Šį subjektyvios ir lengvos minties pasvarstymą apie pavadinime išvardytuosius įkvėpė du metų pabaigoje išleisti verstiniai romanai. Vladimiro Nabokovo Pninas (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, išleido Rara) ir Andrejaus Bitovo Simetrijos mokytojas (iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, išleido Vaga).

Nabokovo Pninas, skaitytas 2020-ųjų apibendrinimų ir virkaujančių išvadų pertekliaus fone, buvo it lašelinė, grąžinusi literatūrinę sveikatą ir nušveitusi knyginį nuovargį. Jis lėtinis, lemiamas knygų apžvalgas rašančiųjų nuolatinio bėgimo paskui Lietuvoje išleidžiamas knygas ir pavymui pasaulinių tendencijų, kurios vis labiau vienodėja ir panašėja. Užtenka puse akies ir atsainia rankele paskrolinti angliškuosius metų –iausių knygų sąrašus – net ir viršelių stilistinis vienodumas ima varyti nuovargį, nekalbant jau apie temų ir aktualumų diktatą prieš literatūrą ir visas kitas dabarties rėkiančias, tikiuosi, laikinas literatūrines madas.

Nabokovo Pninas buvo pirmoji knyga, kurią skaičiau, tiksliau, su kuria galynėjausi persirgusi Covid-19. Tai stipriai veikė skaitymo aplinkybes, pirmąkart gyvenime patirtus tokius neviltingus skaitymo, apie rašymą net nekalbu, sunkumus: nulinis skaitymo greitis, visų jėgų reikalaujantis susikaupimas ir iškart, po sakinio kito, iš pasalų kertantis specifinis nuovargis, kaustantis siaubu, kad niekada nebepajėgsi dirbti taip, kaip seniau. Tikiuosi, apie tai dar bus kalbama, nes ne karantino emocinių aplinkybių, o ligos lemtas negalėjimas skaityti prašosi dėmesio, kaip ir kiti postcovido sindromo neurologiniai simptomai: susikaupimo problemos, atminties spragos ar pakitęs uoslės veikimas – pirma turi apie tą kvapą pagalvoti, jį prisiminti, kad galėtum užuosti. Tokiu principu vyko ir manasis Pnino skaitymas – pirmiau reikėjo pagalvoti apie Nabokovą, jo kūrybos išskirtinumą, indėlį į literatūros tradiciją, kad gebėčiau prasibrauti pro sakinį kitą. Tad kukliai nutylėsiu, kiek kartų klampojau per pirmąjį skyrių ir su juo besigalynėdama klausiau savęs, o ką, jeigu per tą dabarties knygose pirmaujantį tendencingų, socialiai jautrių ir atsakingų temų ir problemų vikrų triukšmą atpratau skaityti klasikinę literatūrą? Tą, kurioje tarsi nieko ypatingo nevyksta, dėmesio neblaško įvykių srautas, nekalbama apie globalizaciją, teises ir pareigas, mažumas, nuoskaudas, istorines žaizdas ar konfliktus? Tiksliau, kalbama, bet neprikišamai, priekinėse gretose išsaugant literatūrą ir tą aukštos prabos literatūriškumą, kitus kūrinio sluoksnius susiguldyti paliekant skaitytojo vaizduotei. Pnino istorija, kai jau galiausiai ją deramai pačiupau, davė atokvėpio nuo pastarųjų metų literatūrą užkišusių vidutiniškai parašytų ir neretai neįdomių asmeninių liudijimų „pagal tikrus įvykius“, ir išryškino seną tiesą – vergavimas madoms vargiai būna kokybiškai parašytas, ką jau ten apie ilgaamžio skaitomumo perspektyvas, apskritai, ką ten apie literatūrą – tokią, kokią rašė ir kaip ją suprato Nabokovas.

Tik dabar į lietuvių kalbą išverstas nedidukas Nabokovo romanas yra tryliktas ir ketvirtasis, kurį autorius parašė angliškai, ir su kuriuo išgarsėjo Amerikoje. Pninas buvo publikuotas 1957 m., praėjus dvejiems metams po Lolitos. Tai septynių gyvenimo paveikslų pasakojimas apie rusų kalbos profesorių Timofejų Pniną, dėstantį Veindelio koledže ir svajojantį parašyti didelį veikalą apie senąją Rusiją. Pninas yra keistuolis, kalbantis komiškai laužyta anglų kalba, ir nuolat patiriantis neįprastų nepasisekimų su jį supančiu pasauliu. Jo istorija Nabokovas jautriai, bet švelniai ironizuodamas išryškino ilgus dešimtmečius emigracijoje gyvenančio rusų intelektualo portretą, negimtosios kalbinės aplinkos keliamas įtampas ir pastovias grumtynes su praeities šmėklomis, prisiminimų epizodais ir sapnais, kurie „vis dar persekioja pabėgėlius rusus net praėjus trečdaliui amžiaus po pasprukimo nuo bolševikų“. Tačiau tekste įdomiausia sekti nepatikimo pasakotojo figūrą ir kokiomis detalėmis Nabokovas į ją įrašo save (Vladimiras Vladimirovičius, domėjimasis drugeliais, garsus rašytojas, etc.), žavėtis poetiškais pasažais, ironiškais ir kritikos objektą kiaurai perskrodžiančiais, rašytojo charakteristikos meną atskleidžiančiais sakiniais apie literatūrą ir akademinį gyvenimą.

Skaitydama Nabokovą patyriau lėtą tekstinę atgaivą, kurią teikia geras pasakojimas, neverčiantis skaitytojo bėgti paskui siužetą, bet verčiantis it paskirais paveikslais grožėtis vienu ar kitu gyvenimo vaizdu ar kapitaliai parašytu sakiniu.

Apie siužetą užsiminiau neatsitiktinai – apie jį galvoti, kaip ir grįžti prie Nabokovo, privertė rusų literatūrinio postmodernizmo pradininku vadinamo Bitovo romanas Simetrijos mokytojas. Jo paskutinysis, publikuotas 2008 m., rašytas keturiasdešimt metų, su paantrašte: romanas aidas. Tikslinčiau: romanas žaidimas, romanas romane, pastišas, tikra literatūrinė šarada, nuo pirmųjų puslapių įtraukianti skaitytoją į literatūrinį šėlsmą ir žaismą – jis gaus skaityti visai ne Bitovo rašytą, o tik jo „iš užsienio kalbos“ išverstą, rašytojo E. Tired-Boffino romaną Simetrijos mokytojas, kurio kiekvieną skyrių, vertėjo nuomone, galima skaityti kaip atskirą kūrinį, bet jeigu skaitytojas „įveiks viską iš eilės ir išgirs aidą, sklindantį iš vieno skyriaus į tolesnį ir iš kiekvieno į kiekvieną, aptiks ir aido šaltinį, tai yra perskaitys ir patį romaną, o ne istorijų rinkinį“ (p. 13). Pradėjus skyrių po skyriaus įveikinėti, paaiškėja dar viena Bitovo abrakadabra – visi romano skyriai vienaip ar kitaip susiję su rašytoju Urbinu Vanoskiu, kai kurie jų yra tiesiog ištraukos iš Vanoskio knygų Musė laive ir Popierinis kardas.

Urbino Vanoskio personažas sugrąžino prie Nabokovo – Bitovo herojaus vardas yra Nabokovo, kūrybinio kelio pradžioje pasirašinėjusio Sirino slapyvardžiu, (beveik) anagrama. Nabokovo kūrybai būdingas susitelkimas į formą, stilių ir kalbą, o ne idėjas ar siužetą, skirtingiausiais būdais pasirodo ir Bitovo romane. Linkčiau manyti, kad Simetrijos mokytoją galima skaityti ir kaip menamą dialogą apie kūrybą ir literatūrą, ir su Nabokovu, ne tik su visa Vakarų romano tradicija (ją kūrusių pavardes, veikiančias romane, reiktų pradėti skaičiuoti nuo Laurence’o Sterne’o ir jo romano kritiką įkūnijusio Tristramo Šendžio, Charleso Dickenso dekonstruota maniera išguldytuose Pomirtiniuose Tristramo klubo užrašuose figūruoja Jerome’as K. Jerome’as, jau nekalbant apie visą plejadą, labiau baramų nei giriamų, rusų rašytojų, įskaitant ir patį Nabokovą). Rusų literatūrologas Mikhailas Epsteinas Bitovo kūrybai būdingą literatūrinę (savi)refleksiją ir naratyvų bei žiūros taškų daugialypumą rusų literatūroje prilygina tik Nabokovui.

Simetrijos mokytojas mane grąžino į disertacijos rašymo laikus, kai bandžiau perprasti dekonstrukcinį pasakojimą ir ieškoti jo Ričardo Gavelio kūryboje. Grąžino garsiosios Jacques’o Derrida frazės il n’y a pas de hors-texte bitovišku perrašu: „gyvenimas yra tekstas. Gyvenančiojo iki galo neperskaitytas. Bet ir tekstas yra gyvenimas! Kiekvienoje eilutėje turi slypėti tolesnės eilutės slėpinys. Kaip ir gyvenime – kitos akimirkos neapreikštumas“ (p. 19). Simetrijos mokytojas yra literatūros labirintas, tekstų atspindžių atspindys, kuriuo bandoma aprašyti neaprašoma – laiką ir pasaulio tvarką, tą geidžiamą simetriją: „O ką, jeigu viskas, kas yra, tai yra vienu metu? Praeitis, dabartis, ateitis, erdvė, greitis, laikas, tuštuma, mintis?“ (p. 150).

Skaitant Bitovo romaną, kuris yra tikras, vietomis net perdėm iliustratyvus, it pagal vadovėlinį aprašą, literatūrinio postmodernizmo pavyzdys (rašytas ne Bitovo nemėgtiems masiniams skaitytojams, o tarsi specialiai literatūros tyrėjams ir kritikams), neapleido mintis, kad Gaveliui tokio taip ir nepavyko parašyti – naudodamas postmodernizmo priemones jis vis tik liko modernizmo, konstrukcijos, o ne dekonstrukcijos pusėje, nors ja kaip reikiant sužaista Vilniaus pokeryje ir Paskutiniojoje Žemės žmonių kartoje. Kitas įdomus sutapimas, be fakto, kad abu patyrė deramų sunkumų publikuoti savo romanus sovietmečiu, tiek Gavelio, tiek Bitovo kūryba tuometės kritikos buvo kaltinta intertekstualumu ir intelektualumu. Gavelis tai pasitelkė visuomenės apmąstymui, koncentruodamasis į valdžios veikimo ir poveikio analizę, o Bitovas savo kūriniais siekė apmąstyti kūrybos procesą, reflektuoti rusų kultūrą ir literatūrą.

Tai matyti ir šiame, kol kas vieninteliame lietuviškai, Bitovo romane, per kurio išmoningą labirintą vingiuoja siužeto klausimas. „Viešpatie! Kurgi siužetas?!“ (p. 127) – šūkteli nepatikimas Vanoskio knygos ištraukoje veikiantis pasakotojas ir neilgtrukus atsidėjęs ima skaitytojui pasakoti apie siužeto Rusijoje neįmanomumą, nes „Rusijoje nėra siužeto – vien erdvė“ (p. 124) ir „Rusai negali turėti siužeto! Pas juos vis dar likimas…“ (p. 154). Šią teoriją netikėtu įsiveržimu į tekstą pratęsia ir knygos vertėjas Bitovas – staiga susierzinęs dėl verčiamo teksto neprofesionalumo, jis imasi trumpos paskaitėlės apie siužetą ir rusų literatūrą: „Rusiškas siužetas – tai jausmo (Čechovas), fantazijos (Gogolis), dar rečiau minties (Puškinas) siužetas – dėl to viskas taip paslaptingai mirga, jeigu moki įsiskaityti, ir taip neišverčiama į europines kalbas (kažkodėl išskyrus Čechovą)“ (p. 161). Kalbėdamas apie Puškiną, bandžiusį „išauginti europietišką siužetą rusiškoje dirvoje“, Bitovas pateikia ir jo kūrybai būdingą tą likimišką siužeto sampratą: tai tam tikras galutinis patirties – gyvenimo konstrukcijos supratimo – produktas, kurio kūrimą ir įsitvirtinimą rusų kultūroje nutraukė 1917-ųjų perversmas, „visus lyg ir begimstančius literatūrinius siužetus paskandindamas realių siužetų kraujyje“ (p. 162).

Skaitydama šiuos Bitovo pasažus susimąsčiau ir apie nuosavą lietuvių literatūrą. Juk jai irgi tinka šitos pastabos, jos siužetai irgi pastoviai kaunasi su likimu – neretai iki jo nepriaugdami, užsimurkdę, kaip tiksliai pastebėjo bičiulė, įskaudintame niauzgime, nutolusiame nuo jausmo ar fantazijos, ką ten apie mintį. Vos prasidėję lietuvių kalba dėliojami literatūriniai siužetai taip ir nespėjo deramai – anot Bitovo, mažiausiai per tris kartas – išsiskleisti, nes jau po kartos paskendo – ir karo kraujyje, ir sovietinėje okupacijoje, per kurią sukurta didžioji dalis tekstų, kaip ir jų kritika, vis ieškojo atitikimo sistemos leidžiamoms schemoms. Tarp jų buvo ir ideologiškai teisingas gyvenimas, taigi ir siužetas, nors pastarąjį 1975 m. tekste apie lietuvių prozą „Iš iliuzijų nubudus“ Albertas Zalatorius išskiria beveik kaip elitinį: „Žinoma, išprususiam skaitytojui būna įdomu pasekti romano ar novelės siužetą, pabendrauti su personažais, sužinoti jų būsenas ir likimus, bet stipriausiai jį vis dėl to veikia kontaktas su pačiu pasakotoju, tegul ir labai pasislėpusiu, bet juntamu iš intonacijos, bendrų etinių principų, minties skvarbumo ir žodžio jėgos“ (Albertas Zalatorius, Prozos gyvybė ir negalia, Vilnius: Vaga, 1988, p. 60). Tad galbūt neatsitiktinai, vengdama ideologinio diktato, lietuvių literatūra savo stiprybę sovietmečiu sukoncentravo novelistikoje, kur siužeto galių įgyja stilius ir kalba, kurioje matomiausiai veikia ir Zalatoriaus minimas pasakotojas, į kalbą sudėdamas tą skvarbumą ir jėgą. Ir čia man jau pritartų Bitovas, savo paskaitėlę apie siužetą tęsdamas kalbiniu aspektu:

Visi mūsų siužetai vis dar tebėra mūsų „didžiosios ir galingosios, tiesiakalbės ir laisvos“ žodyne… Mes vis dar tebegyvename kalboje, o ne siužete (sriuboje, o ne main course – ne antrajame patiekale, o pirmajame), užtat duona užsikandame ir degtine kaip tiesa užgeriame. Siužetas mums – vis dar pramanas, melas, netiesa, „gyvenime taip nebūna“. Vis norim sąžiningiau. Tskant, laukiame. O su verstinėmis knygelėmis, tskant, labiau skaitom-ės. Nes jiems galima, nes netiesa, ne apie mus, o apie juos. (p. 162)

Geresnio atsakymo į vis išgirstamą klausimą – kodėl lietuvių autoriai negali rašyti kaip užsieniečiai?! – net ir nerasčiau. Man vis dėlto įdomiau, kodėl lietuvių literatūra vis dar stringa su tuo siužetu? Nes, kad stringame, akivaizdu, kaip ir skaitom-ės su verstiniais siužetais, ypač žanrinės literatūros, kurioje jie yra pagrindinis kūrinio variklis. Negi iš tiesų, kaip rašo Bitovas, jiems galima, o mums – ne? Jau net ir pamečiau skaičių, kiek kartų aš ir kiti klausė, kad ir apie lietuviškąjį detektyvą – vis viltingai laukiame, kuklių paraiškų per pastarąjį dešimtmetį būta, bet į nieką daugiau, kad ir dviejų knygų literatūrinę tendenciją, tai, deja, neišaugo. Kita vertus, o jeigu išaugtų, ar nepultume piktintis, kad ir vėl kažkaip ne taip nei pasaulyje?

Grįžtant prie Bitovo rusiško siužeto, derėtų klausti, ar turime lietuviškąjį? Gavelis buvo įsitikinęs, kad turime, ir deramai jį, greta egzaltuotos lietuvybės, iškoneveikė romano Jauno žmogaus memuarai dvyliktame laiške, kur Ciparis Kelertui iš anapusybės guodžiasi: „ieškojau, labai ieškojau savo tautos savojoje tautoje, bet taip ir neradau. Labai geidaučiau sužinoti, kas ir kada išrado tą lietuvį, apie kurį rašoma gausybėje knygų, apie kurį tolydžio šnekama – baisiausia, net intymioj draugėj, prie kavos puodelio ir taurelės. Kas išrado fatališkąją „žemdirbių tautą“?“ (Ričardas Gavelis, Jauno žmogaus memuarai, Vilnius: Vaga, 1991, p. 106). Būtent ji, kaip ir belyčiai metafiziniai sliekai, įkūnijantys visas bejėgiškumo ir prisitaikymo formas, anot Cipario, dominavo lietuvių literatūroje, taip neprimenančioje galimą jei ne siužeto, tai bent likimo variantą: „Knygų lietuvis išties buvo žemdirbys, pasyvus kaip pati žemė. Visos jo savybės buvo pernelyg jau panašios į dvasinę impotenciją. […] Knygų lietuvis gyveno kaži kokį ikiintelektinį gyvenimą, jis negebėjo ir nenorėjo mąstyti, jis vien tik jautė – kuo liūdniau ir bejėgiškiau, tuo geriau“ (ibid., p. 107).

Jausmų likimas irgi įmanomas, bet tam reikia labai gero literatūrinio parako, kad parašymas būtų ir siužetiškas, ir kokybiškas literatūriškumo prasme. Todėl galvojant apie lietuvių prozą, norisi nusimesti iliuzijas – siužetų, kaip ir likimų, turime, bet jei taip priekabiai, kiek išties gerų? Užtektume vienos ar abiejų rankų pirštų jiems suskaičiuoti? Galvodama apie paskutiniųjų metų lietuvių romanus, tarčiau, kad nelaimi nei siužetas, nei likimas, laimi praeitis ir konkretus laikotarpis, kuriame likimai tėra iliustracijos, ir dažniausiai to dramatiškai spalvingo, nebepakartojamo gyvybingumo XX a. dešimto dešimtmečio.

Skaitydama Bitovo Simetrijos mokytoją įsinorėjau analogiško lietuviško romano – pasiutusiai įkyriai demonstruojančio savo literatūriškumą, ieškančio lietuviškojo siužeto, reflektuojančio tradiciją ir ją kūrusius, patį rašymo procesą. Noriu grožinio teksto, kurį skaitant mintyse atokvėpingai kikentum – kokia laimė, kad be seriališkumo galimybės ir neekranizuotinas! Mat su siaubeliu laukdama geriausio Gavelio romano lietuviškos ekranizacijos, estetinį jausmą maloninau žiūrėdama Karolio Kaupinio filmą Nova Lituania, apie kurį visiems, ir kritikams, atsakyčiau klausimu retoriniu, Bitovo maniera: siužetas, likimas ar gera ir įsimenanti (kino) kalba?