Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Tomas Venclova, NELYGINANT ŠIAURĖ MAGNETĄ: Pašnekesiai su Ellen Hinsey, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Apostrofa, 2017, 535 p., iliustr., 1500 egz.
Dailininkas Jokūbas Jacovskis

Tomo Venclovos ir Ellen Hinsey solidžios apimties pokalbių knyga Nelyginant šiaurė magnetą, į lietuvių kalbą išversta Laimanto Jonušio, – įdomi ir įspūdinga intelektualinė autobiografija, pasakojanti istoriją apie intelektualinę brandą sovietinio režimo sąlygomis, nugyventos epochos savitumą, literatūrinės savimonės kūrimąsi ir individualios poetikos valingą formavimą; pasakojimas pasižymi žinių ir informacijos gausa, bet nestokoja int­rigos, tiesa, kiek nuslopstančios paskutiniojoje dalyje.

Pirmasis skaitymo įspūdis – tai labai disciplinuotas pašnekesys. Hinsey įžangoje pasakoja, kad Venclova į klausimus atsakinėjo raštu. Ko gero, tai ir yra priežastis, kodėl interviu spontanikos, netikėto pokalbio posūkio, galiausiai – susikirtimo tarp pašnekovų, knygoje nerasime. Šiuos bruožus keičia rašytinei autobiografijai būdingas planingumas, siužetiškumas, vientisos gyvenimo istorijos pojūtis. Pokalbių knygas paprastai įsivaizduojame kaip tarpinį žanrą tarp biografijos ir autobiografijos, sulydantį abiejų bruožus. Klausinėjantysis atlieka biografo vaidmenį, o atsakinėjantysis – auto­biografo. Juos abu galime įsivaizduoti kaip tam tikras savarankiškas pokalbį veikiančias galias ir strategijas, kaip tik ir sudarančias galimybes rastis savitam (auto)biografijos variantui, kai pasakojamo gyvenimo savivaizdį smarkiai veikia išorinė jėga, viena vertus, trikdanti vientiso siužeto kūrimą, antra vertus, atverianti pasakojimo rakursus, kurie kitaip nepasirodytų. Tokio dviejų valių žaismo knygoje nėra, nes abi strategijos veikia darniai, viena kitos neapsunkindamos, neprovokuodamos. Hinsey, atlikusi kruopštų biog­rafės darbą, suradusi pačias smulkiausias ir įdomiausias gyvenimo detales, kuria tankų klausimų tink­lą, kuris funkcionuoja kaip palanki terpė pasakojimui kurti. Tai poeto savireprezentacijai maksimaliai palanki situacija, kurioje tik pasakojantysis nustato komplikuotumo ir savikritikos lygį.

Hinsey pateikiamų klausimų spektras – platus, rodantis daugialypę knygos orientaciją ir ne vietinį, tarpkultūrinį jos dialogiškumą. Dalis klausimų rodo nukreiptumą ne tik į pašnekovą, bet ir į epochą, istoriją, pasakojimo platesnei, ne vien lietuviakalbei terpei, kūrimą. Hinsey pasirinkta pokalbio kuravimo kryptis: pasakojimas prasideda nuo konteksto ir juda link jame būvančio asmens, taip randasi išorinio ir vidinio aptariamo dalyko vertinimo dermė. Ne kiekvienas pašnekovas gali tokį siekį realizuoti, tačiau Venclova tikrai gali ir tai padaro. Dalis klausimų yra aiškiai informacinio pobūdžio, siekiant knygą padaryti įdomią ir suprantamą kiekvienam (pavyzdžiui, „Kokia tiksli procentinė lietuvių dalis tuo metu [antrosios sovietinės okupacijos, – J. Ž. R.] pasitraukė?“, p. 72; „Kaip visuomenė žiūrėjo į partizanus?“, p. 81). Tik pradėjus skaityti, net suima abejonė – ar kiek geriau išmanančiam lietuvišką sociokultūrinį kontekstą skaityti pasakojimus apie tam tikrus istorinius tarpsnius, spaudos draudimą ir kita bus įdomu? Tačiau abejonė greitai dingsta ir išryškėja neabejotini tokio pasakojimo privalumai. Vienas jų – ši knyga puiki Lietuvos ambasadorė: ji pasakoja ne tik apie svarbią Lietuvos kultūros figūrą, bet ir apie kraštą, kultūros, valstybės istoriją, kaip ir dera Venclovos pasakojimui – išvengia primityvaus vietiškumo. Atrodo svarbus sukurtas teigiamas ir intelektualus rytų europiečio tapatybės tipas: jo formavimosi, mąstymo ir sociokultūrinės savivokos būdas, kuris kyla ne iš uždarumo bei nuolatinės savigynos, tautinės savisteigos, bet iš kultūrinio bendradarbiavimo, mąstymo stiprumo ir savitumo, surandamo pažįstant kitus ir kitokius. Kitas dvigubos orientacijos privalumas: mes patys savo kultūrą pamatome tarsi iš šalies, kaip esančią pasaulyje. Tokios perspektyvos, suteikiančios pasitikėjimą sava kultūra, kurį įgalina geras Vakarų kultūros konteksto išmanymas, o ne nacionalistinis patosas, mums stinga.

Ši pokalbių knyga – gerai struktūruota ir turi ganėtinai aiškų siužetą. Ją sudaro trys skirtingos apimties skyriai, o pagrindinis knygą organizuojantis siužetas yra politinės Venclovos savimonės radimasis bei formavimasis, išaugantis iki apsisprendimo rinktis disidento kelią.

Pirmoji knygos dalis apima Venclovos vaikystę ir gyvenimą iki politinio „nubudimo“, tai yra 1956 m. Veng­rijos sukilimo numalšinimo, kuris sistemą pasakotojui parodė iš kitos perspektyvos. Dalis baigiama 1958 m. vykusiu almanacho Kūryba svarstymu, o tai buvo pirmasis atviras nepaklusnumo aktas. Svarbu paminėti, kad Venclovos poezijos istorija šioje knygoje, taip pat prasideda 1956 m. – pasakojimu apie trijų tekstų cik­lą „1956 m. eilėraščiai“. Iki tol paminimi sukurti eilėraščiai nurašomi kaip beverčiai ir neprisimintini. Taigi nuo šios ribos poetinė ir politinė savimonė knygoje bus paralelūs, susipinantys siužetai. Eilėraščiai pasakojime tarsi grįžta į savas sukūrimo situacijas, plačiai ir išsamiai komentuojami paskatinę rašyti impulsai, poetinės strategijos pasirinkimas, kūrimo specifika. Tiesa, paskutiniojoje knygos dalyje, apimančioje gyvenimą po emigracijos Vakaruose, pasitaikančios apklausos paeilėraščiui, be konteksto įsodrinimo, ima atrodyti savitikslės ir nuobodokos.

Venclovos disidentinės savimonės formavimosi variantas įdomus dėl specifinės jo šeimos situacijos. Nuo pokario iki studijų universitete laikotarpio Venclovų šeimos statusas veikia kaip savotiška apsauginė kapsulė, tiek fizine, tiek mentaline prasme. „Ankstyvąjį pokarį prisimenu kaip laimingą metą. Bet iš tikrųjų nuotaika buvo įtempta“ (p. 76), „Buvau įsitikinęs, kad Raudonoji armija yra išvaduotoja, o komunistinė ateitis bus laimė visai žmonijai. Tokią mąstyseną palaikė ne tik visuotinė propaganda, bet ir tėvas […]. Šiuo atžvilgiu buvau išimtis tarp draugų ir kitų moksleivių. Turbūt visi jie suprato, kad sistema žiauri ir nežmoniška, bet atvirai apie tai beveik neprasižiodavo“ (p. 114), „dauguma Lietuvos gyventojų netikėjo nė vienu propagandos žodžiu ir tik stengėsi prisitaikyti, saugodami save ir savo šeimą. […] Ir štai tokioje terpėje išdygstu aš – tikratikis, draugą Staliną laikantis didžiu žmogumi […], gailiai verkiantis tą rytą, kai radijas pranešė apie nesavalaikę Vado mirtį. Tada buvau šešiolikos, mokiausi priešpaskutinėje klasėje“ (p. 114–115). Savita komunikacinė pokario situacija, kurią galima pavadinti tylinčia aplinka, leidžia visišką politinį naivumą. Tai lemia, kad mažuma, kaip retrospektyviai parodo poetas, savo išskirtinumo nesuvokia: melas ir propaganda, atmetama daugelio, tuo pat metu diktuoja komunikacijos taisykles ir funkcionuoja kaip norma. Kadangi tai yra nutikę ne vienam prieš karą ar iškart po jo gimusiam žmogui, detalus tokių brandos istorijų aprašymas leidžia mums daug geriau suvokti skirtingus brendimo sovietmečiu variantus ir suprasti, kokias galimybes perprasti režimo veikimo strategijas turėjo augantys jo viduje ir kad sistemos permanymas buvo sudėtingas procesas, reikalaujantis didelio atkaklumo ir smalsumo. Venclovos situacija ypatinga tuo, kad režimo adaptacija stipri ne tik aplinkoje, bet ir šeimoje, be to, jis brendo palyginti saugioje ir nuo tiesioginio kontakto su režimo politikos padariniais apsaugotoje aplinkoje. Diduma lietuvių inteligentų, dažniausiai „dirvininkų“, kaip juos vadina pats Venclova, biografijų, nors ir ženklinamos vienokio ar kitokio tikėjimo naująja ideologija, tai pat akcentuoja ir skurdo, partizaninio karo, baimės, kolektyvizacijos patirtis, gerokai mažinančias naivumo ar bent jau žadinančias pradinį įtarumą. Tad vienas įdomiausių šios knygos siužetų – kaip vaduojamasi iš orveliškos tikrovės, beveik tobulai sukonstruotos jauno žmogaus pasaulyje, kaip skiautė po skiautės ieškoma informacijos, koks svarbus tampa kitas asmuo, kuris pasitikėdamas suteikia informacijos, duoda draudžiamą knygą, kaip renkantis nuotrupas ima stiprėti jausmas, kad pasaulis, kuriame gyveni – pasviręs, izoliuotas.

Sąžiningas ir pagarbą keliantis atrodo Venclovos pasakojimas iki susipriešinimo su sistema, bet mane, kaip iš istorinės perspektyvos žvelgiančią skaitytoją, kiek nustebino visiška tėvo figūros redukcija pasakojant disidentavimo istoriją. Visada gerai atsakymus žinantis ir išsamus Venclova, atsakydamas į klausimą, ar tėvo buvimas jam teikė tam tikrą apsaugą, tampa neišsamus: „Gali būti. […] Jo oficialus statusas galėjo turėti įtakos“ (p. 342). Man naiviai įdomu, ar eruditas Venclova tikrai tiek disidentavimo, tiek poemigraciniu laikotarpiu sau šio klausimo nekėlė ir išsamiau negvildeno? Ne vien kaip asmeninio, bet visų pirma – kaip sociokultūrinio. Iki vadinamojo savipratos momento, sūnaus ir tėvo istorija pasakojama paraleliai, po jo – tėvo statusas, valia, galia ar poveikis – išnyksta ar lieka menamas. Nors iš knygoje kuriamo siužeto atrodo, kad jos herojaus situacija susikomplikuoja Antanui Venclovai mirus: sistema ima gerokai priešiškiau elgtis, tekstų nespausdina, nekviečia paskaitų skaityti universitetas, kaip pats pasakotojas tiesiai sako, ima sekti tėvo palikta pinigų suma (p. 343). Knygoje bene pirmą kartą Venclova įvardija, kad kovodamas su sistema pasijuto nesaugus (nors ir iki tol yra buvęs bedarbis, bet anksčiau tai traktavo kaip nebaisią ir savišvietai palankią situaciją: „likau be darbo. Tai buvo palanku tolesnei savišvietai ir šiaip jau nebaisu“ (p. 206), iš konteksto galima suprasti, kad tai vyko maždaug 1960 m.). Kaip tik ši radikaliai pakitusi situacija lėmė galutinį ir rizikingą sprendimą – pasiryžimą emigruoti. Susidaro įspūdis, kad Venclova, pasakodamas savo kaip disidento istoriją nutyli tai, kokį poveikį jai darė tėvo statusas, o tai istoriškai įdomus ir svarbus dalykas (nutylėjimas pasirodo daugelyje iš principo labai paprastų vietų, pavyzdžiui, kai Venclova sako, kad jam pavyko išvengti prievolės vykti mokytojauti į kaimą; kaip rodo kiti liudijimai – tai nebuvo nei paprasta, nei lengvai užmirštama, kai kas dėl to net tuokėsi, kai kas pažinčių ieškojo, o daugelis susitaikė ir atlikinėjo sunkią prievolę; Venc­lova apsiriboja teiginiu, kad tiesiog pavyko).

Kitas šio pasakojimo bruožas atrodo keistai paradoksalus: Venclova save apibūdina kaip liberalią ir kosmopolitišką asmenybę, koks jis ir yra, todėl jo pasakojimas atrodo atviras ir tolerantiškas. Tačiau kita vertus – skaitant nepaleidžia uždarumo, savotiško solipsizmo jausmas. Venclova atrodo atviras ir empatiškas kai pasakoja apie artimus žmones, jų laikysenas, pasirinkimus, t. y. kai kalbama apie tai, kas žmones jungia, bet gali stebinti jo santykis su tuo, kas mažiau pažįstama. Nepralaidumas, nematymas ar nenoras matyti kitokių pasirinkimų produkuojamos reikšmės (arba kietas nediskusinis jų vertinimas) nėra retas šiame pasakojime. Kad ir toks paprastas pavyzdys – Venclova ne kartą knygoje pabrėžia savo miestišką kilmę ir miestišką savimonę, akcentuodamas jos retumą tuolaikėje kultūrinėje aplinkoje, ir štai kaip jis apibūdina abiejų kultūrinių sistemų galimybes: „Be to, mieste esama ryšio su pasaulio kultūra ir istorija (kaimas atstovauja izoliacijai ir cikliškam pasikartojimui)“ (p. 284). Šis teiginys labiau tiktų Mircea Elliade‘s veikalų entuziastui, bet ne literatūros profesoriui. Jau vien mūsų literatūros „kaimiškoji“ klasika pasakoja apie kaimą, netekusį šios palaimingos rojaus būklės ir pradėjusį modernios gyvensenos etapą. Galima sakyti, kad Venclova yra išskirtinai savo istorijos pasakotojas, net ir tada, kai pasakoja apie kitus. Šį efektą stiprina neretas savo išskirtinumo, netgi vienetiškumo akcentavimas. Štai prisimindamas apie vadinamuosius žaibolaidžius knygų įvaduose ar dėstyme, Venclova sako: „Tokių intarpų buvo tikimasi kone iš visų knygų autorių, ir daugelis juos įrašydavo automatiškai. Bet man tai buvo rimtas kompromisas, kuris, maniau, gali baigtis gryniausia kapituliacija režimui“ (p. 233). Skaitydama atsiminimus apie laikotarpį, susidariau įspūdį, kad nemaža dalis sąmoningų „organiško“ darbo strategijos atstovų (taip knygoje vadinami pasirinkę dalinį kompromiso kelią veikti sistemą iš jos vidaus) žaibolaidžių klausimą svarstė, ieškojo skirtingų jų įtraukimo strategijų, kad išsisuktų su kuo mažesniais nuostoliais, kitaip tariant, buvo tikrai nemaža suvokiančiųjų, ką daro, ir turinčių moralinį akiratį. Toks savo išskirtinumo akcentavimas (galbūt pirmasis išleido PK be žaibolaidžio Sovietų Sąjungoje (kas galėtų paneigti arba patvirtinti!), pirmasis išbandė tokią ir tokią poetinę formą etc. etc.) sukuria įspūdį, kad poetas labai intensyviai kuria savąjį teigiamo herojaus mitą, bet skaitytojas ima justi tokio pasakojimo spaudimą ir nori nenori – muistytis.

Knygos pavadinime minimas magnetas tinka apibūdinti jos skaitymą – knyga pritraukia ir išlaiko savo orbitoje per visus penkis šimtus puslapių. Kad ši trauka išties būtų stipri, siūlyčiau tokią strategiją: lėtas skaitymas, susirandant aptariamus Boriso Pasternako, Osipo Mandelštamo, Anos Achmatovos, Josifo Brodskio, Czesławo Miłoszo ir paties pašnekovo eilėraščius. Tai gali tapti ilgu ir įdomiu procesu, leidžiančiu geriau suvokti, kaip kultūrinė savivoka gali veikti ir formuoti politinę savimonę bei įtaigauti esminius gyvenimiškus apsisprendimus, taip pat – tai tikrai įdėtų pastangų vertas savišvietos nuotykis. Tokia skaitymo strategija aktualiausia antrajai knygos daliai, kurioje vyksta tykus ir nuoseklus pažinčių su disidentais mezgimas, kultūrinė savišvieta ir savimonės formavimas, esmingai veikiamas tokių figūrų kaip Pasternakas, Achmatova ar Brodskis (visų jų ryškesnius ar blankesnius port­retus knygoje rasite). Be to, ji puikiai gelbėtų trečiąją knygos dalį, kurioje pasitaikančios jau minėtos apklausos paeilėraščiui drauge skaitant komentuojamus eilėraščius įgautų visai kitą matmenį.