Besibaigiant pavasariui vieno pokalbio su kolega metu nutarėme, kad mūsų profesijos žmonių atostogos yra įstabiai fikcinis dalykas. Nes vis tiek nuolat ką nors rašai-skaitai-duonos prašai, virš kasdienybės it Damoklo kardas kaba eilinis dedlainas, ir net jei išpuoli kur nors prisimatuoti atostogų formą ir atsikvėpti nuo raštų, pavyzdžiui, žvalgant muziejus, mintys vis tiek zuja, smegenys sukasi, bandydamos čia pat pamatytą ar sužinotą informaciją pritaikyti tam, apie ką tuo metu mąstai ar rašai. Kita vertus, išsiskleidusi vasaros scenografija ir pakitęs miesto bei šviesos ritmas nori nenori priverčia kiek perorganizuoti įprastą kasdienybę. Tad žinodama, kad šiemet vasara Vilniuje bus bibliotekos pavėnioje ir be atostogų kontūrų, paskutines Varšuvos gyvenimo savaites ėmiau pildyti trumpais, bet atpalaiduojančiais ir nuo rašymo rutinos ilsinančiais pasiganymais – po tekstus, gatves ir muziejines erdves.
Lengva atostogų imitacija prasidėjo paskutinį gegužės savaitgalį Vroclave, kurio tvanka su staigiomis liūtimis, Oderio ir jo intakų vandenys, architektūros ir gyvenimo kontrastai (vien ko verta pasaulio aeropresso čempiono kava turguje, kurią tenka gerti greta laidotuvių vainikų kiosko) geba išmušti iš koordinačių asmeninį kompasą. Įprastai jį suderinti padeda menas. Antai 2022 m. gegužę tam pasitarnavo tuo metu Vroclavo nacionalinio muziejaus Keturių kupolų paviljone eksponuota, tikrai neperdėsiu sakydama, įspūdinga lenkų menininkės Magdalenos Abakanowicz (1930–2017) retrospektyvinė paroda Abakanowicz. Totalna. (Po Vroclavo didžioji dalis darbų iškeliavo į parodą Londono Tate muziejuje.) Kaip ir išduoda pavadinimas, paroda buvo totalna – Abakanowicz išskirtinių kūrinių, didžiulių tekstilinių skulptūrų abakanų,įspūdis liko nepranoktas, tad šiemet, trumpai permetusi Žemutinės Silezijos sostinės parodų pasiūlą, nutariau tiesiog mėgautis miestu ir į jį atvijusiais darbiniais reikalais, kurių pertraukose spėta ir paflâneusint, ir Berlyną Vroclave patirt, ir bičiulius aplankyt. Ir vidinis kompaso stygavimas šįsyk nutiko ne Vroclavo erdvėse, o traukinyje grįžtant į Varšuvą – ėmiausi pernai Pulitzerio premija apdovanoto amerikiečių rašytojo Hernano Diazo romano Pasitikėjimas (iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė, Baltos lankos). Tai keturi romanai romane – istorija apie art deco laikotarpio genialų Volstryto finansininką pasakojama iš keturių skirtingų pozicijų, kurios subtiliai viena kitai prieštarauja, o kai kurią informaciją ir paneigia. Tai gerąja ir pasiilgtąja prasme literatūrinis romanas, primenantis pamatinę šio meno taisyklę: viskas priklauso nuo to, kas ir kaip pasakoja (keturiems skirtingiems pasakojimams pasitelkiami keturi skirtingi balsai ir žanrai: romanas, autobiografija, memuarai, dienoraštis). Diazo pasakojama istorija keliasluoksnė: asmeninis mitas, šeimos įtakos, Niujorkas, pinigai ir jų mąslus fiktyvumas, nematomas moterų vaidmuo ir jų nutildyti balsai. Pats rašytojas, kalbinamas jo romanui patekus į Bookerio ilgąjį sąrašą, sakė, kad jį domino pinigų tabu ir jį lydintys disonansai, kuriuos pastebėjo besiruošdamas romano rašymui: „Pirma, moterys visiškai ištrintos iš pasakojimų apie kapitalo kaupimą; antra, romanų apie pinigų uždirbimą yra labai mažai – grožinėje literatūroje pinigai beveik visada jau būna uždirbti“ (https://thebookerprizes.com/the-booker-library/features/hernan-diaz-interview-trust).
Pasitikėjimu Diazas ne tik sukuria dar vieną Didžiojo Getsbio variantą (išryškindamas nematomą, sociumo lemiamą, bet išties idėjas generuojantį moterų vaidmenį), bet ir sprendžia vieną svarbiausių literatūros lygčių: kur brėžti ribą tarp fakto ir fiktyvumo? Ar literatūros galia pakeisti ir perkeisti tikrovę nesugriauna (auto)biografijos patikimumo, jei tik toks išvis įmanomas? Diazo Pasitikėjimą galima skaityti ir kaip rašymo laboratoriją, literatūros kūrinio architektūrinę išklotinę ir biografijų rašymo studiją.
Šventišką Boże Ciało, Dievo Kūno arba Devintinių keturdienį pasitikau su seniai reikėtu ir ilgai lauktu Gertrudes Stein Alice B. Toklas autobiografija lietuviškuoju leidimu (iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Kitos knygos). Ši 1933 m. publikuota vienos garsiausių modernisčių ir XX a. pirmos pusės meno kolekcionierių knyga, išgarsinusi autorę, ko gero, lieka žinomiausiu Stein kūriniu. Tai savotiškas (auto)biografinis pokštas – Stein savo gyvenimo istorijai pasakoti skolinasi savo gyvenimo bendrakeleivės Alice B. Toklas balsą, ir ši knyga, priešingai nei nurodo pavadinimas, yra ne Toklas autobiografija, o Stein biografija, pasakojanti apie legendinio Stein salono Paryžiuje, Fleriuso gatvėje 27, svečius ir garsiuosius šeštadienių vakarus, apie bendrą Gertrudes ir Alice gyvenimo laiką nuo 1907 iki 1932 m. Tai pasakojimas, „kaip dvi amerikietės atsidūrė meninio judėjimo, apie kurį išorės pasaulyje tuomet niekas nežinojo, centre“.
Šia knyga Stein nutapė modernizmo epochos, kuri vėliau buvo pavadinta jos legendine fraze prarastųjų karta, portretą. Jam netrūksta nei genijų anei jų žmonų – net paliko įdomu, kiek kartų kokia garsi meno istoriją rašiusi pavardė čia paminėta, bet ir be skaičių akivaizdu, kad daugiausia pasakojimų apie ilgametę Pablo Picasso ir Stein draugystę. Skaitant gausius Paryžiaus meno scenos epizodus, išryškėja Stein portretistės talentas – kaip ji charakterizuoja kitus ir kaip Toklas balsu reflektuoja savo amerikietiškąją tapatybę, primindama, kodėl, net ir daugiau nei pusę gyvenimo praleidusi Paryžiuje, ji iki kaulų smegenų liko amerikiete, kurios amatas yra rašymas, o kalba – anglų. Įsimintinus XX a. pradžios Paryžiaus meno salonų aprašymus pertraukia Pirmojo pasaulinio karo epizodas, laikas, kada pasaulis prarado pusiausvyrą, žmonės natūraliai iškriko, o senasis gyvenimas baigėsi. Knygoje ne kartą pabrėžiama, kad „savo kūryboje Gertruda Stein visada buvo užvaldyta intelektinės aistros kuo tiksliau aprašyti vidinę ir išorinę tikroves“. Tai atspindi tas žaismas autobiografijos žanru, atskleidžiantis (ne)fiktyvumo dėmenį.
Po Devintinių savaitgalio atėjo Europos Parlamento rinkimų sekmadienis, kuris, po balso atidavimo LR ambasadoje, buvo suplanuotas su pasiganymais po muziejus ir skirtingus Varšuvos rajonus. Kelionė prasidėjo Muranówe, buvusiame geto rajone, kuriame dabar veikia Lenkijos žydų istorijos muziejus Polin. Jo laikinoji paroda „(po)ŽYDŲ… Opatuvo štetlas Mayerio Kirshenblatto akimis“ – tai vieno štetlo istorija, pasakojama piešiniais, kuriuos būdamas septyniasdešimt ketverių, paragintas savo šeimos, ėmė piešti Mayeris Kirshenblattas (1916–2009). Savamoksliam dailininkui piešimas tapo būdu prisiminti ankstyvąjį gyvenimą ir žydiškus papročius Opatuve, kuriame 1916 m. Kirshenblattas gimė ir gyveno iki emigracijos į Kanadą 1934 m. Parodoje eksponuojama nemaža dalis viso beveik 300 piešinių korpuso, kuris įspūdingas savo kasdienybės vaizdiniais ir veiksmais, leidžiančiais rekonstruoti kasdienį žydų gyvenimą iki Holokausto. Tenka prisipažinti, kad už mėgėjiškus piešinius man įdomesni buvo juos lydintys komentarai, istorijos, kurių vis dar stinga, kad būtų galima rekonstruoti praeitį. Paroda tikrai netikėtai nustebino, regis, nupūtė dulkes nuo nepažinios štetlo kasdienybės ir kartu paragino pagalvoti apie atminties veikimą – kartais nutilę pasakojimai atgyja ne žodžiais, o vaizdiniais.
Nuo Polin muziejaus per Krasinskių parką kojos pačios atvedė iki neseniai atidarytų rekonstruotų Krasinskių rūmų, kurie dabar veikia kaip Lenkijos nacionalinės bibliotekos filialas. Lūkesčių būta daug, tačiau akivaizdu, kad kol kas biblioteka rūmuose tik bando įsiveiklinti, nes esamos ekspozicijos be aiškios struktūros ir nuorodų lankytojui, beveik niekur nėra informacijos, kodėl rodomi būtent šie, o ne kiti eksponatai. Žodžiu, pabirę vieniši rankraštinių ir senųjų leidinių lobių akmenėliai. Bibliotekos dvasios (kol kas) jokios, užtat rūmai atremontuoti efektingai – marmuras, kandeliabrai, įspūdingos erdvės, skulptūros, sienų ir lubų lipdiniai. Kad ir kaip tuo grožėčiausi, kaip sakytų britai, tai ne mano arbatos puodelis.
Gal dėl to iš Krasinskių natūraliai buvo patraukta kiton upės pusėn, į Saska Kępa – rajoną, kurį visuomet aplankau sulapojus žalumai. Tai nuostabus modernistinės architektūros perlas – prie Varšuvos miesto rajonas buvo prijungtas 1916 m. ir greitai tapo vienu labiausiai augančių, jame XX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje kūrėsi turtinga vidurinioji klasė, savo namų architektūrą patikėjusi pirmiesiems Varšuvos politechnikos architektūros studijų absolventams, tuo metu sekusiems Le Corbusier idėjomis. Dėl to, kad buvo kitoje Vyslos pusėje, toje, kur sovietai laukė ir žiūrėjo, kaip naciai sistemingai naikina Varšuvą, rajonas išliko ir beveik nepatyrė jokių nuostolių Antrojo pasaulinio karo ir Varšuvos sukilimo metu, kaip, beje, ir komunistiniais laikais. Įdomu, kad gyvendama Mokotówe, viename didžiausių Varšuvos rajonų, kurio senojoje dalyje nestinga modernistinės architektūros, nuvykusi į kitą upės pusę ir eidama Saska Kępa jaučiuosi it būčiau kitame mieste ir kitame laike – medžių gausos teikiamas pavėsis apgaubia ramybe ir kelia mane praeitin, o tam tikri Saska Kępos kampai primena vaikystės laimės pastatus. Kiekvienas vizitas čia neįmanomas be Katowickos ir Obrońców gatvių ir juose esančių įspūdingų tarpukario vilų patikrinimo. Jis visuomet baigiasi ties šių gatvių sankryžoje esančia Brzezińskių vila, kuri iki šiol laikoma vienu ekstravagantiškiausių rajono pastatų – 1930 m. architektai Piotras Kwiekas ir Lucjanas Korngoldas sukūrė grakštų (ir ką tik renovacijos išgelbėtą) namą, kurį puošia įsimintina terasa ant stogo – taip, kaskart įsivaizduoju save ten skaitančią arba net svinguojančią gyvenimo lengvybės ritmu.
Apie modernistinę architektūrą ir ypač jos interjerus galvoti ir svajoti ragina Varšuvos miesto muziejaus paroda „Julija Keilowa. Dizainerė“. Julija Keilowa (1902–1943) iki šių dienų vadinama lenkiškojo dizaino ikona, jos sukurti metaliniai, pasidabruoti ir paauksuoti, art deco stiliaus kasdienybės daiktai – indai, servizai, vazos, padėklai, portsigarai, įrankiai, rašalinės, etc. – primena, koks turtingas ir kasdienybės grožio mažmožius šlovinantis gyvenimas buvo iki Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto, pražudžiusio dizainerę vos 41-erių. Socialistinė epocha nepasitarnavo jos atminimui, ilgą laiką ji buvo savotiškoje užmarštyje, tad ši „palikiminė“ paroda, kurioje eksponuojama 80 Keilowos sukurtų objektų (juos palydi įspūdingos tarpukarinės Benedykto Jerzy Doryso nuotraukos, pretenduojančios į geriausius tapybinius nature morte pavyzdžius), yra pirmas toks didelis dizainerės darbų pristatymas. Greta Keilowos dizaino parodoje eksponuojami ir kitų tuo pačiu metu Europoje kūrusių moterų dizainerių – Sonios Delaunay, Juttos Sika, Christos Ehrlich, Sylvios Stave – meno pavyzdžiai ir dabartinės dizaino kartos bandymai, įkvėpti Keilowos. Pastarieji neatkartoja originalo, į kurį žiūrint belieka tik atsidusti: ech, absoliutus grakštumas ir elegancija, kuri, regisi, pamesta dabartyje – stovas cigaretėms ir šakutė alyvuogėms suvienodėjusiuose „Ikea“ interjeruose? Neatsitiktinai parodoje, vardan kasdienybę stabdančio pasigrožėjimo, buvau dukart. Ir abu kartu galvojau, kad jei kas dabar imtų vėl gaminti Keilowos sukurtus daiktus, būčiau viena pirmųjų pirkėjų, na, arba imčiausi atsakančiai taupyti, jei kalbama apie sidabrinius, o ne pasidabruotus objektus.
Paskutinį semestr letni savaitgalį skiriu Varšuvos Karalių pilies Karališkojoje bibliotekoje atidarytai nedidelei, bet puikiai išeksponuotai vieno žinomiausių lenkų asambliažo kūrėjų Władysławo Hasioro (1928–1999) parodai „Hasior. Patirties patvarumas“. Paroda, skirta pilies atstatymo 50-mečiui, drauge primena ir tai, kad prieš 50 metų, tarp tada dar sugriautos pilies sienų irgi buvo eksponuota Hasioro paroda. Dabartinė ekspozicija demonstruoja išskirtinį Hasioro kūrybos braižą – netikėtais vaizdiniais reflektuoti XX a. istorijos žaizdas ir jų sukeltas traumas, žmogaus trapumą istorijos mėsmalėje. Jungdamas sacrum su profanum, Eros su Thanatos Hasioras geba tiksliai liudyti savo laiką, kuris regisi nė kiek nepraradęs aktualumo ir įtampų kupinoje dabartyje. Hasioro asambliažai neprikišamai priminė, kad gyvenimą su sluoksniais, prasmėmis, skauduliais ir svajonėmis reikia nuolat ir nepaliaujamai (su)siūti, net ir tada, kai tarpusavyje nedera medžiagos, faktūros ar ideologijos. Dukart apėjusi parodą sustiprinau įspūdį, kad kartais laiko mados ir idėjos tvyro ore: tam tikri Hasioro kūrinių fragmentai priminė lietuvius asambliažų kūrėjus: Mariją Teresę Rožanskaitę, Vincą Kisarauską, Valentiną Antanavičių, Algimantą Joną Kurą. Tas gyvas XX a. antrosios pusės nelaisvės nervas, įelektrinantis ir dabar, ta pastoviai lengva apokalipsės nuojauta, kurią maloningai maitina vidiniai demonai. Vienas paskutiniųjų eksponuojamų parodos asambliažų vadinasi „Prieš iliuzijas“. 1981 m. Hasioras jį sukūrė iš įrėminto skilusio veidrodžio ir jo centre esančion širdin įbesto virtuvinio peilio, suraižančio vientisą vaizdo atspindį. Geras šūkis nūdienai ir geras dūris dabarties nublizgintiems ir kiek fiktyviems mūsų biografijų veidrodžiams, ar ne?
