„Jau vasaris baigias / Nebus šalta ir pilka / Jau vakarai trumpesni / Pasiilgau gėlių“, – šiomis Marijaus Šnaro dainos eilutėmis daugybę metų skamba vasario pabaiga. Paskutinis vasario sekmadienis, žymintis dar vienos Vilniaus knygų mugės pabaigą, šviesa už lango po septynioliktos valandos ir viltingas jausmas, kad išgyvensime. Kad dabar jau tikrai bus – daugiau šviesos, saulės, šiltieji metų laikai su savo žalumom, žydrumom, pavėniom, žiedais ir vaisiais.
Vasaris – vienas keisčiausių mėnesių metuose, kasmet demonstruojantis, kiek daug reikalų sutelpa į trumpiausią metų mėnesį. Kol gyvenau pagal lietuvišką akademinį kalendorių, vasaris būdavo naujas lapas: naujas semestras ir artėjantis pavasaris, devintus metus gyvenant pagal lenkiškąjį – vasaryje sutelpa rudens semestro sesija, atostogos ir vasaros semestro pradžia. Per vasarį išsidėlioja kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimas, metų verstinės knygos rinkimų sąrašų sudarymas, pasiruošimas knygų mugei ir tikrasis darbas per ją. Neretai vasaris būna ir gausiausio skaitymo mėnuo – visi savaitgaliai, Vasario 16-oji kupini nepertraukiamo skaitymo, lydimo ne tik įprastinių skaitymo procedūrų, bet ir antrojo plano – skaitant išsyk galvoti klausimus ir kurti moderuosimų renginių knygų mugėje dramaturgiją. Šiemetiniai vasario skaitiniai ir knyginiai nutikimai neplanuotai sugulė į keturias skirtingas grupes, skaitymo chronologijai atitinkant keturias mėnesio savaites.
Pirmoji savaitė. Autofikcijos veidai
Žinau, kad imu atsibosti su savo kalbomis apie autofikciją (it kokia fiksacija), bet išvengti jų nepavyks, nes vasario pradžioje lietuviškai pasirodė ilgai, nuo 2022 m. spalio 6 d., kai Švedijos akademija paskelbė Annie Ernaux Nobelio premijos laureate, lauktas jos beveik svarbiausias kūrinys Metai (iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė, Baltos lankos). Tai vienas retų Ernaux tekstų, kuriame ji atsitraukia nuo jai būdingo intymaus kalbėjimo iš „aš“ perspektyvos ir imasi kalbėti „mes“, savo kartos, gimusios Antrojo pasaulinio karo metais, vardu. Knyga Prancūzijoje išleista 2008 m. vasarį, pasaulyje išpopuliarėjo 2019 m., kai angliškasis Alison L. Strayer vertimas buvo įtrauktas į trumpąjį International Booker Prize sąrašą.
Ernaux Metai aprėpia šešiasdešimt penkerių metų laikotarpį, pasakojimas dėliojamas chronologiškai nuo 1941 iki 2006 m., išlaikant dvigubą žvilgsnį – pasakojant savo asmeninį ir savo kartos bei šalies gyvenimą, taip atskleidžiant individualią būtį istorinio laiko kontekste ir sukuriant kolektyvinės atminties atspindį individualios atminties ekrane. Rašytoja jai būdingu tikslumu ir taupumu, aštria ir nenuolaidžiaujančia kalba fiksuoja, kaip keitėsi daiktai, papročiai, vaizdiniai, „idėjos, įsitikinimai ir jausenos, kaip transformavosi žmonės ir subjektas“. Ernaux fragmentiški memuarai išsaugo žanrui būdingą epiškumą, prisiminimai virsta epochos kelrodžiais, kurie padeda „išsaugoti ką nors iš laiko, į kurį jau niekada negrįšime“.
Kitokį nei Ernaux atvirumo registrą demonstruoja danų rašytojos Toves Ditlevsen romanas Veidai (iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė, Tyto alba). Išgarsėjusi autofikcine Kopenhagos trilogija, romanu Veidai Ditlevsen kiek nutolsta nuo autobiografiškumo (nors sąsajų esama) ir imasi nagrinėti vidinio pasaulio įtrūkius. Romano pagrindinė herojė Lisė Mundus, garsi ir žinoma rašytoja, paralyžiuota sėkmės ir šlovės naštos, vyro neištikimybės ir rašymo krizės. Lisos kasdienybė užpildyta nerimo ir paranojos, kad visi šeimynykščiai susimokę prieš ją. Sąmokslo kulminacija ir Lisės noras pailsėti, „neegzistuoti kitų žmonių sąmonėje“, baigiasi psichiatrijos ligoninėje, kurios epizodas šiurpiai tikroviškas, parodantis, kaip tikrovė, kai gyvenimas praranda pusiausvyrą, virsta skaudžiai žeidžiančia provokacija.
Veidų metafora Ditlevsen apmąsto žmogų ir jo turinį, su seniai nunešiotais jausmais ir mintimis, su realybės trapumais, neįgyvendintais siekiais ir viltimis, parodo, kaip kiekvieno veidas ir tikrovė kinta susidūrus su kitais. Tai pasakojimas apie savąjį „aš“, jo balsų, veidų ir prisiminimų chaosą, kurį ne visada, kaip rodo Lisės atvejis, pasiseka suvaldyti.
Pirmąją vasario savaitę ir išpažintinių pasakojimų skaitymą simboliškai vainikuoja naujausios, vasario 6 d. išleistos, kanadiečių rašytojos Sheilos Heti autofikcinio dienoraščio Alphabetical Diaries įsigijimas. Kol kas lėtai iriuosi per raidę A ir gausėjančius straipsnius apie Heti metodą – kaip iš dešimties metų dienoraščių ji atrinko 55 000 žodžių ir sudėliojo juos sakinių abėcėlės tvarka naudodamasi Exceliu.
Antroji savaitė. Kūrybos ir atminties kelionė
Naujausias, aštuntasis Sigito Parulskio romanas, įsimintinu pavadinimu Kaip aš mečiau (Alma littera) ir gyvybingu viršeliu, kuriame Hieronymo Boscho triptiko Žemiškųjų malonumų sodas fragmentas. Romano istorija balansuoja tarp sėkmės ir nesėkmės: herojus Sigitas bando mesti rūkyti ir šitas žemiškojo malonumo atsisakymas virsta savotiška atminties ir vaizduotės kelione, arba, kaip nekart sakoma romane, kalbėjimu su savo protu. (Kas yra kūryba, jei ne kalbėjimas su savo protu?)
Apie rašymą kaip kelionę autorius užsimena ir savo beveik manifestiniame žodyje ant galinio knygos viršelio. Žinau, kad rašytojui nerūpi žanrinė priklausomybė, tą deklaravo ant 2018 m. knygos Amžinybė manęs nejaudina galinio viršelio: „Galbūt per ilgai, per daug rašau, galbūt dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau neberūpi žanro kanonas ir nebeturiu noro dėl ko nors įtikinėti, įkalbinėti, koketuoti“. Tačiau literatūros tyrėjams žanras vis dar svarbus, tad drįsčiau romaną Kaip aš mečiau priskirti prie autofikcijos: veikėjo vardas sutampa su autoriaus vardu, sutampa ir biografijų geografija bei faktai. „Tai rašytojo, o ne istoriko ar memuaristo kelionė, todėl seniai nesuku sau galvos dėl autobiografiškumo, asmeniškumo, istoriškumo ir panašiai. Kaip sakė vienas poetas, tu Jį prasimanei, o Jis – tave“, – tai jau nuo Kaip aš mečiau galinio viršelio. (Beje, skaitant Kaip aš mečiau, keliauti ima ir skaitytojas per ankstesnius rašytojo tekstus, bandydamas atsekti kas iš kur, kaip perkurta, kaip naujai plėtojama. Naujajame romane esama visko po truputį: iš Parulskio eseistikos, poezijos, romano Nutylėtų lelijų miestas, iš apysakos Stingstančio laiko kasyklos.)
Šį Parulskio romaną skaityti buvo gera ir savaip pasiilgta, jis kupinas parulskiškų dichotomijų, ryškinančių mąsliąją ir nepažiniąją, tamsiąją pasaulio ir egzistencijos pusę: viršus–apačia, kūnas–siela, gyvybė–mirtis, dabartis–praeitis, sacrum–profanum, Erotas–Tanatas, etc. Istorija apie bandymą mesti rūkyti virsta pasakojimu apie tai, kad pirmutinis ir pamatinis mūsų priklausomybės santykis yra su pačiu gyvenimu, prie jo esame pririšti nematomu ir nežinomo ilgio gyvybės siūlu.
Romano Kaip aš mečiau pristatymas knygų mugėje vyko atvirkščia tvarka: ne aš klausinėjau autorių, o autorius mane. Buvo gera sugrįžti prie pamatinių literatūros elementų: struktūros, intertekstualumo, unikalaus ir atpažįstamo stiliaus, rašytojo atpažįstamumo klausimų. (Prie to, ko viešumoje dominuojantis emocinis perskaitymas ir vertinimas – kur meno kūriniai paliečia ir iš jų išsinešama – nepastebi ir gal net nepažįsta.) Skaitant Kaip aš mečiau, buvo gera grįžti prie Parulskio pasakojimo: „galiausiai atsisukęs į savo gyvenimą pamatai, kad jis yra istorijų kamuolys, ir tu atsimeni tik dalį tų istorijų, tik fragmentus, todėl sėdi kaip vaikas prie dėlionės ir mėgini sudėlioti trūkstamus gabalus, ir dėlioji tik tas istorijas, kurios tau mielos, nes nemielos pačios lenda iš tamsos, pačios randa kelią į tavo naktinius budėjimus, kai atrodo, kad galva išsitaškys kaip arbūzas, jeigu dar kartą pagalvosi apie tą ar kitą šlykščią istoriją, nutikusią kadaise, jau manei, kad ją užmiršai, bet ji vis išnyra kaip mėšlas, neskęsta, nenuplaukia, tik sukasi ir sukasi tavo kaukolės unitazo skylėje“ (p. 236).
Trečioji savaitė. Gyvenimo ir literatūros architektūra
Visą ilgąjį šventinį Vasario 16-osios savaitgalį ruošiuosi leidyklos Lapas pokalbiui „Apie namus ir architektūrą literatūroje“ – esu įkritusi į Georgeso Pereco Gyvenimas vartojimo instrukcija (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, Lapas). Skaitosi lengvai ir taip įdomu tos skirtingos fikcinės Simono ir Kriubeljė gatvės vienuolikto namo gyventojų istorijos, nesibaigiantys daiktų ir objektų sąrašai (tiek paveikslų aprašymų viename kūrinyje gal dar neteko skaityti), kad nuliūstu, kai knygą baigiu. Šis 1978 m. publikuotas Pereco romanas laikomas jo magnum opus. Manau, kol kas esu pakrapščiusi tik pirmąjį šios išmoningos literatūrinės gyvenimo dėlionės sluoksnį, pasiekti ir jas visas perprasti galėtų gal tik prancūzų literatūros specialistai. Man šis romanas apie tai, kokią temų visatą kuria vienas namas ir jo gyventojai, tai istorijos, klausiančios, ką žinome apie žmones, greta kurių tame pačiame name gyvename? Jas pasakodamas Perecas demonstruoja savo amato įvaldymą, išbandydamas praktiškai visus galimus literatūrinius žanrus ir pasakojimo būdus. Tad taip, Gyvenimas vartojimo instrukcija gali būti perskaitoma ir kaip literatūros metafora.
Po Pereco išsyk keliuosi į kitą namą, į J. G. Ballardo Aukštnamį (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, Lapas) ir distopinę viziją, kaip namas, kuriame gyvenama, gali paveikti. Nebūtinai gerąja prasme. 1975 m. publikuotas pasakojimas apie keturiasdešimties aukštų ir tūkstančio butų namo gyventojų kovas virto savotišku visuomenės pjūviu, demonstruojančiu, kaip vertikali hierarchija gali išmušti iš vėžių, išprovokuoti brutalumą, pasidavimą instinktams, kaip viršų paima minios primityvizmas ir įsigali minios smurtas. Ballardas parodo, kas nutinka, kai kabantis rojus virsta pragaru, kai įsigyvendina nuosmukio trajektorija ir namas virsta kalėjimu.
Šie du romanai, publikuoti aštuntajame dešimtmetyje, vienijami pastato istorijos ir gyvenamo namo hermetiškumo, skirtingais būdais pasakoja apie žmones ir kaip jų gyvenimus veikia erdvės, kuriose gyvename, kokias istorijas slepia fasadai.
Norėdama atsikvėpti nuo architektūros dar spėju iki darbymečio beveik stačia galva įpulti į Manto Adomėno trilerio Moneta & labirintas (Baltos lankos) antrąją dalį, kurioje tęsiama išmoningai supinto idėjų trilerio (už šio termino pasufleravimą ačiū Rasai Drazdauskienei) intriga ir vis labiau ima ryškėti Didžiojo Žaidimo, tos giliosios geopolitikos schemos kontūrai. Romane esama ir begal įtaigaus, maginę Kremliaus struktūrą ir jo architektūros ezoterinę simboliką paaiškinančio skyriaus apie… architektūrą! Adomėnas interviu yra pripažinęs, kad šiame skyriuje, vieninteliame visame romane, „viskas yra pagrįsta istoriniais faktais ir istorine medžiaga“. Neslėpsiu, kad knygą ryte prarijau ir perskaičiusi autoriaus žodį pagalvojau, kad tokios šnipų trilerių gausios metų pradžios net neprisimenu: pirmosiomis sausio dienomis skaičiau Bernardo Gailiaus Agentę (Aukso žuvys), visą sausį po darbų kaip atokvėpio medalį žiūrėjau puikų serialą su Gary Oldmanu Slow horses, apie suklydusius MI5 agentus, o vasarį pagaliau sužinojau nuo lapkričio kabojusį didžiojo klausimo, kaip sekėsi Adomėno žvalgybininkui Tomui Narvydui viską išsiaiškinti, atsakymą.
Ketvirtoji savaitė. Dvidešimt ketvirtoji Vilniaus knygų mugė
Prasidėjus mugei, šventas ramybės laikas paroje priklauso tik ryto kavai. Paskui prasideda stresas ir bėgimas – per renginius, stendus, draugus ir pažįstamus. Neretai taip nutinka, kad pavyksta sudalyvauti tik tuose renginiuose, kuriuose oficialiai dalyvauji. Daug kas buvo pasižymėta programoje, bet dubliavosi su kitais įsipareigojimais ir susitikimais. Gėda prisipažinti, bet faktas, sąžiningai pilnai kaip eilinė žiūrovė išklausiau du renginius: labai įdomų Irenos Vaišvilaitės ir Undinės Radzevičiūtės šortą ir Nerijaus Šepečio knygos Holokausto postsekuliarumas: Tarp kritikos ir supratimo (Vilniaus universiteto leidykla) pristatymą. Taip ir likau nenuėjusi iki Muzikos salės ir neįėjusi pas Undinę Radzevičiūtę, Norbertą Černiauską, Mantą Adomėną, Mariją Drėmaitę.
Nors pati buvau komisijoje, tačiau tai nemažina džiaugsmo, kad knygų mugės šeštadienį Kūrybiškiausia 2023 metų knyga paskelbtas Danutės Kalinauskaitės romanas Baltieji prieš juoduosius (Tyto alba). Ir Metų knygų rinkimo penketukai šiemet nekelia dramų ir vėjų, priešingai nei pernai. Apskritai po ilgo laiko mugė buvo rami ir kai jau buvau pagalvojusi, kad gal net ir nuobodoka, smilkinin kalė sena draugė migrena. Taigi po trijų darbo dienų lėtai apžiūrinėdama knygų mugės turtą, jį klasifikuoju taip:
– netikėčiausia knyga – pirmasis britų filosofo Rogerio Scrutono vertimas į lietuvių kalbą Modernioji kultūra (iš anglų kalbos vertė Augminas Petronis, Margi raštai);
– filosofijos lentynai – Jano Patočkos Platonas ir Europa (iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas, Phi knygos), Søreno Kierkegaardo Baimė ir drebėjimas (iš danų kalbos vertė Jolita ex-Adomėnienė, įvadą ir paaiškinimus parašė, bibliografiją ir rodykles sudarė Viktoras Bachmetjevas, Hubris);
– gyvenimo po mugės jausmui – Byung-Chul Hano Nuovargio visuomenė (iš vokiečių kalbos vertė Tomas Sodeika, Kitos knygos);
– dešimtmečiui daktarystės – Dariaus Žiūros Diseris (Kitos knygos, Vilniaus dailės akademijos leidykla);
– profesijos kraujo tyrimui – Roberto Calasso Leidėjo menas (iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko, Lapas);
– istorijos vaizduotei, paneigusiai negalimybę – Norberto Černiausko Fado: trumpa neįvykusi Lietuvos istorija (Aukso žuvys);
– pasiilgtam gero žurnalo skaitymui – antrasis 15min žurnalas apie knygas Penkiolika.
Vasario 29 d.
Einu Varšuvos Karališkuoju traktu, kaip ir kasmet (devintus metus iš eilės) jaučiu tą knyginį vasario nuovargį, kurį glosto pavasariop pasikeitusi šviesa, Varšuvos ciongai ir guodžiančios Alfonso Andriuškevičiaus eilutės:
Ir šitaip buvo įveikta žiema:
su nuostoliais, praradus dalį sielos.
Kaip susigrąžinti bent dalį sielos, įtariu, žinau. Bus išsitraukta pavasarinė artilerija: smilkalinė rožė, Krzysztofo Warlikowskio spektakliai Krum ir Elizabeth Costello, gero džiazo vakarai ir ilgų pasivaikščiojimų vienu ypu kertant Arkadios, Promenados, Morskie Oko, Karališkųjų Lažienkų ir Ujazdowskių parkus kupinos dienos.
