2019 m. spalio 10–11 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvyko vienas didesnių ir svarbesnių į pabaigą einančių vadinamųjų Vaižganto metų renginys – konferencija „Juozas Tumas-Vaižgantas – lietuvių kultūros spiritus movens“. Konferencijos programa, anot renginio pradžioje ją pristačiusios vienos iš rengėjų Viktorijos Šeinos, sudėliota remiantis dviejų skirtingus Tumo veiklos laikotarpius reprezentuojančių miestų – Vilniaus ir Kauno – logika. Kaune sutelkti pranešimai, skirti Tumo kūrybai (motyvacija – didumos grožinių Tumo kūrinių parašymo vieta), o Vilniuje – skirtingas Tumo veiklas ir kultūrinius bei socialinius vaidmenis atskleidžiantys pranešimai, kas taip pat sieta su Tumo veiklos specifika gyvenimo Vilniuje periodais. Tad norintiesiems išgirsti ir vieną, ir kitą klausimų lauką apimančių pranešimų, teko persiimti spiritus movens ir keliauti kartu su konferencijos dalyviais.
Jubiliejiniams metams skirti renginiai, ypač konferencijos, neretai turi privalomumo ir atliktos priedermės poskonį, kai daug kas juose atrodo atsiradę reikalui prispaudus. Pirmoji čia aptariamos konferencijos diena atliekamos priedermės pojūčio (beveik) nepaliko, priešingai – nustebino, kokių skirtingų interesų ir tyrimo sričių mokslininkus gali sutelkti ši asmenybė, maža to, ne vien sutelkti, bet ir inicijuoti produktyvų tarpdalykinį dialogą, kas būtų patikę ir pačiam Tumui keliamų klausimų bei problemų įvairumu. O ypač – dėmesiu skirtingoms jo veikloms, kurios iš dabarties perspektyvos neretai atrodo nišinės, fakultatyvios ir didesnio dėmesio nesulaukia. Pavyzdžiui, įdomiai apie tarpukariu vykusį atminties vietų kūrimo, įpaminklinimo procesą ir Tumo vaidmenį bei poveikį „istorijos dirbimosi procesui“ pasakojo Skirmantė Smilingytė-Žeimienė pranešime apie Lietuvai pagražinti draugijos veiklą. Kitas – Dangiro Mačiulio pranešimas apie Tumą kaip kolektyvinės lietuvių atminties formuotoją – prelegentės tezes išplėtė ir kartu parodė, kad daugelis Tumo veiklų buvo ne atsitiktiniai veiklaus žmogaus gyvenimo epizodai, bet gana nuoseklios programos dalis. Istorikas atskleidė, kaip keitėsi Tumo požiūris į praeities vertinimą, tikriau tariant, kaip kito istorinė jo savivoka. Bene išraiškingiausi istorinės Tumo sąmonės formavimosi ir raidos naratyvo poliai buvo dvi mokslininko pateiktos Tumo muziejaus sampratos. Pirmoji – XX a. pradžios, kai Tumas muziejų suvokė kaip etnografinės kultūros palikimo saugojimo vietą, ir antroji, priklausanti 1932 m. ir greičiausiai esmingai paveikta vadinamųjų Vytauto metų, pagal kurią Tumas muziejų suvokė kaip valstybingumo ir pilietiškumo mokyklą.
Viktorija Šeina konferencijos pradžioje pabrėžė, kad planuojant jos programą turėtas omenyje juntamas visuomenės poreikis sulaukti naujų Tumo tyrimų (gaila, nebuvo konkretizuota, kokias išraiškas tas visuomenės poreikis įgauna ir kokia forma pasiekia mokslininkus), todėl sutelkti įvairių sričių žmonės vaižgantistikos būklei diagnozuoti. Išklausius pirmosios dienos pranešimus, tikrai drąsiai galima konstatuoti, kad Vaižganto kūrybinis palikimas teikia tokią gausybę medžiagos, jog tiek jam atskiro dėmesio skyrę istorikai, tiek kultūrologai, tiek literatūrologai gali atverti visiškai naujus Tumo veiklos aspektus ir prasmingai papildyti istorinį Vaižganto nugyvento laikotarpio vaizdą. Tik kalbant apie pokalbio, mokslinio polilogo poreikį, reikia paminėti ir gana liūdną dalyką: konferencijoje neišvengta tokio tipo renginiams būdingo spiritus movens, kai pranešėjai vos ne dusdami per duotą laiką bando perteikti svarbiausias savo mintis, o diskusija baigiasi griežtu moderatorės(-iaus): „Klausimams laiko nėra“. Tai klasikinis mokslinių konferencijų siužetas, toli gražu nesuprastinas kaip aptariamo renginio išskirtinis trūkumas, tačiau tokį dialogą stebint visada kirba klausimas: ko mes į tą konferenciją susirinkome? Na, bet tai retorinis klausimas ateities konferencijoms, o kalbant apie šią, galima viltingai prisiminti Tumo frazę apie Pragiedrulius: „Kur ko daug, tai vis šio to gero gali rasti“.
Kaip jau galima suprasti iš kiek anksčiau paminėtų pranešimų, pirmosios konferencijos dienos prelegentų atstovaujamos sritys ir pranešimai buvo tokie skirtingi, kad atrodo neįmanoma išskirti keletą bendresnių problemų ar papasakoti bent kiek nuoseklesnį joje susiklojusį mokslinį naratyvą, kas žinoma, yra gana rimti spąstai įsipareigojusiai apžvalgininkei. Tad toliau pamėginsiu pateikti mano akimis svarbesnių pranešimų ir minčių žemėlapį, kuris, tikiuosi, sukurs intrigą ir paskatins neišleisti iš akių Vaižganto tyrimų jubiliejiniams metams pasibaigus bei laukti pranešimų pagrindu parengtų straipsnių. Pradėta konferencija nuo Tumo epistolikos, kurios panoramą pristatė Tumo tyrimų senbuvė ir konferencijos organizatorė Aistė Kučinskienė, o užbaigta diena Vaižganto kūrinių pastatymų teatre istorija, į gana vientisą siužetą sudėliota Aušros Martišiūtės. Martišiūtės atskleista Vaižganto kūrinių recepcijos istorija teatre gana įdomiai atvėrė mūsų santykio su literatūros istorija apskritai kitimą: nuo etnografinės Tumo kūrinių traktuotės (à la Žaldokynė) iki postmodernaus spektaklio #Vaižgantas ir jo kūrybinės komandos darbo socialiniuose tinkluose, kuris skleidžia gerą žinią, kad jaunas žmogus gali įsikūnyti į Tumą, žaisti Tumą ir taip perprasti bei aktualizuoti klasiko kūrinių turinį, neretai sėkmingai marinamą mokyklinėje medžiagoje. Nidos Gaidauskienės papasakota Tumo ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kultūrinių bei asmeninių santykių istorija atrodė reprezentatyvi tuomečių, ypač ankstyvojo, amžių sandūros ir pirmojo dešimtmečio laikotarpio sociokultūrinių ryšių reprezentacija, ir išraiški Tumo – pragiedrulių ieškotojo – charakteristika (Čiurlionienė buvo greičiausiai pirmasis Tumo surastas pragiedrulis, šiuo slapyvardžiu jai ir siūlė pasirašyti pirmuosius kūrinius). Tumo ir jo tyrėjų sukurtos su Bažnytine vyresnybe išskirtinai nesutarusio, jos represuoto ir į blogiausias vietas pirmuoju kunigavimo dešimtmečiu skiriamo kunigo švelnios demitologizacijos ėmėsi Vilma Žaltauskaitė, charakterizuodama savotišką veiklių, kultūriškai angažuotų, ryšius palaikiusių klierikų ir jaunų kunigų „subgrupę“, kurioje Tumas nebuvo nei vienišas, nei išskirtinis, o greičiau veikė kaip svarbi veiklos tinklo dalis. Ypač įdomus pasirodė žvilgsnis į Mosėdį – kaip judrią, komunikatyvią pasienio zoną, kuri, klausant pranešėjos, atrodė labai tikusi tuomečiam Tumo – kultūros kontrabandininko plačiąja prasme – veiklos būdui. Konferencijos diena baigėsi pokalbiu su Liudvika Pociūniene apie scenarijaus kūrimą Eimanto Belicko filmui Tumo kodeksas ir jo peržiūra, kas buvo puikus finalas Tumo asmens ir jo kūrybos gyvybingumui XXI a. paliudyti.
Kaip jau minėta, antrąją dieną konferencija išjudėjo į Kauną. Laikinosios sostinės etapas Tumui buvo vienas intensyviausių ir šio, anot Tumo, „žalio miesto“, kuriame net „Aleksoto kalnai alpėmis virsta“, aplinka konferencijos dalyvius turėjo nuteikti vaižgantiškai. Ar būta tokio nusiteikimo ir ar jis pasiteisino mokslingumo labui?
Kaune išklausėme kelis plačiaaspekčius pranešimus, apimančius didžiąją dalį Vaižganto raštų: Eglės Keturakienės „Meilė Vaižganto kūryboje“, Gitanos Vanagaitės „Vaižgantas ir laisva valia“ ir Gražinos Kadžytės „Vaižganto tautosakiškumas“. Kituose svarstyti siauresni klausimai: Dalios Jakaitės ir Gedimino Mikelaičio pranešimuose kalbėta apie Vaižganto tekstų santykį su bažnyčios institucija ir apskritai religija, Ramunė Bleizgienė ir Ksenija Kazarinova aptarė konkrečius kūrybos aspektus – skaitymo vaizdavimą ir puikybės temą Vaižganto prozoje, o štai Remigijus Jakulevičius pristatė savo mintis apie apybraižų knygą Ten gera, kur mūsų nėra. Buvo ir lingvistikos – Jurgita Venckienė pasidalijo tyrimo „Juozas Tumas-Vaižgantas ir bendrinė kalba“ įžvalgomis. Būtent šis kalbinis pranešimas ir buvo didysis šios konferencijos dienos atradimas. Iki šiol Tumo santykis su kalbos standartizavimu, jo paties apsisprendimai dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos nebuvo išsamiai apsvarstyti, o tema ne tik įdomi, bet ir svarbi apskritai rašytinės lietuvių kalbos istorijai, nes asmeninius lingvistinius pasirinkimus Tumas taikė savo redaguotiems leidiniams (pradedant Tėvynės sargu 1896 m.). Venckienė parodė, kaip ankstyvuoju rašymo laikotarpiu (XIX a. pabaiga – XX a. pirmas dešimtmetis) Tumas nuolat kaitaliojo rašybos sistemas (kartais laiškuose tam pačiam adresatui kas savaitę rinkosi skirtingas grafemas), iš dalies sekdamas Kazimiero Jauniaus mokymu (pvz., vartojo ů dvibalsiui uo pažymėti ir kt.), iš dalies jį modifikuodamas. Vėliau Jauniaus sistemos visai atsisakė, bet toliau ieškojo optimalaus rašybos būdo, kaip antai gyvendamas Vadaktėliuose (1902–1905) vėl grįžo prie j vietoje i minkštumui žymėti, pvz.: „musų darbas – ne padebesjų, bet pažemjų darbas, toks pat, kaip sliekų“ (iš 1904 m. laiško Onai Pleirytei-Puidienei). Gal konferencijoje nebuvusiems toks smulkmeniškas atpasakojimas neatrodo labai patrauklus, bet tuo norime atkreipti dėmesį į tai, kiek daug dar esama neišsemtų sričių vaižgantistikoje bei, savo ruožtu, kaip Tumo plačiašakės veiklos tyrimai gali aktualiai prisidėti prie visos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių kultūros, literatūros tyrimų, šiuo atveju – rašybos raidos istorinės rekonstrukcijos.
Kūrybai nagrinėti skirtuose pranešimuose, ypač tuose, kurie pavadinti plačiaaspekčiais, buvo justi Vaižganto „kūrybos galybė“: nelengva per 20 min. pasakyti ką nors naujo ir reikšmingo, nors mokslinėse konferencijose šito kaip ir reikėtų, juoba apie tokį autorių, kuris, kaip nuskambėjo kelissyk per konferenciją, literatūrologų įprastai mėgstamas labiau nei kitų šios žemės gyventojų, nes jo tekstai sudėtingi, įvairiakrypčiai. Juk šiemet buvo surengta daug ne mokslinių konferencijų, būtent skirtų atminti ir kalbėti, o ne atšviežinti kai kuriuos gal ir senstelėjusius tyrimus. Palyginti šviežiai šiame kontekste pateiktas Bleizgienės pranešimas apie Vaižganto skaitytojus: tyrėja detaliai aptarė Pragiedruliuose vaizduojamus knygų mėgėjus – ką skaito, kodėl skaito, kokioje aplinkoje, kaip jų pasirinkimas skaityti veikia kitus personažus, etc. Sociokultūrinis tokių tyrimų pamatas intriguoja, nes atskleidžiamos literatūros teksto ir tuometės kultūros sąveikos, parodoma, kaip rašytojai į kūrinius integruoja savas ar geistinas patirtis. Gan šviežiai ir įdomiai nuskambėjo Kazarinovos semiotinio tyrimo apie puikybę Vaižganto prozoje pristatymas. Tyrėja rinkosi kalbėti ne tik apie kanoninius autoriaus kūrinius, pavyzdžiui, daug dėmesio skyrė paršui Kniustui iš vaizdelio „Nei šis, nei tas“, taip pat rečiau aptariamai apysakai Žemaičių Robinzonas; pranešimas, nors ir rimtas, buvo labai nuotaikingas, t. y. vaižgantiškas.Atrodo, kad du aptartieji pranešimai išryškina vieną tendenciją: toks gausus palikimas kaip Vaižganto lengviau pasiduoda aspektiniams tyrimams. Be to, kur kas aktualiau atrodo tyrimai, kuriuose renkamasi kalbėti apie menkiau pažįstamus Vaižganto tekstus ar žinomesniuose tekstuose ieškoma specifiškesnių potemių.
Tumas ir religija – klampi ir dar pakankamai neištirta tema nei biografine Tumo kaip kunigo, nei kūrybine (krikščioniškosios moralės problematika Vaižganto tekstuose) prasme. Konferencijoje apie tai kalbėta, bet viskas toli gražu neiškalbėta. Suprantama, šiuos klausimus svarstyti nelengva; įstrigo Žaltauskaitės mintis, kad norint perprasti Vaižganto religingumą, reikia išmanyti to laiko dvasinio ir bažnytinio gyvenimo dogmas, nebandyti anachroniškai taikyti XX a. antros pusės ar XXI a. teiginių nutolusiai realybei.
Konferencijoje būta ir linksmybių: literatūrinė ekskursija po Tumo lankytas Kauno erdves, paminėjimas ir spektaklis pagal Vaižganto pjesę Žemės ar moters (rež. Tomas Erbrėderis) Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Į Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykusią konferencijos dalį susirinko nemažai klausytojų, o vakare teatre paminėti savo laiko populiariausio miesto žmogaus kauniškiai tiesiog suplūdo. Summa summarum: vaižgantiškumo buvo, net meilės Tumui prisipažinimų išgirdome. Bet ar neužgožia vaižgantiškumas ir meilė mokslingumo bandymų? Tikriausiai į klausimą atsakys patys konferencijos pranešimai, kai virtę straipsniais pasieks platesnę auditoriją.
