Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Mes globojame juos dėl savo netobulumo, dėl jų tragiško likimo įgijus pavidalą, tokį nepanašų į mūsų. Bet čia mes klystame, labai klystame. Nes gyvūnų negalima vertinti pagal žmogų.

Henry Beston, The Outermost House (1928)


Valentinas Antanavičius. Nelegali mano
dirbtuvės gyventoja. 2013. Asambliažas.
Jono Daniliausko jaunesniojo kolekcija.
Kęstučio Stoškaus nuotrauka

Žmogaus ir gyvūno santykis – viena iš temų, kurių atžvilgiu, regis, turime daugybę žinių: rezultatų iš nesuskaičiuojamų ekspedicijų, plaukimų į Ugnies žemę ir Šiaurės ašigalį, iškamšų ir piešinių, Discovery ir Animal Planet laidų etc. Egzistuodami drauge nuo amžių (turiu galvoje – drauge toje pačioje planetoje), žmonės gyvūnus garbino ir jais naudojosi, prisijaukino ir medžiojo – visa tai vyksta ir dabar; sutinku, kad garbinimo šiek tiek mažiau (tiksliau, jis kitoks), tačiau visi kiti aspektai niekur nedingo. Gyvūnai pakeičia vaikus, jiems puoselėti skirta ištisa industrija – ir ištisi kompleksai jų perdirbimui. Iguana ant pavadėlio su Swarovskio kristalais ir mėsainis, paukščių stebėtojai ir odinės striukės, „Tuščių narvų“ judėjimas ir visa, kas juda ar turi akis, vartoti atsisakantys veganai. Bet kokiu atveju, mūsų kaip rūšies santykis su kitomis rūšimis dabar išties komplikuotas. Iš pasaulio valdovų (taip manėme) perėję per „gamtininkų ir tyrinėtojų“ stadiją, dabar bandome atsisakyti savo viršenybės ir suvokti, kur, kurioje vietoje iš tiesų esame didžiulėje ir nepaprastai sudėtingoje gamtos mozaikoje. Bandome? Gerai jau, Lietuvoje šie bandymai nėra tokie intensyvūs ir akivaizdūs, tačiau posthumanistinės teorijos skverbiasi ir į lietuviškąją sąmonę. Vienas tokių pastarosios teorijos atgarsių ir vizualinių manifestacijų – MO muziejuje eksponuojama paroda Gyvūnas. Žmogus. Robotas (kuratorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė). Madingas muziejus dėsningai imasi madingos temos, tačiau šioje vietoje ši mano pastaba greičiau skirta pasidžiaugti egzistuojančia galimybe jaustis pasaulinių intelektinių ir meninių tendencijų tėkmėje, pateikiant lietuvišką jų versiją – ir Erika Grigoravičiene, nebijančia pripažinti domėjimosi intelektinėmis madomis.

Liudas Parulskis (projekto teksto autorius Ernestas Parulskis). Kačiukai gali laimėti. 2015. Skaitmeninė spauda. Autoriaus nuosavybė

Šimtas septyniasdešimt darbų, skirtų skirtingiems žmogaus ir gyvūno santykių aspektams. Taip, parodoje daug daugiau gyvūnų nei robotų, daug daugiau modernistinių tradicinės raiškos kūrinių nei šiuolaikinių. Tačiau ir posthumanistinė teorija, palyginti su ilgaamže antropocentristine – kol kas tik menkas sluoksnelis žmonijos istorijos pyrage. Be abejo, ir muziejaus kolekcija, kurios pagrindu sudaryta modernistinė parodos dalis, pasiūlė kuratorei pakankamai detalių sukurti įspūdingą lietuviškojo žvilgsnio į žmogaus ir gyvūnų santykį mozaiką. Devynios parodos dalys siūlo asmeninį kuratorinį naratyvą, iš pradžių persmelkiamą skepsio, nes kiek jau ten tų gyvūnų mūsų dailėje, tačiau skepsis tuoj pat virsta nuostaba. Pasirodo, jų (gyvūnų) lietuviškoje dailės mozaikoje išties netrūksta, svarbu tik sudėlioti veikiantį modelį ir papasakoti istoriją. Kuratorė siūlo devynių dalių pasaką apie prisirišimą, meilę, abipusį išnaudojimą ir neapykantą – visai kaip lietuvių liaudies pasakose, kur kalaitė viena po kitos netenka visų keturių kojų, o dvylika brolių išlekia juodvarniais. Pradžia bando kalbėti apie esmę ir anapusybę: „Dievybės ir pabaisos“, išties, mes gyvūnų atžvilgiu esame tiek vieni, tiek kiti. Tačiau taip prasideda pirmoji (siūlomo) naratyvo ir parodos lankymo kryptis, kurioje siautėja Valentinas Antanavičius, savo asambliažais, ko gero, galintis reprezentuoti bet kurią (ne tik šios parodos) temą. Čia jis savo agresyviu milžinišku skarabėjum iš aštunto dešimtmečio pradžios demonstruoja agresiją saulės atžvilgiu. Politiką atmetame, šviesi ateitis saulės pavidalu šįkart mūsų nedomina, žiūrime į skarabėją, greta kabančio Vinco Kisarausko tapyboje virstantį ne mažiau gaivališku kentauru. Išties, jeigu reikia rasti dievybių ir pabaisų, tai mūsų dailės galiūnai iš praėjusio amžiaus tam tinka geriau nei kas nors kitas. Viena geriausių kuratorinių parodų ypatybių – kad viską draugėn sujungiantis siūlas yra tema, o ne technika; todėl grėsmingus asambliažus ir leng­vai kubistinius aktyvius tapybinius kentaurus sėkmingai keičia gaivališka Elvyros Kairiūkštytės grafika, ir emocinė būsena iš pagarbios baimės taip pat kinta – nes sekančioje istorijoje mes jau nebe garbinamieji ar garbinantieji, o tekstų skaitytojai. Pastarųjų lietuvių dailės istorijoje taip pat gausu: lietuvių grafika nuo Viktoro Petravičiaus ar Pet­ro Repšio į lakštus lengvai integruoja tekstus, bet šį kartą viskas sumaišyta: nuo Gulbės karaliaus pačios ar Eglės žalčių karalienės autoriai lengvai peršoka prie pirmapradės nuodėmės, ir žiopli groteskiški Vilmanto Marcinkevičiaus Adomas su Ieva nuraudę žiūri vienas į kitą, nematydami skaisčiai žalio žalčio (kokie fluorescenciškai ryškūs ir drąsūs jie atrodė išeksponuoti pirmą kartą – prieš beveik tris dešimtmečius anuomet, kai visuotinai vyravo žemės ir pelėsio koloritas), o Audronės Pet­roševičiūtės gobelenas viduramžišką mille-fleure tradiciją perkelia į vieną šiuolaikinę šeimą, greta išdavikiškai šiepiantis (vėl) Antanavičiaus žiurkei. Jau sakiau, kad pastarasis autorius savo arsenale tikriausiai nesunkiai galėtų rasti visas temas atliepiančių kūrinių.

Birutė Zokaitytė. Nuoširdumas I. 2012.
Tušinukas, akvarelė. MO muziejaus kolekcija

Tačiau kuratorė kelia žiūrovus į miestą, primindama, kad ne tik mitinė ar biblinė erdvė gali būti vieta, kur gyvūnai ir žmonės susitinka drobėse, instaliacijose ar fotografijose. Miestas taip pat yra terpė gyvūnams: varnos ant šakų, puolančios praeivius jaunik­lių perėjimo metu, pelės ir kirstukai, žiurkės rūsiuose, netgi kiaunės prie Halės turgaus ar lapės, su kuriomis pasakojo kovojantis pažįstamas picų išvežiotojas Londone. Mieste gyvūnai dažniausiai yra paraštėse, marginaliniai ateiviai, beteisiai, kaip tos pilkos invazinės voveraitės Niujorke, piktai vadinamos city rats, arba riebios ir vik­rios žiurkės, drąsiai šmirinėjančios subway bėgiais, sustiprindamos tuose požemiuose ir taip tvyrančią grunge atmosferą. Arba camp’o, kurį reprezentuoja Giedriaus Jonaičio „išeiginis barsukas“, pozuojantis ant susmulkintų litų banknotų prikimštų kolonų. Miestas ir gyvūnai nebūtinai sutaria; atrodo, kad būtų geriausia, jei iš pastarųjų miestiečių norų liktų tik barokiniai lipdiniai su cementiniais paukščiais, kuriuos tyčia taip negyvai ant kolonos sukabina Andrius Erminas. Tačiau tuo iškilmingiau atrodo Liudo Parulskio sfinksai, išdidžiai tupintys vietoj Žaliojo tilto skulptūrų. O, jeigu tai pamatytų sėkmingai žaliuosius miesto plotus naikinantys atsakingi asmenys! O, jeigu katukai užvaldytų tegul ir ne miestą, bet bent jau tiltą! Egiptietiški katinai ant postamentų, sustingę olimpinėje ramybėje! Kaip nesunkiai būtų išspręsta tilto problema – bent kelioms akimirkoms, kol protestuotojai nepalaidotų savivaldybės po peticijomis, reikalaujančiomis įvesti tvarką, kurią kiekvienas supranta savaip. Nuo cementinių balandžių netoli iki (vėl) Ermino autorystės ant grindų tįsančio medinio meškino, kurio parketinė „iškamša“ reprezentuoja turbūt labiausiai menininkų eksploatuojamą temą – mirusią gamtą. Įprasčiau – natiurmortą, ir čia labiausiai neįprastai ir labiausiai įtikinamai atrodo Alfonso Budvyčio „Pailgas ir glotnus ant marių kranto“, iš nežinia kur atšliaužęs ir savo baigtį suradęs nežinia kas – sub­liuškęs Leviatanas? Sliekas? Jūrų gyvatė? Fotografija neatspindi mastelio, nesuvokiame nei padaro dydžio, nei rūšies, aišku tik viena – negyvas. Ir tas negyvumas daug tikresnis ir įtaigesnis, nei įprastinė stirnino kaukolė su ragais greta vazos ir draperijos, ar kokia anties iškamša, pratęskite patys, vienas iš daugelio objektų, kuriuos visi dailės mokyklų mokiniai tebepiešia ir tebetapo nuo tarpukario. Gyvūnas kaip objektas ir kaip vartojimui paruoštas daiktas – ne tik natiurmorto detalė, bet ir maistas. Žinoma. Kad ir kaip norėtume dabar apsimesti, jog nieko nežinome apie skerdyklas ir nuplikusias vištas, niekada gyvenime negalėsiančias atsistoti ant žolės, dabar jau nepavyks. O anksčiau buvo galima.

Eglė Ridikaitė. Kažkas užuodė kardamono kvapą. 2019. Drobė, aerozoliniai dažai.
MO muziejaus kolekcija. Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

Gyvūnų gynyba ir aktyvizmas, sąmoningas mėsos atsisakymas ideologiniais sumetimais Lietuvoje – pastarojo dešimtmečio reiškiniai. Sovietinėje vaikystėje mes ramiausiai žiūrėdavom, kaip skerdžia kiaulę ar mama pjauna galvą gyvam karpiui. Tačiau Aleksandro Macijausko fotografijos iš turgaus ir skerdyklų dabar įgauna politinę dimensiją, ir kraujo upės nuotraukose, vingiuojančios per šachmatines skerdyklos grindis, verčia galvoti apie šaltakraujišką žudymą, o visai ne poreikį apsirūpinti maistu. Kaip antitezė skerstuvių temai greta žudomų gyvūnų kabo Romualdo Rakausko „Žydėjimas“, tikriausiai vienas švelniausių ir gražiausių darbų visoje lietuvių fotografijos istorijoje. Tikrai žinote, apie ką aš – apie nuotrauką, kur berniukas eina keliu, prie krūtinės priglaudęs baltą triušį. Ir tai net ne tema „Kaimo idilė“, tai grynas švelnumas ir meilė, nieko daugiau. Išnaudojimas, neapykanta, objektyvizavimas, garbinimas ir mitologizavimas – visa skalė jausmų ir vaizdų kaleidoskopo prasisuka pro akis; tačiau tas vaizdų dėliojimas – tarsi pasjanso partija. Kortos jau gatavos, siužetai jose – taip pat. Belieka jas suskirstyti istorijomis, o kur laimėjimas? Kur tos žmogaus ir gyvūno žaidžiamos partijos rezultatas? Savotiškas atsakymas – kitoje istorijoje: simbiozė. Bendrabūvis. „Daugiarūšė bendrija“ žmones ir gyvūnus parodo kaip vienį, kaip biologines būtybes, kurios turi tiek gyvuliškų, tiek ir žmogiškų bruožų. Kaip Kisarausko kentaurai, tik tai – ne kultūriniai, o biologiniai konstruktai. Bet net ir tai nėra būtina, gyvūnai priimami kaip lygūs – ir Šarūno Saukos kengūra klastingai žiūri geltonomis akimis iš grupinio šeimos portreto, Evaldo Janso zuikiažmogiai geria klouno ašaras, o masyvios gauruotos Donato Jankausko-Duonio beždžionės susibūrė prie vaisiaus, lyg Čiurlionio karaliai, versdamos prisiminti Peterio Hoeg’aus aprašytąją moters ir beždžionės meilės istoriją. Žmonės virsta gyvūnais, gyvūnai sužmogėja, viskas yra viena. Ir tik Eglės Ridikaitės šuo, žiūrintis iš apsnigto miško pro žaliuzes į vidų, vėl grąžina status quo: mes ir jie.

Gyvūnai ir žmonės, žmonės ir gyvūnai, tačiau trečiasis parodos komponentas, užkoduotas pavadinime, atkak­liai verčia ieškoti robotų; čia, ko gero, galime pasijusti šiek tiek apgauti, kadangi šiuolaikinio meno ekspozicijoje (kuratorė Ugnė Paberžytė) nepamatysime japoniško roboto-šuniuko, meiliai vizginančio uodegą, ar kokio kito mechaninio gyvūnėlio. Čia greičiau kalbama apie tai, kokia yra mūsų vieta biologinių ir sintetinių organizmų piramidėje. Apie tai, kas atsitiks, kai dirbtinis intelektas ims kurti naujus organizmus, kai bionika taps vis svarbesnė, kai teks iš naujo apmąstyti savo santykį su vis gausėjančiais kiborgais, kai rasis naujų būtybių, kurias bus sunku priskirti konkrečiai rūšiai. Ką gi, bent jau galime įsivaizduoti, kaip tos būtybės atrodys: kaip Pakui Hard­ware bio-homo-zoomorfiniai pavidalai. Kuriantis naujoms rūšims, teks persvarstyti ir tarprūšinius santykius: imti gerbti ar net pamilti vaisines museles ar grybus, atsisakyti žmogiškojo pranašumo, mainais įgyjant kitų etinių kategorijų. Sekti paskui hibridą – tai atrasti tinklą, sako filosofas Kristupas Sabolius, cituodamas Bruno Latourą. Tinklo „veikėjais“ gali tapti ne tik žmonės, bet ir socialiniai fenomenai, gyvūnai, negyvosios gamtos jėgos. Visi esame susiję tinkluose, hibridiniuose būviuose, ir stebime Nomedos ir Gedimino Urbonų zooetinį tyrimą pelkių intelekto pavidalu, girdime be paliovos dzingčiojančius elektroninių laiškų perspėjimus, skandinančius Hito Stey­erl personažus virtualybėje. Tačiau šis klampinantis hibridiškumas, biologinių organizmų ir dirbtinio intelekto jungtis svaigina, žadindamas fantaziją, kol supranti, kad nesuprantamų dalykų yra kur kas daugiau negu aiškių, ir kad šioje kelionėje, kuri mūsų dar tik laukia, mums teks pasitelkti dar ir savybę, kurią, kaip manė Henri Bergsonas, turi tik žmogus: humoro jausmą. Kokiu būdu, galime pažiūrėti į šitą neaiškią ateitį latvio Mikelio Fišerio akimis: gali būti ir taip, kad reptiloidai ateiviai gydys undines ir tai bus kruopščiai įamžinta ant poliruotų medžio lentelių. Šie naujieji ateities amatai primena lenteles, ant kurių degindavome banginius ir kitokius gyvūnus sanatorijose; toks keistas sovietinės vaikystės hobis. Viskas su viskuo susiję, viskas yra viena. Ir geltonas kengūros žvilgsnis, ir gyvuliškos Saukos personažų mėsos, ir idiliški Gudaičio kaimai.

Kalbėjimas apie posthumanizmą menine kalba – ne vien tik autorių, institucijų ir kuratorių bandymas prisišlieti prie madingos temos. Tai kur kas labiau įrodymas, kad kažkas ima visuotinai keistis, kad temos, kurias anksčiau galima buvo sutikti tik fantastinėje literatūroje, ima skverbtis į mūsų kasdienybę, ir tikimybė, kad praradę viršenybę, kiekvienas mūsų atrasime tinklą, galbūt yra gerokai arčiau, nei manome. Ranka baugščiai tiesiasi link zooetikos vadovėlio.