Nepaisant pagundos, šis tekstas nebus apie XIII Seimą kaip neišvengiamai užkeiktą, nors jo pirmasis posėdis ir įvyko lapkričio 13 d., penktadienį. O ir reagavo jis į precedentų Antrosios Lietuvos Respublikos istorijoje neturėjusias velniavas – COVID-19, Baltarusijos režimo provokacijas prieš kaimynes ir savus, baltarusius, Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Veikiau atvirkščiai, rašysiu apie Seimo įprastumą, politinės kultūros perėmimą ir jo svarbą interpretuojant XIII Seimo portretą.
2020 m. TS-LKD rinkiminėje programoje apie politinę kultūrą užsiminta tik probėgšmais: „puikiai suprantame, kad tik atsisakę visažinystės ir tardamiesi galime keisti politinę kultūrą. Esame pasiryžę tartis ir susitarti su visais, kuriems svarbi Lietuva ir jos ateitis“1. Pasažas, rodos, ne svarbiausias, pasimetantis tarp kitų nemažiau idealistinių pažadų ir strateginių iniciatyvų, todėl kiek nustebau, kai centro-dešinės ir (abiejų) liberalių partijų koalicijos susitarimas buvo susietas būtent su šio principo įgyvendinimu – žadėta kelti politinės kultūros ir moralės kartelę visame valstybės valdyme2. Politinės kultūros samprata, lyginant su trumpa konservatorių užuomina, buvo išplėsta ir susieta ne tik su susitarimu, bet ir su moraliu, vakarietišku politikų elgesiu apskritai.
Šios idėjos inercija persikėlė ir į XIII Seimo posėdžių salę. Prisistatydama kaip kandidatė į Seimo pirmininkes Viktorija Čmilytė-Nielsen akcentavo: „esu įsitikinusi, kad tvarus rezultatas pasiekiamas tik konsensusu ir skirtingų pozicijų derinimu. Kartais tai reikalauja daug laiko ir jėgų, tačiau, turint galvoje ilgesnę perspektyvą, visuomet atsiperka. Iš esmės tai yra investicija į politinę kultūrą, kurios reikšmę mūsų valstybės ir visuomeniniam gyvenimui sunku pervertinti“3. Gražu, ir teisinga. Bet, tada greitai įsitikinome, politiškai naivu – nepritarus Seimo pirmininkės pavaduotojo kandidatūrai, kurios norėjo LVŽS, opozicijos atstovai pradėjo baksnoti būtent į tai, kad neišlaikytas demokratinės „politinės kultūros testas. […] Mes patikėjome nauja politine kultūra, kompromisų ieškojimu, nusiteikę konstruktyviam dialogui“ (Aušrinė Norkienė)4; „Jūs nuolat savo rinkiminėje retorikoje ir porinkiminėje retorikoje kalbate apie principus, apie kitokią politinę kultūrą, o realybė yra tokia, kad priimate sprendimus buldozeriu“ (Tomas Tomilinas)5.
Sunku nuslėpti, kad šie pasažai turi savotiškos piktdžiugos: kaltinote mus buldozerio principo taikymu, nesikalbėjimu, kompromisų vengimu, tad šekit, patys tokie esate, veidmainiai. Jau žinome, kad toks kaltinimas dėl anti-demokratiškų ir prieš tautą nukreiptų valdančiosios daugumos veiksmų nuolat, kryptingai, įkyriai bus kartojamas visą kadenciją – tiek pasiūlius epidemijos suvaldymo būdus („fašizmas!“), tiek bandant įgyvendinti savo reformas („buldozeris!“), tiek įgyvendinant užsienio politiką („taikos!“), tiek santykiuose su opozicija („arogantiškasis Landsbergis!“). Mažiau reflektuojame, kad taip norima politinė valia ir yra tas taip kritikuojamas „politinis buldozeris“ – politika, taip pat ir demokratinė politika, visada kažką pasirenka ir visada liks neišgirstų bei įsižeidusių. Paprastai sakant, parlamentinė dauguma yra despotas su ja nesutinkantiems ir, atvirkščiai, autoritetas ją palaikantiems. Ir, mano galva, visai užmiršome, kad tiek pats kalbėjimas apie politinę kultūrą, tiek tie patys minėtieji politinės kultūros principai Lietuvoje yra tai, kas dar tikrai liko iš Sąjūdžio politinės vaizduotės.
1988 m. Sąjūdis kūrėsi tvyrant naujos politinės kultūros pažadui. Norint pradėti SSRS reformas, pertvarką, viena jos sudedamųjų dalių buvo ir nauja politinė kultūra. Viename savo programinių tekstų, aiškinančių perestrojkosturinį, Michailas Gorbačiovas rašė: „šiandien mes tarsi iš naujo einame į demokratijos mokyklą. Mokomės. Mums dar trūksta politinės kultūros. Net išklausyti draugo, bičiulio nuomonės – ir tai trūksta kantrybės“6. Suprask – reikia dialogo, įsiklausymo, vienas kito geresnio supratimo.

Popierius, tušas. 21 × 29,7
Jei kritiškesnis skaitytojas šią nuorodą išskaitys kaip dažną iš kraštutinės dešinės sklindantį kaltinimą, kad, žiūrėkit, valdančioji dauguma iš tiesų tęsia sovietinius ištautinimo uždavinius, apsiginsiu – politinės kultūros svarbą lietuviškai politinei kultūrai įskiepijo Arvydas Juozaitis, vargiai TS-LKD ir liberalams palankiausias visuomenininkas. Sąjūdžio kilmės mite būtent jo 1988 m. paskaita „Politinė kultūra ir Lietuva“ užima vieną iš reikšmingiausių įvykių kaip tam laikui drąsus pasisakymas, leidęs patikėti, kad galima atviriau kritikuoti sovietinį režimą nesusilaukiant pasekmių.
Viena iš tezių, kurią plėtojo Juozaitis, buvo susijusi būtent su politinės kultūros konceptu – kviesta perimti europinę kultūrą. Pastarąją, pasak jo, sudarė racionali savimonė, sveikas protas ir suverenitetas. Be Juozaičiui vis dar būdingų akcentų, kad „racionalus gyvenimas ir sveikas protas politiniame gyvenime taptų niekuo, jeigu juos įkūnijantis subjektas (tauta) gyventų ne sava valia“, joje galima surasti ir nūnai „liberalams“ priskiriamų gaidų: „parlamente stichija, prievarta ir susinaikinimas galutinai įgauna kultūrinio gyvenimo formas. […] parlamentinis gyvenimas reikalauja didžių racionalumo pastangų, tarpusavio pakantumo. Štai kodėl tokioje valstybėje teisė privalo tapti vienintele jėga, kuriai būtų leidžiama pakilti virš visos visuomenės. Jai turi paklusti bet kuri partija, visuomeninė organizacija, valdžia, kiekvienas individas“7.
Palikdamas šį kvietimą smerkti smurtą, iracionalumą ir neteisėtumą aktyvių Sąjūdžio programos gynėjų sąžinei, atkreipsiu dėmesį į mažiau krentantį į akis bandymą atskirti europietišką ir ne-europietišką politinę kultūrą, pirmąją matant kaip siektiną (žinoma, kaip pamatysime ateityje, jei tik ji atitiks „tautų Europos“ idėją) ir iš esmės vieningą (viešojoje erdvėje iki šiol dominuoja įsitikinimas apie vieningą europinę sielą, kuri būdinga, parafrazuojant, lengvai apgaunamiems naiviems aristokratams). Toks kalbėjimas apie politinę kultūrą yra savaip įdomus politinės kultūros pavyzdys. Tačiau net ir turėdami ambiciją kalbėti apie Vakarų politinės kultūros supratimą, Gorbačiovas, Juozaitis, Sąjūdis nepasakė nieko, kas ten iš tiesų vyko. Ar bent nieko nepasakė apie tai, kaip patys Vakarai kalbėjo apie savo politinę kultūrą.
APIE POLITINĖS KULTŪROS TĖKMĘ
Taigi tęskime nuobodžiai, nes tiesa yra nuobodi: politikos moksluose politinės kultūros idėja paprastai taikoma apibendrintai kalbant apie visą visuomenę. Pačia bendriausia prasme, ją sudaro visuomenei būdingos nuostatos, požiūriai, elgsenos politinėje sistemoje. Dėl to, kai sakome „politinė kultūra“, neverta už šio termino matyti tik politikus, dalyvaujančius parlamento, vyriausybės ar savivaldos darbe, bet ir visuomenę, kuri turi santykį su visa politine sistema, net jei tai pasireiškia kaip nedalyvavimas. Veiksnioje rinkiminės demokratijos sistemoje politikai tėra visuomenės atstovai, todėl nėra jų, politikų,politinės kultūros. Yra tik mūsų, politinės tautos, politinė kultūra.
Kalbant apie politinę kultūrą, norėčiau akcentuoti du dalykus. Pirma, ji nėra savaiminė vertybė – visi turi tam tikrą politinę kultūrą, visos normos yra normalizuotos ir normalios, nors, žinoma, nebūtinai geros ir siektinos. Tarkim, trys klasikiniai jos modeliai, idealieji tipai nurodyti Almondo ir Verbos, yra vadinamoji dalyvio, pavaldinio ir parapijinė politinė kultūra. Pirmajai būdingas aktyvus piliečių dalyvavimas politinėje veikloje siekiant pokyčių, antrajai – valdžios įtakos suvokimas, bet pasyvus jos sprendimų priėmimas ir menkas domėjimasis politiniais procesais, trečiajai – nesirūpinimas bendrais valstybės reikalais ir įsigyvenimas į vietines institucijas. Akivaizdu, kur yra demokratinių politologų simpatijos, bet taip pat akivaizdu, kad čia pat už Lietuvos sienos turime valstybes, kuriose siektinas idealas yra būtent pavaldinio politinė kultūra. Jos kaimyninių visuomenių dauguma ne tik nesikuklina, bet ir aukština kaip išlaikytiną ir plėstiną idealą.
Antra, nors paprastai priimta apie atskiras valstybes galvoti kaip turinčias integralią politinę kultūrą, ji gali būti kaiti ir nevienalytė. Ronaldo Ingleharto identifikuota skirtis tarp tradicinių, modernių, postmodernių visuomenių implikuoja jos kaitą; nemažiau įtakinga Roberto Putnamo Italijos analizė atkreipia dėmesį į tai, kad skirtinguose šalies regionuose gali egzistuoti skirtingos pilietinio veikimo tradicijos. Kiek nukrypdamas į šalį pasakysiu, kad skirtingoms kultūroms formuotis nereikia nė regionų, pakanka feisbukinių burbulų, kuriuose gyvena vienas ar kitas pilietis. Kaip ir buvimas, tarkim, moderniu nereiškia, kad visuomenėje negali veikti ir aktyviai reikštis tiek tradicinės, tiek postmodernios grupės. Todėl, paprastumo ir aprėpiamumo dėlei, leisiu sau interpretuoti ne visuomenę bendrai, bet politikų politinę kultūrą, kurie, nepaisant visokiausių prietarų, irgi yra žmonės.
XIII Seimas siūlo visą politinės kultūros spektrą, kuris Lietuvos politinio paveikslo neleidžia vaizduoti kaip Kazimiero Malevičiaus kvadrato – juoda, ir juodumoj dar juoduma. Viena ryškiausių jos formų yra specifinis parapijiškumas, apygardiškumo suklestėjimas. Rūpestis sava parapija tapo (nors sąžiningiau sakyti „liko“) svarbus politinio veikimo akstinas. Politologai yra pastebėję, kad mūsiškėje mišrioje rinkimų sistemoje šį efektą kuria vienmandatės apygardos – išrinktieji jose pirmiausia rūpinasi savo gardu. Ir nesvarbu, kaip į tai žiūrėsime – kaip į pataikavimą rinkėjams, norint būti vėl išrinktiems, ar kaip į nuoširdų atsidavimą vietinei grupei – efektas turi ne vieną neigiamą padarinį: vietinis gėris gali būti aukojamas bendrojo gėrio vardan, susipriešinama su kitomis grupėmis, silpsta partinė ir ideologinė tapatybė, tad principais grįstą politiką keičia pragmatiniai momentiniai pasirinkimai ir pataikavimas vietinėms grupėms. Lietuva nukenčia ir dėl jos kaip vientisos politinės erdvės nepaisymo, ir dėl negebėjimo kurti bei įgyvendinti ilgalaikes strategijas.
Toks apygardiškumas yra didelė problema ideologinėms ir valstybininkiškoms (čia suprastina kaip siekiančioms bendrojo, visas grupes įtraukiančio, gėrio) partijoms, kuriomis, manau, pretendavo būti TS-LKD ir Laisvės partija. Jų lyderiai nuolat kalbėjo apie pamatines idėjas ir valstybinį interesą, kuris laikytas svarbesniu nei apklausose dominuojanti nuomonė; sveikatos ir švietimo reformomis siekta pokyčių paisant principo, bet ne vietos bendruomenių ir įstaigų pageidavimų; partnerystės įstatymu siekta radikalaus sulyginimo, nepaisant heteroseksualių liaudies tradicijų. Ir, atvirkščiai, toks apygardiškumas yra puiki erdvė tarpti ideologiškai ambivalentiškoms partijoms, kurios eina į „užmirštus regionus“ išklausyti tenbuvių pasibėdavojimų apie vietines problemas ir pakritikuoti Vilnių, kuris su jais „nesikalba“ tiesiogiai, ir juos liečiančius pokyčius. Regioninę tapatybę akcentuojančios „Nemuno aušra“ ir Regionų partija yra sąmoningos šios regionalizacijos naujokės, bet jos tik pratęsė seną ir svarbų LVŽS ėjimą į provinciją ir Žemaičių partijos bei LLRA-KŠS apeliacijas į vietiškumą. Tam tikra prasme, jos iš tiesų yra anti-valstybinės partijos, nes pirmenybę teikia ne valstybiniam bendrajam gėriui, o konkrečiai apygardai ar vietos bendruomenei.

2000–2010. Popierius, tušas. 21 × 29,7
Tiesa, ir XIII Seimo valdantieji toli gražu ne visada atrodo kaip atviros ir įtraukios dalyvio kultūros apologetai. Žinoma, koalicijoje tai pirmiausia pasakytina apie vadinamuosius LRLS agro-liberalus – vienmandatininkus, kurių liberalizmas mažai kuo skiriasi nuo Žemaitaičio nacionalizmo ar Blinkevičiūtės socialdemokratijos su atožvalgomis į rinkėją. Net senieji ideologiniai ir naujieji liberalai, laisviečiai, noriai įsilieja į kultūros karus, o jų veiklą įkvepia ne tiek rūpinimasis sava parapija, bet labiau bendrų vertybių buriamos bendruomenės – partijos ar marginalizuotos grupės. Štai net Čmilytė-Nielsen, savo frakcijos kolegos paklausta apie santykį su kitomis frakcijomis, akcentavo ne bendrą kokybišką Seimo darbą, o lojalumą frakcijos nuomonei. Bet, žinoma, didžiausia naujovė yra ne pats lojalumas partijai, o aiškią ideologinę programą turinčios Laisvės partijos dalyvavimas Seimo darbe ir lojalumas idėjai. Kitaip negu TS-LKD, kuri dėl siekio būti įtraukia dažnai aukoja savo aiškią tapatybę, kitaip negu ideologiškai nenuosekli LSDP ar LRLS, kitaip negu anti-ideologiškos senųjų rinkimų naujokės, jie atėjo su radikaliai laisvamaniška darbotvarke. Ji ne tik išryškino partinės sistemos senbuvių ideologinį ambivalentiškumą, bet, priešpastatydama jiems save, mobilizavo neliberalias „nacionalines“, „tradiciškas“, „krikščioniškas“, „tautiškas“ ir, žinoma, „šeimos vertybes ginančias“ dešiniąsias ideologines alternatyvas.
Jei šie kultūriniai-ideologiniai karai yra šiuolaikinės Vakarų politinės kultūros kartotė, tai senųjų partinės sistemos sunkiasvorių politinę kultūrą apibūdinčiau kaip gyvenimą įprastose ydose. Įprastos ydos (angl. ordinary vices) yra gana įtakingos Latvijos žydų kilmės JAV politinės filosofės Judith Schklar pasiūlyta koncepcija, kuri atkreipia dėmesį į ydingų praktikų (žiaurumo, veidmainystės, snobizmo, išdavystės, mizantropijos) įprastumą, nors tos ydos, kaip tokios, yra visuotinai smerkiamos. Mūsuose kažkaip sugebama nesuvokti, kad jos amžinos (buvo visada) ir visuotinės (būdingos visiems, net įskaitant rašantįjį autorių ar jį komentuojantį kritiką). Štai pasako ponia Agnė Širinskienė, kad Gabrielius Landsbergis yra veidmainis snobas, nekenčiantis paprastų žmonių, ir vien šiuo veiksmu demonstruoja savo moralizuojantį snobizmą, neapykantą konservatoriams, kurią, kaip taisyklė, palydi veidmainiška laikysena, mat reikalaudama pagarbos, niekada nedemonstruoja pagarbos kitiems. Tačiau teisybės dėlei, visada galima pasakyti ir atvirkščiai – sukritikavau Širinskienę kaip koks snobas, jos nemėgstantis mizantropas.
Šios ydos mūsuose kultivuojamos bent dviem skirtingais būdais. Pirmoji – įsinorminimo, à la Monika Navickienė ar Mindaugas Sinkevičius. Į politiką įsiliejama kaip į tam tikras susiformavusias normas ir tuo pat metu ateinama iš savo įprastų kasdienybės normų. Vienu atveju, net ir turint pačių kilniausių įsitikinimų bei juos sugebant realizuoti savo politine veikla, patenkama į mažas ydingas praktikas, kurias daro beveik visi (jei ne visi) politinio lauko dalyviai. Juk, pavyzdžiui, kas sąžiningai kaskart pildys kažkokį biurokratinį prašymėlį dėl trumpos išvykos į užsienį; arba neabejoju, kad dauguma traktavo papildomas išmokas savivaldybių tarybų nariams kaip pagrįstą priedą prie menko tarybos nario atlyginimo. Tai normos, į kurias patenkama ir įsigyvenama.
Antruoju atveju kalbėtina apie normas, su kuriomis ateinama. Jos ydingą politinį procesą papildo naujomis ydingos elgsenos formomis. Juk žmogiškai-tėviškai žiūrint, sunku pasakyti „ne“ asmeniniam pakvietimui į draugų vaiko gimtadienį – prabangus malonumas tiesiog bado akis, bet kas kaltas, kad esi turtingas tarp turtingųjų; kaip ir žmogiškai-šeimiškai žiūrint, būtina pasirūpinti savo žmona, šeima, giminėmis, draugais, artimiausiomis bendruomenėmis. Kaip gi nepaglobosi tradicinės savo šeimos? Antraip, ką apie tave pagalvos? Visa tai yra politinis gyvenimas su įprastomis ydomis jų nereflektuojant ir per daug neimant į galvą – visi mes tokie, kai labai svarbus reikalas prispiria.
Antrąją kultivavimo strategiją galima vadinti chamizmatiškąja, à la Žemaitaitis ir Gražulis. Jie žino taisykles ir jie žino, kad jos būna apeinamos; arba, kitaip ir kiek tiksliau tariant, jie žino įprastas ydas ir mėgaujasi jų iš(si)viešinimu. Todėl jų politinės veiklos programa ir viena populiarumo priežasčių yra nuolatinis baksnojimas į įprastas ydas, kartais tikras, kartais išgalvotas. Jų sėkmę didina ir tai, kad politikai, kaip vis iš naujo įsitikiname, iš tiesų turi ydų; ir tai, kad visuomenė linkusi atkreipti dėmesį į paskiras ydas ir priskirti jas visam politikų luomui. Juk ne Kristijonas Bartoševičius yra kaltinamas pedofilija, o visi konservatoriai ir kartu valdančioji dauguma, ir kartu visas Seimas. Vis iš naujo tai kartojantis ir kartojantis politikas matomas kaip tiesos sakytojas. Įsinorminusieji, ydingi, bet „dirbantys Lietuvai“ šiame santykyje visada pralaimės – jie visgi kalba apie normalią, teisingą politiką, o demaskavus jų nenuoseklumą, tampa atstumtaisiais. Jei toks asmuo ginasi – vadinasi, yra kaltas, jei atsiprašo – vadinasi, kaltas, jei tyli – vadinasi, kaltas. Dažnai, net iki įkyrumo, valdantieji buvo kaltinami prasta komunikacija, tačiau bet kokia komunikacija yra pasmerkta, kai chamizmatikai viešumoje vertinami ne tik rimtai, bet ir kaip būtini politinio lauko dalyviai, mat nuolat pasiūlo naujų metaforų, epitetų ir skandalingų pareiškimų. Bet kokia gynyba chamizmatikų lūpomis tuoj pat bus pristatyta kaip propaganda, bandymas nuslėpti savo kaltumą.
Bjauriausia, kad chamizmatikai įteigia, jog ydingumas yra normalus, vos ne būtinas politikos atributas. Jie skiepija nepasitikėjimą visais kaip korumpuotais, pagedusiais, savanaudžiais, jie įtikina niekuo netikėti. Visi geri veiksmai jiems tėra tik rinkimų kampanijos ar nukreipimo nuo jos didenybės Tikrosios Problemos dalis; tikras politikas galįs būti tik savanaudis, o geras politikas – tas, kuris tą savanaudiškumą geba paversti bendrojo reikalo dalimi: sau ima, bet ir kitiems duoda. Galiausiai net bet koks chamizmatiko ydingumas tik patvirtina taisyklę ir parodo jo neva ypatingą atvirumą. Suprask, „juk visi politikai tokie, juk visi mes tokie: antisemitai, homofobai, svetimoteriautojai, interesų grupių statytiniai… Aš? Žinoma, kad aš toks kaip visi, toks kaip jūs, tyras ydų įsikūnijimas. Tik aš nebijau to parodyti“.
APIE POLITINĖS KULTŪROS INTAKUS
Nemanau, kad žuvis pūva nuo galvos. Politinė kultūra yra kultivuojama visuotinai, ir tas ypač pasakytina apie demokratines sistemas, kuriose daugiagalvė minia gali atsukti bet kurį savo veidą, išrinkdama tokius, kokia yra ji pati. Ir tai ypač pasakytina apie Lietuvą, kurioje stebimas didelis Seimo narių kaitumas – į jį nuolat patenka naujos partijos ir nauji asmenys. Kitaip sakant, mūsų politinis elitas (o kiekvieną Seimo ar savivaldos tarybos narį, ministrą ir, žinoma, Prezidentą laikyčiau politiniu elitu, nes aukščiau valstybėje jau nieko nėra) nuolat atsinaujina iš demoso siūlomų pasirinkimų. Tad elito politinė kultūra iš tiesų yra mūsų, minios, visuomenės, tautos, liaudies politinė kultūra. Seimo įprastos ydos yra mūsų įprastos ydos.
Yra įprasta nepaisyti taisyklių. Yra įprasta nutylėti smulkius taisyklių nepaisymus, jei tai daro bičiulis. Yra įprasta tą taisyklių nepaisymą racionalizuoti. Yra įprasta pastebėti, kaip taisyklių nepaiso tie, kurie tai darydami tau trukdo. Yra įprasta būti kaip kiti. Ir dažniausiai tai laikoma niekam netrukdančiu, nieko neliečiančiu asmeniniu sprendimu – na, kam gi trukdo menkutis greičio viršijimas, jei labai skubi; kam pakenks, jei nepaskiepysiu savo vaiko; kokį poveikį sukels vienas komentariukas apie šaudytinus ar muštinus nelietuvius; dar niekas (greičiausia) nemirė nuo vienos kanapių suktinės; negi dabar apribosime galimybes žmonėms sužinoti apie azartinių žaidimų malonumą… Ir tai yra viena lietuviškos ne tiek politinės, kiek bendrai intelektualinės kultūros problema – negebėjimas matyti individualių veiksmų kaip socialinio fakto; negebėjimas suvokti, kad socialinės problemos randasi tada, kai tokia praktika pasidaro įprasta visuomenėje. Pavieniai nusižengimai išties nieko negriauna, bet problema iškyla tada, kai pradedame skaičiuoti visų kuriamų ydų sumą, susiduriame su bend-
ruoju blogiu.
Įprastai galvočiau, kad svyruojama tarp dviejų skirtingų bendrojo blogio traktavimo būdų. Vienas jų yra progresyvus – tai noras bendrąjį blogį racionalizuoti kaip neišvengiamą šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo manifestaciją ir pamėginti jį suvaldyti, paverčiant laisvo asmens išraiška, ergo, gėriu. Jei galima, toje pačioje plotmėje matyčiau suverenus-antivakserius (dovanokite už išsireiškimą – žmones, kritiškai vertinančius skiepų naudą) ir už-kanapinius, nes jie apeliuoja į tą pačią laisvę rinktis ir paprastai ištraukia tai įrodančius argumentus, nutylėdami bet kokį padoresnį kontrargumentą ar ignoruodami su tuo susijusias interesų grupes – Rusijos režimą ar tarptautines nusikalstamas grupuotes. Kitas būdas – tradicinis, moralizuojantis, siekiantis užkirsti kelią bendrajam blogiui, nes jis tiesiog matomas kaip blogis. Nepaisant jų skirtumų, nepaisant asmeninio pritarimo ar nepritarimo vienai iš pozicijų, jos veikia toje pačioje plotmėje – atviro sakymo, kaip ir kodėl taip galvojama, atviro bandymo keisti nepatinkančią tvarką.

Popierius, tušas. 21 × 29,7
Tačiau šalia jų yra (post)sovietiniai tricksteriai. Įvairūs vertėjai ragina sakyti „apgavikai“, bet šis terminas per daug negatyvus. Labiau tiktų „gudreivos“ – viena sakantys, kita darantys, neaišku, ką iš tiesų galvojantys, visus kaltinantys gudreiviškumu. Jie siekia atrodyti vienaip, gyvena kitaip, o jų mintis tokia greita, kaiti ir paini, kad jos niekada nepagausi, užtat ji visada sukels emociją. Riaušių prie Seimo ir Šeimos maršo judėjimo metu juos įkūnijo kai kurie šeimos, krikščioniškas, dialogo vertybes keliantys lyderiai – kai kurie jų vargiai laikytini šeiminio gyvenimo etalonais, neretai antikrikščionys, dauguma agresyvūs ar pašaipūs savo kritikų atžvilgiu. Tai padermė žmonių, kuriems visi XIII Seimo veiksmai yra nukreipti prieš paprastą žmogų ir už liberal-marksizmo įsigalėjimą, kuriems Vyčio statymas yra svarbiau nei „Viči“ valdymas, kurie kaltina valdžią vykdant įstatyminį smurtą, o patys yra pasiryžę išmalti snukį visiems oponentams. Jiems visi sprendimai ir pasirinkimai turi slaptą planą, kiekvienas valdžios veiksmas ar žodis yra nukreiptas prieš tautą ar paprastą žmogų, arba, geriausiu atveju, tik siekiantis juos sugundyti ir apgauti. Gudreivos yra tikri politiniai ezoterikai ir slaptų minčių skaitytojai: jie nuolat interpretuoja, iškreipia ir nutyli taip, kad būtų patvirtinta jų diagnozė.
Ir, deja, joks atvirumas ir skaidrumas, posėdžių transliacijos ir ataskaitos to jau nepergalės. Nepasitikėjimas ir tikėjimas egzistuojant slaptas užmačias verčia nuolat abejoti tuo, kas rodoma, ir norima eiti giliau. Raskevičius gėjus? Ar nebandoma tuo nuslėpti dar kažko daugiau? Landsbergis deklaruoja vilą užsienyje? Ar tik jis nesiruošia bėgti iš Lietuvos? Šimonytė nori atsisakyti apsaugos visą parą? Ar tik ji nesiekia sudaryti slaptų susitarimų? Vienas iš nereflektuotų pandemijos pasiekimų buvo nuotoliniai posėdžiai ir kartu galimybė stebėti bei įrašinėti transliacijas. Tačiau, atvirai kalbant, ar politinis procesas dėl to ėmė atrodyti skaidresnis, ar pasitikėjimas politikais padidėjo? Veikiau atvirkščiai – manoma ir tikima, kad kažkas vyksta už dar uždaresnių durų; matoma tai, kas rodoma – patys blogiausi politikų pavyzdžiai. Sakytume, kad trūksta politinės kultūros. Bet ne – ji visa čia tokia, kokia yra, ir springstame nuo to, kas esame: ydingi žmonės, iš kurių gimsta ydingi politikai.
DELTA
Sakau „kas esame“, bet, sakyčiau, esame daugis, kuris įplaukia į naujus politinės kultūros vandenis. Manau, kad XIII Seimas subūrė pirmąją posąjūdinę vyriausybę – vyriausybę, kuri niekada egzistenciškai nesprendė sovietinis-antisovietinis klausimo, kuri nesirinko tarp Landsbergio ir Brazausko, kuri buvo ugdoma vilties įstoti į Europos Sąjungą, o ne neramių žvilgčiojimų, ar pavyks iškovoti ir išlaikyti Nepriklausomybę ar gerus santykius su Rusija.
Jau Nausėdos išrinkimas ženklina naują lietuviškos politinės istorijos ir kultūros tapsmo etapą – sąjūdinės politinės sistemos pabaigą. Ryškiausia pastarosios žymė buvo įsitvirtinęs „landsbergininkų“ ir „brazauskininkų“ konfliktas, kuriame svarbią vietą užimdavo įsiterpiantys sukčiai – tie, kurie mokėjo suktis įsiliedami į šias dvi partijas ar kurdami savo verslo-partijos konglomeratą. Pirmieji į politiką atėjo su Sąjūdžiu ir kaip Sąjūdis tikėdami, kad „socialistinė respublika“ yra oksimoronas. Jų įsitikinimu, žmogus turėjo būti išlaisvintas, kad rastųsi galimybės veikti pačiam. (Eks)-komunistai nuo pat 1988–1989 m. savo veikimą grindė namudiškai konservatorišku stabilumo siekiu – dabartis, kad ir ne pati geriausia, yra kur kas geriau nei neapibrėžta ateitis, kurią žada reformos. Tokia ideologija rizikingą laisvę stūmė į šoną ramios laimės vardu. Sukčiai – ankstyvieji populistai, galintys daug žadėti ir lengvai randantys argumentų, kodėl tie pažadai nebuvo įgyvendini. Kaip taisyklė, nesėkmių priežastis buvo „sistema“ – konservatoriai arba komunistai.
Nausėda atėjo iš kito pasaulio. Atsimenate tą ne visai pavykusį prisipažinimą apie tai, kur gi buvo pasipiršta būsimajai Nausėdienei? Visai nesvarbu, ar tai buvo Baltijos kelyje, ar kažkur kitur. Svarbu, kad Nausėda buvo nei ten, Sąjūdyje, nei ten, to meto režime. Jis – paskutinių dienų komunistas, buvęs liaudimi, su liaudimi ir, kaip normalus vaikis, rūpinęsis savo mergina. Po metų kitų įvyks vestuvės, stažuotės, disertacijos gynimas, vaikų gimimas, darbai ir darbeliai. Kaip ir visi – jis kabinosi į gyvenimą. Jis buvo toks, kaip dauguma – kūrė savo laimingą gyvenimą iš to, ką jam suteikė laisvės galimybės.
Alternatyva tam – nepriklausomybinis Šimonytės biografijos epizodas. Skirtingai nei nausėdiškoji, ji buvo išsakyta, bet nemultiplikuota: per vieną iš minėjimų ji prisiminė, kad būdama dar paauglė, nardė tarp budėjusiųjų Seimo aikštėje ir kad nešė gėles gedulingoje Sausio 13-osios procesijoje8. Jos prisiminimas netipiškas, pasakojimas išskirtinis, su juo vargiai gali tapatintis milijonas Baltijos kelio dalyvių ar dėl karjeros stojusieji į komunistų partiją. O ir po to, žiūrėk, visą gyvenimą pradirbo valstybės tarnyboje, neturi nei vyro, anei vaikų. Ir dar nuolat aiškina apie principus, demokratiją, atsakomybę, ironizuoja ir papyksta už kvailus klausimus. Kaip ir visi konservatoriai, ji iš tiesų yra prieš daugumą. Ji yra laisva laimę kū-rusi asmenybė.
Ir, nepaisant skirtumų, jie abu yra pirmieji posąjūdinės politinės kultūros žmonės, kuriems Sąjūdis geriausiu atveju yra įkvėpimas ir mitas. Jie kiek pavėlavo tapti jo dalimi, bet gyveno to meto nuotaikomis ir buvo pirmoji karta, įsiliejusi į nepriklausomybės kuriamų galimybių sūkurį. Jie auga kartu su Lietuvos sistema, kuri tikėjosi peržengti sovietinės sistemos trūkumus, nors iš tiesų sovietinės sistemos nepažino.
Tai laikas, kai politikoje atsirado galimybė būti tikrais ir kultivuoti savo įsitikinimus be baimės patirties. Ir Nausėdos orientavimasis į masės nuomonę, ir Šimonytės skaudžiai tiesmukos ekspertinės įžvalgos išsakomos be jokios abejonės, kad tai yra teisingas politinis vertinimas ir sprendimų priėmimo būdas. Arba, tarkim, kad ir kokie skirtingi yra Tomas Raskevičius ir Laurynas Kasčiūnas, tačiau jie abu yra tuo, kuo tiki, nepaisant visų apkalbų iš kairės ar iš dešinės. Jie politikai, kurie yra tuo, kuo dedasi: liberalai, konservatoriai, tautininkai, socialdemokratai, krikščionys demokratai. Jie nebijo, nes blogiausia, kas gali nutikti, yra politinės nesėkmės galimybė (pralaimėjimai rinkimuose, neįgyvendintos reformos, nepriimti įstatymai…), tačiau tai nebėra matoma kaip žūtbūtinė situacija – naujame politiniame cikle vėl bus galima bandyti. Arba tiesiog palikti politiką, nes ir be valstybinio sektoriaus yra būdų siekti savo užsibrėžtų tikslų – valstybinių, visuomeninių ar asmeninių.
Jie – ateitis, kurios nesupranta sovietinė karta. Nemanau, kad yra toks dalykas kaip Homo Post-Sovieticus Vulgaris jau vien dėl to, kad „landsbergininkai“ ir „brazauskininkai“ liko. Liko ir drungnieji – netikintys, bet ir ne ateistai. Liko ir karštieji kovotojai, kurie turbūt labiausiai ir įgudo gyventi įtardami visus bei viską ir užsidarydami į artimiausių draugų ratus. Bet gyvenimas sovietinės sistemos baimėje ar sąjūdiniame entuziazme buvo gyvenk-mirk, laimėk-žluk gyvenimas. Tai politinė kultūra, kurioje įprasta bijoti ir gąsdinti, todėl kiekvienas veiksmas interpretuojamas arba kaip puolimas, arba kaip palaikymas. Todėl čia bet kokia kritika gali būti paversta noru sužlugdyti, o ir tas laisvumas, su kuriuo į politiką eina po-sąjūdinė karta, atrodo nusikalstamas nesiskaitymas su tikrove.
Rašau, ir šmėkščioja mintis, kad visa tai ne tiek apie XIII Seimą, kiek apie suvokimą, kad Antroji Lietuvos Respublika sulaukė tokio amžiaus, kai pasikeitė kartos, ir jaunoji gali kurti, o senoji – gali pykti, nes kuriama ne taip. Kai senoji gali mėginti taisyti grąžinant prie senųjų mąstymo apie pasaulį schemų (kad ir taip: „Mankurte, žiūrėk, sorošiniams valstybininkams tu vergauji“), o jaunoji – piktintis, kad seniai nesugeba suprasti, jog būtent ta, senoji karta, atsakinga už šio pagedusio pasaulio sukūrimą (o ir šiaip – kas tas mankurtas? Kas tas sorošininkas? Kas blogai su valstybininkais?). Ir toks viena kitos neigimas irgi yra kultūros dalis, dar viena yda. Tad Sail on, sail on / O mighty ship of state! / To the shores of need / Past the reefs of greed / Through the squalls of hate.
1 TS-LKD rinkimų programa, in: https://tsajunga.lt/wp-content/uploads/2020/12/TS-LKD-rinkim%25C5%25B3-programa.pdf&ved=2ahUKEwjG_oDqgaCIAxWLRfEDHYiSDXIQFnoECBQQAQ&usg=AOvVaw3-B1dMxZ_ojODlr5V89hcI.
2 „Šimonytė žada keisti politinę kultūrą: automobilio statymo ne vietoje nusikaltimu nelaikytų, bet nepotizmo neatleistų“, in: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1272636/simonyte-zada-keisti-politine-kultura-automobilio-statymo-ne-vietoje-nusikaltimu-nelaikytu-bet-nepotizmo-neatleistu.
3 Viktorija Čmilytė-Nielsen, XIII Seimo stenograma, 2020-11-13, in:
https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/ae260290280b11eb8c97e01ffe050e1c.
4 Aušrinė Norkienė, Ryto garsai, 2020-11-18, in: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000130025/ryto-garsai-kaip-savivaldybes-pacios-iesko-kontakta-su-serganciaisiais-covid-19-turejusiu-gyventoju.
5 Tomas Tomilinas, XIII Seimo stenograma, 2020-11-19, in: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/ff04e7202b0e11eb8c97e01ffe050e1c.
6 Михаил Горбачев, Перестройка и новое мышление для нашей страны и для всего мира, Москва: Политиздат, 1987, p. 78.
7 Arvydas Juozaitis, „Politinė kultūra ir Lietuva“, in: Lietuvos politinės minties antologija, t. III: Politinė mintis Lietuvoje, 1940–1990, sudarytojai Justinas Dementavičius, Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas, Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 301.
8 https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35403&p_k=1&p_t=279562.