Lietuvių keramikai, pasirodo, jau 90 metų. Laikas eina neįtikėtinai greitai, ir jei keramika būtų žmogus, jokios pastangos jaunintis jai jau nebepadėtų – nebebūtų įmanoma paslėpti žilų plaukų, netvirtos eisenos, raukšlių ir visų kitų senatvės atributų. Gerai, kad šis palyginimas čia tik tekstui pradėti; išties jis yra skirtas labiau pasakyti, kad žmogiškais masteliais garbingas jubiliejus meno sričiai – anaiptol ne senatvė. Greičiau atvirkščiai. VDA „Titaniko“ parodų sales užpildžiusi paroda – kuratoriaus Roko Dovydėno bandymas pasižiūrėti, kur atsidūrė lietuviškoji keramika, sulaukusi beveik šimtmečio. Kaip mes atėjome iki šio jubiliejaus, koks kelias atvedė prie to, ką turime dabar. Taigi – ką turime?
Pradėti, tikriausiai, reikėtų jubiliejiškai. Nuo istorijos. Anot dailėtyrininkės Lijanos Natalevičienės, „per pastarąjį šimtmetį Lietuvos keramika nuėjo kelią nuo funkciškai apibrėžtos kūrybos srities link tradicinės medijos ribas praaugančios skulptūrinės keramikos, galinčios įsilieti į bendrą šiuolaikinės dailės tėkmę. 1931 m. Kauno meno mokykloje įsteigta Keramikos katedra – tik sąlyginis atskaitos taškas, nes jau XX a. pradžioje lietuvių dailės parodose buvo eksponuojama profesionalioji keramika“. Tačiau tas sąlyginis atskaitos taškas buvo labai svarbus. Kai Kauno meno mokykloje 1931 m. buvo įkurta Keramikos studija, nuo jos ir skaičiuojame šį „Titaniko“ parodos devyniasdešimtmetį. Nuo Liudviko Strolio, siekusio paryžietišką meninį išsilavinimą ir meno supratimą perkelti į keramikos plotmę ir iš amatininkiškojo lygmens pereiti į meninį. Tuomet, kai „keramika svyravo tarp meno ir amato“, buvo labai svarbu pabandyti atskirti puses, stilistiką bei raišką ir suformuoti meninius keramikos principus. Dabar galvoju. Tarpukariu keramika balansavo tarp meno ir amato, menininkai, sekdami Stroliu, grožėjosi lietuvių liaudies molinėmis puodynėmis su margais glazūros ornamentais, ergonomiškomis ir santūriomis liaudiškos keramikos formomis, ir patys kūrė neotradicionalistine estetika persmelktus darbus. Pastarieji, įskaitant ir Strolio kūrinius, išties žavi formų grakštumu ir profesionalizmu. „Titanike“ kaip to įrodymas ir istorinis hommage profesoriui eksponuojama žalsva lėkštė, kurioje keliomis meistriškai padarytomis įrėžomis išryškėja moterų siluetai.
Tačiau po devyniasdešimties metų Lietuvoje keramikai, panašu, vis dar ieško savo vietos toje meno ir amato paradigmoje. Vis dar kovoja su savo, kaip amatininkų, apibūdinimu ir stengiasi išsiveržti iš molio nelaisvės. Vis dar jaučiasi mažiau matomi kitų meno šakų fone.
Ir vėl – atsigręžkime į istoriją, kaip tą padaro ir parodos organizatoriai. Tarpukario Kauno meno mokykloje svarbiausia buvo ne keramikos kaip meno srities savimonė, o unikalaus lietuviško stiliaus paieškos, keramikoje, kaip ir kitose to meto dailės srityse, atsirėmusiose į liaudies meną, kurio atgarsiai labai aiškiai tebebuvo girdimi ir pokario metais, kai keramika virto savotiška pramonės šaka. Paskui tas liaudies menas virto penktame ir šeštame dešimtmetyje kurtais natūralistiniais vaizdeliais ant indų, šokėjų figūrėlėmis, gamintomis tuo metu įkurtuose Kauno ir Vilniaus „Dailės“ kombinatuose, o dabar tapusiomis kolekcininkų dėmesio objektais. Apie tą laikotarpį primena Aldonos Ličkutės diplominis darbas tik įėjus į parodą, keramikinis pano, kuriame mergina stilizuotais tautiniais rūbais, lydima kitų šeimos (?) moterų, moja ranka kažkam į tolį. Fone plevėsuoja raudona vėliava. Tačiau ekspozicijos kontekste regisi, kad tas rankos mostas – jau greičiau parodymas, sakantis: žiūrėkite, kur mes nuėjome. Tiksliau, kaip toli nuėjome nuo keraminių pano, užvaldžiusių keramiką septintame dešimtmetyje, nuo to paties laikotarpio dekoratyvinių kompozicijų. Nuo aštunto dešimtmečio stilizuotų gamtinių formų, kuriose įkvėpimo ieškojo dažnas ano meto autorius. Anot Pillės Veljatagos 1992 m. rašyto teksto, – „aštuntojo dešimtmečio kūriniuose meninio sumanymo išeities tašku tampa ne vien dekoratyvumas, bet, svarbiausia, siekimas sužadinti vienokias ar kitokias asociacijas“. Išties, vėlyvojo modernizmo stilistikos veikiami autoriai gniuždė, gniaužė, lankstė, vyniojo ir spaudė molį, išgaudami iš jo įspūdingas formas, o iš žiūrovo – emocijas: nuostabą, susidomėjimą, intrigą. Keramika virto nebe utilitarinių dirbinių gamybos vieta, o savotiška magiška erdve, kur iš ugnies ir žemės sąlyčio atsiranda tūriniai savitos prasmės pripildyti objektai. Asociatyvumas ir savitas poetiškumas ženklino aštunto dešimtmečio svarbiausius Aldonos Šaltenienės, Gražinos Švažienės, Aldonos Keturakienės kūrinius. Parodoje – Kristinos Karkaitės puodelių kompozicija iš aštunto dešimtmečio pradžios, „Improvizacija teatro tema“, puodeliams tarsi aktoriams rikiuojantis prieš žiūrovą ir demonstruojant dekoratyvias riestas rankenėles. Ir tada atsirado tai, kas vėliau ne tik neišnyko, o plėtėsi ir užvaldė profesionaliąją autorinę lietuvių keramiką. Koncepcija.
Dabar jubiliejiškai jau nebeišeina. Dabar jau norisi pabrėžti, kad ši paroda daug labiau pasakoja apie tai, kas vyksta lietuvių keramikoje šiandien, tuos devyniasdešimt metų traktuodama kaip pagrindą, ant kurio galima atsistoti ir žiūrėti į priekį. Ir čia prasideda visas įdomumas. Man keramika – meno sritis, kurioje reikalingas ir polėkis, ir disciplina. Ir maištas, ir amatas. Ir atrodytų, viskas įmanoma, ypač dabar. Tereikia atsiremti į tradiciją (devyniasdešimties metų) ir leisti sau viską. Ir VDA keramikos katedra, regis, yra ta vieta, kur, neužmirštant istorijos, galima imti molį, tą vieną paslankiausių ir juslingiausių medžiagų, ir daryti su juo, ką tik nori. Molis yra iš tų medžiagų, kurios objektus paverčia kažkuo kitu. Tai alchemija, savo knygoje The White Road rašo keramikas, rašytojas ir kuratorius Edmundas de Waalas. Konceptualioji keramika, atėjusi į Lietuvą devintame dešimtmetyje ir pasižymėjusi, vėl cituojant Veljatagą, tuo, kad „nebuvo skirta konkrečiam interjerui ar eksterjerui ir geriausiai atrodė parodos salėje“, negalėjusi būti apibendrinama pagal jokius „formalius“ išorinius kriterijus. Tai, kas vienijo darbus, buvo konceptualumas, atsiverdavęs idėjiniame lygmenyje, ir įžūlumas, brukantis į anksčiau vadinamųjų „vaizduojamųjų“ menų užimtą teritoriją.
Akivaizdu, kad koncepcija užvaldė keramikus ir perkėlė juos iš dekoratyviosios plotmės į idėjinę, tą, kurioje įmanoma viskas. Žinoma, kadangi parodos akcentas yra ne Lietuvos keramikos panorama, o keramikos katedra, natūralu, kad ekspozicijoje – ne ryškiausi keramikų kūriniai, o baigiamieji darbai. Kaip vienos įdomiausių ir konceptualiausių lietuvių keramikių Onos Grigaitės diplominis darbas iš devinto dešimtmečio, kuklios, tačiau intriguojančiai keistos žalsvos plokščios vazos su daug ataugų lyg aštuonkojo čiuptuvų, kuriose lyg ir galima nuspėti tą būsimą menininkę, kuri po poros metų, 1989 m. sukurs legendinę grupę Š. V. su Svajone ir Paulium Stanikais, dar labiau priartindama keramiką prie skulptūros ir instaliacijos. Arba Audriaus Janušonio „Fontanas“, pasak menininko, tik po 30 metų eksponuotas taip, kaip buvo sumanytas anuomet. Arba Agnės Šemberaitės juodos chimeros, mįslingai žiūrinčios į ateitį.
Visuomet nepaprastai įdomu žiūrėti į menininkų pradžią, žinant jų dabartį. Tačiau šitame devyniasdešimtmetyje yra visko: ir praeities, ir netolimos praeities, o visų daugiausia – būtent dabarties. Dabarties, kurioje keramikai, galėdami daryti viską, tebesprendžia savosios meno šakos identiteto ir materialinio išgyvenimo problemas. Tos dabarties, kurioje nedaug keramikos parodų bei simpoziumų ir kurioje keramika vis dar tebesijaučia šiek tiek nuošalėje. Tačiau tai yra toji pati dabartis, kurioje veikia Rokas Dovydėnas, kurdamas konceptualias vazas, ant kurių vienas kitą po galaktiką nepaliaujamai vaikosi nesutaikomi priešai Louhanas ir Plėviakojis. Ir pasirodo, kad keramika – tai būdas prisiminti istoriją ir tradiciją, tačiau jas suvienijus, mėlynos glazūros piešiniais kalbėti ant balto fono apie šiuolaikybę. Toji pati dabartis, kurioje Rytas Jakimavičius kuria istoriją, o gal greičiau pasaką iš įvairaus dydžio figūrėlių apie Stebuklingą Akmenį, suliedamas viename kūrinyje ironiją, naratyvą ir formą. Dabartis, kurioje Monika Gedrimaitė dekonstruoja indą, iš detalių sukurdama beveik klasikinę instaliaciją. „Nuo daikto iki meno“ – simptomiškas darbo pavadinimas, kuris galėtų tikti ir visai keramikos istorijai bei situacijai apibūdinti. Kur užauga Jurgitos Jasinskaitės didžiuliai oranžiniai apelsinai, demonstruojantys savo porėtą molinę odą ir kaip šviestuvai nušviečiantys visą salę. Kur vaizdo performanse siautėja Alberta Saukaitytė, plačiais mostais drėbdama ant savo kūno molį ir formuodama kultūristiškus molinius raumenis. Iš tiesų būtent šitas įvaizdis ir labiausiai įsimena, ir labiausiai uždega, ir teikia daugiausia vilčių.
Keramikos pagrindas, niekas nesiginčys, yra molis. Tačiau molis savaime tėra tik medžiaga be idėjos jis – tik tešla dubeniui nulipdyti. Pakanka prisiminti Golemą, kuris irgi buvo iš molio; reikėjo užkeikimo, reikėjo žodžio, kad molis įgautų gyvybę. Taip ir čia. Ta ugnis, kuri išdega molį, paversdama jį keramikos kūriniu, niekuomet nedingsta, ji išlieka daikto atmintyje – ne veltui keramikai, tarsi alchemikai, valdo visas keturias stichijas: žemę, orą, ugnį ir vandenį. Keramikos katedra per devyniasdešimt savo gyvenimo metų išlaikė molio magiją tam, kad jauniausioji karta užsiaugintų ir pademonstruotų molinius raumenis ir galbūt pagaliau išspręstų savo identiteto klausimus ateinantiems dešimtmečiams.
