Šiais metais pasirodžiusio Danutės Kalinauskaitės kūrinio Baltieji prieš juoduosius recepcijos (kol kas daugiausia žodinės) leitmotyvas – nuostaba, kad smulkiosios prozos meistrės vardą turinti rašytoja ėmėsi romano. Nejaugi ir Kalinauskaitė pasidavė spaudimui imtis žanro, tarsi savaime garantuojančio (?) platesnę auditoriją ir didesnį populiarumą?! Autorė žanro pasirinkimą motyvuoja gausios medžiagos atsiradimu gilinantis į giminės istoriją, o aš sakyčiau, kad rašytojos tapatybė šiame tekste visgi išlaikyta, nes Kalinauskaitė romaną parašė vadovaudamasi poetine novelės logika, todėl beveik dviejų šimtų metų giminės istoriją sutalpino į 204 nelabai tankiai raidžių pripildytus puslapius, o genealoginį pasakojimą, kuris yra šio romano struktūrinis pamatas ir apima kelias kartas (nuo pasakotojos proprosenelio), perteikė ne kaip nuoseklią linijinę istoriją, kurią pirmyn gena priežastiniai ryšiai (Antanui ir Joanai gimė Jonas, todėl…), bet kaip šeimos fotografijų albumą, kurį galime peržiūrėti ir nuo pradžios iki galo (rekomenduojama skaitymo strategija pirmąkart), ir pasirinktinai (skaitant antrą kartą ir etc.).
Romanas susideda iš dabartyje vykstančios istorijos, kuri funkcionuoja kaip rišamoji medžiaga, struktūrinis pamatas pasakojimui apie praeitį (jeigu tęstume albumo analogiją: dabartis yra šiuolaikinis albumas, kuriame suklijuotos senos nuotraukos, t. y. pasakojimas apie praeitį). Dabarčiai priklauso pasakotoja ir jos užduotis sukurti giminės medį (tai sąlyga gauti giminaičio palikimą), praeičiai – giminės narių gyvenimai, turintys sukibti į istoriją, patvirtinančią pasakotojos tapatybę. Abi pasakojimo plotmės kaitaliojamos tekste kontrapunkto principu, taip atskleidžiant komplikuotą santykį tarp atminties ir užmaršties, tikrumo ir įsivaizdavimo, biografijos ir prasimanymo, tarp istorinio genealoginio romano nuoseklumo būtinybės (tiksliau, būtinybės sukurti nuoseklumo iliuziją) ir dabartyje kuriamo pasakojimo apie šeimos istoriją, kurio esminė savybė – pertrūkiai, žinių stygius, kylantis iš kitų asmenų gyvenimo uždarumo, atskirumo ir baigtinumo.
Galima sakyti, kad šis romanas ne tik pasakoja giminės istoriją, bet tuo pat metu reflektuoja savo paties kaip žanro galimybes: parodo, kad giminės istorija, genealoginis romanas yra neįmanomas vaizduotės padaras, sukurtas siekiant stabilizuoti žmogaus gyvenimo laiką ir suteikti jam reikšmę gyvenimui pritaikant linijinį istorinės raidos principą, pagrįstą priežasties ir padarinio ryšiais, vedančiais link reikšmės augimo ir išsipildymo, t. y. manęs, tą istoriją atkuriančio ar pasakojančio. Kito žmogaus gyvenimas, tiksliau, tai, ką galima apie jį papasakoti, romane pasirodo kaip tai, kas tokiai išoriškai tvarkai nepaklūsta, o noras pasakoti apie praeitį išreiškiamas kovos metafora – baltieji prieš juoduosius, atmintis ir įsivaizdavimas prieš užmarštį. Šios kovos priemonė – pasakojimas, kuriam suteikiama egzistencinė reikšmė: kaip Šacherezada pasakoja, kad gyventų, šio romano veikėja turi pasakoti, kad įveiktų mirtį, tik šiuo atveju – ne savo, o kitų (nors, toliau matysime, kad tam tikra prasme tai kova ir su savo mirtimi).
Romano pasakotoją Dalią nuo palikimo skiria giminės istorija. Kad jį gautų – turi papasakoti giminės istoriją ir per šį pasakojimą patvirtinti savo tapatybę. Šią užduotį Kalinauskaitė paverčia ne tik siužeto pamatu, bet ir svarstoma problema, keliančia tokio pasakojimo prigimties bei galimybių klausimą. Anot Elke’s Brems, viena iš stabiliausių idėjų apie tapatybę Vakarų mintyje yra ta, kad mūsų tapatybė glūdi praeityje ir ypač mūsų atmintyje apie tą praeitį (Elke Brems, „The Genealogical Novel as a Way of Defining And/or Deconstructing Cultural Identity: Flemish Fiction Since 1970“, in: Memory Studies, 2012, t. 5 (1), in: https://journals.sagepub.com/doi/epub/10.1177/1750698011424033). Romano pasakotojos pozicija kinta: nuo vykdančios giminės medžio atkūrimo prievolę (darbo imamasi labiausiai todėl, kad sesers vaikui gydyti reikia pinigų), iki pasinėrusios į naratyvo intrigą, kuri virsta tapatybės klausimu didžiosiomis raidėmis: „KAS AŠ… / KAS, PO VELNIŲ, VISI MES?“ (p. 125). Kalinauskaitės romano pasakotoja neįgijo tapatybės dėl neišsaugotos atminties, dar daugiau, taip nutiko dėl sąmoningo santykio su savo gyvenimu ir aplinka: „Nežinau, kodėl – aišku, mankurtė, vienadienė! – nedegiau noru turėti reikalų su tolimais ir svetimais žmonėmis, su kuriais giminystės prievole buvau suraišiota kraujo siūlais kaip batų raišteliais“ (p. 20).
Romano pradžioje apie pasakotoją žinome, kad ji filologė emigrantė, dirbanti Londono viešbutyje kambarine. Taigi istorijos pasakojimo pradžioje turime nuo savo aplinkos atitrūkusią, kitų tautybių emigrančių apsuptą lietuvę, palikusią senstančią, sergančią motiną prižiūrėti specialiai tam nusamdytam žmogui. Šeimos ryšių požiūriu turime radikalią situaciją, kai atsiribojimas yra ne tik emocinis, komunikacinis, bet ir sociokultūrinis, emigracija ir darbas užsienio viešbučiuose kaip bešaknystės finalas. Taigi užduotį atkurti giminės medį gauna nuo jos atsiribojęs asmuo: „Giminė… Nuo giminės buvau atsiribojusi. Giminė – žinau, skamba bjauriai ir netradiciškai, taip nelietuviškai, – grynas formalumas, jei tik sau nemeluoji, lyg kokios infuzorijos klumpelės, dumbliai, grynai, kurių formos, kasantis per kartų kartas, randasi vis aukštesnės, kol galų gale virsta žmonėmis su veidais, vardais ir pavardėmis, su kuriais tenka ir dar teks šiame gyvenime stumdytis“ (p. 19).
Giminės medis – figūra, leidžianti vizualizuoti ir sutvarkyti sudėtingą ryšių sistemą, suvaldyti chaosą ir taip giminės istoriją perteikti kaip tvarkingą struktūrą, kur kiekvienas asmuo turi vietą ir funkciją, o svarbiausia – turėti ją prieš akis kaip savo istoriškumo patvirtinimą, t. y. buvimas giminės medyje tau kaip asmeniui leidžia peržengti savo paties ribas ir tapti istorijos dalimi. Kalinauskaitės veikėja savo istoriją pamato kaip nebuvimą: „Kai užėjau kitąkart, jis jau turėjo pusiau luptą, pusiau skustą mūsų giminės genealoginį medį. Pasistūmėta, bet… Degiau iš gėdos. Vien baltos dėmės. Tuštumų, properšų suvarpytas medis. Kvadratėlių formos balti debesys. Ir jokio figos lapelio mūsų gėdai pridengti! Plika akimi matyti, kas per šaknelės – na, kaip tokius pavadinti? – mužikai, mankurtai, vienadieniai, kuriems sovietai atliko lobotomiją, ir, atrodo, labai sėkmingai, – išoperavo istorijos jausmą. Troškimą kastis prie savųjų šaknų. Prigimtinį rūpestį dėl kilmės. O ką tu žinai, iš kokio pumpuro išsprogai?“ (p. 15–16). Šiame epizode asmeninei laikysenai suteikiama istorinė motyvacija: asmuo praranda ryšį su praeitimi, nustoja suvokti jos svarbą sovietmečiu – laiku, kai istoriniai, kilmės ryšiai turėjo būti pakeisti klasinės giminystės principais, kai kilmę, giminės istoriją reikėjo klastoti, slėpti ar perrašyti pagal sovietinės ideologinės fikcijos taisykles.
Gautos užduoties vykdymas Daliai yra akstinas grįžti ir pradėti kalbėtis su motina, kuri knygoje yra tarpininkė tarp atminties neturinčios dukros ir pamirštos praeities. Gana standartinę situaciją rašytoja iškart sukomplikuoja. Nors knygoje yra užuominų apie skirtingus pasakojamos istorijos šaltinius (pavyzdžiui, pradžioje skelbiamas sąrašas asmenų, kuriems dėkojama už pasakojimus), kaip pagrindinis žinių šaltinis vaizduojama motina, kurios sąmonės būklė tampa būdu kalbėti apie atminties pasakojimų problemiškumą: „Nusijuokiu ir ji taip pat prajunka, kiknodama juokiasi, staiga pamiršta dėl ko. Tai ir baisiausia – tos duobės. Išgąstis… Ašaros… Štai kaukolės dėžutė, baksnok ją kiek nori – ji per ankšta gyvenimui, o juk tiek visko buvo, tiek visko! Dėžutė spaudžia protą, užtat blėsta, džiūsta atmintis ir baigia išnykti praeitis, dar greičiau – kas valandą, kas akimirką – nyksta dabartis“ (p. 9). Motina beveik nesuvokia, todėl ir negali atsiminti dabarties, bet, anot jos būklę komentuojančios medikės, nėra praradusi ilgosios atminties. Per tokią sąmonės būklę atskleidžiama žmogiško laiko, pradedančio nebesutapti su fiziniu jo gyvenimu, mirtis. Besibaigiantis motinos gyvenimo laikas mūsų akyse transformuojamas į dukros kuriamą pasakojimą apie ją pačią. Romano pabaigoje praeitis ir dabartis susitinka: dar gyva motina tampa giminės istorijos pasakojimo paskutine figūra (gyvenimo virtimas pasakojimu). Pradėjus pasakoti apie motiną, pereinama į dialogo formą ir motinos gyvenimo istorija pasakojama jai pačiai („Tu už to langelio su juodu blizgiu chalatu […]“, p. 186). Šis praeities/dabarties sujungimas atsiskleidžia kaip pasakojimo galia prieš laiko ir žmogaus mirtį: „Neužmiršk prilaužt lapų. Priskaldyt malkų. Palesint vištų. Pašerk Kaliuką. Nakčiai užsirakink. Nenukabink nosies. Žinok – kad ir kur būčiau, visada būsiu šalia tavęs… // Šitų paskutinių žodžių ji jau neištarė – jie nutremti toli, per toli, iš kur nebėra kelio sugrįžt. Bet aš išgirdau“ (p. 202).
Giminės istorijos šaltinis – nepatikima pasakotoja, kasdien prarandanti atmintį ir neretai neatpažįstanti net savo dukters, pagrindinės pašnekovės. Ši komunikacinė situacija paradoksali, nes, užuot mėginusi mus įtikinti istorijos tikrumu ir patikimumu, pasakotoja skatina abejoti pasakojimu ir įvairiomis formomis rodo jo fiktyvumą. Pavyzdžiui, pasakodama apie savo močiutę Oną, mama teigia: „Nemylėjau jos, net į laidotuves nėjau. Nepasupo ant kojos. Neleido pašokinėt ant lovos. Nedavė blynų…“ ir po šios ištaros tęsiama: „Ona mirė labai ramiai, lovoje gulėjo ne indėnė, dundėdavusi ant arklio, o kita, pamainyta, senutė. Švari, balta, nekalta – tokie nekalti būna kūdikiai ir prieš pat pabaigą lytį praradę senukai“ (p. 33). Pirmame epizode pasakojanti motina paliudija laidotuvėse nebuvusi, o iškart po to eina laidotuvių aprašas. Autorė, užuot užliūliavusi skaitytoją įtaigiais, įtraukiančiais giminės narių gyvenimų pasakojimais, jį vis išmuša iš pasakojimo tėkmės ir verčia klausti: kas yra šių atsiminimų šaltinis, kas ir – svarbiausia – ką mums čia pasakoja?
Romane apnuoginamas pats kūrimo momentas rodant perėjimą nuo fakto prie įsivaizdavimo. Ko gero, ryškiausia vieta – pasakojimas apie Albiną: „Ant komodos rėmeliuose išblukusi mamos brolio Albino nuotrauka – kartais mama prisimena, kas jis, kartais ne. Jis žuvo dvidešimt vienerių, baigiantis karui, paskutinę dieną, gali sakyti, paskutinę valandą, jei kare tokia būna, – per anksti išlindo iš apkaso, sužeistas, sako, dar šliaužė, kol visiems dingo iš akių. Mirštantieji – žmonės, žvėrys, paukščiai – traukiasi nuošalėn, po prasivėrusiu dangumi likdami vienui vieni. Šliauždamas išvargo, paskutiniai norai tokie beprotiški: mankytis ir nugrimzti šviežios duonos minkštime, įkristi į kraterį už plutos ir uždusti nuo šilto jos kūno kvapo, įklimpti svieste, žūti ten narsiųjų mirtimi, priburbuliuoti piene… Bulvės stichija, duonos stichija, pieno stichija, miego stichija, – jos visos sutartinai blaškė jo lengvėjančią esybę“ (p. 200). Albino gyvenimą liudija jo fotografija ir mirties aplinkybės, tikėtina, kad čia istoriniai faktai baigiasi, toliau prasideda Albino gyvenimo fikcija. Kartais skaitant šį romaną atrodydavo, kad panašus ryšys yra tarp jo įžanginio skyriaus ir likusio knygos pasakojimo.
Romano pradžioje teikiamas biblinio stiliaus giminės narių išvardijimas nuo proprosenelio ir dviejų jo žmonų, kas kam gimė, kartais prie jų paminint vieną kitą detalę (specialybę, savybę), o visas romanas – yra dalies sąraše paminėtų žmonių istorijos (NB. Siūlau skaitant knygą tame trumpajame sąraše pasižymėti, kurio asmens istorija pasakojama, taip nepamesite genealoginės gijos ir galėsite matyti, kurių giminės narių istorijos pasakojamos, kurių – ne, galėsite pasvarstyti, kodėl sužinote Izolinos gyvenimo istoriją, o jos sesers – ne). Sąraše turime giminės medį, genealogiją, taigi romano Dalios užduotis atlikta, o ką turime po šio sąrašo? Šį klausimą randame ir romane, kai į jį laužtiniais skliaustais įsiterpia pati autorė, tarsi būtų per neapsižiūrėjimą palikusi laužtiniuose skliaustuose sau pačiai rašytą pastabą: „[O, kaip seniai, jau nuo pat visos šios istorijos pradžios, tu biesini! Iš kur žinai, kaip viskas buvo?! Kas ką galvojo? Ką matė? Kaip jautėsi? Tu taip užtikrintai pasakoji. Taip tiksliai „prisimeni“. Kalbi už kitus. Už visus… […]“ (p. 200). Ir ten pat atsako: „žinoma, kad pramanai“. Skirtingomis pasakojimo formomis rodydama teksto fiktyvumą (radikaliausias ėjimas turbūt yra į pasakojimą įterpiamas mirusios Agnietės balsas, kuriai leidžiama papasakoti savo gyvenimo istoriją turint neįmanomą perspektyvą – viso gyvenimo po mirties), Kalinauskaitė kelia įsivaizdavimo svarbos suvokiant žmogaus istoriją klausimą, įsivaizdavimui suteikdama egzistencinį statusą.
Danutė Kalinauskaitė sukūrė save reflektuojantį genealoginį romaną, kuris ne tik kelia klausimus apie literatūros teksto prigimtį, realybės ir fikcijos, bendruomenės, šeimos ir tautos, valstybės istorijos ryšį, bet ir labai įdomų, įtraukiantį pasakojimą.
Pradėjusi rašyti šią recenziją, norėjau sau atsakyti į klausimą: kodėl įdomu (net labai) skaityti šį tekstą, lyg jo pamatas būtų siužeto intriga, nors iš tiesų jį sudaro skirtingų charakterių aprašymas? Atsakymo į šį klausimą neradau – galiu tik konstatuoti, kad įdomu. Greičiausiai tai lemia aprašymo tirštumas – jo skaitymo patirtį galėčiau sulyginti su Johanneso Vermeerio paveikslo žiūrėjimu: kol neišžiūri kiekvienos klostės, audinio ornamento, veido bruožo, negali atsitraukti. Todėl mane šiek tiek trikdė, atrodė dirbtina autorės, o turbūt ir leidyklos, pastanga romaną „suįdominti“ kuriant lengvai kriminalinę kovos dėl palikimo intrigą, knygą pristatant su nuotykinio romano pažadu. Šito pažado romanas netesi. Ir jam to nereikia.
