Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Nijolės Miliauskaitės laiškai Mokytojai, sudarė Dalius Viliūnas, Ramunė Rakauskaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2019, 207 p., 300 egz.
Dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė

Nijolės Miliauskaitės laiškai Mokytojai, parengti Daliaus Viliūno ir Ramunės Rakauskaitės, – viena įdomiausių šiemet mano perskaitytų knygų. Galėčiau išskirti bene dvi svarbiausias šio įdomumo priežastis: tai smarkiai Nijolės Miliauskaitės kaip asmenybės įvaizdį koreguojanti knyga ir epistolinis pokalbis su Mokytoja, leidžiantis mums patirti unikalų mokytojos-mokinės ryšį, liudijantį jau greičiausiai nunykusias, XX a. priklausančias bendravimo formas.

Ko gero, ne mano vienintelės galvoje Miliauskaitė yra „moteris su lauko gėlėmis“, kaip kad vadinasi jos artimos draugės ir šioje recenzijoje aptariamų laiškų herojės Gražinos Ramoškaitės sudaryta knyga (Moteris su lauko gėlėmis, 2003). Pastarojoje knygoje skelbiama biografinė medžiaga (atsiminimai, pokalbiai) sukuria tylios, užsisklendusios, kūrybiniam gyvenimui ir skirtingoms dvasinėms praktikoms pasišventusios moters įvaizdį, kuri kone visus pokalbius pradeda apgailestavimu, kad reikia kalbėtis, ir, jei yra galimybė, mieliau leidžia kalbėti kitiems; kuri deda daug pastangų puoselėti vidinį gyvenimą, kurti savo privačią erdvę ir drauge pasirūpinti ligotu poetu vyru, pradedant pastarojo rankraščiais, baigiant sveikata. Miliauskaitės laikysena, kalbėjimas, pagaliau – išvaizda ir iki šiol publikuota kūryba neleidžia didesnių abejonių tokio įvaizdžio tikrumu. „Tiesa, paauglystėje jaučiausi esanti geroka maištininkė, dabar jaučiuosi silpna moteriškė“, – sako Miliauskaitė 2000 m. Gimtajam žodžiui duotame ir minėtoje knygoje perspausdintame interviu. „Silpnos moteriškės“ laikysena paliudyta daugelio knygos tekstų, o kaip yra su „geroka maištininke“, ar Miliauskaitės-maištininkės įvaizdis neskamba kaip oksimoronas?

Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Paštukaitei-Viliūnienei prasideda mokinei išvykus iš Marijampolės studijuoti į Vilnių XX a. septintame dešimtmetyje. Ir jau pats pirmasis laiškas brėžia naują ryškią poetės portreto liniją bei kuria laiškų knygos skaitymo intrigą: „Sekmadienį Vingio parke stebėjau žirgų lenktynes. Nirtulingi grakštūs žirgai, virpančios šnervės, žokėjų aistra! Kažkas tokio pirmapradžio… Ir taip jaudina! Tokia įtampa! Nepaprastai patiko“ (1968. IX. 4, p. 30). Laiškuose atsiveria temperamentinga, maištinga, aistringa, ieškanti, kritiška aplinkiniams ir sau asmenybė, balansuojanti tarp palankaus savęs vertinimo, tikėjimo savo jėgomis ir aštrios savikritikos, netalento baimės.

Knygoje skelbiamas laiškų korpusas apima 1968–2000 m., bet neturėtume manyti, kad vienodai reprezentuotas visas laikotarpis. Aktyvi korespondencija vyko maždaug penketą metų, iki 1973 m. gruodžio. Po 1973 m. turime trejų metų pertrauką. Rengėjai išsamiau nekomentuoja korpuso specifikos, bet iš teikiamų laiškų turinio galima spėti, kad ši pertrauka liudija ne laiškų dingimą, o jų nerašymą. Tokią prielaidą darau dėl po pertraukos esmingai pasikeitusios rašančiosios laikysenos, kalbėjimo būdo ir santykio su adresate, be to – aktyvi korespondencija jau nebeatkuriama – skaitome pavienius, buvusį ryšį liudijančius laiškus. 

Aktyvios penketo metų korespondencijos etapą, atsižvelgiant į jo tematiką, asmens raišką ir poetiką, galėtume įsivaizduoti kaip brandos romano (Bildungsroman) antrą dalį: jų herojė iškeliauja iš namų, šiuo atveju tiksliau būtų sakyti iš Vinco Mykolaičio-Putino vidurinės mokyklos-internato tuomečiame Kapsuke (dab. Marijampolė), ir atsiduria naujoje, daug jaudinančių potyrių ir galimybių teikiančioje aplinkoje, skatinančioje intensyvią savikūrą ir savirefleksiją. Išvykimas į Vilnių pačios Miliauskaitės yra suvokiamas kaip brandos lūžis: „Viskas dabar iš tam tikro nuotolio matosi kitaip. Gal juokinga, bet, turbūt, išaugau iš to amžiaus – iš pirmosios Poezijos šventės. Baigėsi vaikų žaidimas. Dabar suaugusių žmonių žaidimas […]“ (1968. XI. 13, p. 33–34). Vadinamojo „suaugusiųjų žaidimo“ laiškų autorė imasi pirmiausia maksimaliai atsiribodama nuo buvusios aplinkos. Panašios sociokultūrinės aplinkos kambario draugės bendrabutyje Vilniuje suvokiamos kaip svetimos, o vilniečiai, sutikti, žinoma, ne universiteto bendrabutyje, – kaip artimo genetinio kodo: „Visos lituanistės, bet nė viena, atrodo, nepripažįsta bitlų talento, šiuolaikinį meną laiko smukimu ir dievina Repiną. Žodžiu, nieko ypatingo. Jų tarpe nėra nė vienos iš tų žmonių, kurie mane užvaldo, užburia ar bent labai sudomina, turi kažką grynai savo. Kas kita – draugai vilniečiai. Jie visai paprasti, bet! Yra kažkas. Ir mūsų pažiūros daugiau sutampa kai kuriais politiniais ir meniniais klausimais. Ir dar kai kas: tos mūsų kambario mergaitės nelabai jau seka šiuolaikinę literatūrą, minties šuolius laiko neigiamu dalyku“ (1968. IX. 4, p. 31). Svarbiau ne tai, kaip Miliauskaitė suvokia kambario drauges, bet tai, kaip per opoziciją charakterizuoja save. Čia nubrėžtas interesų pobūdis ir spektras svarbus visuose laiškuose, kurie rašomi visiškai pasitikint Mokytojos galėjimu suprasti kultūrines aktualijas ir jas įvertinti (galime numanyti, kad tai, jog Miliauskaitė minties šuolio literatūroje nelaiko neigiamu dalyku, yra Mokytojos nuopelnas): vakarietiškosios kultūros, kiek ji buvo prieinama, refleksija, pastangos sugauti naujausias menų ir pasaulėžiūros madas, perskaityti sunkiai prieinamas išeivijos, Vakarų rašytojų knygas ir intuityvus gebėjimas įvertinti jų kokybę, aktyvus įsitraukimas į kultūrinį tuolaikio Vilniaus gyvenimą, pradedant teatru, koncertais, baigiant kinu. Galime sakyti, kad šiuose laiškuose atsiveria kultūrinė penkerių metų panorama: kas lavino, kas jaudino, kas atrodė pasenę. Šaltiniai, atskleidžiantys, kaip atrodė jauno žmogaus saviugda sovietmečiu, mums yra labai svarbūs norint turėti daugiau argumentų šiandienėse diskusijose apie šį sudėtingą laiką.

Tačiau apie laiko panoramos atsivėrimą knygoje galime kalbėti gana rezervuotai. Atrodo, kad čia tinkamiausia vieta ekskursui apie jos parengimą. Septintame aštuntame dešimtmetyje rašytuose laiškuose minimi renginiai, knygos, filmai, spektakliai, etc., kurie adresatei buvo gyvenamojo laiko dalis, nereikalinga papildomo aiškinimo, šiuolaikiniam skaitytojui neretai yra didesnės ar mažesnės (priklausomai nuo turimų žinių ir prieigos prie interneto) baltos dėmės, kurias įsipareigoja ar turėtų įsipareigoti „nuspalvinti“ šaltinio rengėjai. Tokiu būdu parengti laiškai ima funkcionuoti kaip savotiški metraštininkai, atveriantys nutolusius sociokultūrinius pasaulius, bet šioje knygoje taip nenutiko. Rengėjai „Sudarytojų pratarmėje“ tiksliai formuluoja: „laiškų knygoje yra žiupsnis dalykinių komentarų – išnašų, pabaigoje – rodyklės“ (p. 10). Kaip tik žiupsnis dalykinių komentarų knygoje ir yra: kur ne kur paberta. Skaitydama mėginau suvokti, kokiu principu atsirenkamos komentuotinos vietos, bet joks bent kiek sistemišką požiūrį liudijantis variantas į galvą neatėjo. Likęs įspūdis, kad komentuojama arba tai, kas rengėjams pasirodė aktualu/įdomu, arba tai, apie ką turėta lengvai prieinamos informacijos. Skaitant taip parengtą šaltinį visuomet kirba knygos pobūdžio ir jos adresato klausimas: kam skiriama ši knyga? Atsakymo rengėjai nepateikia, spėtina, dėl tos priežasties, kad įvardijus adresatą ir knygos pobūdį, neišvengiamai tektų motyvuoti šaltinio rengimo principus, kas ir kodėl vienaip ar kitaip (ne)daroma. „Tebūnie šis leidinys atminimo ženklas Mokytojai ir jos Mokinei poetei. 2020 metais minėsime Nijolės 70-metį… O visa kita, antai grožinės, mokslinės, edukacinės ar dar kitos šio leidinio reikšmės, parafrazuojant Nijolės paskutinįjį laišką Mokytojai – Aukščiausiojo rankose“ (p. 15). Manytina, kad tai, kas čia deleguojama Aukščiausiajam, į savo rankas vertėtų perimti knygos rengėjams, kurių atsakomybė, mano požiūriu, yra teikti dalykinius komentarus, padedančius atskleisti visas įvardytas reikšmes tiek, kiek nuo jų žmogiškos valios dirbti priklauso. Būtų galima šios poetiškos vietos nekomentuoti, tačiau ji pernelyg kontrastuoja su knygos atributika, rodančia jos kaip mokslo šaltinio statusą, kas jau vėlgi reikalautų daugiau iniciatyvos perimti į savo rankas ar bent jau neleisti sau tokių teiginių kaip antai: „Knygoje laiškų sintaksė bei leksika neredaguota, nekeista net sovietmečio rašyba – jeigu „perpiovė“ – taip ir palikta“ (p. 13; kursyvas mano, – J. Ž. R.). Kadangi šiam vieninteliam rašybos ypatumui skiriama dėmesio su lengvu vertinamuoju tonu, galima pastebėti, kad tai – ne sovietmečio rašyba, nors taip buvo rašyta ir sovietmečiu. Šioje vietoje galimą ilgą kalbą apie laiškų parengimą užbaigsiu, tik pridėčiau, kad tokios sąlyginai nedidelės apimties knygoje, turinčioje du rengėjus, yra gana daug korektūros klaidų.

O dabar norėčiau grįžti prie pačių laiškų ir pradėto aptarti juose atsiskleidžiančio Miliauskaitės brandos etapo. Labai aktyvų, net, atrodo, perdėtą, egzaltuotą pasinėrimą į Vilniaus kultūrinį ir socialinį gyvenimą labiausiai akumuliavo ištrūkimo, pabėgimo jausmas ir labai aiškus savikūros poreikio suvokimas. Savikūros poreikis kaip aktyvus veiksmas skamba gana paradoksaliai, bet iš aptariamų laiškų galima suprasti, kad Miliauskaitė gyvenimą Vilniuje išgyveno ne kaip organišką brandos tąsą, o kaip savęs atgavimą, atkūrimą to, kad buvo slopinta ar griauta. Keletas citatų iš 1969 m. sausio 17 d. laiško, kuriame daugiausia dėmesio skiriama internatui aprašyti:

O kur nuolatinis pažeminimas? Kiekvienas galėjo kiek tinkamas įžeidinėti ir įsakinėti. Mokė nuolankumo, vertė nusižeminti. Beveik kiekvieną kartą reikėjo su ašarom maldauti, kad išleistų į namus. Į namus! Tebūnie jis prakeiktas, tas internatas! […] Dabar iš naujo mokausi to, ką iš manęs atėmė. Gerumo, teisingumo, moteriškumo, meilės, neapykantos, kantrybės, tikėjimo tuo, kas gera, švelnumo, užuojautos, pasigailėjimo ir t. t. Ir savarankiškumo! […] Internatas baisiai sugadino mane, bet dabar aš vėl mokausi gerumo. Ir kada nors būsiu ta mergaitė, kuri turi būti. (p. 53–54)

Atvira refleksija sovietinės ugdymo institucijos muštro poveikio jauno žmogaus sąmonei, kai išvykus jaučiama būtinybė iš naujo pradėti socializaciją ir pamatinių emocinių struktūrų atkūrimą. Negailestingumas paliktai aplinkai kyla iš didelio jautrumo, maištingumo ir ambicijų, saviraiškos poreikio, kurie internate buvo suspausti tarsi spyruoklė, visu stiprumu atsileidusi iš jo išėjus. Tačiau pagrindinė atrama bandant susiorientuoti patekus į nekontroliuojamą (žodis vartojamas turint omenyje sovietmečio kontekstą) saviugdos erdvę Vilniuje yra ta pati mokytoja Liuda Paštukaitė-Viliūnienė, kuri yra stabili dvasinė atrama, kuriai adresuojami esminiai tapatybės klausimai, kuriai galima išsakyti visą savo pasimetimą, nesusiorientavimą, abejones. Mokytojos savumas ir „dvasinė donorystė“, anot tikslaus Viktorijos Daujotytės-Pakerienės įvardijimo (p. 27), yra tai, kas lieka stabilu visą šį permainingą ir emociškai itin įkrautą, kaip galima suvokti iš emocinės laiškų amplitudės, laikotarpį.

Kaip jau buvo minėta, Mokytojos laiškai iki šiol nėra surasti (skelbiami trys Viliūnienės rašyti sveikinimai, knygoje nėra išsamiau aptarta jų ieškojimo ar galimo likimo klausimas, konstatuojama, kad „mokytojos laiškų Nijolei nepavyko rasti“, p. 15), bet Miliauskaitės santykis su ja toks aktyvus, kad skaitytojas susikuria adresatės portretą. „[…] Jūs vis vien liksit pirmutinė kritikė, Jūs pirmoji skaitysit naujus eilėraščius, nes Jūs geriausiai galit suprast, objektyviai įvertint“ (p. 31); „Jūs nesaugot, netausojat savęs, nes dar tebesėdit po vidurnakčio“ (p. 52); „Jūs beveik burtininkė. Tikrai. Man gera, kai pabūnu su Jumis“ (p. 57). Tai tik keletas pavyzdžių, leidžiančių pajusti, iš kokio santykio kyla ši epistolika. Tai, kas, kaip ir apie ką kalbama atskleidžia, kokia pedagogė yra šių laiškų adresatė ir kokį vaidmenį atliko poetės gyvenime, būtent – poetės, nes talento klausimas nuolat adresuojamas Mokytojai drauge su siunčiamais kūrybiniais bandymais (jie, kiek galima suvokti iš pratarmės, skelbiami ne visi, o atrinkti pagal kriterijų „poezija sensu stricto“, p. 14). Poetės tapatybės klausimai neatsiejami nuo bendresnės asmens raidos. Atrodo, kad Miliauskaitė, stigdama artimo ryšio su giminėmis, labiausiai su mama (apie tai užsimenama laiškuose), dvasinę autoritetę atrado būtent santykyje su Mokytoja, jai išsako klausimus, susijusius su moters asmenybės, tapatybės formavimusi: „Mokytoja, kaip Jūs galvojat, ar kada nors būsiu gera, graži ir tikra? […] Ar būsiu verta meilės? Dar nežinau, kuo tapsiu“ (p. 59).

Ši laiškų knyga atskleidžia, kokiu būdu santykis, susiformavęs gyvenant toje pačioje erdvėje, įsikūnija kitose komunikacijos formose. Pirmieji laiškai, rašyti vos išvykus į sostinę, rašomi pagal tam tikrą laiško formos reglamentą, kaip pradedama dėmesio adresatei sakiniais, tuomet aprašomi galimai adresatei įdomesni dalykai apie universitetą ir panašiai, o baigiama įprastomis, tik asmeniškai varijuotomis atsisveikinimo formulėmis. Tačiau intensyvėjant epistolinei komunikacijai, laiško forma kinta pagal adresantės komunikacinį poreikį: laiško formali struktūra vis labiau nyksta, o jo siužetas valdomas čia ir dabar vykstančio pokalbio ar išsisakymo logikos, pasitikint adresatės galėjimu tokią epistolinę formą priimti: „Parašysiu, sakau, laišką, vėl be pradžios ir pabaigos. Negi svarbu, kodėl ir kada rašau. […] Ak, Mokytoja! Nebūkit tokia gera, nes su savo laiškais peržengiu visas ribas“ (1968. X. 26, p. 110–111).

Tokia komunikacija, kokia čia trumpai aprašyta išryškinant tik keletą aspektų, trunka, kaip minėta, penketą metų, tačiau kadangi skelbiami visi išlikę laiškai, knygoje matyti, kada tokio pobūdžio bendravimas baigiasi. Pirmas po trejų metų pertraukos – 1976 m. lapkričio 13 d. – rašytas laiškas rodo ne aktualų, gyvą, o refleksyvų, iš atminties kylantį ryšį, jo apmąstymą: „Dažnai apie Jus galvoju, nes Jūs esat iš tų žmonių, kurie man yra darę pačią didžiausią įtaką, kuriais galiu pasitikėti, kuriems jaučiu tikrą dėkingumą ir, gal taip galima būtų pasakyti, giminystę, prisirišimą visam gyvenimui“ (p. 170). Susidaro įspūdis, kad šiuose negausiuose laiškuose pateikiami atsakymai į ankstesniuose keltus klausimus ir galime užčiuopti, kas įvyksta tarp recenzijos pradžioje įvardytų dviejų Miliauskaitės asmenybės sandų – buvau maištininkė ir esu silpna moteriškė. Bene vienas aštriausių penkerių metų laiškų motyvų – ar galiu būti poetė, čia jau turi atsakymą: „O šiaip, jeigu jau ką kalbėti apie save, tai esu tikra, kad vienintelis kelias man yra šalia Vytauto. Būti prasta poete, vidutine poete… Tai jau kur kas teisingiau padėti poetui, kurį laikau tikru poetu, ir būti su žmogumi, kurį vieną man yra skirta mylėti“ (p. 171–172). Ryškią „aš“ artikuliaciją keičia ramus „mes“ („Mūsų reikalai lyg ir gerėja“, „Mums jis atrodo labai gabus“, „Mes užsivertę darbais“, etc.). Šis laiškų siužetas liudija unikalią, šiuolaikiniam žmogui, ir man pačiai čia kalbančiai, gana sunkiai atpažįstamą ir suvokiamą, tarnystės poezijai idėją, ne forsuotą, ne teatrališką (tokios nestingam ir dabar), bet absoliučiai tikrą, kai nuosavo gyvenimo prasmės klausimas iš esmės susiejamas su galėjimo tarnauti poezijai idėja, ir net nesvarbu, kas tą poeziją kuria, tu pati ar kitas. Kad ir koks neteisingas iš šiuolaikinės moters pozicijų atrodytų šis sprendimas (o labai sunku tai matyti kitaip!), Miliauskaitės gyvenimas jį liudija kaip tvirtą, sąmoningą, egzistenciškai motyvuotą jos pasirinkimą, kilusį ne iš prigimtinio nuolankumo (ryški egocentriška maištininkė) ar nepalankių gyvenimiškųjų aplinkybių (t. y. vyriško diktato), bet iš stiprios valios, todėl neleisiantį ateities biografams jos gyvenimo lengvai įrašyti į vyrams pasiaukojusių moterų, moterų-aukų gyvenimų schemą.