prozos tekstas, nenumanomai gilesnis ir junglesnis, nei gali pasirodyti iš paviršiaus ir fragmentų.
Bruno K. Öijer, Sidabro juodumo, iš švedų kalbos vertė Liana Ruokytė-Jonsson ir Gintaras Grajauskas, Vilnius: Apostrofa, 2023, 250 p. Poezija, kurios reikėjo, kad primintų, koks geras yra švedų poetas Bruno K. Öijeris, ir kokios skaudžiai talpios jo eilutės, primenančios, „kaip rimtai į viską žiūri diena / kaip ji sunkiai kaunasi už mus / visa kas atgrasu sulaikydama atokiau / kaip grąžina gyvybę nuotykiui“ (p. 195).
VI. Perkamiausia – pagal parduotą knygų skaičių, kiek viršijantį 3000 egzempliorių – mugės knyga tapo Pancerovo ir Davidonytės žurnalistinis tyrimas. Manąjį feisbuko burbulą ir po jį sklandančius knygų bokštus vienijo seniai laukta ir labai reikėta knyga – Wisławos Szymborskos 33 eilėraščiai (iš lenkų kalbos vertė Tomas Venclova, Vilnius: Apostrofa, 2023, 140 p.). Knygą, pasirodančią poetės šimtmečio metais – Szymborska gimė 1923 m. liepos 2 d. – išleido Apostrofa, liepos 3 d. minėsianti 20 metų nišinės ir preciziškos leidybinės veiklos. Paskutinįsyk Szymborskos poezija atskira knyga buvo publikuota 1998 m. – Baltų lankų išleista Poezijos rinktinė jau buvo tapusi nebesurandamu raritetu. Kita matytas knygų stirtas vienijanti knyga – irgi ilgokai lauktas pirmasis novelistės Danutės Kalinauskaitės romanas Baltieji prieš juoduosius (Vilnius: Tyto alba, 2023, 204 p.). Kantriai laukia, kol bus perskaitytas.
VII. Pirmosios dienos po mugės keistos – norisi skaityti viską vienu metu ir galiausiai neišsirenki nieko (nebent detektyvą, padedantį grįžti į kontūrus). Kai nuovargis atlėgs, žinau, kad skaitysiu ne tik Kalinauskaitę, bet ir Virginios Woolf Bangas (iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, Vilnius: Vaga, 2022, 240 p.), Rachel Cusk Tranzitą (iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, Vilnius: Tyto alba, 2023, 211 p.), Danielos Hodrovos Abiem pavidalais (iš čekų kalbos vertė Kristė Karvelytė, Vilnius: Hubris, 2023, 184 p.), Tomo Wolfe’o Nuo Bauhauzo iki mūsų (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, Vilnius: Lapas, 2023, 160 p.).
VIII. Šiemet baigiantis mugei nebuvo paskelbta kitų metų tema. Gal ir gerai, nes juk visi ir taip žinom, kas dabar svarbiausia. Tad mano eilutės laisvei lieka tos pačios nuo 2022 m. vasario 24 d. paryčių: Все буде Україна!
Užsklanda. Sutapimas ar puikus apskaičiavimas, kad pasibaigus Vilniaus knygų mugei, tą nuovargiu guldantį, bet tyla guodžiantį sekmadienio vakarą LRT pradėjo rodyti Elenos Ferrantes Neapolio tetralogijos trečiąjį sezoną, pagal romaną Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka (Ferrantes ekranizacija išskirtinai arti literatūrinio teksto). Jį pažiūrėjusi pamačiau, kad namų kino platformoje „Žmonės Cinema“ pagaliau galima pažiūrėti vieną gražiausių ir įsimintiniausių literatūrinių filmų – Sally Potter Orlando su nuostabiąja Tilda Swinton. Suveikia kaip galingiausias estetinis restart.
