Miela Redaktore,
Kai bendravau su bičiuliu iš užsienio apie dešinės/kairės skirtį jo universitete, jis pastebėjo įdomų dalyką: klasikos studentai dažniausiai yra dešinieji, o štai germanistai sukrečiamai – dažnai net karikatūriškai – kairieji.
Pastebėjimas šis buvo lyg tarp kitko, greta visų kitų, bet jis stipriai rezonavo su Melanie Phillips, buvusios Guardian autorės teze, kad ta kairė, kurią dabar matome, iš esmės yra Antrojo pasaulinio karo intelektinės traumos produktas. Juk turėjo rastis trauma, ir ne bet kokia, nuo karo baisybių pabėgusiems intelektualams, kai jie svarstė, kodėl jis kilo. Kaip čia susiklostė, kad Vakarai jį pagimdė? Kas kaltas? Valstybė? Krikščionybė? Kapitalizmas? Kai kas fundamentaliai supuvę Vakarų vertybių sistemos pamatuose?
O šalia dar kyla Sovietų Sąjunga kaip alternatyvus socialinis ir intelektinis projektas Vakarams!
Ore tvyrojo nuojauta, kad turi būti kokia nors kitokia intelektinė prieiga, kuri neleistų praeities blogybėms pasikartoti, kad reikia atmesti pačią nuodėmėje gimusią ir nuodėmes gimdančią Vakarų kultūrą, – juk iš kur kitur vergovė, kolonializmas, įvairios priespaudos formos ir kitoks blogis? Tokiame kontekste nestebina ir universiteto sukairėjimas, nes koks gi mokytojas norės savo mokiniams perduoti kultūrą, kuri gimdo blogį?
Čia labiau aiškėja ir užmojo „pasaulį seną išardyti“ patrauklumas. Nors marksistinė prieiga apie 1960-uosius jau pradėjo intelektualiai (o ir empiriškai) susikompromituoti, pats poreikis išardyti niekur neprapuolė. Išmušė postmodernizmo filosofijos ir jos ankstyvųjų kūrėjų – Jeano Baudrillardo, Jeano-François Lyotardo ir Jacques’o Derrida – valanda. Prie jų dažnai priskiriamas ir Michelis Foucault, nors pats jis tokios prieskyros kratėsi. Postmodernizmas suteikė instrumentus analizuoti galios struktūras, ir jau tokio darbo akademinė kairė ėmėsi su užsidegimu! Galios struktūros visuomet yra hierarchiškos ir opresyvios. Jas reikia dekonstruoti! Reikia išryškinti ir aprašyti valią galiai, galią seksui, kalėjimą kaip galią, ligoninę kaip kalėjimą, mokyklą kaip kalėjimą, galią stebėti, galią galėti, hierarchiją kaip kalėjimą ir galią įgalinti negalinčius.
Pats prieštaravimo aktas tokiam pasaulėvaizdžiui dabar jau matomas kaip neabejotinas įrodymas, kad nenorima atmesti status quo, kad prieštaraujantysis geriausiu atveju yra anachronistinis ir klysta, o blogiausiu – yra paprasčiausiai piktavalis ir turi asmeninį interesą išlaikyti opresyvią hierarchiją. Tiesa, pažymėtina, kad dekonstrukcija ir ydų apnuoginimas galioja bene be išimčių Vakarams. Taikymas to už Vakarų kultūros ribų reiškiąs kultūrinės ir intelektinės hegemonijos primetimą, o tai labai problemiškas veiksmas. Be to, nėra padoru apnuoginti tas pačias (o gal ir didesnes) problemas kitur. Sukuriama situacija, kad jei manote, jog Vakarų kultūra bent vienu aspektu geresnė už tą, kuri neleidžia moterims vairuoti ir mėto gėjus nuo stogų, tai paprasčiausiai „nedaug žinote apie tą kultūrą“. Jei žinotumėte pakankamai, tai suprastumėte, kaip baisiai klystate – jie yra visaip geresni už jus. Įdomu stebėti, kaip Rawlso nežinomybės uždanga lengvai pritaikoma Vakarams, bet nėra košer ją taikyti skirtingoms kultūroms.
Vis kairėjant akademijai, vis platėja ir gilėja kritika Vakarams. Postmoderniosios filosofijos įrankiai tampa kreivu veidrodžiu, į kurį besistebeilijant atrandama vis daugiau ydų. Vis gausiau, vis įvairesnių ir vis gilesnių „sisteminių X“, kurių proliferacija – tiesiog nevaldoma. Paklausus, kaip konkretus „sisteminis X“ galėtų būti falsifikuotinas Karlo R. Popperio prasme, arba apsimetama klausimo nesupratus, arba pradedama elgtis kaip plokščiažemininkui pamačius Žemės nuotraukas iš kosmoso („ai, aš tikiu savo paradigma, ir viskas“).
Bertrandas Russellas savo Vakarų filosofijos istorijoje dar 1946 m. pastebėjo, kad marksistinė istorijos aiškinimo schema visiškai mėgdžioja biblinę religiją. Šiandien sunku atsikratyti įtarimo, kad tai, kas pretenduoja būti postmoderniąja filosofija, jau seniausiai yra postmodernioji ortodoksija, turinti visus esminius kvazireligingumo bruožus:
Tikėjimas? Yra!
Šventraščiai? Yra!
Absoliučiai viską paaiškinanti hermeneutinė prieiga? Yra!
Prigimtinė nuodėmė? Yra!
Išpažinėjai? Yra!
Šventas pasipiktinimas erezija? Oi, yra, yra, yra!
Situacija šiandien yra tokia, kad kairė (išskyrus labai retus atvejus) nereflektuoja ir neturi motyvo reflektuoti nei savo kvazireligingumo, nei to, kokia intelektine karikatūra ji yra pavirtusi. Jūs kada nors girdėjote, kad gerbiamas Antikos tyrimų žurnalas būtų išspausdinęs nekompetentingą tekstą apie Platoną? Ne? Ar kad matematikai priimtų publikuoti menkai su matematika susijusius dalykus? Ne? Ar girdėjote, kad net tiksliųjų mokslų atstovai šaiposi iš kairiųjų ir jų žurnaluose spausdina susintetintus ideologinius tekstus? Taip! Pradedant jau klasika tapusiu Alano D. Sokalo atveju (Sokal hoax – jo iš citatų ir klišių suręstas parodinis straipsnis „Transgressing the Boundaries: Towards a Transformative Hermeneutics of Quantum Gravity“ buvo publikuotas 1996 m. Social Text) ir baigiant nesenomis, 2018 m. grupės mokslininkų „nuoskaudos studijomis“ (Grievance Studies affair – matematiko, medievistės ir filosofo sumanyta 20 kliedesinių straipsnių serija, daugiausia Gender studies žurnaluose, taip pat ir prestižiniuose, iki aferos paaiškėjimo 4 spėta publikuoti ir dar 3 priimti spaudai; likę buvo atmesti arba liepta pataisyti). Ir taip yra todėl, kad kvazireliginį (nepainioti su teologiniu!) tekstą nesunku padirbti. Kairei tai kažkodėl sukelia ne autorefleksiją, o pasipiktinimą „nepadoriu elgesiu“, skambinimą pavojaus varpais: „Mus puola!“
O didžiausia bėda šiame pasakojime, miela Redaktore, yra ta, kad dešinė yra tyliai pasitraukusi iš universiteto. Galima suprasti ir kodėl: po Antrojo pasaulinio karo, vėliau jau konstruojant ES politinį projektą, dešinė buvo užsiėmusi valstybe. Bet drauge dėl savo užsiciklinimo valstybininkiškume ji apleido akademiją ir kultūrą. Tik retorinis klausimas: kokį prisimenate paskutinį fundamentalų konservatyvų akademinį veikalą? Autorius vis dar gyvas?
Dešinė pagaliau turi grįžti į universitetą. Juk valstybininkiška taip pat yra ir perduoti savo kultūrą, o ir apskritai, universitete turi vykti idėjų apykaita ir kova. To reikia kairei, to reikia pačiai dešinei, to reikia mums. Mes visi esam suinteresuoti aktyviomis ir vaisingomis akademinėmis diskusijomis, nes jei kur nukrapėjimo (trickle-down) principas ir veikia, tai akademijoje.
Juolab kad esama klausimų, į kuriuos aiškaus atsakymo neturime. Vienas paprastesniųjų: kaip atrodys visuomenės projektas, kaip atrodys bendruomenė, pats žmogus ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste? Sudėtingesnis: koks turėtų būti Didysis pasakojimas, kur mes einame? Kokia yra Žmogaus ambicija, aspiracija? 1960-aisiais didelis siekis buvo nukeliauti į Mėnulį. Ar mes turime didelį siekį 2020-aisiais?
Viena kairė atsakymų neras, nes kairė, be dešinės pagalbos, yra iš esmės užsiėmusi savimi ir naujų istorinių skriaudų paieškomis. Viena dešinė, be akademinių diskusijų, skendi politinės technokratijos pelkėje. Bet abi kartu, net ir nesutardamos, savo ginču gal padėtų mums atrasti didelį siekį ir naują Didįjį pasakojimą. To, miela Redaktore, mums ir linkiu.
Vilnius, 2020 m. rugsėjo 9 d.
