Mielas redaktoriau,
Dabar keturios ryto ir mes jau kurį laiką mobiliame patrulyje. Per termovizorių viskas tamsiai pilka, boluoja tik priešais dunksinčio miestelio kaminai. Žmonės iš vakaro išsikūreno krosnis ir nuėjo gult. O mes nemiegame jau beveik parą. Per visą mano tarnybos Šaulių sąjungoje laiką dar nėra buvę nė vienų pratybų, kai šie ankstyvi paryčiai nevirstų laukimu. Taktinės veiklos tuo metu aprimsta, bet ir atsipalaiduoti, žmogus, negali, nes dar bus paskutinis priešo pasispardymas. Dažniausiai būna jau ryte, prašvitus. Bet kuo labiau jo, prašvitimo, lauki, tuo vis labiau tįsta laikas. Turbūt esi pajutęs, kad laikas turi šitą savybę – skubėti, kai malonu, ir išsitęsti be galo, kai kančia. Tada po truputį imi suprast, kas ta „tamsiausia valanda prieš aušrą“. Kava ir energetiniai nebeišblaško miego, papildomi rūbų sluoksniai nebesušildo, intensyvėja lietus, vėjas ar šlapdriba, nuo vandens trūkumo ima skaudėti galvą, nuo karabino – nugarą, ir kai visa tai apima kartu, lieka viena, bet įkyri mintis: „Ką aš čia veikiu?“
Tą mintį atrandi daugumoje partizanų dienoraščių ir atsiminimų. Varijuoja tik akcentas, dedamas vis kitoje klausimo vietoje. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas susikoncentruoja į aš arba mes („Kodėl čia mes, o ne mūsų ikikarinė šviesuomenė?“). Juozas Lukša-Daumantas, po brolio nužudymo ar išsiųstas į užsienį, ateina iki „Kodėl aš čia“. Tačiau turbūt didžiausia jų dalis vis klausia bendrojo kodėl? Apie tai ir partizanų dainos.Kodėl taip atsitiko? Už ką mums taip? Kodėl?
Šito „kodėl“ aš šiaip jau nelabai mėgstu, nes jis – bejėgiškumo ženklas. Tai klausimas kiekvieno laidotuvių raudos posmelio pabaigoje. Tai Andrejaus Zviagincevo Leviatano klausimas, kurį veikėjas, springdamas ašarom ir degtine, iškelia Viešpačiui, nes daugiau nebėra kam pasiskųst. Toks Jobo klausimas. Ir jis Stasio Šalkauskio asmenyje nervindavo jo draugą Kazį Pakštą, nes Pakšto mėgto „vakarietiško dinamizmo“ požiūriu kelti šitą klausimą beprasmiška. Jeigu atsakymą ir rasi, jisai kančios nenumaldys, kaip nenumaldo tavo skausmo mylimojo pasiaiškinimai, „kodėl“ jis tave palieka. Tad Daumanto atsiminimuose aptinkame, kad sužinoję, jog jokios pagalbos iš Vakarų nebus, Dainavos apygardos vadai pusvalandį tyli, o tada imasi kažko visiškai žemiško, bet jiems visiškai pavaldaus, pavyzdžiui, ginklo valymo. Elementarus, bet tavo kontroliuojamas veiksmas bejėgiškoje būsenoje yra geresnis vaistas nei egzistencinis „kodėl“.
Su tokio konkretaus veiksmo paieška (o gal net siūlymu) susijęs ir šito laiško atsiradimas. Jau kuris laikas sutinku savo pažįstamus (kaip sutikau tave) slenkančius gatve pirmadienio vakarą po ką tik išskrolintų naujienų apie eilinį blogio triumfą. Ir visų šių žmonių veidai bei jų atsargios pirmos mintys paklausus „Kaip gyveni?“ būna panašios. Justi kančia dėl bejėgystės kaip nors pakeisti situaciją ir iš to kylanti savo pačių gyvenimų prasmės stoka. Juk mūsų rato intelektualinė veikla dažniausiai nėra tas pirmos būtinybės amatas, kurio visi šauktųsi visuomenei nukritus Maslow piramide žemyn. Tačiau kai pasiūlai imtis ko nors konkretaus, o ypač – tokio mūsų aplinkai lig šiol svetimo užsiėmimo kaip ginklo valymas per tas šaulių pratybas, iš karto dažnai seka pasyvus: „Sakai? Ane? Nu nežinau“.
Iš kur šitai ateina, man kaip ir aišku. Turbūt sutiksi, kad daugelis mūsų nėra ir niekados nebuvo patys didžiausi fanai jėgos ir galios kaip įrankių, skirtų problemoms spręsti. Mat norint jėga spręsti problemą, jėgos visų pirma reikia pakankamai turėti. Bet jeigu po pamokų daugiau laiko praleidi ne ant tatamio, o su knyga, tėvas gali kiek nori patarinėti, kad „duok atgal, jeigu tik lenda“ – neduosiu aš ir viskas. Nes nelabai turiu jėgos. Nėra jėgos – nėra tikėjimo jos sėkmingu panaudojimu. Nėra tikėjimo – nėra ir precedento, kur būtent atsakomasis smūgis taptų geriausiu argumentu teisybei sugrąžinti. Ir kadangi niekad nėra taip buvę – kad lindo, stipriai daviau atgal ir atsitraukė – einu vieninteliu man pažiniu keliu: kai man grasina, aš bandau kalbėti, bandau gražiuoju susitarti, bandau „Begalių galią“ pagal Václavą Havelą ar dar kitokios rūšies medijavimą ir dialogą. Bandau „neeskaluoti“, kaip dabar vis kas nors rekomenduoja Ukrainai.
Bet kiek prisimenu mokyklą, visi tie bandymai dažniausiai baigiasi gana nepalankiu santykių modeliu tarp manęs ir užpuoliko. Jis, sąlygotas mano trumpalaikės baimės susikauti (t. y. skausmo baimės), ilgam įtvirtina neteisybę mano atžvilgiu. Kadangi priešininkas jėgos turi, jam tampa galima viskas, o man leidžiama tai, ką leidžia turintis jėgos. Jis daro ką nori, o aš tyliu, kad neišprovokuočiau dingsties jam daryti, ką nori. Dėl to pasikeičia net mano judesiai, minčių raiška ar balso tonas. Keičiuosi, kas ir koks esu. Imu net stengtis praktiškai nebūti. Bandau sulįsti kur nors į kampą persirenginėdamas fizinio rūbinėje, kad tik į mane nežiūrėtų. Už tokią baimę mane, aišku, niekina labiau, labiau triumfuoja, o aš ir pats savęs imu vis labiau neapkęst. Aš nekenčiu savęs užuot neapkentęs to, kuris mane į šitą būklę ir pastatė. Tačiau ir išsilaisvinti iš šitos padėties nedrįstu dėl jau minėtų priežasčių – jėgos ir drąsos ją naudoti stygiaus. Sukauptą neteisybės jausmą aš išverkiu grodamas Frédéricą Chopiną, skaitydamas Joną Aistį ar Ką jie su mumis padarė. Tai truputį ramina: kad aš ne vienas toks, kad mes visi labai pažeminti. Ir kad išvis pasaulis neteisingas. Ir neteisingas buvo visada.
Tiesa, pabaigęs postsovietinę mokyklą, suvokiau esant dar vieną būdą su puolimu susitvarkyti. Galiu tiesiog išeiti iš rūbinės, jeigu joje jau kaupiasi pavojus. Trauktis gerokai dar prieš tai, kai tuo pažeminimu išvis pakvimpa. Tiesiog trauktis iš situacijos, jeigu ten gali grėsti reikalas už save pakovoti. Man dirbant televizijoje ir kuriant „Pasaulio panoramą“, laidos populiarumas ėmė augti proporcingai mano įdėtam darbui. Tokia proporcija mane įtikino, kad pasaulis jau toks, kokio norėčiau – kuo labiau stengsies, tuo labiau seksis, už gera bus geru. Bet netikėtai laidą nuima. Į klausimą „Ar kas blogai?“ atsako, kad – „Viskas gerai“. Kodėl nuima, taip ir neatsako. Čia pirmą kartą supratau, kad jeigu stengiesi ir ima sektis, tai dar nebūtinai reikės kovoti mažiau. Net priešingai. Galbūt kažkam sukils pavydas, kažkam užimi eterį arba ėmė trukdyti tavo išaugęs populiarumas (nes su juo auga ir galia). Tada ateina supratimas, kad jeigu noriu išsaugoti laidą, teks susikauti su tais, kas ją nori nuimti. Šįkart ne fizine prasme – politiškai. Bet tam reikėtų rasti sąjungininkų, su kuo sudarinėti aljansą, ir svarstyti, kokius makiaveliškus būdus naudoti, kad sugebėčiau patraukti iš kelio tuos, kurie bando patraukti mane. Tai būtų nemalonu, o aš tenoriu, kad būtų gera ir gražu. Nenoriu priešų ir pats juo niekam tapti neketinu. Todėl aš pasitraukiu ir išeinu iš LRT. Turiu kitų veiklų, kitų pasirinkimų.
Ir nuo to laiko kaip Hermanno Hesse’s Auksaburnis aš vis keičiu tą savo veiklos lauką. Bet kuo daugiau skirtingų veiklų išbandau, tuo man labiau aiškėja, kad nėra erdvės ir laiko, kur būtų galima praslysti be kovos. Net jeigu sąmoningai aš tos kovos nesiekiu, jinai vis tiek ateis iki manęs, kai tik bandysiu kažką daryti pagal savo supratimą ir idealus. O nekovojant visada pasiveja pažeminimas. Net jeigu ta kova – tik su savim pačiu. Galvoji, pavyzdžiui, valgysiu viską, ką noriu sau ramiai, gi nieko čia neprovokuoju, bet pasirodo, kad ir čia tau meta pirštinę marozas – „pilvo riebalai“. Ir jaučiasi žmogus niekingas, kai jį įveikia ledų su „Oreo“ sausainiais kibiriukas. Tačiau yra ir priešingas, didus ir laimės pilnas jausmas, kai sau sakai: „Jau negaliu“, bet dar nubėgi kilometrą. Ir kai prašvinta po savaitgalio pratybų, tas jausmas, kad ištvėrei, kai, atrodė, pasiduosi, jis suteikia neproporcingą kiekį laimės, nors tverti tereikėjo mažytę dalį to, ką šiandien tveria žmonės Ukrainoj.
Viena kova po kitos, žinoma, nuvargina. Ir jeigu visur pradedi matyti kovą, tai pasirinkti, kuri iš jų svarbi, o kur reikėtų palikti mūšio lauką – yra nelengva. Esu matęs žmonių, kurie ilgai kaupia jėgas, bet tada metasi ne į tą mūšį. Atrodo, pašneki, žmogus protingas, bet jau dešimtas raundas, jis jau visai sudaužytas, bet nėra trenerio, kuris numestų rankšluostį, ir jis toliau užtinusiomis akimis dar bando mojuoti kumščiais dėl posto feisbuke ar dar ko laikinesnio. Mene tai itin dažnai vyksta dėl šlovės, dėl noro būti pripažintam, o paskui amžinai likti „ant bangos“. Aš jau nebekalbu apie kovas dėl galios ar aistrų kurstomas kovas. Ir liūdna, kai tie, kurie jas uoliai kovoja, dėl laisvės ar tiesos tylės. Bet suprantu, kaip tai nutinka. Ne kartą yra buvę, kad galvoji, jog čia kova dėl teisingumo, o pasirodo, kad buvo tik kova dėl pinigų. Tad kada kovoti, o kada po medžiu stovėti?
Kadangi jau paklausei mano nuomonės, man rodos, kad mūsų gyvenamu laiku šioje valstybėje nėra ir artimiausiu metu nebus svarbesnės dilemos, nei ta, kuri yra tarp valios priešintis (bet ir patirti skausmą) ir gundymo mums pasiduoti (kartu įtikinėjant, kad tada ir skaudės mažiau ar visiškai neskaudės). Į tai dabar nukreipta rusų propaganda, bet ir be jos dabar tai daugelio mūsų kasdieninių abejonių pagrindas – jeigu tie George’o W. Busho žodžiai, iškalti ant Rotušės sienos, visgi tebuvo tik žodžiai, ar ne geriau tada būtų kažkaip, na… susitarti? Galbūt tereikia patylėti?
Ką būtų dora pasirinkti susidūrus su šia dilema, man regis, daugelis suprantame. Po to Volodymyro Zelenskio „I need ammunition, not a ride“, pasakyto rusams šturmuojant Kyjivą, rinktis pasidavimą būtų truputį gėda. Ar gi ne tam Norbertas Černiauskas rašė Paskutinę Lietuvos vasarą, kad visi perskaitę galvotų: „Niekada daugiau“. Tačiau, man rodos, kad iki šiol dar nesuprantame, jog šitą „niekada daugiau“ įtvirtinti turėsime mes patys. Ir čia kalbu ne apie abstrakčią „visuomenę“, o būtent apie mus su tavimi – jaunuosius Vilniaus intelektualus, kuriems jau tuoj keturiasdešimt. Per daug dažnai mus pasivijus kovos su blogiu temai, mes sau priskiriam funkciją paaiškinti kas ir kodėl, bet šito nepalydi mūsų veiksmas. Nejaučiam būtinybės savo žodžių pagrįsti savo pačių kūnais, nors piktinamės, kaip niekas už savo žodžius šiandien politikoje nebenori kūnu pastovėti. Mes, aišku, remiam pasipriešinimą, bet palengvėja, kai kas nors iš mūsų jėgos struktūrų podkaste tikina, kad juk visiems kariauti nereikės, nes vienam kariui reikia dešimties palaikančių. Ir ačiū Dievui, jau ką ką, bet palaikyti – galiu ir moku! Aš šitiek mokiausi! Ir perskaičiau daugiau negu kiti. Ne tam gi visa tai, kad pirmas būčiau nukeptas. Aš gal sugrįšiu su ta banga, kuri paskui nuo Lenkijos pareis mūsų išvaduoti. Bet būti tuo pirmuoju… yra gi tam šauktinių. Valstiečių paprastų vaikų. Geram poetui eiti su ginklu – čia būtų didis praradimas tai pačiai Tėvynei! Paskui nebus kam apmąstyti, kas su mumis nutiko ir kodėl, ir ką reikėtų padaryti, kad vėl taip nenutiktų. Žodžiu, rašyti reikia. O kaip pasakė kartą knygų mugėje Tomas Venclova, geros poezijos bunkeriuose nebuvo parašyta. Argi vieta poetui po žeme? Ar tam jisai, toks talentingas, gimė?
Kaip pats matai, čia leidau sau truputį pamoralizuoti. Tai neturėtų būti suprasta kaip badymas pirštu. Toks mano metodas patį save paruošti, įtikinti. Aršiau šnekėsiu kaip turi būti – labiau bus gėda, jeigu atėjus laikui savo veiksmais savo žodžius paneigsiu. Nes šiaip aš rasčiau būdų išsiteisinti. Juozas Markulis rado. Į Vakarus išvykę rado. Ir aš pakankamai išmanau mūsų istoriją ir Ukrainos dabartį, kad aiškiai, vaizdingai ir su visomis detalėmis įsivaizduočiau, kokia gali būti tokio mano pasirinkimo kaina. Skausmo bijau. Labiausiai, turbūt, bijau netekti vaikų.
Bet jeigu ko išmokau iš tos rūbinės, tai kad pirmiausia reikia pačiam asmeniškai pumpuoti bicką. Nėra ta pamoka nauja. Vaikystėje kelis kartus žiūrėjau Karate kid. Žavėjausi, kaip vaikis tas po truputį daiktus vaškuodamas išmoksta judesių, jam reikalingų apsiginti. Bet kiek užtrunka, kol supranti, kad čia apie tave. 2019 m. išleidau filmą Nova Lituania. Man ten svarbiausia buvo pabaigos scena, kai prezidentas sako: „Oi, kaip duosim“. O mes juk žinom, kad nė kulkos neiššovė. To filmo pažiūrėti atėjo Vytautas Landsbergis. Po jo pasakė: „Nu tai gerai, tai reiškia viską supratai. Ir ką dabar? Toliau filmus darysi?“
Aš noriu filmus daryti ir toliau. Bet nelabai tikiu, kad filmas ką nors keičia. Jis gali parodyti, kaip buvo, kaip yra, netgi kodėl yra taip, kaip yra. Dar būna filmų, kaip aš dėl to jaučiuosi ir kaip norėčiau, kad pasauly būtų. Bet man svarbiau, kad būtų taip, kaip noriu. Ir kolei kas atrodo, kad tam šį kartą neužteks dainos, ir gali tekti rimčiau pakovoti. Ir jeigu nuo pat pradžių išdrįsim pasakyti „Ne“, tada išliksim kaip tokie. Ir nepažeminti, ir perdėm nekankinti. Gal ne visi – bet su šiuo faktu mums turėtų būti lengviau susitvarkyti, kadangi čia juk katalikų intelektualų žurnalas. Vakar Didysis penktadienis, mirtis, šiandien tokia gal nelabai aiški diena, bet visi žinom gi, kad bus sekmadienio Prisikėlimas.
Vilniaus raj., 2025 m. balandžio 19 d.
