Nesibaigiantis susižavėjimas, sumišęs su silpnu, bet niekaip nenutylančiu pavydo balseliu, kažkur tyliai viduje cypiančiu – kaip ji taip galėjo? Iš kur tiek idėjų, kurios nesibaigė visą gyvenimą, lyg kažkur šalia ji būtų turėjusi tik jai vienai prieinamą naujų minčių šulinį, o šalia – dar ir energijos fontaną, kad įstengtų tas mintis paversti realybe? Iš kur atsparumas ir gyvybingumas, lydėjęs su maža dukra per Atlantą, vertęs degti plyteles ir kurti mozaikas, keisti gyvenimą, kalbą ir keistis pačiai – ir tame pasikeitime vėl rasti naujų idėjų ir skleisti jas naujose aplinkose, vis plečiantis kontekstams? Išties, žiūrint ir skaitant belieka kartą įkvėpti ir sau pasakyti, kad taip, kai kurie gyvenimai yra didesni už kitus.
Plytelės, mozaikos ir vandenynas, ir dar daugybė kitų dalykų sudaro tą už kitus didesnį gyvenimą, kurį nugyveno Aleksandra Kasuba – menininkė, vizionierė (kad ir kaip pretenzingai skambėtų šis žodis, bet šįkart jis čia tinka), erdvių kūrėja ir valdytoja, eksperimentatorė, tekstų kūrėja – čia galėtų rikiuotis dar bent dešimt jos apibūdinimų, bet pabandysiu juos paskirstyti tolesniame tekste, nekoncentruodama visų į vieną vietą, nes tai jau panašėtų į litaniją, kuri (taip jaučiu) autorei anaiptol nebūtų prie širdies. Toji neįtikėtinos energijos ir kūrybiškumo biografija, septynių dešimtmečių kūrybinis palikimas maketais, eskizais, video ir mozaikomis netelpa nei į Nacionalinę dailės galeriją, kur vyksta Kasubos paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“, nei į parodą lydintį to paties pavadinimo katalogą-knygą, kuriame – tekstai apie autorę, tekstai apie jos gyvenimo kontekstus, inspiracijas ir aplinkas, ir galiausiai – jos pačios tekstai. Visa tai, tiek paroda, tiek knyga – parodos kuratorės ir katalogo sudarytojos Elonos Lubytės aštuonerių metų trukmės darbo, tiesiant komunikacijos tiltus ir plečiant su menininke susijusius kontekstus, vaisius.
Jau sakiau, kad Aleksandra Kasuba niekur netelpa – ne tik į realią parodų salę ir popierinius, materialius knygos puslapius. Ji netelpa ir galvoje, ir nežinia, nuo kurio taško pradėti pasakoti, nuo kurio siūlelio austi tą jos gyvenimo ir kūrybos gobeleną. Kadaise, dar 1990 m. skaičiau straipsnį Krantų žurnale apie Aleksandrą, tuo metu rašytą kaip Kašubienę, padariusį man, tuometinei VDA pirmakursei, įspūdį – ten, Amerikoje, lietuvė daro erdvines instaliacijas. Oho. Tada 2008 m. pasirodė knyga Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai (1988–1992). Paskui NDG 2013–2014 m. įgyvendino aplinką „Spektro užuomina“, dalyvaujant pačiai autorei – taip atgijo 1975 m. instaliacija. Taip po truputį viena žymiausių išeivijos menininkių grįžo į Lietuvą, nors iš tiesų visuomet buvo į ją atsigręžusi, tegul ir neišeina sakyti – niekuomet nebuvo iš tikrųjų išėjusi. Bendravo su Lietuvoje likusiais tėvais ir broliu, su JAV lietuvių bendruomene, su naujųjų laikų – atkurtos Nepriklausomybės metų išeiviais, VDA skulptūros katedros studentei Onai Juciūtei skyrė vienkartinę Vytauto Kašubos vardo stipendiją ir taip toliau. Jau nekalbant apie tuos paskutinius intensyvaus susirašinėjimo su parodos kuratore metus ir darbų dovanojimą Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui.
Gal dėl to jos meninio ir konceptualaus didumo paroda konstruojama pagal tai, kas patikimiausia ir į ką lengviausia atsiremti – biografinį naratyvą; NDG sienos nuosekliai apauga artefaktais, kūriniais, fotografijomis, video ir tekstais, palaipsniui visko gausėja, projektai sudėtingėja ir įgyja vis didesnį mastą, iš plokštumos autorė eina (tiksliau – veržliai šauna) į erdvę, nuo sienų atsiplėšia ir į salę iššoka maketai, ir viskas tarsi bičių spiečius sukasi aplink vieną realiai įgyvendintą tampriojo audinio erdvinę konstrukciją, baltą ir lengvai peršviečiamą, tarsi koks tekstilinis labirintas ar tipi stovinčią salės centre. Taip nuo biografijos nesunku pereiti prie meno, nuo teorijos, datų ir dokumentacijos – prie patyrimo.
Viskas prasideda nuo Ginkūnų dvaro, priklausiusio grafams Zubovams, kuriame buhalteriu dirbo Jonas Fledžinskas, vedęs Aleksandrą Zubovaitę. Dvare vaikus prižiūrėjo guvernantės, kalbama buvo vokiškai, angliškai, rusiškai ir lenkiškai – kai niekas neįtarė, kad anglų kalba už Atlanto vienai iš dukterų taps pagrindine. Prasideda nuo nuotraukų ir akvarelių, kurias Aleksandra liejo Vilniaus dailės akademijoje – ir gobeleno su tipiškais tuometiniais lietuvių liaudies motyvais. Viskas kruopštu, užtikrinta ir kuklu, ir niekas nepranašauja to visai jau greitai būsiančio proveržio į erdves. Bet iš pradžių buvo sutarimas su skulptorium ir dėstytoju Vytautu Kašuba sujungti gyvenimus ir pasitraukti į Vakarus. Niekas niekur nedingsta ir, žiūrint retrospektyviai, viskas siejasi; ir 1947-aisiais atsidūrus Naujajame Džersyje, jaunoji Kašubų šeima mažoje dovanų gautoje keraminėje krosnelėje dega plyteles baldų durelėms ir stalviršiams – o ant gretimos NDG sienos, visai netoli eksponuojamos vietinio molio plytos iš Ginkūnų dvaro plytinės. Tačiau jau visai greitai tos keraminės plytelės virsta grupinių parodų eksponatais, šeima persikelia į Niujorką, atsiveria naujos galimybės ir įsiplieskia meninis gyvenimas. Pokalbiai Four O’Clock Forum – legendinė vieta skulptorės Louise Nevelson studijoje, kurią inicijavo tapytojas ir grafikas Willas Barnetas, vedęs Eleną Čiurlytę-Ciurlys, Kasubos pažįstamą iš jaunystės laikų; laimingas atsitiktinumas-susitikimas, leidęs klausytis Jacksono Pollocko, Willemo de Kooningo ir kitų tuometinių žvaigždžių ten, kur virė gyvenimas ir diskusijos apie naujausius meninius įvykius. Į tą gyvenimą ji pasinėrė visa galva ir greitai pati tapo jo dalimi. Dar vienas svarbus gyvenimo susitikimas – Paulas J. Smithas, Menų ir dizaino muziejaus (buv. Šiuolaikinių amatų muziejus / Amerikos amatų muziejus) direktorius, susipažinęs su Aleksandros kūryba 1957 m., žavėjęsis ja, kvietęs dalyvauti muziejaus rengiamose parodose ir ženkliai prisidėjęs prie jos kūrybos sklaidos tuometiniame šiuolaikinių amatų kontekste. Būtent Niujorko Šiuolaikinių amatų muziejaus kvietimu ji pirmą kartą dvimates linijas pavertė trimatėmis kontempliacijai skirtomis erdvėmis.
Tačiau prieš tai buvo mozaikos iš pjaustyto skaldyto stiklo, marmuro ir iš Kvinso laikotarpio prie Atlanto vandenyno surinktų akmenėlių, vaikštant pakrante su vaikais. Viena tokių mozaikų, eksponuojama NDG, beveik graudžiai ir kartu nepaprastai tvirtai demonstruoja menininkės valią kurti bet kokiomis sąlygomis. Mozaikos iš akmenėlių greitai virto profesionaliais, akį užburiančiais skaldyto marmuro reljefais, pastarieji persikėlė į galerines erdves, tapdami architektūrinių užsakymų priežastimis. Ekspozicijoje galima sekti, kaip mozaikos praranda spalvas ir virsta monochrominėmis, pagrindinė raiškos priemonė – nebe spalvos ir jų tarpusavio santykiai, o reljefas, priverčiantis akį sekti aukštesnius ir žemesnius balto ar juodo marmuro kvadratėlius. Keistu būdu spalvų dingimas anaiptol nesumažina reljefų gyvybingumo – jie tokie pat kvėpuojantys, monochromiškumas dar labiau prikausto žvilgsnį ir užburia savo bangavimu.
Visgi mozaikų paviršiaus vibravimo nebepakako, ir Aleksandra Kasuba ėjo sąmonės plėtimo link, vis giliau pasinerdama į architektūrinės erdvės ir erdvinių aplinkų poveikio žmogui tyrimus. 1970-aisiais ji Paulo J. Smitho kuruojamoje Šiuolaikinių amatų muziejaus parodoje pirmą kartą dirbo su tampriuoju audiniu. Taip prasidėjo ir niekuomet jau nebepasibaigė jos gyvenimo romanas su erdve. Nebūdama architektė ir niekada savęs tokia nevadinusi, ji konstravo erdves-buveines, skirtas susikaupimui ir meditacijai, nusiraminimui ir dvasiniam komfortui. Aplinkas. „Mano supratimu, aplinka yra fizinė vieta greta mūsų, kuri generuoja tam tikras energijas, tačiau iš tikrųjų energijas generuoja jos viduje esantys objektai. Todėl kai kurios aplinkos yra stipresnės, kai kurios – ne tokios stiprios, kai kurios diktuoja tam tikrą elgesį, kitos diktuoja nuotaikas. Kai kurios primeta save individui, ir jis arba nenori ten būti, arba jį ten traukia, nes jis reaguoja į aplinkoje slypinčias energijas, į tą ypatingą aplinkybių sukurtą situaciją. Tačiau iš esmės tai yra dalykai, kurie apibrėžia erdvę… konkrečią erdvę“1.
Tos aplinkos ir tapo jos didžiausio domėjimosi objektu, savo ruožtu radusio atgarsį vis platesniuose sluoksniuose. XX a. septintame dešimtmetyje įsisiautėjus meniniams sąjūdžiams ir hepeningams, architektai ir menininkai ėmė ieškoti minkštesnių gamtos formų ir alternatyvių erdvinių sprendimų. Čia paminėtinas ir „Eksperimentų mene ir technologijoje“ sąjūdis, įkvėptas kosmoso užkariavimų epochos. Nors Kasuba nepriklausė jokio tipo kontrkultūrai (anot parodos kuratorės, ji programiškai atsisakė būti siejama su hipių judėjimu), bet jos kuriamos erdvinės aplinkos taip pat atspindėjo tai, kas tuo metu rūpėjo daugeliui: lanksčios, nomadiškai mobilios ir varijuojamos erdvinės struktūros, išplėstos sensorinės patirtys, pojūčių technologijos ir sinestezija. Noras išeiti iš kampuotos erdvės, kurioje menininkė jautėsi suvaržyta, noras išlaisvinti sąmonę, noras duoti žmogaus sielai pailsėti nuo mechanizuotos aplinkos. Kaip? Panaudojant audinį. Kokį audinį? Ir čia vėl neįmanoma nepaminėti kertinio buitinio momento – tokio visiškai žemiško, nei su siela, nei su dvasinėmis materijomis nesusijusio. Pirmasis aplinkos modelis buvo sukurtas iš Vytauto Kašubos marškinėlių, kuriuos Aleksandra sukarpė ir ištempė tarp dviejų diskų, apskrito ir kvadratinio, įstačiusi tarp jų pagalį. Modelis iš marškinėlių ir pagalio pasiteisino, ir erdvinės aplinkos, kuriose jau buvo naudojamas specialus tamprusis audinys, užvaldė Aleksandros butą, parodines ir viešąsias erdves.
Bandau įsivaizduoti tą baltą erdvę su savotiškomis ertmėmis ir tuneliais, pavadintą Gyvenamąja aplinka, kurioje ji pati gyveno dvejus metus. Mastelis ir užmojai didėja: dalyvavimas 1977 m. Filadelfijos universitetinio meno ir mokslo centro tekstilės ir mokslo koledžo programoje „Menas moksle“ ir 1983–1984 m. Nacionalinio meno fondo stipendija įgalina toliau galvoti, kaip sutvirtinti tampraus audinio struktūras, o solo paroda „Formuojant ateitį“ 1989 m. jau demonstruoja, kad Kasubos mintis krypsta į galimybę statyti gyvenvietes iš sukietintų struktūrų. „Tokios aplinkos neskatina destruktyvių jausmų. Tokiose vietose niekas niekada nesiginčija. Žmonės išsipasakoja. Nėra jokių apribojimų, visi mūsų tabu paprasčiausiai išnyksta.“2 Visko tiek daug. Nes aplinkos iš tampriojo audinio – tai dar ne viskas, paraleliai ji kuria tai, ką tam tikra prasme galima būtų pavadinti mozaikų tąsa – plytų reljefus viešosiose erdvėse. Vytenio Jankūno dokumentuotuose video galima matyti reljefų žaismą su šviesa, kai plytų bangos iš plokščių virsta apimtinėmis, iškiliomis, judančiomis. Linkolno ligoninės siena Bronkse, Vandens siena naujajame autobusų terminale, Amhersto stoties plytų siena Bafale, reljefas Leksingtono aveniu ir kiti jos kurti reljefai (vienas garsiausių – Pasaulio prekybos centre Niujorke, sunaikintas per Rugsėjo 11-ąją) parodo ne tik erdvinį mąstymą, nepriekaištingą kompozicijos pojūtį, bet ir gebėjimą valdyti ir įgyvendinti didelius projektus, ne eksperimentinius parodinius, o urbanistinius architektūrinius. Ir darbštumą. Greta Jankūno videodokumentacijos NDG eksponuojami ir plytinių reljefų modeliai, kur kiekviena plytelė atskirai išskaptuota iš balzos medžio. Ir tas kruopštumas bei darbštumas dabar žiūrint daro ne menkesnį įspūdį parodinėje erdvėje, nei anuomet, kai šie modeliai padėdavo autorei laimėti architektūrinius konkursus ir gauti užsakymus. Tie du poliai – lanksčios, peršviečiamos audinio struktūros ir kietos, stabilios plytų reljefo sienos – tarsi įrėmina menininkės kūrybą. Tačiau, ko gero, tampriojo audeklo struktūros ne taip jau toli nutolusios nuo stabilios, tvirtos architektūros – Kasubos kūryboje tiek tai, kas laikina, tiek tai, kas pastovu, susiejama judėjimu ir apimtimis, nesvarbu, kad vienu atveju realiomis, kitu – iliuzinėmis.
Visko tiek daug. Gyvenimas toks pilnas. Simpoziumai, kūrybinės dirbtuvės, instaliacijos, tyrimai ir tekstai, kuriems į gyvenimo pabaigą Kasuba skyrė vis daugiau dėmesio. Namas pagal jos pačios projektą Naujojoje Meksikoje. Pripažinimas, kurio ryškiausias blyksnis – Smithsonian institutui priklausantis Vašingtono apygardos Amerikos meno archyvo sprendimas perimti ir saugoti menininkės dokumentus. Ir grįžimas į Lietuvą kūrinių pavidalu, 2019 m. dovanojus Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui savo darbų kolekciją – tuo ir baigėsi fizinis gyvenimas, konstatavus, kad „jau galima giliai giliai atsikvėpti“ (iš laiško parodos kuratorei Elonai Lubytei). Vėl nepalieka kažkokio neįtikėtino skaidrumo ir konstruktyvumo jausmas, sutvarkyto užbaigto gyvenimo. NDG visą šią pilnatvę atstovauja rūstokai nuo sienos žiūrintis keraminis autoportretas, tapybiškai persiliejančiomis raudona, juoda, pilka, melsvai žalsva, gelsva spalvomis alsuojanti „Tėviškė“ ir vizionieriškas sapnuojantis žirgas. Jurgio Mačiūno atvirukas, sakantis, kad jokios kliūtys nesutrukdys jam atvykti į Kasubos instaliaciją, kurioje viskas buvo balta ir atidarymo metu liejosi putojantys gėrimai – balta puta, neabejotinai. Ir vienas video, kuriame jauna Aleksandra madonišku marmuriniu veidu rankoje atsainiai laiko cigaretę. Įeikite gilyn, – rašė ji, – „ĮEIKITE GILYN / IR SPINDULIAI / PERSKROS MIGLĄ / SURAIKYS JŪSŲ / ŠEŠĖLĮ / IR ŠVIESOS / PALIESTA / APTEMS“3.
1 Aleksandros Kasubos interviu su Jerilyn Berland, 1976. Aleksandra Kasuba papers, circa 1900–2019, bulk 1960–2010, AAA SI; cit. iš: Inesa Brašiškė, „Erdvės formavimas: ankstyvieji eksperimentai“, in: Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kašubos aplinkos / Shaping the Future: Environments by Aleksandra Kasuba: Parodos katalogas / Exhibition catalogue, sudarytoja / editor Elona Lubytė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus / The Lithuanian National Museum of Art, 2020, p. 134.
2 Atsakymai Jerilynai Berland. 1976, in: Formuojant ateitį, p. 414.
3 Aleksandra Kasuba, „Įrengimai sielai“, in: Ibid., p. 398.