Su rašytoja Jurga Tumasonyte, be abejo, buvau pažįstama. Įsidėmėjau ją nuo jos debiutinio novelių rinkinio Dirbtinė muselė (2011). Praėjusiais metais ji išleido novelistikos knygą Undinės, kuri buvo įtraukta į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių 2019 m. knygų dvyliktuką. Šiemet Tumasonytė debiutavo ir su pirmuoju romanu Remontas. Kultūrinio lauko stebėtojams ir kultūrinės žiniasklaidos skaitytojams Tumasonytė pažįstama ir kaip įžvalgi rašytojų kalbintoja. Ilgą laiką tik probėgšmais pasisveikindavusios gatvėje, šio pavasario pabaigoje mudvi susėdome jos darbo vietoje knygyne „Eureka!“ ir pradėjome kalbėtis. Pirmiausia apie tai, kas visai ne literatūra – žemės ūkį, pomidorų daigus ir gaidį vyne, coq au vin, mat buvau atėjusi nusipirkti kulinarinės knygos. Tačiau pokalbį baigėme kultūra – nutarėme išsamiai ir raštu pasikalbėti apie kūrybą, ir labiausiai, žinoma, apie romaną Remontas.
2020-ųjų covidopandeminis pavasaris tau asmeniškai, regis, buvo geras: gegužės 14 d. rankose laikei pirmąjį savo romaną Remontas, o birželio 23 d., minint rašytojo, diplomato ir vertėjo Antano Vaičiulaičio gimtadienį, paaiškėjo, kad esi tryliktoji Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos, kurią Vytautas Martinkus yra pavadinęs lietuvių novelės nobeliu, laureatė. Įdomus sutapimas: šios premijos laureate už novelę „Karalystė“ buvai paskelbta kitą dieną po savo pačios gimtadienio. Nebloga dovana, ar ne? Ar kada buvai susimąsčiusi apie šią gimimo dienų kaimynystę su lietuvių novelės klasiku?
Jei atvirai, nuolat pamirštu ne tik rašytojų, bet ir artimųjų gimtadienius, jeigu, pavyzdžiui, būčiau pažadinta vidury nakties ir paklausta, kada gimė mano vaikas, turbūt kurį laiką dvejočiau, nes vis atrodo, kad 6 dieną, o iš tiesų pora dienų vėliau. Nuolat painioju datas ir, jeigu ne paslaugusis feisbukas, primenantis gimtadienius, būtų visai blogai. Nešvenčiu ir savojo gimtadienio – tą dieną stengiuosi kur nors išvykti, nebūti namuose. Apie Vaičiulaičio gimimo dieną taip pat nežinojau, o gal kažkada ir buvau atkreipusi dėmesį, bet tuoj pat pamiršau. Tad susimąsčiusi apie mūsų gimimo giminystę nebuvau – premija, apie kurią sužinojau sėdėdama knygyne, man nukrito kaip griaustinis iš šviesaus dangaus.
Novelės apdovanojimą miniu neatsitiktinai, nes būtent su novelių rinkiniu Dirbtinė muselė debiutavai 2011 m., laimėjusi Pirmosios knygos konkursą. Klasikinis ir konservatyviai saugus atėjimo į lietuvių literatūrą kelias, įprastas prozos kūrėjo(s) debiutas – pradeda novelėmis, vėliau „priauga“ iki romano. Kiek metų brandinai savo debiutinės knygos noveles? Apskritai toji rašymo pradžia kaip atsektina ir kada? Ir kodėl, kad ir transformuotas, bet – magiškasis realizmas, bent jau novelių rinkiniuose?
Dar derėtų paminėti ir kad baigiau filologijos studijas – tai irgi vienas iš saugaus atėjimo į literatūrą kelių! Mokykloje norėjau būti arba aktore, arba rašytoja. Paskutinėse klasėse supratau, jog svajonės apie aktorinį truputį nerealios, nes geriau sekasi rašyti (vis laimėdavau visokius mokinių literatūrinius konkursus). O ką daryti, jeigu nori būti rašytoja? Tikriausiai stoti į lietuvių filologiją! Taip tada atrodė, nors stipresnė buvau istorijoje, kurią parašiau antruoju numeriu. Noveles kūriau nuo mokyklos laikų, romanui neturėjau kantrybės. Pirmame kurse pradėjau spausdintis kultūrinėje spaudoje, tad tekstai knygoje Dirbtinė muselė rašyti studijų metais. Jų nebrandinau ilgai – kai kildavo koks nors įdomesnis vaizdinys, sėsdavau ir parašydavau novelę. Buvau labai nekantri, visad mėgau skaityti savo kūrybą viešai, stebėti žmonių reakcijas. Kodėl mano kūryboje tiek daug magiškojo realizmo, nežinau. Jeigu reikėtų pravesti kūrybinio rašymo kursus apie magiškojo realizmo vartojimą, irgi neturėčiau ką pasakyti. Jis tiesiog man tiko ir patiko.
Sakoma, kad mažosios prozos kūrėjai nuolat išgyvena romano terorizmą – esą, tikru rašytoju tampama tik romaną parašius. Ar esi jutusi tokį moralinį spaudimą ir kodėl ėmeisi romano? Kiek metų ėjai iki jo? Ir kaip šiame kelyje įsipaišė Undinės? Po Remonto jos atrodo visai kitokios nuotaikos tekstai, tarsi sapniškos tikrovės atspindžiai. Ir tai labai įdomu, nes Undinės ir Remontas pasirodė pamečiui, o tai jau leidžia numanyti, kad abi knygas rašei tuo pačiu metu, tad kaip derinai skirtingus žanrus ir registrus, skirtingas istorijas ir jų nuotaikas?
Tiesioginio spaudimo nejutau, bet labai norėjau, kad antroji mano knyga būtų ilgo žanro. Todėl iškart po Dirbtinių muselių ėmiausi romano konstravimo. Nesėkmingas darbas tik įrodė, kad prie ilgo žanro tekstų reikia užaugti ir būtinai įsivažiuoti į kasdienį rašymo ritmą. Esu iš tų rašytojų, kurie negali sėdėti prie kompiuterio kiaurą dieną. Galiu susikaupti maždaug keturias valandas, bet tą daryti kasdien. Mano gyvenimas, nors iš šalies tikrai nepavadintum jo laukiniu ar nepaprastu, visgi buvo gana audringas ir ramaus laiko tiesiog sėdėti kasdien ir rašyti neturėjau arba nepajėgiau susiorganizuoti. Tuo metu, kol retkarčiais vis prisėsdavau prie niekur nevedančio ilgo teksto, dar parašydavau vieną kitą novelę. Noveles rašyti smagu, nes kilusią idėją gali visai greitai transformuoti į tekstą. Kitaip nei romaną, kurio aktualumas pradeda blėsti, jei užsisėdi prie jo per ilgai. Tad tekstai Undinėse aprėpia bent 5–6 metus. Paskutinę novelę „Karalystė“ parašiau vidury romano rašymo ir tai buvo maloni atgaiva. O romano Remontas karkasą bei kelias scenas turėjau nuo 2016 m. Visgi tikrasis romano rašymo tempas prasidėjo tada, kai nebeturėjau jokių kitų rašymo darbų, tik tas palaimingas 2–4 valandas kasdien. Tai padėjo ir knygą sukūriau visai greitai, maždaug per pusmetį. Manau, kad Undinių ir Remonto skaitytojai turėtų mažumėlę skirtis. Apsakymai skirti specifinio skonio auditorijai, o romanas galėtų užkabinti didesnį skaičių žmonių.
Kaip sekėsi galvoti ir rašyti Remontą? Esu girdėjusi gandų, kaip vargai ir kiek kartų metei romano rašymą. Man taip ir likę atminty, galvojant apie Tave ir romaną, – rūpesčiai. Bet akivaizdu, kad jiems taip lengvai nepasidavei ir juos įveikei, tad papasakok apie juos arba išvaikyk melagingus gandus!
Per vargus rašytus romano variantus paslėpiau giliai giliai kompiuterio kietajame diske, tie tekstai vis dar kelia alergiją, abejoju, ar kada nors vėl prie jų sugrįšiu. O Remontas, kaip ir minėjau, susidėliojo visai greitai. Sakoma, kad pirmais vaiko auginimo metais motinoms susilpnėja atmintis, prisideda dar ir miego stygius, dėl kurio smegenys ima dirbti kažkaip kitaip. Kadangi rašiau tuo metu, kai buvau motinystės atostogose ir dienos ėjo neįprastai greitai, visi sunkumai ir vargai labai greitai išsitrynė. Šiandien atrodo, kad tą romaną rašyti buvo juokas, kūdikius auginti irgi žiauriai paprasta (nors vakar trumpam pačiučiuotas klykiantis giminaitės mažylis priminė pamirštus vargus).
Tavo romanas savo tema ir rodomu laikmečiu absoliučiai pataiko į Zeitgeist, tą 90s tematiką ir madą, užplūdusią ne tik literatūrą – Rimanto Kmitos, Virginijos Kulvinskaitės, Kęstučio Šapokos knygos, bet ir meno lauką – pernykštė didžioji MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Kodėl ėmeisi būtent šito laikmečio? Apskritai ką manai apie suaktyvėjusią paskutiniojo XX a. refleksiją, ko gero, ne tik literatūrinę? Ar jos tiek daug dabar todėl, kad jau užaugo jos karta, kuri ima suvedinėti pirmąsias savo gyvenimo sąskaitas su praeitimi?
Neturėjau tikslo imtis būtent šio laikmečio, nes romano karkasą susidėliojau dar prieš pasirodant minėtoms knygoms. Norėjau rašyti apie tai, kas kirbino nervus, todėl ir parašiau. Taip ir yra, kaip sakai, užaugo nauja karta ir jiems taip pat reikia suvesti vieną kitą sąskaitėlę su praeitimi. Man patiko istoriko Tomo Vaisetos mintis, kad dešimtasis dešimtmetis yra būtent tas laikas, kuriam jausti nostalgiją jau galima ir net visai gražu. Nes vis dar blogo tono ženklas ilgėtis sovietmečio (nesvarbu, kad būtent tada praėjo kai kurių rašytojų jaunystė bei paauglystė).
Man patiko tavo romane atkurtas daugiabutis – toks, kokiame augo daugybė paskutiniojo sovietmečio dešimtmečio vaikų. Romane pernelyg neryškini to, kad veiksmas vyksta Kaune, nors šiek tiek Kauno topografijos nuorodų ar kultūrinio sluoksnio ataidų esama. Kita vertus, aš pati augau Panevėžio daugiabutyje, ir man atpažįstama beveik viskas, net ir mafijozai, išskyrus ėjimą į Senamiestį. Tad kodėl Kaunas lieka tarsi šešėliniu romano fonu? Ir kaip sekėsi atkurti daugiabučio gyvenimą? Ar rašydama herojų istorijas nesijautei it žaistum Simsus (šį žaidimą žaidžia romano pasakotoja), tik kad ne žaidimo, o literatūros erdvėje?
Kauno nenorėjau akcentuoti dėl to, kad tai turbūt galėjo nutikti bet kuriame to laiko Rytų Europos daugiabutyje. Tiems Šilainių daugiabučiams vis dar jaučiu vidinius virpulius, todėl rašydama romaną apie juos ir mąsčiau. Pati augau daugiabutyje tik iki antros klasės, vaikystėje darželio nelankiau, tad su įvairiausiais kaimynais ir kitais personažais susidurdavau per mamą – ji nėjo į darbą ir mane visur kartu su savimi tampydavosi. Daug ką išgalvojau arba perkūriau, tą daryti, be abejo, buvo smagu. Ir, skirtingai negu žaidžiant Simsus, visai negrauždavo kaltė. Simsus aš taip pat kartais žaisdavau, bet paskui jausdavausi tarsi vienu kartu suvalgiusi visą grietininį tortą ir išgėrusi butelį brendžio, tad paskui išsitrindavau tą žaidimą ir pamiršdavau „visam laikui“.
Kai galvoju šiuos klausimus, mano kaimynai apačioje švenčia žmonos gimtadienį. Jie yra iš tos jau beveik išnykusios daugiabučių gyventojų rūšies, kurie šventes atbaliavoja su dainomis ir visada to paties repertuaro atrėkimu visų kaimynų ausims. Jie man primena vaikystę, apie kurią rašai romane: „Tais laikais kaimynai draugaudavo vienijami daugiabučio tinklo, – eidavo vieni pas kitus žiūrėti serialų, keisdavosi daiktais, gerdavo kartu kavą, sodindavo prie namo augalus ir pamaitindavo vienas kito kieme nusižaidusius vaikus“. Tavo romane balių scenų nėra, bet tas tinklinis daugiabučio gyvenimas itin gyvas ir tapęs tarsi istorine rekonstrukcija. Kas buvo sunkiausia ją išrašant? Ar dabartyje nepasigendi to kaimyniškumo?
Sunkiausia buvo nepasimesti laiko nuorodose, nes laikiausi tam tikros istorinių įvykių logikos. Daugiabutyje su kaimynais bendraujame nedaug, artimesni kontaktai gimsta su tais, kurie irgi vedžioja šunį „ant kalno“, pavyzdžiui, visuomet smagu, kai ten su šunyte Pepe sutinku Agnę Narušytę. Taip pat šiltuoju sezonu gyvename sode, o ten ryšys su kaimynais labai glaudus ir kartais perdėm intensyvus (ypač jeigu kaimynai pradeda švęsti šalia tinklinės tvoros ir groti savo bjaurius bumčikus). Tada vis pasvajoju apie gryčią miškų apsuptyje. Bet prisimenu, kad tada turbūt atšliaužtų gyvačių, atropotų erkių, atskristų uodų ir gal net vienas kitas vagis. Tad idealiojo santykio su kaimynais dar neatradau, tikiu, kad, kai persikraustysime į naują būstą, jis bus puikus (juokauju).
Nustebino tai, kad romane daug medicinos, pagrindinė herojė ir pasakotoja – jauna medikė, tarsi prieš savo valią įsivėlusi į kaimyninio gyvenimo peripetijas. Kodėl pasirinkai mediciną ir kodėl įpynei detektyvinę – siužetą nemačiomis pirmyn varo dingusios draugės istorija – intrigą? Beje, ar mėgsti skaityti/žiūrėti detektyvus?
Mediciną pasirinkau, nes veikėja dirba traumatologe, tad gydo kitų, dažnai nemėgstamų, pacientų traumas. Apie tai, kad kada nors parašysiu istoriją, kurioje bus traumatologas, buvau sumaniusi tada, kai vidury nakties važiavau persišviesti lūžusio kojos pirštelio (o tą patį vakarą šviestis trūkusio kojos raiščio vyko ir mano vyras, nors traumas patyrėme atskirai vienas nuo kito). Nesu didelė detektyvų skaitytoja, man imponuoja, kai ji istorijoje groja ne pagrindiniu smuiku, tad dėl to norėjau tą išgauti ir savo romane.
Remonte tiksliai charakterizuoji kartas – savąją, tėvų ir senelių. Be jokio patoso, sentimentalumo ar zlasties rašai ir apie skirtingas jų patirtis ir iš to atsirandančius nesusikalbėjimus ir konfliktus, su diagnostikės precizika aprašai, kokias „emocines, ekonomines ir socialines krizes“ išgyveno mūsų tėvai santvarkų pervartos laikais ir parodai, kaip tas „chaosas tėvų galvose persiduodavo jų vaikams“. Rašydama apie dabartį tiksliai pajunti tą pokytį auklėjant vaikus, bet į herojės lūpas įdedi esminį klausimą: „Kas nutiks mums, kuriuos augino ne taip, kaip reikia?“ Ar turi atsakymą į šį klausimą? Kaip manai, ar galimas kartos patirčių remontas? Ar tik pavienių sielų?
Manau, kad didesnės ar mažesnės traumos lydi kartas per visą pasaulio istoriją. Vienus jos sutraumuoja ir visiškai sugniuždo, kiti lengvai atsitiesia arba moka neblogai su jomis tvarkytis. Remontas visuomet galimas, bet tai nereiškia, kad pavyks paslėpti visus tuos juodulius baltoje sienoje, arba jie, net ir tobulai užtinkuoti, neprasišvies palijus netikėtam lietučiui.
Romano pabaiga labai netikėta, kaip, ko gero, ir dera, pasakojant dingimo istoriją. Kita vertus, ar nėra taip, kad pasakodama kelių šeimų skirtingų kartų gyvenimus kartu svarstei ir klausimą, ar tikrai pažįstame žmones, su kuriais gyvename gyvenimą? Apskritai, kiek įmanoma, ar įmanoma, pažinti kitą, su kuriuo greta keliesi ir guli?
Pagrindinė veikėja stengiasi, bet turi pernelyg daug paslapčių ir tas nutylėjimas, negebėjimas išsakyti kitiems savo minčių ją ir atvedė prie tokių santykių su artimaisiais. Kuo labiau izoliuojiesi ir laikai dalykus savyje, tuo visas pasaulis tau labiau užsiveria ir tampa pavojingesnis, nepažįstamesnis. Taip kalbu, nes esu visiška ekstravertė, gyvenime susidūrusi su keliais itin intravertiškais artimais žmonėmis, galbūt truputį prototipais mano pagrindinės pasakotojos, į kurios sąmonę ir bandžiau įsijausti.
Motinystė yra viena kertinių romano temų: komplikuotas pasakotojos santykis su mama, ir iš jo besikuriančios traumos, santykių modeliai; perdėtas Eglės, romano pražuvėlės, veržimasis prie sesers kūdikio. Lygia greta neprikišamai ryškini ir sovietinio gyvenimo konvejerinį tvarkingą etapiškumą (santuoka, butas, vaikas, nuvilianti kasdienybė), tą sovietiniam auklėjimui būdingą praktinio tėvų nebuvimo ir iš esmės bejėgiškumo liniją. Ar motinystės refleksija ir vaizdinija kito rašant romaną ir pačiai tapus mama?
Tapusi mama geriau susipažinau su motinystės virtuve, bet pradinė refleksija ir vaizdinija romane dėl to nepasikeitė.
Man atrodo, kad tėvų ir vaikų santykių nesklandumai, tos nuoskaudos, kaltės, neįvykusios projekcijos yra tiesiog žanro reikalavimas, neišvengiamas. Regis, ir pati panašiai mąstai: „Motinystė man atrodo tragiškas, iš anksto pralaimėti pasmerktas dalykas – suaugęs vaikas tavimi bodisi, žiūri su lengva pašaipa arba nešiojasi traumų iš vaikystės, dėl kurių esi kalta“. Ar yra būdų visiems susitaikyti su tomis kaltėmis?
Net ir nelengvuose, nesklandumų kupinuose santykiuose būna giedrų momentų. Klausimas, kurie dalykai paims viršų – gerieji ar nemalonieji.
Kita svarbi, jei tik ne svarbiausia, romano tema – moterų draugystė ir konkurencija. Ją, pasakodama herojų istorijas, rodai nuo mažų dienų iki suaugėliškos dabarties, atskleisdama įvairiausias patirtis, kai kurias netgi ir labai grėsmingas, paveikusias žmonių likimus. Visą laiką skaitydama Remontą, paraštėje puse minties laikiau analogiją su Elenos Ferrante’s Neapolio tetralogija (ji buvo patvirtinta 199 puslapyje!) – ten kvartalas, pas tave – daugiabutis, bet istorija apie moterų draugystę ir seserystę, išaugusią iki gan žiaurios konkurencinės kovos, turi universalijų, juo labiau kad viską vainikuoja pradingusi draugė. Kiek įtakos darė Ferrante’s išrašyta Lenučios ir Lilos istorija?
Tikrai darė, nes 2016 m. atradau Ferrantę. Įvardinčiau ją ir Hermaną Kochą. Jie labiausiai prisidėjo prie šio romano atsiradimo.
Turbūt ne vienas žmogus tavęs klausė, kodėl būtent toks knygos viršelis, kuriame – tavo pačios portretas. Daugelį tai glumina ar įkvepia manyti, kad Remontas yra ir autobiografinis romanas. Porąsyk jau skaičiau ir tavo atsakymus, kad tavasis tekstas nėra autofikcija, kaip kad jau minėtos Kmitos ar Kulvinskaitės knygos. Tad kodėl būtent toks, o ne kitoks viršelis? Kokį žaidimą skaitytojui sužaisti siūlai? Ir kodėl nesirinkai autofikcijos?
Tokį viršelio variantą sugalvojo Lina Sasnauskaitė, o pagal jos nurodymus nufotografavo Laura Vansevičienė. Pati buvau tik įrankis menininkių rankose! Mano veidas, kurio manęs nematę skaitytojai, galbūt net nesutapatins su knygos autore, žiūri taip atvirai ir skaudžiai, kad neatkreipti į knygą dėmesio sunku. O atkreipti dėmesį man, žinoma, patinka. Mano patirtys romane naudojamos kaip statybinė medžiagą pasakojimui, jų ten daug, bet jos maišomos su fikcija. Kadangi nesiekiu būti kaip Karlas Ove Knausgardas, abejoju, ar kada imsiuosi autofikcijos (nebent dar prigyvensiu kokių įdomesnių patirčių, kurių nesigėdyčiau paviešinti).
Kai nerašai ir nekalbini kitų rašytojų, dirbi knygyne „Eureka!“ ir esi net išleidusi knygelę Knygyno istorijos. Kiek sufikcinai, pagražinai tas istorijas jas užrašydama? Ir kaip dažnai jos nutinka?
Truputį padailinu, sudedu į rišlų pasakojimą, nes kartais perliukai išlenda iš ilgo pokalbio arba kelių susitikimų. Nutinka jos tikrai ne taip dažnai, kaip norėčiau. Be to, knygyne dirbu tik dvi dienas per savaitę, tad progų nėra tiek daug. Pastaruoju metu knygyne nuolat šurmuliuoja žmonės, o mes dar paskubomis dirbame kitus su knygyno funkcionavimu susijusius darbus, tad istorijos ateina rečiau. Tiesa, užvakar į knygyną su tėvais buvo atėjęs kinų kilmės berniukas. Jis užpuolė mus liepdamas atpasakoti lentynose rastų suaugusiems skaitytojams skirtų komiksų siužetus ir įsižeisdavo, jeigu siūlydavom vaikišką literatūrą. Jaunasis genijus kalbėjo tobula anglų kalba, jo tėvai droviai stoviniavo. Galiausiai išsirinko dvi suaugusiems skirtas knygas ir dar kartą pakartojo, kad skaito tik rimtas knygas. O dar prieš kelias savaites atėjo tėvas su dukra ir paprašė manęs parekomenduoti knygų jaunimui, aš, kaukšėdama klaviatūra ir kita ranka valgydama sriubą, atkreipiau dėmesį, kad ta mergaitė aukšta ir pasiūliau jai Sally Rooney Normal people, pabaigusi valgyti sriubą, pakėliau galvą ir pamačiau, kad ta aukšta mergaitė, vartanti knygą, kurioje pilna sekso scenų, yra maždaug dešimtmetė… Tada skubiai nuvedžiau mergaitę prie Hario Poterio lentynos (tėvelis, mano laimei, vartė kitas knygas).
Kokios pridėtinės vertės, be bendravimo su skirtingiausiais žmonėmis, duoda darbas knygyne? Gal turi literatūrinių atradimų, autorių ir knygų, kurių, jei nedirbtum knygyne, nebūtumei perskaičiusi? O gal iš kažkokių knygų mokeisi rašyti? Apskritai, ką mėgsti skaityti sau ir savo malonumui?
Pro mane praeina daug naujų knygų, daugelio autorių galbūt nebūčiau skaičiusi, nes knygyne mes nuolat dalinamės savo literatūriniais atradimais. Mano skaitymo įpročiai eklektiški, vienu metu skaitau daug knygų, nes laiko skaityti turiu mažai, o apetitas vis auga.
Ar seki literatūrinį gyvenimą ir madas?
Taip, seku, tik gal ne taip giliai, kaip literatūrinį gyvenimą sekantis ir išmanantis žmogus privalėtų. Visgi turiu pasiteisinimą, jog ne visada noriu dėl to aukoti savo miego valandas, tad, pavyzdžiui, vis dar neperskaičiau Michelio Houellebecqo Serotonino.
Kokia tavo rašymo rutina ir įpročiai?
Kai nedirbu knygyne, turiu dvi laisvas dienas, tada vaikas eina į darželį, tad per tą laiką sėdžiu prie kompiuterio ir atlieku įvairius rašto darbus. Taip pat dar galima truputį padirbėti, kai vaikas miega pietų miegelio arba, iš bėdos, vakare. Iš gana tingios personos tapau tikra darboholike, kasdien svajojančia, kaip nuvertinės kalnus (gal iš baimės prasmegti buityje?). Norėčiau, kad kai vasarą nudirbsiu pagrindinius, lyg Damoklo kardas kabančius darbus ir įsipareigojimus, bent mėnesį pamėginčiau rašyti kasdien anksti ryte, nes minčių ilgesniam prozos tekstui turiu, bet su chaotiškais prisėdimais prie to, nieko gero neišeis…
Prisipažinsiu, kiek nedrąsu klausinėti, kai pati esi puiki kalbintoja, bet vis tiek smalsu, ar yra klausimas, kurio taip ir nesi sulaukusi, nors atsakymą jau seniai nešiojiesi? O gal yra klausimų, kuriuos norėjai užduoti kitiems rašytojams, bet neišdrįsai?
Norėčiau atsidurti kituose žanruose, nes nuolat sukuosi kultūrinėje žiniasklaidoje. Man būtų įdomu kalbinti su kultūra nesusijusius žmones ir pačiai sudalyvauti kokiame nors su kultūra nesusijusiame pokalbyje.
Apie kokius būsimus tekstus ir knygas svajoji? Regis, su Undinėmis bandei įveikti gylio ir kitoniškumo baimes, su Remontu suvedei sąskaitas su vaikyste ir paauglyste. Lieka dabartis?
Po realistinio stiliaus prisodrinto Remonto norėčiau vėl sugrįžti į mistiškesnius, keistesnius siužetus bei pasakiškesnius veikėjus. O ar pavyks – parodys laikas.
