Perfrazuodamas nuo senovės žinomą posakį „Kas ta Lietuva – miškai, miškai, o tada – Vilnius“, galiu pritaikyti jį ir Vilniui: kas tas Vilnius – keli mūro namai, o toliau – miškas. Vilnius man labiausiai „susitraukė“, kai studijų metais su draugu pėsčiomis be didesnių pastangų parėjome iš Lazdynų į Antakalnį. Na, o vaikystėje perskristi dviračiu Antakalnį tereikėdavo 20 minučių, net ir mažaračiu, net ir laviruojant tarp pėsčiųjų. Taip pamažu atkeliauju prie savo temos, kurią man jau seniai knieti papasakoti – to namo ant Vilniaus paribio ir ten apsigyvenusių (ne)ypatingų žmonių. Vardų ir pavardžių neminėsiu, kai ką turbūt išsigalvosiu (juk atmintis – nepatikima), kai ką gal būsiu kadaise ne taip supratęs ar išgirdęs.
Taigi vieta, kur viskas vyko, – keistoka. Pati Antakalnio pabaiga, ten, kur troleibusai užbaigia ir pradeda naują maršrutą. Ten, kur vasarą skelbdavo ne tik kalendorius, bet ir troleibusas, pradedantis kursuoti į Valakampių pliažus. Ten, kur stūkso mūsų vadintas „girtuoklių kalnelis“ (toponimo kilmė turbūt suprantama?), kurio gelmėje, anot kitos legendos, glūdi Barboros Radvilaitės vasaros rezidencijos liekanos (išlipę Antakalnio stotelėje pažvelkite prieš save). Ten, kur Neris – netoli, kur trykšta „spalvoti“ šaltiniai (vienintelis rūpestis – gal ta vaivorykštė – nuo dyzelino), o sekmadieniais renkasi vinilų turgelis. Ten, kur driekiasi „Bizonų takas“ (kai pagalvoji – kiek daug mūsų vaikystės formavo literatūra apie Šiaurės Amerikos autochtonus, tada drąsiai vadintus indėnais ir dėl to nė kiek nesukus galvos, prie jų dar grįšiu), kuriuo nuo 7 val. ryto traukdavo minios Vilniaus universiteto, Vilniaus inžinierinio statybos instituto (dabar – VGTU) studentų, mat visų troleibusų maršrutai baigdavosi čia, iki Saulėtekio linija nebuvo pratęsta. Ten, kur pasibaigus Antakalniui, kažin kodėl dar yra nemažas miškelis (taip pat vadinamas „girtuoklių miškeliu“, bet ne taip plačiai, kaip minėtas kalnelis), ir teritorija, mūsų vadinta Prerija – žemaūgių pušelių, pievų ir samanynų plotai (kiekvieną kartą, kai einu keleliu pro naujuosius VU Gyvybės mokslų centro, fizinių ir matematinių technologijų centro, MKIC (paprasčiau – naująją Biblioteką), pastatus, išdygusių ant mūsų strėlių likučių, man verkia iš skausmo širdis. O tada jau pasitinka Saulėtekis ir jo rajonai – Niujorkas ir paslaptingoji Kamčiatka. Įdomu, kad tik kai panirau į gilesnes šių apylinkių studijas (bet, žinoma, mėgėjiškas), supratau dalį vietos prigimties. Sužinojau, kodėl ten driekiasi Žirgo gatvė, supratau, koks tai plotas – tad jeigu nežinojote, atraskite: cariniais ir lenkų laikais ten būta Vilniaus hipodromo. Galėčiau pridėti ir „legendinio“, kadangi iš ten Vilniaus apylinkėse pakilo pirmasis lėktuvas, tad gal ir nebloga vieta fizikams bei kitiems technologams įsikurti?
Tad viskas prasideda nuo geografijos. O geografija susijusi su institucija, kuri perėmė tas teritorijas. Ir vardas jos – Vilniaus universitetas, o tiksliau – tuometinis Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardo Darbo raudonosios vėliavos ir tautų draugystės ordinų Vilniaus universitetas. Šį pavadinimą prisimenu pirmiausia dėl to, kad jis puikiai atspindi sovietmečio absurdiškumą.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ten, kur Antakalnis susiduria su Vilniaus universiteto valdomais plotais, iškilo namas. Jis buvo ypatingas ne vienu aspektu. Pirmiausia, tai buvo bene antrasis dvylikaaukštis namas Antakalnyje, taigi beveik dangoraižis. Antra, jis buvo kooperatinis, o tai buvo tokia sovietmečiu leistina privačios nuosavybės pusformė. Kooperatinis nebūtų kažkokia naujovė, tačiau į šį kooperatyvą galėjo įstoti (nors reikėjo ir mokėti už namo statybą, tai nėra „valstybės“ duodamas butas) tik tos šeimos, iš kurių pagal sovietmečio mokslo laipsnių sistemą vienas asmuo buvo mokslų daktaras, arba abu – mokslų kandidatai. Tikriausiai būta ir kitų kelių, bet šie – pagrindiniai ar bent vieši. Kitaip tariant, tai – aukštųjų mokyklų darbuotojų namas, intelekto kooperatyvas arba mokslo inteligentijos tvirtovė. Kas nors pagrįstai galite paklausti – nomenklatūra? Negaliu garantuoti dėl visų kaimynų, bet mano tėvai ir daugumos mano draugų tėvai nomenklatūrai nepriklausė, į spec. parduotuves eiti negalėjo arba aš to nežinojau. Kitu atveju tikrai būtume dažniau gėrę kroatišką „Cedevitą“ (toks tirpus limonadas) ir bananus matę ne kartą per penkerius metus.
Jau pati namo statyba apgaubta legendomis – pasakota, kad norėta jį statyti penkiaaukštį, ilgesnį, bet tokiu atveju jis vienu metru būtų įėjęs į VU priskirtą teritoriją. Rektorius tarė griežtą „ne“, keiskite projektą, nė vieno VU žemės metro neduosime. Atėjus metui kooperatyvo nariams dalintis butus (jie būdavo traukiami, loterijos pagrindu), savo griežtą žodį tarė ir misterio George‘o Orwello aprašyta sistema: geografiškai geriausi butai (rytinė saulė) – kooperatyvo valdybai, antri pagal gerumą – profesūrai. Treti (į gatvę) – jau tikroji loterija, visai mokslo kandidatų smulkmei. Abu mano tėvai tuomet buvo mokslų kandidatai, gyvenome Žirmūnuose, septintame aukšte ant kalvos priešais Kareivių gatvę. Kai ja ūždavo BTRai (ypač tą dieną, kai Lenkijoje buvo įvesta generolo Jaruzelskio ypatingoji padėtis), drebėdavo langai. Tad tėvai, grįžę iš burtų traukimo, pasakė mums, vaikams: niekas iš valdybos narių nenorėjo pirmo aukšto ir dvylikto. Mes tad paprašėme, kad mums duotų tą atliekamą pirmą, nes į gatvę – nenorim. Mudviem su sese, pripratusiems prie akies skrydžio iš aukštai į Žirmūnų platybes, net ašaros akyse ištryško – kaip, pirmas aukštas? Kodėl?!? Kaip gyvensim! Neįvertinom tėvų išminties.
Tad – geltonų plytų dvylikaukštis, užbaigiantis Antakalnio skyline, susimojuojantis su Saulėtekio dangoraižiais. Ir mes – vaikigaliai, atsiradę naujuose namuose, naujuose butuose, naujoje mokykloje, tyrinėjantys, ką mums toji nauja vieta žada. O žadėjo ji daug: tolėliau nusidriekusias Sapieginės kalvas rogėms ir slidėms (kai nusibosta girtuoklių kalnelio šlaitai), ir Preriją, į kurią vis dažniau keliamės ūgtelėję, minėtą Nerį, ir netgi Balžio ežerą, jeigu turėsi atkaklumo ir nenuleis dviračio padangos. Ką ten – patį pirmą pavasarį su draugu paspirtukais (kojiniais, ne elektriniais), būsimi trečiokai, sugebame nusispirti iki pat Karačiūnų beieškodami ežero ir sugrįžti, tėvams jau puolus striokavotis, kur dingo vaikai! Ilgainiui įpratau tėvams net nesakyti, kur keliauju – nes ūgtelėjus lėkti iki Valakampių ir išsimaudyti Neryje arba traukti žvejoti ten pat (ir nieko nepagauti) buvo vasarų kasdienybė.
Kad mūsų tėvai kažkuo ypatingi, mokslininkai ir taip toliau, mes per daug nejautėme, ir ką jie veikė per daug nežinojome, netgi per daug nesidomėjome. Bet kad vieno iš draugų mama – kalbos žmogus, sužinojau, kai per jo gimtadienį mus, susodintus į ratą, paprašė ieškoti, kokiu gražiu lietuvišku žodžiu pakeisti žodį „faina“. Tad kažkieno tėvai fizikai, kito – istorikai, kažkieno – medikai ar kokios ten dar yra profesijos, vieni – draugiškesni, kiti – paskendę savo mintyse, treti – visada pakalbins, pasidomės. Mes gi tiesiog „kiemiokai“ – berniukai ir mergaitės, panašaus amžiaus, su žaidimais, kuriuos žaidžia visi: „valgoma – nevalgoma“ ant įėjimo laiptų, „aukščiau žemės“, visokiausios gaudynės, merginos, žinoma, strikinėja „gumytę“, ieškome vietos, kur galėtume žaisti futbolą ar krepšinį, bet jos nėra, yra tik šaltalankių krūmas ant kalnelio, kuriame įrengiamas „štabas“.
Turime ir bendrų priešų – ne, tai ne kitas rajonas, ne kita tautinė grupė. Mūsų namas – grynai lietuviškas, tai turbūt dar vienas jo unikalumas, mano kiemiokai netgi šaiposi iš mano prastos rusų kalbos, mat jie – įgudę vartotojai. Bet mūsų visų bendras priešas – advokatas, kuris nepatenkintas viskuo, ypač kai mes žaidžiame kamuoliu po bendras erdves, amžinai susiraukęs ir piktas. Hm, dabar man pačiam kilo klausimas, iš kur advokatas mokslo inteligentijos name? Nepamenu, kad jis būtų dėstęs ar turėjęs mokslinį laipsnį. Bet nežinomi juk advokatų keliai į kooperatyvus, ir ypač apsigyvenant valdybos pusėje.
Pirmas aukštas, pasirodo, nėra jau toks blogas dalykas. Kai kiti turi tempti daiktus net į 10 ar 11 aukštą (sovietinės kokybės ženklo liftai gi ne visada veikia), mes galime tiesiog įsinešti arba paduoti per balkoną. Ūgtelėjus atsirado ir kitas privalumas: aš galėjau pastatyti ant palangės garsiakalbius ir transliuoti muziką į lauką saviškiams, sėdintiems čia pat ant suolelio prie įėjimo. Keista, kaimynai nė karto dėl to nepriekaištavo, gal dėl to, kad virš galvų kartais gyveno du, o kartais – iki 10 dobermanų, kurie irgi leisdavo daug garsų.
Atėjus pavasariui, visi pradėdavome laukti Fiziko dienos (arba FiDi) šventės – juk fizlendas (atrakcionų zona) – visiškai netoli, spalvinga eisena traukdavo kiek žemesne Žirgo gatvės atšaka. Be to, mūsų name kurį laiką lyg ir gyveno Fizikos fakulteto dekanas, tai studentai sugalvodavo kokį nors sveikinimo pokštą, ir netgi iš mūsų buto ėmė elektrą: nupjaustė laido izoliaciją, padarė šakutę ir grūdo į rozetę. Pastebėjęs, kad aš labai įdėmiai žiūriu, perspėjo: „Tik tu niekada taip nepadaryk“. Aha – visam gyvenimui išmokau, kad galima išsiversti be kištuko, tik reikia būti atsargiam!
Nors namas ir inteligentiškas, bet jo problemos – visokios. Tarkime: kažkieno augintinis įpranta šlapintis laiptinėje, prie radiatoriaus. Inžinierių protams kyla idėjų radiatorių pajungti prie silpnos elektros srovės, nors galiausiai pasitenkinama tik juokingu piešinuku. Po Kalėdų po langais randame išmestų eglučių, taip, tiesiog išmestų iš kitų butų. Apie nuorūkų sniegą net nekalbu – dar labai negreitai ateis tas laikas, kai balkonuose bus draudžiama rūkyti. Juolab kad, kaip ir dera, pirmas aukštas žemę aplink namą prižiūri: krūmai, gėlynai, gyvatvorė. Tarsi mums kaimo ir sodo būtų per mažai.
Bet tuo pačiu namas ir bendruomeniškas – įprastinės balandžio mėnesio talkos, laiptinių plovimai pagal grafiką, kaimynai, nusiteikę paskolinti ne tik užvedimo laidus, bet net ir automobilį, jei iškyla mirtinas reikalas. Viena profesorių pora kaip laikrodis kiekvieną vakarą keliaudavo pasivaikščioti, kita – nuolat matyta su lauko teniso raketėmis.
Techniškas namas – turbūt viename iš pirmųjų Vilniuje po kelių vagysčių, įrengiamos savadarbės kodinės durys ir telefonspynė, kad mažiau neprašytų lankytojų užsuktų iš Nemenčinės plento stotelės.
Bet vis dėlto mums, dešimtmečiams-dvylikmečiams, svarbiausia vieta tampa Prerija. Pirma, ten mes negailestingai kovojame su „baltaveidžių dantimis“, t. y. kuoliukais, kuriuos Prerijoje kantriai smaigsto VISI geodezinės praktikos studentai, nes žinome, kad jie matuoja mūsų žemę. Antra, apsiginklavus lankais didžiausia svajonė – nušauti kurapką ar bent strazdą, su strėle, kaip tikriems medėjams! O čia jų yra, pakyla iš po kojų netikėtai, ir tik frrrrrrrr – ir nulekia. Mūsų strėlės taip pat lekia – tik visiškai ne ten, kur norėjosi. Dabar atrodo, kad mes tas kurapkas be rezultato vaikydavomės dienų dienas, nors greičiausiai tai keli ar keliolika kartų. Pavasarį, nutirpus sniegams, prerija ir VU fakultetų prieigos virsdavo ežeru, net ežerais. Mažai kas buvo smagiau, kaip juos tyrinėti ir svajoti, kad gal jie pasiliks ir pavasariui-vasarai. Deja, Vilniaus smėlis vandenį greitai sugerdavo ir vėl likdavome tarp pušelių ir žolynų. Beje, jeigu kada ėjote „Bizonų taku“, turėjote matyti plačias kanalizacijos grotas – mes žinojome, kad čia yra į vamzdį sukištas upelis, kuris turėjo tekėti pro girtuoklių kalnelį, menamą Barboros Radvilaitės rezidenciją ir specligoninę, ir bent jau aš nemažai laiko praleisdavau ieškodamas: gal yra to upelio bent kokie pėdsakai? Bet net jeigu jie ir buvo – tai sunaikinti didžiųjų statybų laikais. Rudenį prerijas ir jų prieigas nušviesdavo laužai. Apie juos tėvams daug nepasakodavome, nes smagiausiai degdavo ruberoidas ir padangos, taip pat šauniai lauže šaudydavo šiferis. Bent kartą teko bėgti nuo ugniagesių, nes iš dvylikaaukščio balkonų gerai matosi, kas kur žiebiasi. O kartais jie ir gesindavo prerijų žolės gaisrus, kai koks nors kvailys numesdavo neužgesintą nuorūką. Švelnesnis variantas – tikras laužas, ir jame kepamos bulvės. Mat nemaža dalis name gyvenančių kandidatų, daktarų ir profesorių dar turėjo tėviškes kaimuose, ir apsirūpinimas natūraliais produktais iš ten buvo neatsiejama gyvenimo dalis: obuoliai, bulvės, uogienės, viskas keliaudavo bagažinėse ar net priekabose, ir nuguldavo stalčiuose, spintelėse bei
sandėliukuose.
Namas davė man ir pirmuosius pilietinio aktyvizmo pagrindus – mes neturėjome žaidimų aikštelės. Ir netgi mūsų „sienelę“ (ten buvo katilinės siena), į kurią spardydavome „draugą“ advokatą labai erzinantį kamuolį, užsodino medžiais, taip atimdami dar vieną žaidimų erdvę. Tad vieną dieną ant skelbimų lentos pasirodė žaliu flomasteriu kruopščiai išrašytas atsišaukimas nuo prislėgtų vaikų, kad mums reikia žaidimų aikštelės! Mes daugiau taip nebegalim! Deja, pradėtą iniciatyvą sužlugdė kažkuris iš suaugėlių, papildęs mūsų širdžių šauksmą rezoliucija „[Namo valdybos pirmininką] – lauk!“ Ir tada jau reikalai pakvipo bendrijos narių konfliktais, tad likome be aikštelės. O kitą kartą, gal jau įkvėpti Sąjūdžio aušros ekologinės programos, pakvietėme į talką tvarkyti apylinkes, įskaitant girtuoklių miškelį ir Preriją (tokia „Darom!“ preliudija). Viskas klojosi gerai, kol vienoje griovoje neaptikome seno zaporožiečio, kuriam ištraukti (ir vėl palikti, nes nebuvo kur dėti) suėjo didžiausios talkininkų pastangos, užtat kaip smagu! Na, o rimčiausias pasipriešinimo aktas radosi, kai ant kalvelės prieš mūsų namą sugalvojo įrengti požeminius garažus. Tai reiškė, kad neliks mūsų nors ir prastos, bet įmanomos naudoti futbolo erdvės, neliks mūsų šaltalankių štabo, ir visą kitą blogį. Taigi vieną vakarą, kai ekskavatorininkai baigė darbus, diversinė grupė nulindo prie statybinės technikos ir išmetamuosius vamzdžius užkimšo bulvėmis. O kadangi mano kambarys buvo į tą pusę, tai ryte, vos išgirdęs pasukamus starterius, šokau prie lango žiūrėti, kas gi dabar bus. Ekskavatorius sunkiai kosėjo ir nesivedė. Aha, taip jums ir reikia, bjaurybės! Bet tada pabandė dar kartą – ir pasirodo, jis turėjo dar vieną kažkokį kaminėlį, iš jo parūko dūmai, o tada iš pagrindinio kamino išskrido bulvė ir dunkstelėjo į vairuotoją kabiną. Šis iššoko nustebęs dairytis. Galėčiau prisiekti, kad tai mačiau – tą nuostabą ir nesupratimą vairuotojo veide! Bet negaliu – nes galėjau tą detalę ir išgalvoti.
Taip didingai pradėjau apie neva ypatingą namą, bet dabar matau, kad nieko labai ypatingo jame ir nebuvo. Tiesiog gyvenimas, tiesiog mažiau betono ir daugiau gamtos, kaip ir turėtų būti Vilniuje. Tiesiog pasisekė turėti Preriją ir gerus kaimynus. Matyti studentus ir ranka pasiekiamą universitetą. Turėti vandens tašką laistyklių mūšiams prie pat troleibusų žiedo, net jeigu tai viešasis tualetas. Ir suprasti, kad pirmas aukštas vis tiek yra aukščiau žemės, nes Antakalnis – gera vieta augti ir kilti.
