Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
1 iliustracija. Juozo Tumo-Vaižganto 1922 m. „Mano kronikos“ 13 puslapis. VUB RS, f. 1, b. D649

Tai, sẽniai, prašom savo atminimus ir autobiografijas surašyti, ne sẽniai – archyvus išnagrinėti.

Juozas Tumas, „Kaip „Mūsų senovė“ dygo“ (1921)

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – rašytojas, kurį galima vadinti vienu iš daugiausiai tyrėjų dėmesio sulaukusių lietuvių literatūros klasikų. Pirmosios monografijos apie jo kūrybą pasirodė iškart po mirties – tai platus biografiją ir kūrybą apimantis Aleksandro Merkelio tyrimas Juozas Tumas-Vaižgantas (1934), pradėtas dar autoriui gyvam esant, ir Juozo Ambrazevičiaus studija, sutelkta į literatūrinius Tumo tekstus, poetikos dalykus, Vaižgantas: Apmatai kūrybos studijai  (1936).  Šiuo metu plačios Tumo veiklos barai yra sulaukę skirtingų sričių specialistų dėmesio (atskirai tiriama grožinė kūryba, publicistika, kunigo veikla ir laikysena, literatūros mokslas), tačiau turbūt nesuklysiu sakydama, kad pastaruosius porą dešimtmečių itin daug dėmesio sulaukia epistolinis šio autoriaus palikimas, tiek publikavimo, tiek tyrimų požiūriu1. Turbūt čia yra vieta ir laikas pasakyti, kad šio teksto autorė taip pat priklauso Tumo epistolikos rengėjų ir tyrėjų gretoms. Ir būtent dirbant su Tumo laiškais, buvo įdomu aptikti tyrimus, kurie epistolinį šio autoriaus diskursą (tokį, koks yra suformuotas skirtingų leidinių rengėjų) interpretuoja ieškodami kitų egodokumentinių žanrų bruožų: autobiografijos2 ar netgi dienoraščio3. Ėmė kirbėti klausimas: o kur yra ir ar yra Tumo autobiografija, dienoraštis? Nors Aldona Vaitiekūnienė monografijoje Vaižgantas (1982) minėjo Tumo dienoraštį, tačiau jį, kaip ir visus kitus dokumentus, pasitelkė tik kaip informacijos šaltinį, bet netyrė žanriniu požiūriu. Taigi išeina, kad Tumas vis dar yra klasikas be dienoraščio, nors užsiminta, kad tokį rašė. Kodėl Tumo dienoraštis iki šiol nėra tapęs tyrimų objektu, kai šio autoriaus epistolika sulaukia tokio plataus dėmesio? Pradėjus versti archyvines bylas, pavyko aptikti tris rankraščius, kurie leistų papasakoti Tumo dienoraščio rašymo istoriją.

Juozas Tumas-Vaižgantas davė pradžią sistemingam lietuvių literatūros ir kultūros archyvo kaupimui kaip Rašliavos muziejaus (1923) įkūrėjas. Pradėjęs dirbti Lietuvos universitete (1922), kur dėstė lietuvių spaudos draudimo laikotarpio literatūrą, jis kryptingai ėmė kaupti literatūros istorijos medžiagą savo paskaitoms ir po metų įkurtam Rašliavos muziejui4. Tumas ėmė savojo laiko kultūros veikėjų, bendražygių, kartu ir savo paties gyvenimus versti literatūros istorija. Matome sutankėjusį literatūros istorijos procesą: XX a. trečiame dešimtmetyje Tumas rinko medžiagą iš dar gyvų lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu veikusių asmenų ir rašė kultūros, literatūros istoriją, kaip šio pasakojimo dalį aprašydamas ir save. Kaupiamą archyvą jis suprato ne kaip neutralią medžiagos talpyklą, užtikrinančią kultūros steigtį ir saugą, bet ir kaip galios poziciją, leidžiančią formuoti kultūros atmintį. 1922 m. laiške kunigui Povilui Korzonui, kuriuo atsakė į kaltinimus dėl netinkamo pamokslo, pasakyto Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje turinio, Tumas rašė: „Šio [laiško, – J. Ž. R.] kopiją padedu į „Mūsų senovės“ archyvą, palikdamas tamstai denuncianto ir šmeižiko vardą“5. Įprastai savo laiškų nuorašų Tumas nedarė, jo korespondencijai būdinga prie kasdienės šnekos, dialogo situacijos priartinanti kalba, net ir bažnytinei vyresnybei rašyti laiškai savo braižu ar stiliumi neišsiskiria iš epistolikos visumos (išskyrus kreipinius ir parašus), tačiau siekdamas ištesėti savo pažadą kunigui Korzonui, laišką jis išties perrašė ir būtent ši, o ne adresatui išsiųsta versija, pasiekė mūsų dienas ir išpildė Tumo pažadą. Tai, kad Tumas suvokė, jog ne tik beletristika ir publicistika išliks kultūros istorijoje, bet norėjo palikti ir kultūriškai reikšmingų egodokumentinių tekstų, atskleidžia jo susirašinėjimas su dukterėčios Bronės Mėginaitės vyru diplomatu Petru Klimu, kurį projektavo kaip dviejų inteligentų korespondenciją, galinčią peržengti asmenines ribas ir įgysiančią platesnės reikšmės (kaip tokio nematė susirašinėjimo su abiem dukterėčiomis, kurį orientavo į kasdienių, buitinių reikalų plotmę)6. Čia svarbu pridėti, kad 1921 m. pradėjo eiti Tumo inicijuotas žurnalas Mūsų senovė (1921–1922, 1937–1940), kuris buvo skirtas publikuoti kultūros istorijos medžiagą (nemaža jos dalis buvo iš Tumo kaupto archyvo), be to, šiam leidiniui jis pradėjo rašyti atsiminimus, kuriuos pačiame jų tekste įvardija kaip autobiografiją7. Taigi 1921–1922 m. Tumas įvairiais lygmenimis siekė kaupti kultūros istorijos medžiagą, kas skatino ir save patį matyti kaip jos dalį bei kurti potencialius kultūros istorijos tekstus, istorinių įvykių dalyviai tapo atminties naratyvo kūrimo iniciatoriais. Mūsų senovės pirmajame numeryje, nepasirašytame tekste, kuris Vytauto Vanago parengtame Vaižganto Raštų 22 tome priskirtas Tumui, teigiama: „Susirinko verčiami pareigos raštu palikti būsimosioms kartoms savo darytuosius žygius. Tuo pačiu duoti praeities vaizdą, būtent kurios ir kokios visuomeninės bei politinės sąlygos buvo tų žygių pradžia, idant būtų matyti, kaip dabar viskas apkito. Trumpiau sakant, pasiraginti surašyti savo memuarus autobiografiniais apmatais ir išleisti jų vieną ar du tomu“8.

1922 m. Tumas užveda sąsiuvinį, su antraštiniame lape įrašytu pavadinimu „Mano kronika“. Ko gero, nėra sutapimas, kad sąsiuvinio užvedimo data priklauso laikotarpiui, kai Tumas vis intensyviau veikė kaip kultūros ir literatūros istorijos archyvaras. Darytina atsargi prielaida, kad skirtingais lygmenimis projektuotas kultūros istorijos archyvas veikė ir savo paties dalyvavimo jame būdą ar supratimą, kaip tai reikia ir galima daryti. Archyvinė medžiaga leidžia, nors ir labai ribotai, svarstyti apie Tumo santykį su dienoraščiu – egodokumentikos forma, kurios, kaip iki šiol manyta, jis nepraktikavo. Tumo kauptame archyve išlikę dokumentai rodo sporadiškas pastangas rašyti dienoraštį, užrašus, tačiau negausūs bandymai atskleidžia du dalykus: sistemiškų užrašų vedimo kultūrinės reikšmės suvokimą ir netesėjimą to daryti. Šiuo metu esu aptikusi tris dokumentus (reikia turėti omenyje, kad kalbėjimas apie archyvuose išlikusius tekstus bet kurią akimirką gali būti koreguotas naujai atsiradusio dokumento), kuriuos priskiriu bandymams rašyti dienoraštį ir kurie, mano manymu, atskleidžia skirtingas strategijas, rodančias sau tinkamos dienoraščio formos paieškas. Pirmasis iš šių dokumentų yra „Mano kronika“, užvesta gimimo dieną – rugsėjo 8 d. pagal seną kalendorių9, ir rašyta iki spalio 22 d. Tai pirmasis Tumo dienoraštis, kurį turime, bet santykio su dienoraščio rašymu istorija, fiksuota autoriaus tekstuose, yra gerokai senesnė.

1905 m. Tumas Vilniaus žiniose publikavo autobiografinį tekstą „Inspektorius“, kuriame papasakojo savo mokymosi gimnazijoje laikotarpiu rašyto dienoraščio pradžios ir pabaigos istoriją. Tą patį tekstą, pavadinimu „Visavaldis“, pakartojo naujoje autobiografinių tekstų visumoje „Iš atsiminimų“ (sudarytoje iš Mūsų senovės žurnalui parašytų ir ankstyvesnių, daugiausia ciklui „Aukštaičių vaizdeliai“ priklausiusių, tekstų), paskelbtoje 1923 m. Vaižganto raštų VI tome. Čia teksto funkcija, atrodo, yra skaitytojams paaiškinti, kodėl Tumas gali pasiūlyti tik retrospektyvų autobiografinį pasakojimą:

Praėjo po tam į dvi dešimti metų su viršum; bet aš to atsitikimo neužmiršau, ir ne tik į dieninį, bet nė į paprastą laišką į ištikimiausį draugą nebedrįstu įrašyti tikrų savo širdies jausmų, atmindamas, jog „kas užrašyta, tai palieka“. Užtat dabar savo siela vartyti tenka atmintinai.10

Šiame tekste Tumas papasakojo dienoraščio, kaip pirmo atsigręžimo į save, įtaigauto intensyviai skaitytų autobiografinių (tarp jų ir šv. Augustino Išpažinimai) tekstų, pradžios ir sunaikinimo istoriją. Ketvirtos klasės gimnazistas rašyti dienoraštį pradėjo įkvėptas autobiografinių tekstų klasikos, kurios skaitymas aprašytas kaip reikšmingas saviugdos etapas: autobiografijų skaitymas traktuojamas kaip svarbi mokymosi proceso dalis, o kitų nueitas savianalizės kelias – kaip projektas, kurį turi įgyvendinti ir pats, rašydamas savo asmeninius tekstus. Čia Tumas fiksuoja sau esminį skirtumą tarp biografijos, kaip kito asmens iš šalies kuriamos gyvenimo istorijos, ir autobiografijos, kaip dvasinio gyvenimo istorijos:

Bet kitų gyvatos aprašinėtojai aiškiai temato viešuosius darbus; žmogaus gi vidus vos vos teatspėjamas, o vidun įsigilinti perįdomu; į tą širdį su jos svyravimais į gera ir į pikta, su begaliniais jos troškimais sau ir kitiems; į tą niekad nenurimstantį protą, kurs, kaip jūros vanduo, į visus kraštus plakasi; į tą liuosą valią, didelę doros gėrybių atsargą pragaišinančią arba silpnutes, menkutes išgales į milžinišką galybę išauginančias. Savoji siela lygiai įdomi, kaip ir kitų, ir lygiai sunkiai ištiriama. Štai del ko atsiranda autobiografijų, savo paties gyvenimo aprašymų, kuriuos mėgino padaryti tie išminties vyrai, kurie geidė ypač aukštai doriškai pakilti. Šv. Augustinas, grafas Leonas Tolstojus ir kiti tokie, išnagrinėję savo sielą lyg mažiausiai juodymėlei ir vis tai atidavę žmonių teismui, argi ne drąsuoliai, ne doros milžinai?11

Cituotame aprašyme matyti, kad Tumas autobiografiją supranta kaip maksimaliai sąžiningą savityros procesą, nukreiptą į dinamišką sielos gyvenimą, kuris yra ne savitikslis, bet veikia kaip tos dinamikos supratimo ir kontrolės procesas, jį atlikus, laisva valia atiduodamas kitiems vertinti. Sąžininga autobiografija yra ne tiesiog pasakojimas apie savo gyvenimą, o būdas pasakoti apie asmens vidujybę, kas užtikrina tam tikrų verčių apykaitą, suteikia galimybę žmonėms vertinti vieni kitų gyvenimus ir taip kurti bendrą komunikacijos erdvę, leidžiančią svarstyti sielos gyvenimo klausimus, t. y. būtent autobiografija sukuria bendrą erdvę diskutuoti apie sielos saviugdos klausimus, o laisvos valios, apsisprendimo momentas užtikrina sklandų apykaitos ratą tarp asmeniškų tekstų ir jų skaitytojų. Savo paties apsisprendimas rašyti dienoraštį suvokiamas kaip nukreiptas tik į patį save, dėl nepakankamos asmens brandos skirtas tik savęs paties tyrimui (savotiškos pratybos), bet ne skaitytojams: „Sumaniau tad ir aš sekti jų pėdais, žinoma, ne kitiems pamokyti, tik savo paties naudai. Sumaniau neveidmainiškai, nes pilnoje paslaptyje nuo kitų, analizuoti, perkratinėti kiekvieną dienos darbą ir jausmą“12. Tačiau dienoraščio skaitymas šiame pasakojime yra ne iš laisvo apsisprendimo kylanti reikšmių apykaita tarp rašančiojo ir skaitytojo, o prievartos aktas, kuris lemia fizinį dienoraščio teksto sunaikinimą ir apsisprendimą daugiau nerašyti. Tekste esmingi du momentai: plačiai motyvuotas apsisprendimas rašyti, kurį aptariau, ir prievartinio skaitymo scena, kur mokyklos inspektorius, dėl rusiško asmenvardžio Vsevolod mokinių vadintas Visavaldžiu, perskaito asmeninį dienoraštį ir sugriauna autokomunikacinę šio savianalizės proceso struktūrą.

Rašydamas apie dienoraščių pabaigų variantus, kaip vieną iš jų Philippe’as Lejeune’as mini savavališką perskaitymą: „dienoraštis miršta žiauria mirtimi, jei sutinka nelauktą skaitytoją. Paauglystėje patirta trauma, kai dienoraštį perskaito kas nors iš tavo artimųjų, gali sugriauti bet kokio asmeninio rašymo galimybes metų metams, kartais – visam laikui“13. Iš Tumo aprašymo galima matyti, kad prievartinis skaitymas traktuojamas kaip veiksmas, atskiriantis rašantįjį nuo teksto, o patį tekstą sutepantis: „O aš palikau, sąsiuvinį vos dviem pirštais beprilaikydamas, kaip kokį neapsakomai biauriai sugleivėtą daiktą. Taip atkišęs nuo savęs, parsinešiau namo stačiai į degančią krosnį, nebesigailėdamas nė neužrašyto popierio kone už tris auksinus“14. Būtent ši istorija, pakartotinai publikuota tarpukariu leistuose Vaižganto raštuose kaip paaiškinanti Tumo santykį su asmeniniais tekstais ir pasiaiškinanti, kodėl dabar sielos gyvenimą tenka „vartyti atmintinai“, svarbi ne tik kaip konkretaus dienoraščio istorija, o kaip atverianti bendresnį Tumo santykį su asmeniniais tekstais. Tumas suvokia ne tik asmeninę, bet ir visuomeninę (mokymasis), kultūrinę (žinių ir vertybių apykaita) autobiografinių tekstų svarbą, bet tuo pat metu negali redukuoti jų asmeniškumo. Ši įtampa lemia ir rašymą, ir naikinimą. Kultūros naratyvo steigėjo, savo sielos tyrėjo interesas skatina rašyti, liudyti, suvokiant, kad tai, kas asmeniška, turi kultūrinę reikšmę, ir tuo pat metu iš recepcijos kylantis pavojus neleidžia redukuoti asmeniškumo, asmens pažeidžiamumo netinkamai su atminties tekstais elgiantis. Visavaldis tampa bendresne figūra autobiografijos, dienoraščių skaitytojų, kurie dėl netinkamo elgesio su egodokumentais įsiterpia tarp asmens ir jo teksto, padarydami atvirumą negalimą. Santykis su savo paties kuriamais atminties tekstais pažymėtas įtampos, kylančios iš nepalankios, netinkamai skaitančios auditorijos, o pasirenkama auditorijos kontrolės forma – teksto(-ų) naikinimas:

Buvau pradėjęs bent atminimus žymėti. Darbai, rūpesčiai, atsitikimai, draugai, sėbrai, pažįstami, žymesnieji asmens laiko tolumoje įgijo kur kas malonesnės varsos, giliau juos supratau. Medžiaga įdomi ne tik pačiam. Bet vėl buvo apnikę visokie „Visavaldžiai“, kurie kitaip ta medžiaga būtų pasinaudoję. Ir vėl pluoštas popierių krito į virtuvės kakalį, o mano atminimai liko taip pat migloti, kaip iš kamino kilęs dūmų debesėlis; gal taip pat kaip dūmai, ir pranyksiąs…15

Turint omenyje šį kontekstą, galima grįžti prie „Mano kronikos“. Liniuotas 70-ies lapų sąsiuvinis užvedamas akivaizdžiai planuojant ilgalaikį, tęstinį rašymą: sąsiuvinio apimtis ir forma implikuoja trukmę, suteikiamas pavadinimas – žanrą, intenciją fiksuoti gyvenimo įvykius, vesti kroniką. Semantiškai žymėta pradžia, kai dienoraštį imama rašyti nuo gimtadienio sukakties, šias prielaidas sustiprina: „1922 m. rugsėjo 8 d. Švenčiausiosios Mergelės Dievo Motinos Marijos ir mano, Malaišių Juozuko, gimimo Diena. Koks tai supuolimas! Koščunstvenno, tiesiog. Sukakau 53 metus“16. Dienoraštį Tumas pradeda ironizuodamas faktą, kuris vienaip ar kitaip varijuojamas visų autobiografinių jo tekstų pradžiose ir siejamas su dėl ypatingų gimimo aplinkybių (ne tik per Švč. Mergelės Marijos gimtadienį, bet ir sekmadienį per Sumą) jam motinos paskirtu kunigo keliu. Tiesa, dienoraščio pradžioje nerasime būdingų iniciacinių įrašų, kuriuose komentuojama pradėjimo rašyti motyvacija ar apmąstomas santykis su rašomu tekstu (ko gero, tai atstoja antraštinis puslapis), bet pirmas ilgos apimties įrašas leistų tęsti sąsają tarp svarbaus gyvenimo etapo ir vidinio apsisprendimo jį fiksuoti. Pirmasis įrašas, po gimtadienio fakto paminėjimo, susideda iš dviejų dalių, dėstomų chronologine tvarka: Vinco Krėvės vizito Mūsų senovės finansavimo klausimu ir gauto pasiūlymo teikti prašymą Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto dekanui Mykolui Biržiškai dėl galimybės dėstyti literatūros istorijos kursą. Būtent pastarasis įvykis, mano manymu, ir yra akstinas rašyti dienoraštį: dėl išgyvenimo stiprumo ir dėl suvokimo, kad tai naujo biografinio etapo pradžia:

Pasiūlijimas buvo tiek netikėtas, jog man šiurpas nukratė, ėmė smilkiniuose tvinksėti, – pajutau febrą. Jaučiau, kaip lūpos sukepa ir veidas vysta, ėmęs ligūstai žydėti. Neveidmainiuosiu. Pasiūlijimas buvo pergarbingas, kad nebūtų pagundos priimti. (p. 3)

„Mano kronika“ pildyta pernelyg trumpai, kad būtų galima leistis į platesnius svarstymus (turbūt iškalbingesnis bus toliau ryškinamas bandymų ir netesėjimo rašyti aspektas), tačiau ji yra įdomi pradžia, iš kurios galime matyti, kokį dienoraščio tipą bando kurti Tumas ir kaip jį suvokia kaip žanrą. Pasirinktas pildymo stilius rodo, kad siekta rašyti dienoraštį kaip vientisą naratyvą. Kalbėdamas apie tęstinumo ir pertrūkio dinamiką dienoraščiuose (pradedant rašymo erdvės pasirinkimu (sąsiuvinis ar palaidi lapai), baigiant pildymo ritmu), Lejeune’as kaip pagrindinį struktūrinį dienoraščio principą įvardija atskirų įrašų, atskirtų vienas nuo kito datos, seką. Data pabrėžia jų atskirtumą, tam tikrą tuščią erdvę, kuri atveria dienoraščio kaip nuoseklaus pasakojimo negalimumą: „Šie vienas nuo kito atskirti vienetai turi savo morfologiją: data viršuje, pradžia, pabaiga, ir vidinių perskyrų galimybė (teminės perskyros, kai skirtingos temos aptariamos įraše, arba retorinės perskyros, kai įrašas yra padalytas į paragrafus). Taigi kiekvienas įrašas yra mikroorganizmas, sugautas trūkinėjančioje visumoje: tarp dviejų įrašų, tuščia erdvė, tęstinumas, kuriuo gali būti išmatuoti pertrūkiai ir netaisyklingumai“17. Aptariamame dienoraštyje Tumas maksimaliai redukuoja šį struktūrinį dienoraščio ypatumą, kiek įmanoma sumažina pertrūkį ir kuria tęstinio pasakojimo efektą. Dienoraščio tekstas prasideda jau cituotu sakiniu apie gimtadienį, kuris ir atstoja pradžios datą. Tolesni įrašai neatskiriami eilutėmis ir vizualiai sudaro vientiso teksto įspūdį, o kad tai skirtingomis dienomis atliekami įrašai, galima suprasti tik iš skaičiaus, rodančio rašymo dieną, parašyto pačioje eilutės pradžioje (pasikeitus mėnesiui pirmą kartą pridedamas ir mėnesį nurodantis skaičius, toliau vėl rašoma tik diena) (žr. iliustr. Nr. 1). Turint omenyje, kad tuo pačiu laikotarpiu laiškuose Tumas rašydavo pilną datą (metai, mėnuo žodžiu, diena), tokia pildymo strategija atrodo kaip sąmoningai redukuojanti dienų pertrūkį ir akcentuojanti dienoraščio pasakojimo tęstinumą. Juolab kad iš pradžių dienoraštis išties atrodo skirtas tik vienam įvykiui papasakoti, o jo žanrinis išpildymas yra problemiškas, nes, viena vertus, dienoraštis pradedamas drauge su įvykiu, kurį norima dokumentuoti, antra, kaip sako Lejeune’as, „[d]ienoraštininkas negali kontroliuoti to, kas jo tekste bus toliau. Jie rašo neturėdami supratimo apie tai, kaip siužetas vystysis toliau, juolab kuo jis baigsis“18, kitaip tariant, įvykis, kuriuo kronika pradedama, nesiplėtoja tvarka, atliepiančia pageidautiną dienoraščio reguliarumą ir siužetiškumą.

Po pirmojo didelės apimties gimtadienio dienos įrašo, skirto kvietimo teikti prašymą aprašymui, savo noro ir galimybių dirbti dėstytoju refleksijai, apsisprendimo, kokia bus pirmosios viešos paskaitos tema (Maironio „Jaunoji Lietuva“), dienoraštis nebepildomas. Praėjus daugiau kaip savaitei, rugsėjo 17 d. rašoma:  „Praėjo tačiau dešimts dienų, ir atsako jokio“ (p. 7), vadinasi, tarp pirminės žinios apie pasiūlymą ir rugsėjo 17 d. įrašo apie tai, kad dar teks laukti kito Tarybos posėdžio, nebūta poreikio dienoraštį tęsti. Toliau iki spalio 1 d. įrašo, kuriuo pasakojama apie pirmą viešą paskaitą, rašyta 11 įrašų, iš kurių tik 3 skirti ne darbo Lietuvos universitete reikalams, tačiau visa, kas susiję su šiuo klausimu, fiksuojama nuosekliai, net jeigu tai administracinės detalės, pavyzdžiui, rašoma 22, 23, 24, 25 dienomis, fiksuojant skirtingus proceso etapus, kol galiausiai 26 d. pranešama apie gautą Žemaičių vyskupijos kurijos leidimą dėstyti ir į dienoraštį įklijuojama iškarpa iš laikraščio su skelbimu apie viešą pradedančio lektoriaus Juozo Tumo paskaitą.

Išsipildžius šiam pirminiam dienoraščio pasakojimui, toliau ieškoma jo rašymo formos. Tekstas rodo, kad bandoma nusistatyti rašymo turinys ir ritmas, kurio nebediktuoja labai aiškus gyvenimo siužetas, kaip kad istorija nuo pasiūlymo gavimo dirbti universitete iki pirmosios paskaitos. Atrodo, kad būtent čia randasi įtampa tarp reikalo dienoraštį pildyti reguliariai ir turimos nuostatos, kas tampa dienoraščio turiniu. Būtent ši įtampa, mano požiūriu, priartina Tumo dienoraščio pabaigą. „Mano kronikos“ aptarimą nuo „Visavaldyje“ papasakotos istorijos pradėjau ne veltui: ko tikrai nėra šiame dienoraštyje, tai „asmeniško sielos gyvenimo“ refleksijos (t. y. Lejeune’o išskirtos vienos iš svarbiausių dienoraščio funkcijų išreikšti ir apmąstyti save), jis skirtas aprašyti tam, kas susiję su asmens dalyvavimu viešuosiuose reikaluose (tada gali pasirodyti ir asmeniška reakcija, įvykio vertinimas, kaip kad buvo cituota): parodos, koncertai, studentų srauto pokyčiai ir pan. Ir čia išryškėja kalendorinio reguliarumo, kai dienoraščio forma reikalauja pildymo, ir turėjimo ką įrašyti problema. Manytina, kad iš čia atsiranda įdomi Tumo dienoraščio dinamika: įrašus sudaro arba pasakojimai apie įvykius, arba įrašai apie orą, rodantys įrašo poreikį ir pasakotino, šiuo atveju – su socialiniu gyvenimu susijusio, įvykio nebuvimą. Pavyzdžiui, trys pirmų spalio dienų įrašai, einantys po ilgo pasakojimo apie pirmą viešą paskaitą:

2. Visą dieną lynoja. Šlapia darosi.

3. Tebelynoja, bet šilta. Kambaryje 9°R.

4. Tai lyja, tai giedra. Gražiai, kaip moteriškos upas. (p. 19)

Paskutinis „Mano kronikos“ įrašas skirtas Maironio sukaktuvių vakarėliui. Dienoraštis nutrūksta staiga, tačiau pabaigos klausimas yra problemiškas, nes a) dienoraštis neturi žymėtos pabaigos, b) sąsiuvinio įrašai nesibaigia tuo, ką pagal formalius parametrus identifikuoju kaip dienoraščio tekstą. Po paskutinio spalio 21 d. įrašo eina du kito pobūdžio tekstai.

Pirmas – pilnas Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus lotyniško rašto, kuriuo Tumui suteikiamas garbės kanauninko titulas, nuorašas. Raštas datuotas 1921 m. balandžio 22 d., vadinasi, į sąsiuvinį perrašomas praėjus daugiau kaip metams. Šio sąsiuvinio kontekste tai atrodo kaip dar vieno svarbaus teksto įrašymas, šalia tapimo dėstytoju Lietuvos universitete, kuris priklauso savo vietos ir statuso formavimui tarpukario Lietuvos Kaune. Antras tekstas – pasižymėtos paskiros mintys iš Karinos Michaëlis knygos. Nepavyko nustatyti, kurią tiksliai knygą Tumas skaitė, nes nurodyta tik pavadinimas „Bebė“, o Michaëlis tarp 1927 ir 1933 m. (Tumo mirties metų) išleido keletą knygų apie šią veikėją. Kaip tik dėl nuorodos bendrumo nepavyko nustatyti metų, kuriais išrašai daryti, bei kalbos, kuria knygą Tumas galėjo skaityti. Aišku viena, kad šis įrašas priklauso ne „Mano kronikai“, o yra mažiausiai penkeriais metais vėlesnis ir buvęs dienoraštis veikiausiai pasitarnavo kaip atsitiktinai rasta tuščia sąsiuvinio erdvė, tinkama panaudoti skaitymo užrašams. Taip pat svarbu paminėti, kad tarp Karevičiaus rašto ir minčių iš Michaëlis knygos matyti lapo plėšimo žymė, tad galima numanyti, kad arba Tumas savu laiku išsiplėšė tuščių lapų, arba ten būta daugiau įrašų. Matome, kad Tumo dienoraštis prasideda kaip savo socialinio gyvenimo kronikos projektas ir nunyksta drauge su paskatinusiu rašyti įvykiu. Daryčiau prielaidą, kad dienoraštis baigiasi būtent dėl nerandamo asmeniško santykio su šiuo žanru kaip savirefleksijos forma, nukreipta visų pirmą į save. Susitelkiama į tokių įvykių fiksavimą, kurie susieja konkretų asmenį su visuomeniniais, kultūriniais reikalais, vyksta savotiškas rašymas archyvui, aiškiai juntant rašomo teksto funkciją, kai sociokultūrinė pareiga ar interesas kaupti informaciją nukreipiama ne tik į kitus, bet ir į save. Tokio pobūdžio įvykiams reflektuoti Tumui, kiek rodo jo tekstų korpusas ir įvairovė, artimesnė buvo laiškų ir publicistikos forma.

Kitas išlikęs bandymas rašyti savo gyvenimo kroniką rodo, kad Tumas periodiškai apsispręsdavo vesti dienoraštį (gali būti, kad buvo daugiau neišlikusių bandymų) ir ieškojo labiau įpareigojančių reguliariai rašyti formų nei tuščias sąsiuvinis ir tuo pat metu labiau atitinkančių tai, kaip jis suvokė tokius užrašus, t. y. kronikinį, ne asmeninį jų pobūdį. Kaip rašo Lejeune’as, „yra užrašų knygelės ir yra kalendoriai. Užrašų knygelės tobulos, nes nesiūlo ar, veikiau, neprimeta rašymo modelio. Kalendorius, priešingai, „formatuoja“ rašymo erdvę pagal laiko ritmą. Teoriškai tai turėtų padėti planuoti ateitį. Bet iš tikrųjų, daugelis dienotvarkių užrašinių yra panaudojama kaip dienoraščiai. Tuomet įvyksta štai kas: prieštara tarp numanomai tęstinio, homogeniško gyvenimo tempo ir trūkinėjančio bei heterogeniško rašymo apie jį tampa matoma plika akimi: likę tušti puslapiai, skirtingo ilgio įrašai, arba labai trumpi, arba išsiliejantys į kitą dieną“19. Antrasis išlikęs Tumo bandymas rašyti dienoraštį kaip tik ir yra trumpa kalendoriaus pildymo atkarpa: nuo 1926 m. sausio 1 iki sausio 11 d.20 Šis dokumentas rodo bandymą dienoraštį organizuoti kaip išplėstus dienotvarkės užrašus: pagrindiniame kalendoriaus lape įrašoma reikalinga informacija (susitikimai, skaitomi pranešimai ir pan.), o tuščiame – teikiamas trumpas komentaras apie tą dienos įvykį. Matome maksimaliai struktūriškai redukuotą rašymo būdą, kurio ieškota „Mano kronikoje“, tačiau tuo pat metu kai kuriuose lapeliuose akivaizdus „įtemptas“ santykis su ribota erdve, nes įrašo (įvykio) turinys lemia jos pertvarkymą: rašoma kraštuose, panaudojama likusi tuščia pagrindinio puslapio erdvė (žr. iliustr. Nr. 2). Klausimą kelia tai, kad, viena vertus, toks kalendoriaus-dienoraščio rašymas atrodo labai disciplinuotas (rašoma kasdien, nerasime nė vieno tuščio lapelio), kone sportiškas, rašymą turintis paversti ritmu ir įpročiu, kita vertus, turime labai mažą atkarpą, primenančią trumposios distancijos bėgimą. Pervertus nemažą dalį archyvinių Tumo bylų, panašių bandymų aptikti nepavyko, tad, nors ir rezervuotai, galima daryti prielaidą, kad tai buvo dar vienas pirmąją metų dieną pradėtas dienoraštinis projektas, kuris neatlaiko Lejeune’o įvardytos įtampos tarp gyvenimo tempo ir neišvengiamai trūkinėjančio rašymo apie jį.

Trečiasis dienoraštis daugeliu požiūrių panašus į „Mano kroniką“. 1929 m. Tumas užveda visiškai tokį pat, tik dėl išplėštų lapų gerokai plonesnį, sąsiuvinį, kuriam irgi suteikia pavadinimą, leidžiantį fiksuoti pakitusį Tumo požiūrį į dienoraščio tekstą. Dienoraštis pavadinamas „Atsitikusios pastabos“ (žr. iliustr. Nr. 3). Palyginti su pavadinimo „Mano kronika“ reikšminiu lauku, nebelieka chronologinio įsipareigojimo ir nuoseklumo, paliekama erdvė atsitiktiniam norui komentuoti nutikusį įvykį ir rašymo laisvei. Tačiau nors pavadinimas rodo galimai pasikeitusią autoriaus nuostatą vedamo dienoraščio atžvilgiu (atrodytų, kad po pirmų dviejų bandymų disciplinuotis, paliekama laisvo dienoraščio pildymo galimybė), jo tekstas, priešingai, rodo sutvirtėjusį Tumo požiūrį į šiuos užrašus kaip visuomeninio gyvenimo kroniką, t. y. savęs sociokultūrinio gyvenimo erdvėje aprašymą. Į „Mano kroniką“ sąsiuvinis „Atsitikusios pastabos“ panašus ir trukme, ir į kito pobūdžio užrašus pereinančia pabaiga. Trečiasis dienoraštis rašytas nuo 1929 m. lapkričio 20 iki gruodžio 2 d. Pirmasis įrašas taip pat neatrodo atsitiktinis – tiek savo apimtimi (6 sąsiuvinio puslapiai), tiek turiniu: „XI-20 d. Five o clock pas Žemės Ūkio Ministerį Joną Aleksą Miško g. 15 kieme, ministerijos rūme. Butas visiškai patogus. Vienai sienai atsidarant, pasidaro didelis salionas. Šviesa palubėje“21. Įrašas sudarytas iš pastraipų, kurių kiekviena skiriama svarbiausių pokalbių turiniui arba svečių charakteristikoms. Toliau pateiksiu keletą skirtingų dienų įrašų pradžių, kurios, mano manymu, leidžia pagrįsti ankstesnį teiginį apie susiformavusį Tumo požiūrį į dienoraščio žanrą:

XI. 23. Simono Daukanto Mokytojų seminarija „Aušros“ gimnazijoje kėlė Vaižganto vakarą (l. [5v], toliau aprašomas skaityto pranešimo turinys);

XI. 24. Dotnuvos Žemės Ūkio Akademijos studentų „Jaunoji Lietuva“ korporacija šventė penkerių metų buvimo sukaktį. Turėjau rytą (sekmadienį) palaikyti jiems pamaldas, o dieną išklausyti akto. […] // Per aktą, kuriame dalyvavo visa akademija su visais profesoriais, buvau pakeltas korporacijos Garbės Nariu. Iki šiol „J. L.“ Dotnuviškės tebuvo du garbės nariai: buvo rektorius prof. Povilas Matulionis ir dabartinis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona (l. [6r–6v], toliau aprašoma įteikimo ceremonija ir nurašomas diplomo turinys);

XII-1. Ateitininkų Fondui surinkau 100 litų (l. 10r);

XII-2. Vakarieniavome pas prof. Vladimirą Šilkarskį. (l. 10v)

Taigi dienoraščio pavadinimas implikuoja ne dienoraščio laisvę nuo kronikinio galvojimo, o priešingai, dienoraščio tekstas rodo, kad jis suprantamas kaip svarbiausių įvykių, kuriuose kalbantysis arba atliko svarbų vaidmenį, arba buvo kritiškas dalyvaujantis stebėtojas, reportažai. Ir turbūt dėsninga, kad „Atsitikusių pastabų“ tekstas be akivaizdesnių perskyrų, tik praleidus vieną eilutę, pereina į beveik neįskaitomu braižu užrašytą konspektą apie neįvardyto asmens gyvenimą (iš turinio nepavyko nustatyti, apie kokį asmenį rašyta) ir veiklą, kurio pradžią žymi pastaba – „Visur iš jo paties sužinota“ (l. 11r). Šis tekstas yra perbrauktas stačiu brūkšniu kitu rašikliu, kas rodo, kad medžiaga vėliau buvo sunaudota rengiant publikaciją; būtent brūkšnys ryškiausiai atskiria dienoraščio tekstą ir tyrimo (galimai – interviu) užrašus. Beje, įdomu, kad šis mėlynu rašalu atliktas brūkšnys mums leidžia fiksuoti, jog Tumas savo dienoraščio tekstą skaitė, bent jau paskutinį jo lapą, kai naudojo ten sukonspektuotą nenustatyto asmens interviu medžiagą. Paskutiniame dienoraščio įraše, po kurio ir prasideda išbrauktasis kito pobūdžio tekstas, kalbama apie už keturis tomus gautą honorarą iš Humanitarinių mokslų fakulteto ir toliau išvardijama, kokios sumos paskolintos konkretiems asmenims, su komentaru, kad „[s]unku palaikyti pinigai – tiek jų visi reikalingi“ (l. 11r), rašyta pieštuku. Po šio įrašo mėlynu rašikliu, tuo pačiu, kuriuo perbrauktas interviu tekstas, vadinasi, vėliau, pridėta: „Kiti atidavinėjo, kiti ne“ (ibid.).

Tad nors straipsnio pradžioje aptartas autobiografinis tekstas „Visavaldis“ yra sukūręs dienoraščio nerašančio Juozo Tumo įvaizdį, tačiau archyviniai šaltiniai rodo, kad XX a. trečiame dešimtmetyje Tumas mėgino tokio pobūdžio užrašus vesti, greičiausiai skatinamas nežinia kokiu mastu įsisąmoninto noro palikti pasakojimą apie save kaip kultūros istorijos dalį. Šie nedidelės apimties bandymai leidžia daryti prielaidas, kad Tumas dienoraštį suprato ne kaip savirefleksijos terpę, o kaip savo viešojo sociokultūrinio gyvenimo kroniką, t. y. dar vieną archyvinį šaltinį. Veikiausiai todėl norėdami rasti išpažintiniu režimu parašytus Tumo tekstus, turime jų ieškoti ne mano aprašytuose dienoraščių sąsiuviniuose, o epistolikoje.

1 Vien epistolikai skirta visa Aistės Kučinskienės monografija Kultūrišku keliu: Juozo Tumo-Vaižganto laiškai (2020).

2 Viena iš produktyviausių šiuolaikinių Tumo kūrybinio palikimo tyrėjų Gitana Vanagaitė pirmąjį Tumo laiškų dukterėčių Bronės Mėginaitės-Klimienės ir Barboros Mėginaitės-Lesauskienės šeimoms leidimą (leidime publikuoti tik Tumo laiškai) interpretuoja kaip galimą autobiografiją: Gitana Vanagaitė, „Vaižganto „Laiškai Klimams“: tarp laiško ir autobiografijos“, in: Gimtasis žodis, 2008, Nr. 4, p. 9–14; Nr. 5, p. 7–12; Gitana Vanagaitė, „Vaižganto Laiškai Klimams: laiškas kaip autobiografija“, in: Acta litteraria comparativa, 2014–2015, Nr. 7: Laiškas literatūroje ir kultūroje, sudarytoja Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, p. 172–183.

3 Giedrė Rutkauskaitė, Vaižganto „Laiškai Klimams“: laiškai, dienoraštis ar autobiografija?, Magistro darbas, Vilniaus pedagoginis universitetas, Lituanistikos fakultetas, Lietuvių literatūros katedra, Vilnius, 2007.

4 1924–1925 m. išleido literatūros paskaitų seriją Lietuvių literatūros paskaitos (11 knygų). Svarbu pasakyti, kad kultūros ir literatūros istorijos medžiagą Tumas kaupė nuo savo kultūrinio darbo pradžios, čia kalbu apie naują etapą, susijusį su dokumentų sisteminimu ir nauju medžiagos rinkimo etapu visiškai pasikeitus sociokultūrinėms aplinkybėms.

5 Juozo Tumo-Vaižganto laiškas Povilui Korzonui, [Kaunas], 192[2]-12-11, in: Vaižgantas, Raštai, t. 25: Laiškai įvairiems adresatams ir įstaigoms, sudarė ir parengė Jurgita Žana Raškevičiūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 364.

6 Plačiau žr. Jurgita Žana Raškevičiūtė, „Šeimyninė Juozo Tumo korespondencija“, in: Iš širdies ir tikru reikalu…: Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija, sudarė ir parengė Jurgita Žana Raškevičiūtė ir Aistė Kučinskienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 9–29.

7 „Iš Vaižganto atsiminimų“, in: Mūsų senovė, 1921, Nr. 2, p. 3–15.

8 „Kaip „Mūsų senovė“ dygo“, [1921], in: Vaižgantas, Raštai, t. 22: Varia, 1897–1933, sudarė ir parengė Vytautas Vanagas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 370.

9 Pagal Julijaus kalendorių rugsėjo 8 d., o pagal Grigaliaus – rugsėjo 20 d. Iš antro įrašo galima spręsti, kad Tumas laikėsi rugsėjo 8 d. 1929-09-03 dienos laiške Aleksandrui Dambrauskui, kviesdamas laikyti Sumos į Vytauto bažnyčią, rašė: „Aš kitu reikalu. Esu gimęs Šv. Panelės Gimimo dieną, IX-8. O kad Europos kalendoriuje tai buvo 20, man maža terūpi: aš savo Geburtstagą švęsiu savo bažnyčioje šį sekmadienį“ (Vaižgantas, Raštai, t. 25: Laiškai įvairiems adresatams ir įstaigoms, p. 204).

10 Juozas Tumas-Vaižgantas, „Visavaldis“, in: Vaižganto raštai, t. VI: Mišrieji vaizdai, Kaunas-Vilnius: „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1923, p. 155.

11 Ibid., p. 152.

12 Ibid., p. 152–153.

13 Philippe Lejeune, „How Do Diaries End?“, in: On Diary, edited by Jeremy Popkins & Julie Rak, translator Katherine Durnin, Published for the Biographical Research Center by The University of Hawai’i Press, 2009, p. 196.

14 Juozas Tumas-Vaižgantas, „Visavaldis“, p. 154.

15 Ibid., p. 155.

16 Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 1, b. D649, p. 1; toliau puslapio numeris nurodomas tekste.

17 Philippe Lejeune, „The Continuous and the Discontinuous“, p. 178.

18 Philippe Lejeune, „The Diary as „Antifiction“, p. 202.

19 Philippe Lejeune, „The Continuous and the Discontinuous“, p. 176–177.

20 VUB RS, „Miscellanea“, f. 1, b. F70, Nr. 159, l. [1r–11r], [11v] tuščias.

21 VUB RS, f. 1, b. D1179, l. 1r; toliau lapo numeris nurodomas tekste.