2018 m. viešojoje erdvėje plačiai nuskambėjo fotografo Mariaus Jovaišos mintys apie asocialius asmenis: Žinių radijo eteryje fotomenininkas pareiškė, kad šalyje „niekas nepasikeis, kol tiems asocialams leidžiama daugintis“ ir pridūrė, kad „žmonija jau seniai svarsto tuos dalykus ir anksčiau ar vėliau tai turės būti padaryta“1. Sulaukęs kritikos, Jovaiša ėmė teisintis ir kartoti, kad jo mintys neturėjo jokios diskriminacinės potekstės. Nors komentarai ir diskusijos šia tema viešojoje erdvėje greitai nutilo, dar po metų fotografas apgailestavo, kad „viešumoje kartais paleistas vienas kitas žodis, ypač ištrauktas iš konteksto, būna, skaudžiai kerta atgal“2. Panašią pamoką turėjo išmokti ir Kauno kolegijos dėstytoja Žydronė Žarskienė po to, kai buvo paviešintas jos paskaitos garso įrašas, kuriame ji dalijosi mintimis apie neva būsimą privalomą eutanaziją ekonomiškai nenaudingiems nepagydomai sergantiems ir senyvo amžiaus žmonėms. Dėstytojai teko pripažinti, kad ji perlenkė lazdą ir patikinti, jog ateityje tai daugiau nepasikartos3. Tokie pavyzdžiai rodo, kad kalbėjimas apie neįgaliuosius, asocialius ir kitus pažeidžiamus visuomenės sluoksnius Lietuvoje išlieka itin sudėtingas ir sukeliantis daugybę problemų, kurios atsiskleidžia ir dabartinės pandemijos fone4. Galima prisiminti ir kitus atvejus, kai, pavyzdžiui, Žiežmarių miestelio bendruomenė sukilo prieš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos planus šioje vietovėje statyti socialinės globos namus motyvuodama tuo, kad neįgaliuosius tuomet matys vaikai5.
Ieškoti priežasčių galima įvairiai – gręžtis į sovietmetį, kai neįgaliųjų viešumoje norėta išvis nematyti, kalbėti apie žmonių tamsumą, baimes. O galima vertinti ir kitaip – kaip savotišką modernėjančio pasaulio fone iškilusios eugenikos atgarsį. XX a. pradžioje ši teorija, paremta utopinėmis individo ir visuomenės tobulinimo idėjomis, buvo itin populiari – tikėtasi, kad ją ištobulinus, pavyks išspręsti didžiąją dalį socialinių problemų. Tačiau bandymai pritaikyti eugenikos principus praktikoje visuomet remdavosi prievarta prieš atskiras socialines (ar tautines) grupes, todėl po Antrojo pasaulinio karo ši teorija buvo diskredituota. Nepaisant to, galima pastebėti, kad eugenikos simpatikų (net jei jie ir nesuvokia tokiais esantys) išlieka iki šiol.
EUGENIKOS ATSIRADIMAS IR SKLAIDA PASAULYJE
Eugenikos pradininku laikomas XIX a. britų mokslininkas Francis Galtonas, kurį sužavėjo jo pusbrolio Charleso Darwino mokymas apie natūraliąją atranką6. Galtonas pareiškė, kad didžioji dalis individo savybių yra paveldimos ir tik nedaugeliui jų turi įtakos išorinė aplinka. Atlikęs įvairius tyrimus, jis priėjo išvados, kad paveldimas žmogaus savybes galima pagerinti atsižvelgus į tam tikrus genetikos principus7. Simboliška, kad Galtonas ir Darwinas buvo pusbroliai: tam tikra prasme eugeniką galima laikyti savotišku bandymu Darwino idėjas pritaikyti žmonijai.
Nors eugenikos idėja ir tikslas skamba pozityviai, ji nuo pat pradžių turėjo labai aiškų negatyvų elementą: eugenika rėmėsi prielaida, kad modernėjančiose visuomenėse dėl tariamo pseudohumanizmo neproporcingas jose prisitaikyti nepajėgių individų skaičiaus didėjimas veda link žmonijos išsigimimo, o higiena, medicina ir aktyvi socialinė politika šiuo atžvilgiu yra ne išsigelbėjimas, bet žmonijos progreso priešas8. Galtonas vylėsi, kad praktinis eugenikos pritaikymas leis žmogui įsikišti į visos žmonijos evoliuciją tam, kad, apribojus nepageidaujamas savybes turinčių individų reprodukcines galimybes, palikuonių susilaukti galėtų kuo didesnis geriausiomis savybėmis apdovanotų (kitaip tariant – sveikiausių, stipriausių ir talentingiausių) žmonių skaičius.
Nors eugenikai ir trūko mokslinio pagrįstumo, o pats Galtonas turbūt neįsivaizdavo, kad jo idėjos galėtų išplisti už Britanijos ribų, XX a. pradžioje pasauliniu mastu kilusį susidomėjimą eugenika ženklino 1912 m. Londone įvykęs pirmasis tarptautinis eugenikos kongresas9. Daugelyje šalių susidomėjimas eugenika kilo visuomenėms susidūrus su sparčios industrializacijos ir Pirmojo pasaulinio karo sukeltomis socialinėmis problemomis. Jų akivaizdoje vis garsiau skambėjo kai kurių intelektualų mintys apie liūdną Vakarų civilizacijos ateitį, totalinę (individo, visuomenės, civilizacijos) moralinę ir fizinę degradaciją, kurių savotišku simboliu galime laikyti Oswaldą Spenglerį. Dekadanso idėjos skatino patikėti ne tik tuo, kad genetiniame paveldimume slypi visa individo fizinės, psichinės ar net socialinės būklės lemtis (o kartu ir visuomenės ateitis), bet ir tuo, kad šią lemtį įmanoma pakeisti ir kontroliuoti – pasitelkus eugeniką.
Mokslinėje literatūroje eugenika tradiciškai skirstoma į dvi kryptis: pozityviąją ir negatyviąją. Pozityvioji akcentuoja edukaciją, pronatalistinę politiką, o negatyvioji ragina imtis įvairaus pobūdžio apribojimų (sterilizacijos, eutanazijos), kurie padėtų „tobulinti“ visuomenę. Tad be viso to, ką šiandien galime vadinti pozityviomis eugenikos praktikomis, kaip antai visuomenės edukacija higienos ir sveikatos klausimais, sveikatos priežiūra, paslaugų kokybės gerinimas, netgi savotiškas indėlis į individo ir šeimos gerovę įtvirtinančius įstatymus, vos per keletą pirmųjų XX a. dešimtmečių eugenikos šalininkai visame pasaulyje sugebėjo pasižymėti ir iš kitos pusės.
Klasikiniais ir bene ryškiausiais negatyviosios eugenikos idėjų pavyzdžiais galima laikyti JAV ir nacistinę Vokietiją. XX a. pradžioje JAV bene sparčiausiai pasaulyje vyko eugenikos idėjų pritaikymas instituciniu lygmeniu: 1907 m. Indianos valstija pirmoji įteisino eugeniniais tikslais paremtą priverstinę sterilizaciją, o 1931 m. šią priemonę taikė jau trisdešimt valstijų. Vertėtų paminėti ir bandymus riboti Vidurio Rytų bei Pietų Europos šalių gyventojų imigraciją į JAV, šiuos laikant genetiškai prastesniais ir žemą intelektą turinčiais individais, kurių kontaktai su vietiniais, kaip manyta, galėjo kelti didelę grėsmę esamai JAV gyventojų populiacijai10. Vokietijoje dar iki Pirmojo pasaulinio karo egzistavęs savitas rasinės higienos judėjimas (Rassenhygiene) į valdžią atėjus naciams įgijo itin brutalų pobūdį, o iki tol intelektualų rateliuose sklandžiusios kalbos apie rasės grynumą ir žmogaus gyvybės (ne)vertę netrukus įgijo realų pavidalą11. Remiantis nacių iškreipta rasinės higienos koncepcija, buvo siekiama šalinti visus „netinkamus“ ir visuomenei „nenaudingus“ žmones. Potencialiomis tokios politikos aukomis galėjo tapti įvairiausi žmonės – turintys įgimtą ar įgytą negalią, psichikos, užkrečiamosiomis ar kitomis lėtinėmis ir nepagydomomis ligomis sergantys ligoniai; dėl įvairių priežasčių savimi pasirūpinti negalintys ar tiesiog arijų rasei nepriklausantys žmonės. Bene garsiausi tokios politikos pavyzdžiai – 1933 m. priimtas priverstinės sterilizacijos įstatymas bei 1939 m. pradėta ir iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos slaptai vykdyta eutanazijos programa12.
Vokietijai pralaimėjus Antrajame pasauliniame kare ir į viešumą iškilus nacių nusikaltimams, eugenika, kaip mokslinė teorija ir praktika, buvo diskredituota ir viešai pasmerkta ne tik pačios Vokietijos, bet ir daugelio kitų pasaulio šalių visuomenių. Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole atsidūrė ir buvo nuteisti 23 sterilizacijos, eutanazijos ir koncentracijos stovyklose vykdytų įvairių medicininių eksperimentų su žmonėmis organizatoriai ir vykdytojai13. Tiesa, eugenika niekur nedingo – pokariu seniau egzistavę eugenikos tyrimų institutai ir draugijos, atsiribodami nuo nacizmo, keitė savo pavadinimus, tačiau jų tikslai išliko panašūs, o didelė dalis eugenikos šalininkų visame pasaulyje ir toliau liko ištikimi eugenikos idėjoms bei praktikai. Su eugenika susijusios organizacijos tapo ir 1956 m. Kopenhagoje vykusio pirmojo Tarptautinio žmogaus genetikos kongreso finansinėmis rėmėjomis14. Eugenika išplito geografiškai, ypač – Azijoje. Garsiausias to pavyzdys – 1979 m. Kinijoje inicijuota „vieno vaiko politika“, tačiau atvejų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, Indija po Antrojo pasaulinio karo svarstė, kaip sumažinti šalies populiaciją ir suvaldyti demografinius procesus. Indijos premjerė Indira Gandhi 1975 m. šalyje paskelbė nepaprastąją padėtį, kurios metu premjerės sūnus Sanjay Gandhi inicijavo plataus masto priverstinės sterilizacijos programą15. Ši programa pirmiausia nusitaikė į vyrus, kadangi vyrams atliekama sterilizacijos procedūra buvo vertinama kaip sąlyginai greita ir pigi priemonė. Po kurio laiko nepaprastoji padėtis buvo atšaukta, tačiau sterilizacijos praktikos nebuvo atsisakyta iki pat šiol, tik iš priverstinės ji tapo savanoriška ir buvo labiau nukreipta į moteris: oficialiais duomenimis, vien 2017–2018 m. moterų sterilizacija sudarė daugiau nei 93 proc. iš visų 1 473 418 atliktų sterilizacijos procedūrų16.
Panašios į Kinijos „vieno vaiko politiką“ socialinės programos dar anksčiau, septintame dešimtmetyje, ėmėsi ir Singapūras. Nors viskas prasidėjo nuo gimstamumo kontrolės ir abortų legalizavimo šalyje, vietos valdžiai nerimą kėlė tai, kad išsilavinusios ir didesnes pajamas turinčios moterys susilaukdavo gerokai mažiau vaikų, nei turinčios menką išsilavinimą ir mažesnes pajamas. Baimintasi, kad dėl to Singapūro ateities kartose nebeliks intelektiniais gabumais pasižyminčių žmonių. Tam, kad būtų atitolintas galimas nuosmukis, Singapūro valdžia pradėjo daryti didelį spaudimą moterims: pirmąsias įvairiais būdais skatino greičiau sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių, o antrąsias ragino atlikti sterilizaciją, mainais į net keleto tūkstančių dolerių išmoką būsto kainai padengti17.
PSICHIATRIJOS PATRIARCHAS ATRANDA EUGENIKĄ
Eugenikos simpatikų būta ir tarpukario Lietuvoje18, kuri susidūrė su panašiais iššūkiais, kaip ir iš Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių kylanti Europa, tačiau turėjo kur kas silpnesnius įrankius socialinėms problemoms spręsti. Daugybę problemų kėlė ne tik karo metu sugriautas krašto ūkis, bet ir sunki socialinė padėtis, organizuotos sveikatos apsaugos sistemos nebuvimas ir sunkiai pagydomų ligų epidemijos. Todėl vienu svarbiausių valstybės uždavinių tapo rūpinimasis nuo karo nukentėjusių šalies gyventojų socialine gerove, kuriant organizuotą socialinių paslaugų ir institucijų sistemą. Ypač daug dėmesio skirta sveikatos apsaugai, kurios organizavimas karo metu buvo praktiškai nutrūkęs. 1918 m. pradžioje Lietuvos aido straipsnyje „Tautos sveikata ir karas“ buvo rašoma, kad „kiekvienas karas yra tautos priešininkas ir naikintojas“19, kuris „naikina ne tik žmonių dvasios turtus ir nemirštamus jų kultūros paminklus, bet dar ir jų gyvybę“, o savo gyvybes laisvės labui aukojantys tautiečiai, rūpindamiesi „didesne naujų kartų gerove, negali užmiršti ir tos gerovės pamato – sveikatos“. Labiausiai apgailestauta dėl užkrečiamųjų ligų plitimo, nes jei „džiovininkai ir lytinėmis ligomis užsikrėtusieji pasilieka vaikų tėvais, galima sau įsivaizdinti, kokia bus būsimųjų kartų sveikata“, kadangi „iš tokių šeimynų kyla pamišėliai, idiotai, girtuokliai, vagys, galvažudžiai“. Nors eugenika čia nė karto nebuvo paminėta, straipsnio turinys puikiai atspindėjo daugeliui to meto visuomenių būdingas nuotaikas, skatinusias socialinių problemų sprendimo būdų ieškoti eugenikoje.
Lietuvoje vienas pirmųjų atvirai apie eugeniką ir jos tariamą naudą prabilo psichiatrijos mokslo Lietuvoje pradininkas Juozas Blažys. Ko gero, jo įtaka nulėmė ir tai, kad tarpukariu Lietuvoje apie eugeniką dažniausiai buvo diskutuojama būtent psichiatrijos kontekste. Kolegų Blažys buvo apibūdinamas kaip „didelės […] erudicijos žmogus, su plačiu akiračiu, su karštu troškimu matyti savo tautą stiprią, psichiškai sveiką, kultūrinėmis vertybėmis pajėgią atsispirti prieš kiekvieną užpuolimą“20.
Siekdamas, kad šalies psichikos sveikatos priežiūros sistema pasiektų Vakarų šalių lygį, gydytojas ne tik daug dėmesio skyrė profesinei veiklai, bet ir ne kartą ragino valstybės vadovus atkreipti dėmesį į psichikos ligomis sergančių žmonių socialinę padėtį šalyje21. Psichiatro aktyvios švietėjiškos ir visuomeninės veiklos rezultatą atspindi du reikšmingi akademiniai darbai – svarų indėlį į Lietuvos psichiatrijos mokslą įnešęs ir pirmuoju psichiatrijos vadovėliu Lietuvoje tapęs Įvadas į psichiatriją22 bei savitą tolerancijos sampratą pateikusi studija Tolerancija, kaip kultūros principas23. Tačiau reikėtų nepamiršti ir visos gausybės gydytojo publikacijų eugenikos tema skaitomiausiuose to meto periodiniuose leidiniuose, įžiebusių ne vieną diskusiją. Vienoje šių publikacijų apsigimimų ir jų prevencijos klausimus nagrinėjęs Blažys teigė, kad ištyręs daugiau nei 200 įvairių susirgimo silpnaprotyste atvejų pastebėjo, jog didžiosios dalies silpnaprotystės ar kitų psichikos sutrikimų atvejų priežastys slypi individo genotipe, kitaip tariant – sutrikimas yra paveldimas. Todėl psichiatras atvirai rėžė: „tokio genotipo nešėjai yra, biologiškai ir sociališkai žiūrint, žemos vertės individai“, kuriuose „sveika žmogaus rasė yra […] degeneruota“24, o dar po keleto metų pridūrė: „paveldėtinis mažavertingumas ir defektyvumas yra viena iš esmingiausių įvairių socialinių blogybių priežasčių“25.
Blažys netruko sulaukti sekėjų. Pavyzdžiui, psichiatro kolega, Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Nervų ir psichikos ligų klinikos gydytojas Vytautas Bendoravičius ketvirto dešimtmečio pradžioje išleistoje knygelėje Išsigimimas ir eugenika tvirtino, kad tam tikromis ligomis sergantys žmonės yra „bausmės rykštė“ tiek jų šeimoms, tiek valstybei, nes „jokių pareigų neturi ir valstybės uždedamų piliečiams prievolių neatlieka“26. „Nenaudingų“ žmonių kategorijai jis siūlė priskirti ir įvairius nusikaltėlius bei laisvo elgesio moteris27.
Nepaisant to, kad „garbinga lietuvių tautos praeitis ir dabartinis Lietuvos atgimimas ir kultūrinė pažanga liudija apie teigiamus lietuvių fizinius bei psichinius privalumus“28, Blažio teigimu, lietuvių, kaip ir kitų tautų, neaplenkia tos pačios įvairių apsigimimų priežastys. Pagrindiniais apsigimimus lemiančiais veiksniais psichiatras laikė žalingą aplinkos – alkoholizmo, venerinių ligų ir tuberkuliozės – poveikį, taip pat psichinio ir fizinio išsekimo daromą žalą žmogaus organizmui bei genetinį paveldimumą. Pirmuoju atveju, anot jo, reikšmingas vaidmuo turėtų tekti visuomenės narių švietimui, higienos įgūdžių formavimui, gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimui bei sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę užtikrinti galinčiai sveikatos apsaugos sistemai, o paveldimumo sukeliamas problemas reikėtų spręsti eugeninio pobūdžio
priemonėmis29.
Neabejotinai svarbiausiu eugenikos oponentu ir stabdžiu tiek Lietuvoje, tiek daug kur kitur pasaulyje buvo Katalikų Bažnyčia – eugenikos principai tiesiogiai kirtosi su krikščioniška pasaulėvoka30. 1930 m. popiežiui Pijui XI paskelbus encikliką Casti connubii, kurioje nepagailėta kritikos eugenikos idėjomis paremtiems įstatymams, visame pasaulyje nuvilnijusi eugenikos kritikos banga netruko pasiekti ir Lietuvą. Pavyzdžiui, publicistas Juozas Gobis rašė, kad Bažnyčia, priešindamasi eugenikai, saugo prigimtines žmogaus teises31, o kunigas ir teologas Ignas Česaitis teigė, kad „beširdė būtų visuomenė, kurioje nebūtų nelaimingų žmonių, reikalingų žmonių pagelbos“32.
Tiesa, nereikia manyti, kad vien Bažnyčiai kliuvo eugenika – daliai žmonių šios idėjos tiesiog atrodė atgrasios. Gana dažnai į eugenikus buvo žvelgiama ironiškai, netgi su lengva pašaipa – to meto spaudoje galima rasti ne vieną eugenikos šalininkus išjuokiantį satyrinį tekstą. Pavyzdžiui, 1929 m. rugpjūtį Lietuvos aide pasirodė feljetonas „Eugenikai“33, kurio autorius pasakoja apie įsivaizduojamos Rūtijos valstybės sostinės Bekonkės gyventojus, kurių nemažą dalį sudaro ir savo įtartinos veiklos dėka įspūdingus turtus susikrovę eugenikai. Viena daugiausia dėmesio sulaukusių satyrų eugenikos tema tapo 1934 m. išleistas Igno Šeiniaus romanas Siegfried Immerselbe atsijaunina34, kuriame buvo išjuokta to meto Vokietijos nacizmo ideologija ir rasinė politika bei nacių pastangos eugeniką panaudoti ne tik vokiečių tautai pagerinti, bet ir arijų rasės viešpatavimui pasaulyje įtvirtinti. Kol vieni kritikavo Šeinių už literatūrine prasme menkavertį kūrinį35, kiti sveikino autorių sukūrus būsimą tarptautinį bestselerį, kuris savo aktualumu „nesitenkina mūsų ribomis, bet siekia europietiško minčių rato“36. Židinyje net buvo džiūgaujama, kad „aštresnės pašaipos ir pažeminimo mūsų ekspansyvūs kaimynai vargiai ir begali tikėtis“ kitur nei šiame romane37.
Kritika eugenikos šalininkų anaiptol neišgąsdino – jie mielai ginčydavosi su oponentais spaudoje. Blažys, polemizuodamas su Česaičiu, ironizavo: „giesmelė apie morališką naudingumą žmonių, reikalingų pagelbos, buvimą kažin ar patenkins modernų, aktyvų žmogų“38, vėliau konstatavo, kad „būtų didelis moralinis regresas atsisakyti teikti pagalbą ligoniams ir silpniems, bet drauge yra reikalingos priemonės tam, kad defektyvių individų toliau atsirastų kuo mažiau“39, o svarbiausiomis jų įvardijo izoliaciją ir priverstinį gydymą, santuokos kontrolę bei sterilizaciją.
Nors Blažys ir toliau liko svarbiausiu eugenikos proponentu, atsirado ir daugiau entuziastų, kurie reiškėsi viešumoje. Pavyzdžiui, veterinaras Konradas Aleksa infantiliai svarstė: „jei Bažnyčia sutinka su mirties bausmėmis, su kalėjimais, tai […] turėtų sutikti ir su sterilizacija ir kitomis priemonėmis, siekiančiomis sulaikyti žmonijos išsigimimą“40. Veterinaras eugenikos kontekste sukritikavo dvasininkams privalomą celibatą – esą dėl to tauta praranda potencialą, nes jauni kunigai nesukuria šeimų41.
NUO PRIVERSTINIO GYDYMO IKI STERILIZACIJOS
Aptarus debatus dėl eugenikos viešojoje erdvėje, derėtų detaliau apžvelgti konkretesnes eugenikos principų praktinio pritaikymo idėjas. Blažys teigė, kad sergančių asmenų izoliacija ir priverstinis gydymas sveikatos priežiūros bei globos įstaigose yra veiksminga, tačiau daugybės valstybės išteklių reikalaujanti, todėl sunkiai įgyvendinama priemonė42. Racionalus, bet ne ką lengviau įgyvendinamas psichiatrui atrodė ir 1935 m. Lietuvoje priimtas „Įstatymas kovos su venerinėmis ligomis“, kuris suteikė apskrities ir miesto gydytojams teisę „pareikalauti iš venerinio ligonio, kad jis gydytųsi“ bei „priverstinai gydyti žmogų, kuris pareikalautas […] nesigydo“43. Kartu su naujuoju įstatymu buvo įtvirtintas ir Baudžiamojo Statuto pakeitimas, numatęs baudžiamąją atsakomybę už ligos atvejo nuslėpimą ar kito asmens užkrėtimą venerine liga44.
Kur kas tinkamesniu ir efektyvesniu kovos su apsigimimais būdu psichiatras laikė santuokos kontrolę, kuri turėtų būti paremta sveikatos patikrinimu ir draudimu tuoktis sergant tam tikromis ligomis. Tokia kontrolė iš dalies jau buvo įgyvendinta, kadangi tarpukariu Lietuvoje vis dar galiojo Rusijos imperijos Santuokos įstatymo nuostatos. Jose buvo numatytas draudimas tuoktis psichikos sutrikimų turintiems asmenims, tačiau nuostatos nereikalavo jokių ligą paneigiančių ar patvirtinančių dokumentų, todėl galėjo užkirsti kelią tik tuo atveju, jei ligos simptomai buvo nesunkiai atpažįstami net vedybų ceremoniją atliekančiam asmeniui45. Blažys akcentavo, kad tikslingas šeimą (sveikatos atžvilgiu) saugančių nuostatų taikymas gali būti įmanomas tik priėmus civilinės metrikacijos įstatymą ir jį papildžius reikalavimu prieš susituokiant pateikti „gerą“ fizinę ir psichinę sveikatą liudijantį dokumentą ir draudimu tuoktis epilepsija, psichikos ar venerinėmis ligomis sergantiems bei priklausomybę alkoholiui turintiems asmenims46. Šios Blažio pažiūros atsispindėjo dar 1931 m. išleistoje nedidelėje švietėjiško pobūdžio knygelėje Sveikatos patikrinimas prieš jungtuves, kurioje psichiatras vylėsi, kad „patsai skleidimas idėjos apie sveikatos patikrinimą prieš jungtuves turės žmonėms didelės auklėjamosios įtakos“, ir siūlė sistemišką šios idėjos įgyvendinimą pradėti nuo kitų šalių pavyzdžiu paremto „patariamojo“ biuro jaunavedžiams steigimo Lietuvoje47. Nepaisant to, kad 1934 m. pabaigoje toks konsultacinis biuras pradėjo veikti ir laikinojoje sostinėje48, civilinės metrikacijos įstatymas nepriklausomoje Lietuvoje taip ir nebuvo priimtas.
1933 m. nacistinei Vokietijai priėmus priverstinės sterilizacijos įstatymą, kurio vertimas į lietuvių kalbą buvo publikuotas ir aptartas tuometinėje Lietuvos spaudoje49, į sterilizaciją dėmesį atkreipė ir Blažys, nors kažkiek šia tema domėjosi dar trečio dešimtmečio pradžioje. Psichiatras įstatymą vertino palankiai50, netgi, atrodytų, tikėjo, kad „vokiečių praktika, jei bus įtikinanti, žadins sekti Vokietijos pavyzdžiu“51, o įstatymo kritikai Blažį pykdė, esą nepagrįstai „sterilizacijos idėja […] daugelio akyse įsigijo kažkokios žiaurios ir reakcinės idėjos antspaudą“52.
Aptardamas priverstinės sterilizacijos įstatymo galimybes Lietuvoje, gydytojas išskyrė tris pagrindines asmenų grupes, kurioms turėtų būti taikoma ši procedūra: visi gydyti psichikos sveikatos priežiūros įstaigose dėl silpnaprotystės ir kitų psichikos ar priklausomybės ligų; netinkami karo tarnybai dėl epilepsijos ar psichikos ligos; nusikaltimą įvykdę, tačiau dėl psichikos ligos nepakaltinamais pripažinti asmenys. Blažys nurodė, kad svarstyti kiekvieną atvejį ir priimti sprendimą dėl sterilizacijos turėtų specialiai šiam tikslui sudaryta komisija, ir spėjo, kad Lietuvoje kasmet reikėtų priverstinai sterilizuoti apie 300 žmonių53. Kita vertus, kaskart kalbėdamas apie sterilizaciją kaip eugeninę priemonę, jis nepamiršdavo pabrėžti, kad ši procedūra, jo nuomone, tėra vienas iš galimų kovos su genetinėmis ligomis būdų, kuris neturėtų nustelbti kitų, „į sveiko paveldėjimo palaikymą ir į aplinkos higieninių sąlygų gerinimą“54 nukreiptų priemonių. Kitaip tariant, pozityvioji eugenika jam vis dar atrodė ne mažiau svarbi už negatyviąją.
(NE)PERŽENGIANT MORALĖS RIBŲ
Eugenika sulaukė ir kitų to meto Lietuvos medicinos mokslo atstovų susidomėjimo, o ir sterilizacija, nors vertinta nuosaikiai, nebuvo griežtai atmesta. Tą įrodo 1937 m. vykusio Penktojo Lietuvos gydytojų kongreso dalyvių priimtas nutarimas: nepaisant diskusijų metu nuskambėjusių nuomonių ir nuogąstavimų, kad ši priemonė yra ne tik neetiška, bet ilgainiui gali tapti ir „daug skriaudos nešančiu įrankiu ne profesinių žmonių rankose“, sterilizacija vis dėlto buvo pripažinta pakankamai racionalia eugenine priemone, „kurios taikymas turėtų būti įstatymo keliu sureguliuotas“55. 1938 m. tą patį patvirtino ir visuotinis metinis gydytojų studentų korporacijos „Fraternitas Lituanica“ suvažiavimas, kuriame taip pat pasisakyta už paveldimomis ligomis sergančių asmenų sterilizaciją, tiesa, ne prievarta, o jų pačių ar globėjų sutikimu56.
Kita vertus, tikrai ne visi gydytojai buvo susižavėję radikaliomis eugenikos idėjomis. Kaip pavyzdį galima pateikti dar vieno eugenikos entuziasto – daktaro Jono Šliūpo – atvejį. Pirmoji Šliūpo pažintis su eugenikos idėjomis, tikėtina, įvyko JAV, kur jis ne vienerius metus gyveno ir studijavo mediciną. Tarpukariu gydytojas, nors ir nevengė aštresnių teiginių apie „veisimąsi žalingų gaivalų“ visuomenėje57, per daug neišsiskyrė iš tuometinio viešų pasisakymų eugenikos tema konteksto. Padėtis pasikeitė nacistinės okupacijos metais. 1943 m. plačiai nuskambėjęs Šliūpo siūlymas taikyti eutanaziją nepagydomiems ligoniams, kurie „tik patys kamuojasi ir nesidžiaugia gyvenimu, neretai šaukdamiesi giltinės […], o jos vis nesulaukdami“58, buvo aptartas ir Vytauto Didžiojo universiteto klinikų gydytojų susirinkimo metu, dalyvaujant Kauno medicinos draugijos nariams, teisininkams ir sociologams. Šliūpo siūlymas buvo pasmerktas, o susirinkime pranešimą skaitęs psichiatras Viktoras Vaičiūnas teigė, kad įteisinus eutanaziją, „gydytojai būtų verčiami nutolti nuo savo paskirties uždavinių ir taptų sui generis teisėjais, kurie nebegydytų ligonio, o turėtų padaryti mirties sprendimą“, o tai, Vaičiūno nuomone, nesuderinama su gydytojo praktika ir medicinos etika59. Gydytojui pritarė ir kiti susirinkimo dalyviai. Pavyzdžiui, sociologė Ona Labanauskaitė teigė, kad ne eutanazija, kaip mano Šliūpas, išspręstų visuomenėje dėl nepagydomai sergančių žmonių kylančias socialines problemas, o geresnių sveikatos priežiūros sąlygų šiems asmenims užtikrinimas valstybėje60. Galiausiai susirinkimo dalyviai vieningai nutarė, kad eutanazija, „kaip prieštaraujanti gydytojų etikai ir kaip nesuderinama su medicinos mokslo uždaviniais“, yra nepriimtina61.
Taigi panašu, kad nei gydytojų, nei kitose bendruomenėse eugenika nesukėlė milžiniško ir visuotinio entuziazmo. Tačiau jei spauda ir kiti leidiniai atspindi tarp eugenikos entuziastų ir skeptikų vyravusius ginčus, esmines jų idėjas, argumentus, tai bandant atskleisti valstybės (valdančiųjų) požiūrį į eugeniką, didžioji dalis šaltinių tyli, todėl belieka daryti prielaidas, gal netgi kiek spekuliuoti. Viena vertus, gali atrodyti, kad eugenika ir jos šalininkų raginimai valstybės valdančiuosius suskubti priimti eugenikai palankius sprendimus šių visiškai nedomino. Publicistas Valentinas Gustainis, vienas didžiausių to meto eugenikos entuziastų, šmaikštavo, kad jau būtų „suspėjęs užsipelnyti eugenikos pijonieriaus vardą“62, jei tik jo ne vienerių metų pastangos eskaluojant eugenikos klausimą būtų davusios bent kiek naudos. Jis kritikavo, jo nuomone, neracionalią to meto Lietuvos socialinę politiką ir retoriškai klausė, ar tikrai „remdami blogą paveldėjimo medžiagą visuomenės arba valstybės lėšomis, […] tuo pačiu mes neskatiname silpnųjų […] dauginimąsi stipresniųjų sąskaiton?“63
Kita vertus, drąsūs eugenikos proponentų pasisakymai Lietuvos spaudoje, plati Gustainio eugeninė saviraiška režimo oficioze Lietuvos aidas (kurio ir vyriausiuoju redaktoriumi teko pabuvoti, tiesa, aišku, ne už eugeniką), to paties Gustainio kiaurai eugeniškas tekstas 1933 m. išleistame kasmetiniame Valstybės saugumo departamento leidinyje Kovokime su nusikaltimais64 leidžia daryti prielaidą, kad nors valdžia oficialiai eugenikos nerėmė, viešas diskusijas toleravo ir radikalių pasisakymų šia tema nedraudė, vertino neutraliai, gal net kažkiek palankiai – kaip tam tikrą neišvengiamybę modernybės kontekste, kuri galėjo pasiūlyti kažką naujo, naudingo valstybei. Nepaisant to, reikšmingų pokyčių, kurių taip laukė eugenikos šalininkai, tarpukario Lietuvoje nebuvo, o tam, kaip jau minėta, didelės įtakos turėjo ir Katalikų Bažnyčia.
1 Aleksandra Ketlerienė, „Žymiam fotografui teko teisintis dėl žodžių apie asocialus: „niekas nepasikeis, kol jiems bus leidžiama daugintis““, in: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/zymiam-fotografui-teko-teisintis-del-zodziu-apie-asocialus-niekas-nepasikeis-kol-jiems-bus-leidziama-daugintis.d?id=79635497.
2 Danutė Šepetytė, „Esi Jonas iš Lietuvos ir sakyk tai drąsiai“, in: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/esi_jonas_is_lietuvos_ir_sakyk_tai_drasiai.
3 Kamilė Ščavinskaitė, „Kauno kolegijos dėstytojos vizija: teks žudyti senukus“, in: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/kauno-kolegijos-destytoja-paskaitoje-apie-ekonomikai-nenaudingu-senuku-eutanazija-952323.
4 Vienas paskutinių pavyzdžių – Vilmos Losytės tekstas, kuriame teigiama, kad Covid-19 aukos sulaukia „perdėtos atjautos“, ir autorė kelia klausimą, ar verta dėl „senolių sveikatos“ pandemijos fone aukoti paauglių ir jaunų žmonių kartas; žr. Vilma Losytė, „Sveikata, lygybė, brolybė?“, in: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1279768/vilma-losyte-sveikata-lygybe-brolybe.
5 Liepa Želnienė, Saulius Chadasevičius, „Žiežmarių gyventojai nenori neįgalių kaimynų, nes juos matys vaikai“, in: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/ziezmariu-gyventojai-nenori-neigaliu-kaimynu-nes-juos-matys-vaikai-56-1182548.
6 Philippa Levine, Eugenics: A Very Short Introduction, New York: Oxford University Press, 2017, p. 2.
7 Stefan Kühl, For the Betterment of the Race: The Rise and Fall of the International Movement for Eugenics and Racial Hygiene, New York: PalgraveMacmillan, 2013, p. 12.
8 Ibid., p. 13.
9 „First International Eugenics Congress“, in: The British Medical Journal, 1912, t. 2, nr. 2692, p. 253–255.
10 Kenneth L. Garver, Bettylee Garver, „Eugenics, Euthanasia and Genocide“, in: The Linacre Quarterly, 1992, t. 59, nr. 3, p. 26–30.
11 Istorikas Paulas Weindlingas, remdamasis Vokietijos pavyzdžiu, pateikė trijų etapų eugenikos „įsitvirtinimo“ valstybėje teoriją. Pirmo etapo Vokietijoje pradžia – 1905 m., kai buvo įkurta Vokiečių rasinės higienos draugija, kurios nariai siekė eugenikos institucionalizacijos. Šis tikslas buvo pasiektas 1926 m., Berlyne įsteigus Kaizerio Vilhelmo antropologijos, žmogaus paveldimumo ir eugenikos institutą. Trečiasis etapas prasidėjo po 1933 m., kai buvo priimtas priverstinės sterilizacijos įstatymas ir eugenika Vokietijoje tapo nacių politinės retorikos dalimi bei priemone pateisinti ištisų žmonių grupių žalojimą ir naikinimą; žr. Paul J. Weindling, Health, Race and German Politics Between National Unification and Nazism, 1870–1945, Cambridge: Cambridge University Press, 1989.
12 Oficialiai eutanazija nacistinėje Vokietijoje buvo sustabdyta 1941 m. rugpjūtį po visuomenėje kilusios protestų bangos. Tačiau slaptai vykdoma eutanazija nesiliovė iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos ne tik Vokietijoje, bet ir jos okupuotose teritorijose; žr. Kenneth L. Garver, Bettylee Garver, op. cit., p. 31–38.
13 Irena Paukštytė, Eugenijus Gefenas, „Istorinė biomedicininių tyrimų su žmonėmis etikos raida“, in: Visuomenės sveikata, 2010, nr. 3 (50), p. 12.
14 Philippa Levine, op. cit., p. 99–100.
15 Ibid., p. 102.
16 Hannah Harris Green, „The Legacy of India’s Quest to Sterilize Millions of Men“, in: https://pulitzercenter.org/reporting/legacy-indias-quest-sterilize-millions-men.
17 Michael J. Sandel, The Case Against Perfection: Ethics in the Age of Genetic Engineering, Cambridge – London: The Belknap Press of Harvard University Press, 2007, p. 69–70.
18 Nors istoriografijos apie eugeniką tarpukario Lietuvoje beveik nėra, tačiau paminėtinas Björno Felderio ir Arūno Germanavičiaus straipsnis, kuriame gan kritiškai atskleidžiamas Juozo Blažio vaidmuo eugenikos idėjų sklaidai Lietuvoje, matant jį visų pirma nacistinės Vokietijos kontekste; žr. Björn M. Felder, Arūnas Germanavičius, „Eugenics Against State and Church: Juozas Blažys (1890–1939), Eugenics, Abortion and Psychiatry in Interwar Lithuania 1918–1940“, in: Baltic Eugenics: Bio-politics, Race and Nation in Interwar Estonia, Latvia and Lithuania 1918–1940, edited by Björn M. Felder and Paul J. Weindling, Amsterdam – New York: Rodopi, 2013. Minėtiems autoriams paprieštaravo Aistis Žalnora ir Vilija Miežutavičiūtė, nesutikę, kad nacistinė Vokietija buvo vienintelis įtakos veiksnys tarpukario Lietuvos eugenikos šalininkams; žr. Aistis Žalnora, Vilija Miežutavičiūtė, „Mental Hygiene Movement as a (R)evolutionary Trend in Public Health in Interwar Kaunas and Vilnius from 1918 to 1939“, in: Acta Medica Lituanica, 2016, t. 23, nr. 3.
19 Čia ir toliau žr. „Tautos sveikata ir karas“, in: Lietuvos aidas, 1918-03-23, nr. 36.
20 Vytautas Bendoravičius, „A. A. Prof. D-ras Juozas Blažys“, in: Naujoji Romuva, 1939, nr. 18, p. 398.
21 Juozas Blažys, „Psichiatrinės pagalbos Lietuvoje klausimu“, in: Medicina, 1922, nr. 11–12, p. 553–555.
22 Juozas Blažys, Įvadas į psichiatriją, Kaunas: „Raidės“ spaustuvė, 1935.
23 Juozas Blažys, Tolerancija, kaip kultūros principas, Kaunas: Spaudos fondas, 1936.
24 Juozas Blažys, „Išsigimimo ir jo įspėjimo klausimas bendrai ir ypatingai Lietuvoje“, in: Medicina, 1926, nr. 12, p. 661.
25 Juozas Blažys, „Biologiniai eugenikos pagrindai“, in: Gamta, 1938, nr. 3, p. 15.
26 Vytautas Bendoravičius, Išsigimimas ir eugenika, Kaunas: „Raidės“ spaustuvė, „Darbo sveikatos“ leidinys, 1932, p. 9–10.
27 Ibid.
28 Juozas Blažys, „Lietuvių sveikatingumo apsaugojimo ir pakėlimo klausimas“, in: Medicina, 1939, nr. 6, p. 430.
29 Juozas Blažys, „Biologiniai eugenikos pagrindai“, p. 17.
30 Aistis Žalnora, Visuomenės sveikatos mokslo raida Stepono Batoro universiteto Medicinos fakultete ir visuomenės sveikatos būklė Vilniaus krašte 1919–1939 metais: Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2015, p. 152.
31 Juozas Gobis, „Eugeniškoji sterilizacija pedagoginiu atžvilgiu“, in: Draugija, 1939, nr. 8, p. 492.
32 Ignas Česaitis, „Priešjungtuvinės sveikatos patikrinimas ir dorovė“, in: Soter, 1933, nr. 1, p. 70.
33 „Eugenikai“, in: Lietuvos aidas, 1929-08-13, nr. 182, p. 2.
34 Ignas Šeinius, Siegfried Immerselbe atsijaunina, Kaunas: Sakalas, 1934.
35 „Pretenzijos į internacionalumą“, in: Kultūra, 1934, nr. 12, p. 702–703.
36 „Knygos ir žurnalai“, in: Židinys, 1934, nr. 12, p. 585.
37 Ibid., p. 583.
38 Juozas Blažys, „Sterilizacijos klausymu“, in: Medicina, 1933, nr. 10, p. 588.
39 Juozas Blažys, „Biologiniai eugenikos pagrindai“, p. 15.
40 Konradas Aleksa, „Eugenika ir Lietuvos ateitis“, in: Vairas, 1938, nr. 3, p. 152.
41 Ibid., p. 154.
42 Juozas Blažys, „Išsigimimo ir jo įspėjimo klausimas bendrai ir ypatingai Lietuvoje“, p. 668.
43„Įstatymas kovos su venerinėmis ligomis“, in: Vyriausybės žinios, 1935-03-30, nr. 477, p. 1.
44 „Baudžiamojo Statuto pakeitimas“, in: Ibid., p. 2.
45 Juozas Blažys, Sveikatos patikrinimas prieš jungtuves, Kaunas: „Raidės“ spaustuvė, „Darbo sveikatos“ leidinys, 1931, p. 55–56.
46 Juozas Blažys, „Lietuvių sveikatingumo apsaugojimo ir pakėlimo klausimas“, p. 436–437.
47 Juozas Blažys, Sveikatos patikrinimas prieš jungtuves, p. 78–79.
48 Juozas Blažys, „Lietuvių sveikatingumo apsaugojimo ir pakėlimo klausimas“, p. 436.
49 Oskaras Pūdymaitis, „Vokietijos sterilizacijos įstatymas“, in: Medicina, 1933, nr. 10, p. 597–600.
50 Juozas Blažys, „Sterilizacijos klausymu“, p. 595.
51 Ibid.
52 Ibid., p. 583.
53 Ibid., p. 596.
54 Juozas Blažys, „Lietuvių sveikatingumo apsaugojimo ir pakėlimo klausimas“, p. 438.
55 Penktojo Lietuvos gydytojų kongreso darbai, Kaunas: „Varpo“ spaustuvė, Lietuvos gydytojų sąjungos centro valdybos leidinys, 1937, p. 70–71, 385.
56 Juozas Blažys, „Lietuvių sveikatingumo apsaugojimo ir pakėlimo klausimas“, p. 437.
57 Jonas Šliūpas, Rįžkimėsi būti sveiki!, Šiauliai: „Titnago“ spaustuvė, 1932, p. 7.
58 Jonas Šliūpas, „Ko mums reikia?“, in: Lietuviškoji medicina, 1943, nr. 5–6, p. 365.
59 Viktoras Vaičiūnas, Nepagydomųjų ligonių radikalinio pašalinimo klausimu: Dėl Dr. Jono Šliūpo straipsnio „Ko mums reikia?“, Kaunas: „Varpo“ spaustuvė, 1943, p. 4.
60 Ibid., p. 12.
61 Ibid., p. 13–14.
62 Valentinas Gustainis, „Socialinis klausimas ir eugenika“, in: Naujoji Romuva, 1937, nr. 8, p. 176.
63 Ibid., p. 177.
64 Valentinas Gustainis, „Kriminaliniai nusikaltimai ir eugenika“, in: Kovokime su nusikaltimais: Metinis Valstybės Saugumo Departamento leidinys, Kaunas: „Spindulio“ spaustuvė, 1933, p. 86–93.
