Sapnavau demonišką sapną – Nepakenčiamasis Gru meilingai kuždėjo savo Pakalikui:
Saša, Saša, Sašenka Geljevičiau, kiek mažai gero tu padarei savo rodinai, savo narodui, savo vladimirui. Kalbi apie rusijėnišką dūšią, šaukiesi pobiedos, bet vladimiro maloningojo maloningas kvietimas narodui mirti už otečestvą yra tik balsas tyruose, kurį slopina liberalios penktosios ir šeštosios kolonos, sorošo statytos ir tik mūsų patriotų apgriautos. Vardan galutinio ir amžino miro mums reikia pirmos paskutinės aukos. Tad imk savo dukrą, savo vienturtę, tą kurią myli, Darją, eik ir paaukok ją kaip deginamąją auką kelyje, kurį tau nurodysiu. Ak, girdžiu, kaip suvirpėjo tavo širdis, Saša? Bet aš žinau, kad tavo širdis yra Rusija, o drebina ją giliai įsismelkęs vakarietiškas protas. Tad kalbėsiu tavo protui, kad širdis atlėgtų.
Juk, kaip didis filosofas, supranti, kad visa tai dėl tiesos, o aš, nuolankus istorijos būtinybės tarnas, esu teisiantysis ir baudžiantysis nuodėminguosius jos vardu. O kas yra ne nuodėmingas prieš rodiną? Štai ir pats, tikiu, pameni, kaip Darja yra kalbėjusi: jai rusų mintys esą suveltos, jų mąstymo tradicija sekli. Tavo dukra net prasitarė, kad norėtų Prancūzijoje gyventi. Dar taisėsi, kad iš tiesų nori du gyvenimus patirti. Lyg jai mūsų narodo būtų per maža. Lyg gali vynuogės ūglys įaugt į kamienus du. Ir dar vadina ji save filosofe, politologe. Koks demerastas filosofas narodo genijaus pajautą iškeičia į kažkokios senienos Platono skaitymus? Koks politologas remiasi anglų ir prancūzų mokslininkais vietoj to, kad atsigręžtų į savo narodo švelnų šnabždesį širdy? Ji atsižadėjo narodo, ji savo tradicijos atsižadėjo.
O dar juk buvo pasakyta, kad tėvas stos prieš dukterį, o dukra prieš tėvą. Juk ji ir tavęs atsižadėjo, Saša, Platonova pasivadindama. Kas per mankurtizmas, kas per savo garbingos pavardės atmetimas, prieš kurią visada turėjo savo jauną mergaitišką galvą nulenkti? Prarandi ją ir prarasi, kaip pametė tave žmona, kuri, net neskanu ištarti, gina anti-narodines LGBT pravas. Gina kažkokį žmogų. Žmogų?! Štai siūlau aš tau rodiną! Kas gi Darja, palyginti su rodina? Tik žmogus. Juk pameni, pats sakeisi, kad vienas žmogus yra nereikalingas Rusijai, jis tik menka dalis palyginti su visumos esatimi. Ir aš kalbu ne apie tai kas pūva; aš apie amžinąją Rusijos dvasią kalbu. Tad išrauk savo širdį ir mesk ją šalin jei myli, įsidukrink rodiną.
Bet juk žinai, kad aš juk iš tiesų gailestingasis, Saša. Aš Darjai naują gyvenimą suteiksiu, didesnį, didingesnį, spindės ji šlovės vainiku. Bus šventąja kankine vadinama. Ji bus ne niekam nežinoma Darja Romietė ar Darja Pskovietė. Ji bus mūsų amžinoji Darja, Darja Maskvietė, Darja Didžioji. Bus jos vardu vadinamos gatvės, aikštės ir miestai. Apraudos ją valdžios vyrai, popai ir narodas. Bus ji didi žurnalistė, didžioji filosofė, didžiausioji iš didvyrių. Ir stebuklą vieną kitą jai galiu priskirti. Jei panorėsiu – prikelsiu ją iš kapo ir uždainuos tėvynei gyrių tyras balsas jos. Paklausyk, paklausyk, ar girdi?
Bet aš taip tik tavo puikybei pataikauju. Svarbiausia liepsnos, Saša, liepsnos amžinos. Darja bus kibirkštis, be kurios neišsprogdinsi senojo pasaulio. Sprogime šiame vieni išgirs, kad jį sukėlė mūsų išorės priešai. Mes pritarsim, sukelsim tikratikišką Z narodą ir taip priešus lengviau nugalėsime. Kiti išgirs, kad tai mūsų vidinių išdavikų išpuolis. Mes irgi pritarsim, sukurstysime netikėjimą vieni kitais, ir juos po vieną sudorosim. Treti, be abejo, įtars mane. Bet šie mane išvystų, net jei aš nieko nedaryčiau. Tokius diskredituosim įrodymų stoka ir kuo garsiau jie los tą patį per tą patį, tuo atgrasiau atrodys. Labiausiai laukiu užuojautos iš tų mažyčių Vakarų žmogyčių. Tie, man jau dabar juokinga, pradės gailėti Darjos kaip žmogaus. Ir čia tau, Saša, pažadu linksmybių jūrą, didžiausią mūsų pergalę kol kas. Išjuoks tokius mylėtojus žmogaus dešinė, kairė bei liberalai ir taip paniekins žmogišką gyvybę. Kartu jie aukštins tuos, kurie šią žmogžudystę apdainuos ir skatins dar daugiau žudyti. Palaikins jie tokius pat kaip mes, brangusis Saša. Tavasis pralaimėjimas bus pergalė tokių, kaip tu.
Ir, dar – tik paklausyk. Svarbiausia – svarbiausia tai, kad tau nereikia padaryti nieko. Tu tik gedėk ir taip giedok, kaip visada giedojai. Būk savimi. O visa kita padarysiu aš, nes aš esu put‘ į n…
Toliau, deja, nebenugirdau. Bet neskanus klausimas – ką pasirinktų tėvynę ir tautą giliai bei nuoširdžiai mylintis žmogus – išliko ir nubudus iš to sapno. Šis klausimas skirtas ne tik Duginui, jis galėjo būti skirtas ir a. a. Darjai Duginai. Ar ji pasiaukotų? Ieškojau atsakymo tame, kas liko iš jos internetų debesijose. Štai ji youtubėje vaikšto tarp naujausios rusijėniškos ginkluotės, karinių automobilių ir kalba, kokie jie pažangūs, kaip būtų gerai, jei kiekvienas valstybę mylintis pilietis galėtų juos turėti. Arba štai, kokią migracijos sprendimo viziją piešia: „Mes norime ne tokio pasaulio, kuriame būtų privežta migrantų, bet kad kiekvienas būtų savo regione“. Arba kaip nuoširdžiai, neužsikirsdama, sakytum, įkvėpimo pagauta, ji kritikuoja liberal-marksistus, vartotojiškumą, pūvančius Vakarus. Ir, žinoma, kaip dvasingai ji pasisako už tradiciją, šeimą, seno ir naujo sujungimą savos nepakartojamos rusų tautos kultūroje. Dar štai ji įtaigiai apdainuoja „tūkstančių vėliavų“ Europą, kurioje kiekviena tauta yra visiškai suvereni nuo liberalaus Vakarų elito, sisteminės medijos, universalizuojančio racionalizmo. Jei visa tai ištarta nuoširdžiai, iš tikėjimo, tuomet Darja turbūt pasiaukotų, kodėl gi ne?
Žinantieji išgirs, kad ši patriotinė aistra yra jos tėvo idėjų kartotė – abiem duginams asmeninio gyvenimo ašis, neabejotinai, turi būti sąmoningas apsisprendimas pačiai Rusijai ir rusiškumui. Šis romantinis tautos kaip mistiško subjekto vaizdinys, kuris privalo turėti autonomiją nuo išorės, „tolerantiškai“ pripažįstamas ir kitoms tautoms. Bet, gudriai pridės duginai, dauguma tų tautų esą jau sugundytos ir apgautos – globalistų, liberalų, dolerio valdžios, – tad Rusijos misija yra jas išganyti, atversti, sugrąžinti atgal į autentišką tautinį ir vertybinį kelią. Tai sakydami duginai savaip postmodernūs ir kratosi tik į praeitį nukreipto tradicionalizmo, mieliau siedami save su tuo, ką patys vadina „konservatyvia revoliucija“ – tradicijos ir naujumo sinteze. Duginų „ketvirtoji politinė teorija“, bent formaliai, yra būtent tai – liberalizmo, marksizmo ir fašizmo peržengimas, sukuriant prielaidas naujai, dar nepažintai idėjinei sistemai, kurioje bus įsisavinta ir tai, kas yra iš prigimties rusiška, ir tai, kas yra nauja bei pažangu. Pažangą čia reikėtų matyti siaura, technine prasme, nes kultūrinė visuomenės pažanga yra negalima – visi yra tokie, kokie iš prigimties yra. Filosofiškas Dugino protas esą gali atskirti žmonių ir tautų esmę, parodyti jų prigimtines skirtybes. Todėl pagrindinė duginų misija – priešintis unifikuojančiam liberaliam pasauliui ir ginti sąvąjį daugiapolį, skirtingų geopolitinių erdvių alter-pasaulį. To siekdami jie nori Vakarų susiskaidymo tautiniu pagrindu ir ieško sąjungininkų ten, kur Vakarai ir (arba) liberalizmas yra keiksmažodis – Indijoje, primindami kolonializmą, Turkijoje, gąsdindami vakarietišku liberalizmu, Europos naujosios dešinės judėjimuose, siūlydami kartu kovoti su liberaliais Vakarais. Kaip ir pastarieji, duginai savo kritikos įkarštį dažniausiai nukreipia tik į vieną „peržengiamąjį“ – liberalizmą. Apie komunizmą ir, juo labiau, fašizmą kalbama miglotai, tik kaip apie pralaimėjusius, ar, geriausiu atveju, kaip apie turinčius vieną kitą bjaurų bruožą. Tarkime, fašizmas turi rasizmo elementų, o Duginas sakosi esantis be galo tolerantiškas ir pripažįsta visų rasių vertingumą. Kaip ir gražu, bet, suprask, visi kiti fašizmo elementai valstybės gyvenime yra geri ir tinkami.
Daugiau žinantieji pastebės, kad visame tame duginai iš tiesų yra ganėtinai nuobodūs – anti-vakarietiškumas (ir „rytietiškumas“), anti-apšvieta (ir romantizmas), anti-racionalumas (ir misticizmas) yra sena bloga rusiškojo pasaulio tradicija. Todėl, manau, bergždžia gilintis į tai, ar Duginas yra Putino smegenys, ar jis tik Kremliui parankus marginalas. Svarbiau, kad jis yra Rusijoje dominuojančios politinės vaizduotės perėmėjas ir skleidėjas, kuris iki aiškiausio galimo paprastumo kalba tai, kas būdinga Rusijos demerastiškam diskursui – tik valdovas apsaugos rusų liaudį nuo klastingų priešų noro sunaikinti Rusiją. Nei šis diskursas, nei pats Duginas nėra šių laikų atradimas. Jis buvo būdingas Maskovijai, Rusijos imperijai, sovietams. Štai ir XX a. septinto-aštunto dešimtmečio Duginas – alternatyvaus sovietiniam režimui Južinskio ratelio narys. Šios „laisvės salos“ idėjos netgi skamba patraukliai – kritikuoja sovietinę tikrovę ir skatina ieškoti alternatyvių mistinių patirčių budizme, induizme, senosiose religijose. Šios mistinės tiesos, kaip sako šie tautiniai kovotojai prieš sovietizmą, yra tikresnės ir gilesnės už viešai deklaruojamas. Kaip manoma, Dugino pėdsakas toje laisvės saloje buvo šiuolaikinės kraštutinės dešinės numylėtinio, impozantiško postfašisto Julijaus Evolos tekstų atsinešimas. Arba – štai Duginas devintame dešimtmetyje, nacionalistinės partijos Pamiat’ narys, kuri dar 1987 m. Maskvoje suorganizavo nesankcionuotą mitingą ir vertinta kaip svarbi rusų tautinio ir dvasinio atgimimo šauklė. Štai Duginas ir amžių sąvartoje – įtakingas geopolitinis vizionierius, eurazijinio judėjimo ir neoslavofilizmo ideologas, besidžiaugiantis esąs išgirstas ir suprastas Turkijoje, Irane, Europos „naujojoje dešinėje“. Jo bičiulis mūsų laikmetyje yra prancūzas Alainas de Benoist, jį pasišaukia kalbėti trumpizmą garbinantys JAV dešinės atstovai, vadindami „pavojingiausiu pasaulio filosofu“. O štai ir dabartinis Duginas, patriotus-valstybininkus buriančio Izborskio klubo narys, teigiantis, kad siekia apsaugoti tikrąsias rusiškas tradicijas nuo tautos priešų. Ne veltui klubo simboliu pasirinktas skrendantis gandras, kurio fone matosi visus tikrus rusus vienijantis kryžius. Čia Duginas ir dinamiškojo konservatizmo judėjimo dalyvis, kurio didžiausias džiaugsmas yra (cituoju pažodžiui) Didysis šeimų maršas – „iškrypėliškos“ Stambulo konvencijos atmetimas. (Autorius deklaruoja, kad visi sutapimai su Lietuva yra atsitiktiniai.)
Jautri akis, manau, turėtų atpažinti ir tai, kad ir mūsuose toks duginiškas kalbėjimas nėra svetimas, o tikram demerastui tiesiog būtinas. Manau, didysis paradoksas, kad iš tiesų tai ne rusijėniškos vaizduotės rudimentai „mūse“. Tai kita Vakarų forma, kuri nepriimtina tik tol, kol suranda kelią į mus per Dugino tekstus. Bet kas atsitiktų, jei Duginą priimtume tik kaip kitą Vakarų veidą? Romantišką, anti-racionalistinį, dekonstruojantį Apšvietos tiesas – pagarbą asmeniui ir jo teisėms, sąžinės laisvę, tikėjimą progresu ir pan. – kaip klaidinančias, o vietoj to siūlantį pasitikėti vitališka tauta ir jos tradicijomis. Menu, tokias nuostatas Leonidas Donskis vadino barbarybe, europinės civilizacijos paneigimu. Bet tai naivu, netikslu, klaidina – juk ir barbarai sukūrė Vakarus tokius, kokie jie yra. Jeruzalės Dievą, graikišką protą, romėnišką teisės valdymą neigiantys barbarai taip pat yra Vakaruose. Pagoniškas bet kokio tautinio įvairumo kultas, širdingo aistringumo skatinimas, žmogaus valios iškėlimas taip pat yra Vakarai. Kaip kad Marine Le Pen irgi yra Prancūzija, kaip Matteo Salvini yra Italija, kaip Viktoras Orbanas yra Vengrija, kaip (šioje vietoje autoriaus tekstas neįskaitomas) irgi yra Lietuva. Jie yra Europos dalis, jie yra mūsų artimieji, jie yra kaip mes. Ir ta alternatyvi, revoliucinė, dinamiška dešinė turi savo nepamainomą įnašą į visuomenės audinį – su jokiu miestu nesusijusį ir pasauliui neatsakingą gentinį mąstymą, rūpestį arčiausiai esančiais bendraminčiais. Kaip tai yra mūsų europinės kultūros lytis, taip ir duginai atstovauja šiai senai naujosios dešinės tradicijai. Todėl ir Rusijos pradėtas karas yra ne Rytų karas su Vakarais, o tos barbariškos Europos formos karas su politinėmis vaizduotėmis, manančiomis, kad yra kažkas daugiau ir svarbiau nei tautiškumas – Dievas, tiesa, teisė.
Manau, čia įvyksta didelis nesusipratimas – į Duginą žiūrima kaip į rusijėniškos dvasios manifestaciją, nors iš tiesų jis tėra grafomaniškas plagiatorius. Geriausiu atveju – nužiūrėtų vakariečių dešiniųjų principų ir idėjų padekoruotojas rusijėniška specifika. Duginas tiesiog mėgaujasi iš Vakarų autorių percituojamomis „postmodernistinėmis“ klišėmis apie tiesos reliatyvumą ir sąlygiškumą, kiekvienos kultūrinės grupės unikalumą, hegemoninių diskursų dekonstravimą. Dugino išvada paprastai banali: visų tiesa skirtinga, bet tik mano tiesa teisinga man, tad švilpkit lauk su savo vakarietiškomis žmogaus, konstitucinėmis, karo ir tarptautinėmis teisėmis. „Kas jiems [Vakarams, – J. D.] leido nustatyti tokią teisę?“ – duginiškai klausė Putinas Rytų Ukrainos teritorijų aneksijos kalboje. Kiekvienam duginistui aišku – jei tokios teisės trukdo gyventi suvereniai tautai ar visai atskirai civilizacijai – jos nereikalingos. Yra tik konkrečios tautos konkreti valia – noras palenkti visus savo valstybinei-tautinei tiesai, kuri tiesmuka: arba turi valią nužudyti žmogų ar pradėti karą (būti didis), arba ne (ergo, būti skystakiaušis). Tai duginistams yra naujai užgimstančios moralės teisumo patvirtinimas – jei galiu ir pavyksta, kodėl negalima, kodėl neturėtų būti tiesa? Tai miras, kuriame niekas galutinai nesutarta – kiekvienas jaučiasi turįs teisę ir laisvę kurti sau patogią moralę. Tokiu atveju priimtina, kad turi laimėti agresyviausias ir landžiausias žmogus, turintis stipriausią ir bekompromisiškiausią grupuotę. Didžiausia pergalė pasiekiama tada, kai užvaldoma ir savai valiai palenkiama visa valstybė, gyvybinei erdvei būtini kaimynai ir kontroliuojami priešai. Tai – dešinysis totalitarizmas par excellence, kuris anksčiau be skrupulų vadindavosi fašizmu.
Dešinysis totalitarizmas, žinoma, yra pavojingas, ir ne tik matomais nusikaltimais prievartaujant savo visuomenę ir žudant kaimyną įtikėjus fantazijomis apie jo grėsmę – tai akivaizdu, ir su tuo galima bandyti kovoti. Kalbu apie subtilesnį duginizmo poveikį – karo moralės sunorminimą, tikėjimą, kad duginizmą galima nugalėti tik efektyvesniu duginizmu. Jis ne tiek nukreiptas prieš demokratinės kultūros vertybes, kiek prieš didįjį priešą, su kuriuo rusijėnai kovoja ne vieną šimtmetį – Vakarų krikščioniją, jos viltį, meilę ir tikėjimą, o kartu siūlomas elementariausias barbariškumas, jo skleidžiama baimė, prievarta ir nepasitikėjimas.
Baimė yra duginizmo pagrindas. Rusijos kultūrą tyrinėjantys istorikai yra pastebėję, kad nesaugumas yra vienas svarbiausių Rusijos tapatybės elementų. Jis jaučiamas asmeniškai – absoliuti valdžia su savo pavaldiniais gali daryti bet ką, nesulaukdama jokių sankcijų. Neteisingumas, einantis kartu su šiuo nesiskaitymu su kitais, savo ruožtu gimdo pačios valdžios nesaugumo jausmą. Nesaugumas taip pat atsiranda kalbant apie geopolitinę Rusijos specifiką – iš vienos pusės, didelės teritorijos rytuose yra taip toli, su jomis ryšys toks silpnas, kad Rusija nuolat gyvena baimėje jas prarasti. Iš kitos pusės, technologiškai pažangesni ir turtingesni Vakarai visada yra galimai siektina alternatyva Rusijos neautoritarinei opozicijai ar tiesiog gero gyvenimo norintiems rusijėnams. Bandymas kompensuoti šį nesaugumą ir baimę pasireiškia investicijomis į kariuomenę bei saugumo institucijas, visuomenės indoktrinavimu skatinant nekęsti potencialaus kito iš Vakarų.
Paradoksalu, kad tokios baimės gimdoma agresija prieš nepažintą kitą skatina ir augančią pastarojo baimę, kad toks draugo ir priešo santykis lems jo sunaikinimą. Žinoma, galima manyti, kad tokia baimė yra pagrįsta – juk Rusija visada buvo Rusija ir nėra vilties, kad ji pasikeis. Juk Rusijos agresija prieš Lietuvos valstybingumą vyksta ne pirmą šimtmetį, juk daugumos artimųjų istorijose yra patirčių, kuriose rusijėnai yra nusidėję, nusikaltę, neretai nužudę. Mes, kaip valstybė, esame rusofobai ir kitokie būti negalime. Bet dėl to ta baimė netampa kitokia nei pačių rusijėnų – ji gimdo nesaugumą, verčia bijoti rytų ir nepasitikėti vakarais, kurie nesupranta ir nėra atjautūs lietuvių baimėms. Ir atsakas čia vienas, paprastas, lengvai įtikinantis bijančius – visuomenės sukarinimas, pilietinio ir patriotinio ugdymo(si) redukavimas į karinį parengimą.
Duginizmas į kasdienybę atneša karo kultūrą ir jėgos kultą. Menu, kaip viename iš daugelio liūdnai garsėjančių rusų stačiatikių šventikų pamokslų pamokančiai buvo teigiama, kad tik principų netekę Vakarai kalba apie meilę kaip svarbiausią krikščionišką dorybę. Jie, Vakarai ir liberalai, – teigė šventikas, – užmiršta teisingumą, kuris remiasi tiesa ir yra teisiantis. Rusija, dėl to nėra jokių abejonių, Maskolijos bažnyčios hierarchams yra su tiesa, todėl jos pareiga yra apginti tiesos siekiančius nuo „vertybines normas, religiją, šeimą“ (Putino aneksinėje kalboje išskirta vienų iš gintinų dalykų triada) neigiančių Vakarų elitų. Vakarai neturi to, ką turi rusijėnai – „meilė žmonėms, gailestingumas ir užuojauta“ (kita Putino triada, esą nurodanti amžinąsias rusų vertybes). Apsaugok, Viešpatie, nuo tokios rusijėniškos meilės, kuri tapo mirties sinonimu.
Bet štai ir Duginas apmąsto savo dukros mirtį – kerštas rusui per daug smulkmeniška: „Mums reikia tik mūsų Pergalės. Ant jos altoriaus savo mergaitišką gyvenimą padėjo mano dukra“. Čia jums, bičiuliai, ne pūkuota vakarietiška mirties kultūra, kritikuota Romos pontifikų. Tai atviras gėrėjimasis žmogaus mirtimi, kuri turi tarnauti valstybei. Man tai atrodo kaip didžioji duginizmo pergalė – žmogaus mirties ir asmeninės tragedijos normalizavimas vardan savo mylimos valstybės pergalės. Visos mirtys, visa prievarta, visi išpuoliai prieš priešą ir jo sąjungininkus, jo simbolius gali būti pateisinami, turi būti pateisinami, yra pateisinami. Jie dažnai nėra teisėti, bet valingas politikas nesusvyruodamas ištars, kad teisingumas ir tiesa turi tarnauti valstybės interesui. Pagaliau, kas gi duginistams yra teisė – tik paskui žmogaus valingą sprendimą einantis formalus jo veiksmų pateisinimas. Ar kare tam yra alternatyvų? Meilė, dialogo santykis, kito ieškojimas? Jos čia pat bus išjuoktos, kaip kad buvo iškritikuoti Emmanuelis Macronas ar popiežius Pranciškus kaip naivūs, neefektyvūs mėmės. Tuo tarpu Rusijos kuriamas pasaulis yra galios kalbos pasaulis – realistinis, efektingas, geležinio kumščio, geopolitinių pasidalijimų. Neturiu abejonės, kad mes jį gerai suprantame. Bet ne todėl, kad esame geri vertėjai. Mes taip patys mąstome, kalbame, veikiame. Todėl prievarta dažniausiai yra pristatoma kaip vienintelis būdas išspręsti Rusijos problemą visiems laikams.
Ne žodis, o jėga yra vienintelis argumentas mūšio lauke. Ir vargas tiems Rusijoje, kurie kalba ne tokia kalba kaip duginistai, nes jų nepasitikėjimas ir įniršis bus nukreiptas ne tik į priešą, bet ir į mylėtus artimuosius, kurie pasirinko užjausti priešą. Todėl Duginas džiūgavo, kad Putino aneksijos kalba buvo lyg nurašyta iš jo vizijų. Visi kalbantys karo metu turi suartėti, supanašėti, susilieti į vienos vienintelės patriotinės tapatybės sprogimą. O šioji nusakyta Putino mylimojo filosofo Ivano Aleksandrovičiaus Iljino citata: „Jei aš laikau savo Tėvyne Rusiją, tai reiškia, kad aš rusiškai myliu, mąstau ir galvoju, rusiškai dainuoju ir kalbu, kad aš tikiu į rusų liaudies dvasines jėgas. Jos dvasia – mano dvasia, jos likimas – mano likimas, jos kančios – mano rūpestis, jos klestėjimas – mano džiaugmas“. Šis tikėjimas nukreiptas tik į save, savo puikybės išpažinimą. Ir jame trūksta to, ko trūksta visai rusijėniškai dvasiai – kaltės išpažinimo. Ar pasakytų koks duginistas: „Rusijos nusikaltimai – ir mano kaltė“? Ne. Visas dabartinis rusiškas pasaulis yra pastatytas ant amžinosios Pergalės mito, kuris nuplauna visas buvusias, esamas ir būsimas kaltes.
Štai ir trečioji duginizmo dovana mums – stipriau nepasitikime žodžiais, kurie nėra mano arba kaip mano. „Kaip drįstama pavadinti Darją Duginą auka? Ko tu rūpiniesi rusų teisėmis? Ko ten kliedi apie rusų kultūrą?“ – klausia facebooko bičiulis. Ir iš tiesų, ko? Verčiau patylėsiu. Taip ir nedrįstu, nesirūpinu, nekalbu. Juk išdrįsk ir tapsi priešu, pasirūpink ir tapsi nejautriu, užtark ir tapsi rusofilu. Stebiu, tyliu ir gąsdinanti vizija aplanko – rusofašizmo nugalėjimas tampa mūsų naujosios dešinės triumfu. Ir Duginas savo didžiuliame katile pagiežingai šypsosi.
