Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Žygimantas Augustinas. Karalienės Bonos Sforzos teleportacija, Valdovų rūmai, Vilnius. 2017. Drobė, aliejus

2020 m. rugpjūčio 25 d. vakare, apytiksliai dešimt po dešimtos perskaičiau sakinį iš naujausio rusų rašytojos Marinos Stepnovos romano Sodas (iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė, Tyto alba, 2020): „Boriatinskaja sukiojo tarp pirštų sidabrinę taurelę, paslapčiom apsilaižydama lipnias lūpas – kvepėjo juodaisiais serbentais, pernokusiomis kriaušėmis, tingiu vasaros karščiu“ (p. 114). Perskaičiau ir supratau, kad vasara, šiemet kaip niekad persmelkta visi namie jausmo, baigėsi. Dar po kelių dienų, kai kelsiuos paryčiais, suprasiu, kad vasara jau virtusi rudeniu – ankstūs rytai vėl vėsūs ir tamsūs, kaip, beje, ir vakarai.

Vasara praėjo ir aš susivokiau, kad pirmąkart per dešimtmetį nerašiau teksto su rekomenduojamu vasaros skaitinių sąrašu ir jame surikiuotų knygų apžvalgomis. Užtat „surenčiau“ rekomenduojamų knygų lentyną vasaros skaitykloje „Vilnius skaito“. Pagal viršelių nušiurenimą ir skaityklos darbuotojų statistiką iš gyvojo stebėjimo mano lentynos skaitomiausiųjų trejetas: Matildos Olkinaitės Atrakintas dienoraštis (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019), Michelio Houellebecqo Serotoninas (iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, Kitos knygos, 2020), Edwardo St Aubyno Patrikas Melrouzas (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Baltos lankos, 2019). Man smalsiausia buvo, ar kas skaitė solidžian toman suguldytus Vaižganto laiškus – pasirodo, viena moteris visą vasarą skaitykloje skaitė tik juos.

Aš skaičiau veik nieko savo silpnybėms ir malonybėms, užtat viską, ką reikėjo dedlainams. Iš jų sąrašas patikusių ir rekomenduotinų galėtų būti toks: jau minėti Olkinaitė ir Houellebecqas, Virginie Despentes Vernonas Subutexas (iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas, Baltos lankos, 2020), nors ir su priekaištais, bet Jono ir Adolfo Mekų Gyvenimo lai(š)kai (Post Scriptum. Littera, 2020) – ypač Lietuvoje per menkai žinomo Adolfo Meko korespondencija. Dėl dabarties problemas analizuojančių madingų knygų sraute pasimetančio, bet pasiilgto ir trūkstamo literatūriškumo patarčiau skaityti jau minėtąjį Stepnovos romaną ir Johno Maxwello Coetzee‘s Peterburgo meistrą (iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė, Sofoklis, 2020). Du skirtingi, bet kiek ir panašūs tekstai, besiplėtojantys XIX a. antros pusės Rusijoje ir gniaužiamų skirtingo skaudumo šeimos dramų fone.

Vasara buvo ne tik skaitymas, bet ir asmeninių popierių, skambiai tariant, archyvo, tvarkymas. Būtent jį bekuisdama sopulingai pajutau, kaip esmiškai pasiilgau vaikystės vasarų senelių sode. Gal dėl to taip smalsiai ėmiausi Stepnovos Sodo ir taip širdin smigo toji citata, primenanti vasaros vakarų ir šeimos aksominį jaukumą. Žinoma, manasis sodas – taip, nors ir gražus, bet kolektyvinis paprastasis – nei iš tolo neprilygsta kunigaikščių Boriatinskių XIX a. sodui Voroneže. Kita vertus, Boriatinskajos prisirišimą prie sodo galiu suprasti, kaip ir romano įmantrų literatūriškumą. Todėl, kad sodas asmeninėje biografijoje ir atmintyje man yra ir literatūros vieta, nulėmusi daug pradžių.

Būtent kolektyviniame senelių sode aš atradau skaitymo malonumą. Pirmiausia, nuosekliai ir ščyrai susipažindama su sodo spinton ištrenkta spauda – nuo Metų su Michelio Foucault tekstu „Kas yra autorius?“ (1997 m. vasaros skaitinys) iki Ievos su Jurgos Ivanauskaitės pokalbiais ir skiltimis. Esu ne kartą įkišusi nosį ir į senelio tarpukarinius miškininkystės ir dendrologijos vadovėlius (nesuprantami žodžiai, lotyniškų pavadinimų magija ir nepakartojamas gyvenimo mačiusios viršelių odos kvapas!), sodininko vadovus ir gėlininko mėgėjo žinynus. Kai buvau išnaršiusi ir perskaičiusi visus sodo namelio tremtyje ir močiutės džiovinamų medetkų, mėtų, melisų ir ramunėlių kaimynystėje atsidūrusius skaitinius, aš atradau mokyklinių vasaros knygų sąrašus. Jais pakankamai nuoširdžiai mėgavausi ir jų laukdavau. Žinoma, septintokės kančią skaitant Motiejaus Valančiaus Palangos Juzę nutylėsiu prisipažindama, kad tuo metu buvau kaip nigdi uoli talkininkė, daržų ravėtoja, gėlių prižiūrėtoja ir šiltnamių laistytoja. O štai užsienio autoriai džiugino veik visada. Viena vasara, iš devintos klasės į dešimtą, buvo žavinga ir įsimintina. Trešnių, vyšnių, obelų ir namelio pavėnioje (šeimos žodis, nepamainomas) skaičiau Oscaro Wilde’o Doriano Grėjaus portretą (iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė, Vaga, 1989) ir Hermano Hesse’s Paskutinę Klingzoro vasarą (iš vokiečių kalbos vertė Zita Mažeikaitė, Reco dias, 1992).

Sodas man visada buvo susijęs su skaitymu, žinoma, atidirbus žemės ir sodo darbus. Nereikia net užsimerkti, kad pasakyčiau, kuriame sodo kampe išgyvenau Merso svetimumą, kokioj rūžavos vakarinės saulės atokaitoj jaudinausi dėl Liudo Vasario, ar kiek esu gavusi vėjo, kad „ir vėl inlindus namelin su tom knygom!“ Į sodą niekada nesiveždavau nei užrašų knygelės, nei pieštuko. Ten niekada nerašiau, nors sodo kaimynų anūkė per griovį girdavosi įpusėjusi romaną. Kažkada Aidas Marčėnas taip ir nepatikėjo, kad nesu parašiusi eilėraščio, bet anądien kamantinėdama Jurgą Tumasonytę išgirdau, kad ji irgi. Iškart atsikvėpiau. Sąžiningai prisipažįstu, kad net paauglystės įkarščiu nesu nieko net iš tolo į eilėraštį panašaus parašiusi, ar net bandžiusi rašyti, kiek save atsimenu. O nerašiau gal dėl to, kad patiko rašinėliai, analizės ir interpretacijos. Jau tada, paskutinėmis mokyklinėmis vasaromis, žinojau, kad tokio teksto neparašysi drybsodama ant žolės po vyšniomis, prigulus verandoje ant senos sofos ar pritūpus ant sodo namelio laiptų, pro kuriuos kiekvieną vasarą, nepaisydama senelio pastangų, savavališkai išaugdavo didžiulė gelsvė. Tam reikia stalo, geros kėdės, knygų po ranka, tylos ir ramybės.

Vasaros paskutinėmis dienomis peržiūrėdama savo pamirštus popierius netikėtai atradau krūvą dvyliktos klasės rašinių. Žioptelėjusi iš nuostabos, kad vien tik eilėraščių analizės, ėmiau juoktis – štai ir atsakymas į klausimą, kodėl tyrinėju prozą, o ne poeziją. Man atrodo, kad eilėraščių ir poezijos analizės limitus išnaudojau dar mokykloje.

Kodėl pasakoju apie sodą ir ką jis turi bendro su mano popieriais? Sode visada skaitydavau aš, vėliau ir brolis, o iš sodo grįžus namo, skaitydavo sodininkai senelis ir močiutė. Jie buvo pirmieji įdėmūs – kaip rimtai jie išjungdavo radiją ir užsidarydavo miegamajame, kur įkrisdavo į fotelius prie lango – mano pirmųjų tekstų, mokyklinių projektų, pokalbių su Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais ir konkursinių rašinių skaitytojais. Visus senelių skaitytus tekstus esu išsaugojusi ir dabar, kai seneliai ir sodas amžinai gyvi atmintyje, jie man maloniai primena apie beveik trisdešimt metų laimingai gyventą mažąjį Rojų, virstantį laikui ir erdvei nepavaldžia Arkadija. (Čia galėčiau jau ir atsidusti, rankele pridengusi kaktą, kaip Stepnovos Boriatinskaja.)

Apie kolektyvinį sodą, neatskiriamą daugelio kartų vaikystės dalį, susimąsčiau po dvigubos, t. y. keturių savaičių, perfrazuojant Miglės Anušauskaitės komiksėlį, privalomosios saviizoliacijos lietuvių literatūroje. Apie ją dar papasakosiu rudenėjant link žiemos. O dabar apie sodą – jo aprašymų, vaizdinių ir patyrimo pasigedau tekstuose, narstančiuose XX a. dešimto dešimtmečio gyvenimą. Nei Tumasonytės romane Remontas, nei Vaivos Rykštaitės romane Lizos butas, nepaisant tokios panašios tematikos ir sušmėžuojančių kolektyvinių sodų paminėjimo, kolektyvinio sodo fenomeno išskleidimo ir įliteratūrinimo nėra. Vienintelis dabartinės lietuvių literatūros tekstas, kuriame atpažinau savąjį sodo variantą – Ievos Toleikytės apsakymas „Prieš didelį veidrodį“ iš jos debiutinės knygos Garstyčių namas (2009).

Kita vertus, neišmatuojamai pasiilgtas mano Rokiškio Velniakalnio sodas ir lietuvių prozą persmelkusios 90s refleksijos sufleruoja štai ką – maniškė karta, spėriai gyvenanti ketvirtąją dešimtį, ima suvesti pirmąsias sąskaitas su savo gyvenimu. Tinkamai jį pastatę ant profesijos vėžių ir egzistencijos kelio galiausiai ima reflektuoti ir prisiminti praeitį. Ir todėl, bijau, vis daugiau bus nostalgijos vaikystei, pirmiesiems mokykliniams metams, tai pirmajai užsieninei kramtoškei ar tympoms iš Lenkijos. Bet lai visa tai būna, nes, cituojant Dainiaus Liškevičiaus naujausios parodos pavadinimą, tai yra tikrasis susisaistymas su vieta. Ir su savimi toje vietoje.

Tą rugsėjo 3-iąją, ketvirtadienį, kai vyko Liškevičiaus parodos AV17 galerijoje atidarymas, Didžiosios Britanijos knygų rinka išgyveno super ketvirtadienį. Laukiamiausią naujo leidybinio sezono dieną, kai leidyklos atskleidžia savo naujų ir būsimų knygų pavadinimus (Lietuvoje tą daro tik leidykla Tyto alba, pirmąjį rugsėjo pirmadienį spaudos konferencijoje pristatanti būsimas lietuvių autorių knygas). Šiemet vien Penguin Books pranešė apie 590 naujų knygų. Ir jų bus dar daugiau nei įprastą rudenį, mat koronavirusas daugelį pavasarį turėjusių pasirodyti knygų nuslinko į rudenį. Šiuos knygų skaičius sužinojau jau po parodos atidarymo, ir jie man sujungė vienovėn visą dieną nepaaiškinamai kankinusį letargą, akivaizdu, natūralų pasipriešinimą naujų leidinių, krentančių ant skaitytojų srautingu domkratu, srautui, ir Liškevičiaus atidarymo performansą – rituališką ir lėtą, įdėmiai vartant, senų ir pageltusių Šiaurės Atėnų deginimą židinyje. Taigi kiek iš tų naujų knygų srauto ištiks liepsnojimo likimas? O gal tas geresnis – tremtis į sodus, vasaros rezidencijas, kuriose spausdintas žodis lauks savo skaitytojo – jauno, smalsaus, kiek neišrankaus? Kiek knygų išliks ateičiai, klasikos sąrašams, galiausiai, kanonui? Ateities atsakomi klausimai, o kol kas lieku šioje – rudens, savo popierių ir sapnuojamo sodo su tingiomis rudeninėmis širšėmis perspektyvoje, susaistančioje amžinai.