…nors nuo metų pradžios lyg ir viskas priartėjo prie kasdieniškos neįdomybės: žemesniųjų klasių moksleiviai išėjo į mokyklą (fiziškai, ne kompiuteriu), mirčių nuo koronaviruso rekordai nusistovėjo, sniego prisnigo kaip senais gerais laikais, o pilietinis aktyvumas gatvėse, ryškus 2020-ųjų pabaigoje, buvo užšaldytas – perkeltine ir tikrąja žodžio prasme (-12°C).
Visuomenės nuotaikų užšalimas įvyko jau anksčiau. Visos Lenkijos moterų streiko (Ogólnopolski Strajk Kobiet), praėjusių metų pabaigoje išvedusio į gatves šimtus tūkstančių protestuotojų, tinklapyje paskutinis įrašas – gruodžio 22 d. Revoliucija prieš patriarchatą ir šlykščiausią jo apraišką – Katalikų Bažnyčią, – matyt, sustabdyta atostogų, kurios Lenkijoje realiai (nors ne formaliai) tęsiasi nuo Kalėdų iki Trijų Karalių (nedarbo diena, sausio 6 d.), o po to – dar moksleivių koronos atostogos. Žodžiu, „revoliucijos supermamos“ tuo tarpu užsiėmusios. Taip bent jau guodėsi tie, kurie – išsigandę to, ką pamatė gatvėse – bandė išlaikyti sveiką nuovoką. Iš tiesų, vaizdų būta baisokų.
Eisenos, demonstracijos, mitingai ir susirinkimai vyko nuo spalio 22 iki gruodžio 16 d. Pirmas impulsas – protestuoti prieš Konstitucinio tribunolo (KT) sprendimą: leistinumas atlikti abortą iki 12 nėštumo savaitės, esant sunkiam, nepagydomam vaisiaus apsigimimui, prieštarauja Lenkijos Respublikos konstitucijai. Žmonių kalba persakant, iki šiol galiojantis įstatymas, bendrai draudžiantis abortus, dar sugriežtinamas, panaikinant vieną iš trijų išimčių, kai ši procedūra buvo laikoma leistina (kiti du – jeigu nėštumas gresia motinos gyvybei arba sveikatai ir jeigu nėštumas atsirado dėl įstatymo draudžiamo veiksmo, pavyzdžiui, išžaginimo).
Pirmiausia protestuoti išėjo feministinės organizacijos ir joms prijaučiantieji, padrąsinti 2016 m. patirties, kai bandymas sugriežtinti abortų draudimą atitinkamai pakeičiant įstatymą parlamente buvo sustabdytas masinių „juodųjų protestų“. Valdančioji dauguma jų tuomet pabijojo. 2020 m. prie protesto gausiai prisidėjo tie, kurie prisiminė, kad dauguma KT teisėjų paskirta 2015 m. atėjus į valdžią Teisės ir teisingumo (PiS) partijai, sulaužant galiojančias procedūras. Kiti, kurių pilietinė atmintis ne tokia ilga, ėjo į mitingus tiesiog iš valdžios nemylėjimo, žinodami arba ne, kad KT – valdančiosios partijos įrankis. Dar kažkiek žmonių rinkosi protestuoti perskaitę ar išgirdę, jog dar didesniu abortų draudimo sugriežtinimu Jarosławas Kaczyńskis atsilyginantis Bažnyčiai už nuoseklų politinį palaikymą (taigi ėjo iš priešiškumo Bažnyčiai). Buvo gal ir kitokių motyvacijų ir paskatų, galiausiai į gatves išėjo (tiksliau – reguliariai išeidinėjo) apie 430 000 žmonių, – ne vien didmiesčiuose, bet ir miesteliuose, kur gyvena, pavyzdžiui, apie 30 000 žmonių, dauguma sekmadienį tvarkingai eina į bažnyčią, bijo imigrantų, nepageidauja LGBT asmenų savo bendruomenėse, o paskutiniuose (prezidento) rinkimuose balsavo už Andrzejų Dudą.
Nestebina, kad liūto dalį tarp protestuojančių sudarė jauni žmonės, nors buvo nemažai ir tokių, kurie gerai prisiminė Solidarumą. Politinėje plotmėje konfliktas pasibaigė lygiosiomis 0:0, t. y. KT sprendimas neįsigaliojo, nes vyriausybė (persigandusi demonstracijų) jo oficialiai nepaskelbė (nors pagal įstatymą – privalo) atitinkamame leidinyje (Dziennik Ustaw), tad galioja ligšiolinė tvarka. Žurnalistų klausiami ministrai atvirai atsako, kad bus paskelbtas, „kai visuomenės nuotaikos bus geresnės“. Ne, čia ne maketuotojo ar kita klaida, visas tekstas savo vietoj: vis dar skaitote apie Lenkiją, ne apie Baltarusiją ar kokį kitą režimą, kurio demokratija puošiama kabutėmis. Taip jau būdavo, ir nė žiniasklaidos, nė opozicijos, nė šiaip piliečių Lenkijoje toks politikų santykis su įstatymo viršenybės principu nesujaudino.
Praktinį ir moralinį abortų draudimo sugriežtinimo aspektą visi tuo tarpu pamiršo, o gal „pamiršo“, nes (kiek galima prognozuoti) abi pusės pralaimėjo. Veikiausiai gydytojai, veikdami teisinės neapibrėžties sąlygomis, bijos prisiimti atsakomybę ir prieinamais neformaliais būdais kratysis problemiškų procedūrų atvejų, pavyzdžiui, vilkindami iki 12 nėštumo savaitės. Taigi feminisčių, pro-choice veikėjų ir radikaliosios kairės rezultato pasiekta priešingo, negu siekta: abortai taps dar mažiau prieinami. Ar tai reiškia, kad buvo įvykdytas politikų deklaruotas tikslas apsaugoti negimusias gyvybes? Kyla didelė rizika, kad pakeistas įstatymas labiau negu kieno nors gyvybę gina abortų klinikų Čekijoje interesus (niekam ne paslaptis, kad dažnai į tą kaimyninę šalį lenkės vyksta atlikti namuose draudžiamos procedūros). Akistata su vaiko sunkaus apsigimimo žinia plius teisinis neapibrėžtumas ir nesaugumo jausmas veikiausiai skatins besilaukiančiuosius tėvus skubiems (skubotiems) pasirinkimams, o šie retai būna už gyvybę. Ypač Lenkijoje, kur – tai daug kartų nuskambėjo diskusijų metu – valstybės šalpa ir visuomenės mentalitetas nesudaro palankios aplinkos neįgaliam vaikui auginti. Štai viešosios nuomonės rodikliai sureagavo iš karto. 2020 m. lapkritį 66% apklaustųjų atsakė teigiamai į klausimą, ar moteris turėtų turėti teisę nutraukti nėštumą iki 12-os savaitės. „Ne“ atsakymą pasirinko tik ketvirtadalis. Užpraėjusių metų pradžioje atitinkamas nuomones palaikė atitinkamai 53% ir 36% respondentų (https://www.rp.pl/Spor-o-aborcje/201229462-Dwie-trzecie-Polakow-za-prawem-do-aborcji-do-12-tygodnia-ciazy.html)
Naujas, iki šiol nematytas buvo ne protestų mastas, o jų pobūdis. Kai kam kilo komunistinio agresyvaus antilerikalizmo reminiscencijų, kiti įžiūrėjo 1968-ųjų Europoje pasikartojimą: vulgarumas, dažais sudarkyti bažnyčių fasadai (keliasdešimt atvejų), demonstrantų (dažniausiai tylus) įžengimas į bažnyčias pamaldų metu, rečiau – jų trukdymas, manipuliavimas religiniais simboliais. Bet tai nei 1968-ieji, nei satanistinis ar ateistinis puolimas, tik gryna politika.
Valdiška televizija mielai rodo, o valdantieji politikai mielai rodosi su kunigais, ypač – aukšto rango hierarchais ir žiniasklaidos galiūnu – redemptoristu kun. Tadeuszu Rydzyku, kurio projektams finansavimas teka plačiu srautu iš valstybės biudžeto (oko.press portalo apžvalgininkai paskaičiavo, kad nuo PiS valdymo pradžios 2015 m. jis gavo 47,5 mln. eurų; https://oko.press/214-238-441-zl-na-dziela-o-rydzyka/). Nebus labai supaprastinta sakyti, kad dalis hierarchų palaiko PiS vyriausybę atvirai ir nuosekliai, o kiti, jeigu ir mato, kad tai kenkia pačiai Bažnyčiai, savo išmintį reiškia… tylėjimu. Valdžiai nepalanki žiniasklaida, kritikuodama neleistinai privilegijuotą (kaip vertinama) Bažnyčios padėtį, kuriai iliustruoti nesunkiai randa pavyzdžių, rodo ją visų pirma kaip užaštrėjusio politinio konflikto dalyvę ir pusę. Jos vadovai nesugebėjo ar nenorėjo tokio vaizdo koreguoti.
Reikšmės turėjo ir tai, kad iki šiol Lenkijos Bažnyčioje nesimato aiškių kovos prieš pedofiliją rezultatų ir šių nusikaltimų problemos įveikos (čia greitų laimėjimų vargu ar iš viso galima tikėtis). Tuo tarpu įvairiuose Bažnyčios sluoksniuose ir terpėse KT sprendimas buvo sveikinamas kaip prisidedantis prie negimusių vaikų gyvybės apsaugos. Bažnyčios kaip institucijos nepatikimumas šitame kontekste protestų metu nuskambėjo kaip lozungas. Tą nepatikimumą pripažino ir žurnalistai bei apžvalgininkai, atpažįstami viešoje erdvėje kaip katalikai ir tokiais save laikantys (Marcin Kędzierski, Tomasz Terlikowski, kun. Jacek Prusak SJ, t. Adam Szustak OP, Michał Szułdrzyński). Taigi čia ir dvasininkai, ir gana konservatyviai nusiteikę pasauliečiai. Diagnozė aiški: daugelis piliečių nepatikėjo, kad institucija, kuri slepia išgamas ir nusikaltėlius, aukų sąskaita galinti ką nors ginti, ypač – vaikus. Lietuvoje Ramūnas Aušrotas, komentuodamas padėtį Lenkijoje, taikliai pastebėjo tą patį, nors gal su kita intencija: esą daugelis žmonių nepriėmė Bažnyčios deklaruojamo rūpesčio vaikų gyvybe argumentuodami principu: „Tu neturi teisės aiškinti, kaip gyventi, jei pats taip negyveni“ (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/ramunas-ausrotas.-prasau-maldos-uz-musu-kaimyne-lenkija-cia-vyksta-kulturin). Tai labai gerai iliustruoja viešosios nuomonės rodiklių dinamika. Lapkričio 15 d. apklausos parodė, kad nuo tų pačių metų rugsėjo teigiamai vertinančių Bažnyčios veiklą procentas krito 14% (iki 35%). „Niekada naujausiais laikais, t. y. nuo kada vykdomi apklausų tyrimai, nieko panašaus nebuvo atsitikę“, – pakomentavo Katalikų informacijos agentūros direktorius Marcinas Przeciszewskis (https://ekai.pl/spada-zaufanie-do-kosciola/).
Dėl pedofilijos skandalų iškilių Bažnyčios hierarchų įvaizdis sudrebėjo tiek, kad gali tekti perrašyti istorijos vadovėlius. Juose Lenkijos Bažnyčia (kas būdinga, beje, ir kitoms tradiciškai katalikiškoms šalims, kurios išgyveno komunizmą) nuosekliai vaizduojama kaip nekalta ir ryžtingai besipriešinanti komunistinio režimo auka. Popiežius lenkas – to naratyvo kertinė ir centrinė figūra.
Lenkijoje 2020-ųjų pabaigoje, po buvusio kardinolo McCarricko bylos ataskaitos paskelbimo, TVN24 televizija ištransliavo reportažą pavadinimu „Don Stanislao“. Jo pagrindinis herojus – kardinolas Stanisławas Dziwiszas – ten faktiškai kaltinamas aukštųjų hierarchų pedofilijos dangstymu tada, kai tarnavo Jano Pauliaus II asmeniniu sekretoriumi. Dvasininkas kaltinimų neatrėmė, o įtarimus tik pagilino, į žurnalistų klausimus kartodamas „Neprisimenu“ ir taip bandydamas išvengti pasirinkimo tarp atsakomybės už svarbios informacijos nuslėpimą nuo Jono Pauliaus II prisiėmimo sau ir šešėlio metimo ant popiežiaus šventumo ir atminimo (logiška: jeigu atitinkama informacija buvo Dziwiszo popiežiui perduota, o prieš vyskupus pedofilus nebuvo imtasi priemonių, vadinasi, Šv. Tėvas ją ignoravo ar nureikšmino). Akmeniniai popiežiaus paminklai (dar) stovi, bet Lenkijoje pats klausimas „Ar popiežius, kuris sugriovė komunizmą, galėjo skirti vyskupus, žinodamas apie jų baisius nusikaltimus?“ priskirtinas prie iki šiol nematytų dalykų.
Panašaus atgarsio (net ir Lietuvoje) sulaukė Vroclavo arkivyskupo emerito kardinolo Henriko Gulbinowicziaus byla. Šitas legendinis Solidarumo rėmėjas, kuriam 1981 m. į pogrindį nusileidžianti profsąjunga patikėjo savo išsaugotas lėšas, drąsiai ir atvirai gynė bei šelpė režimo represuojamuosius, nebijojo atvirai kritikuoti komunistų valdžios, palaikė besislapstančiuosius. Gulbinowiczius mirė pernai lapkričio 16 d., kaltinamas aktyviu homoseksualumu, ryšiais su komunistiniu saugumu, kunigų pedofilų dangstymu ir vienu pedofilijos aktu. Dar kardinolui gyvam esant Apaštalų Sostas nubaudė jį (nors nenurodyta tiksliai, už ką): uždraudė viešai rodytis, naudoti vyskupo insignijas ir po mirties būti palaidotam Vroclavo katedroje su ten aukojamomis iškilmingomis gedulingomis mišiomis. Tai jau antras atvejis, po kun. Henriko Jankowskio bylos ir jo paminklo Gdanske fizinio nugriovimo (simboliškai jis sugriuvo jau anksčiau) 2019 m. pradžioje. Jeigu istorikai kada ieškos, kaip šį laikotarpį pavadinti, gal pasirinks „Jono Pauliaus II epochos pabaiga“?
Po labai dinamiškos 2020 m. pabaigos virš Lenkijos lyg kas būtų pakabinęs didelę iškabą su užrašu bus daugiau. Net jeigu dėl demonstracijų moderatorių radikalumo ir nesugebėjimo kurti patvarias struktūras jos pasirodys efemeriškomis, vis vien šie įvykiai jaunajai kartai taps svarbia politinės socializacijos patirtimi. Juo įdomesnis tampa klausimas, kurioje ir kokio proceso vietoje Lenkijoje esame. Ką reiškia faktas, kad šalyje, kur tikybos pamokos – faktiškai privalomos, staiga šimtai tūkstančių jaunų žmonių išeina demonstruoti prieš Bažnyčią? „Gender ideologijos“ poveikis? Ką tuomet veikė per pastaruosius dešimtmečius penki katalikiški universitetai (neskaičiuojant kitų katalikiškų institucijų) šalyje, kur lyčių studijų centrų beveik nėra, išskyrus Varšuvos ir Krokuvos universitetus? Antikatalikiška žiniasklaida, įtakinga ir turtinga? Katalikiška žiniasklaida nuo pat 1990 m. yra remiama valstybės, o veikia ir be tos paramos (televizijos kanalas, interneto portalai, keli savaitraščiai, kelios radijo stotys, „valandos“ valdiškoje televizijoje). O gal nenumaldomi istorijos dėsniai, pagal kuriuos turtingos, modernėjančios visuomenės yra linkusios sekuliarėti? Tuomet kaip pavykdavo juos „permaldauti“, bent jau kai kuriais aspektais, per pastaruosius tris dešimtmečius (o Airijoje – dar ilgiau)? Ilgalaikis komunizmo poveikis? Po jo žlugimo subrendo ištisa karta, o Lenkijoje ideologiniu poveikiu visuomenei „komuna“ negalėjo lygintis su Bažnyčios netgi paskutiniais savo niekingo gyvavimo metais.
Radikalus antibažnytinis proveržis buvo atpažintas kaip katalikiškos kultūros pabaigos sutirštinta apraiška. Neliko visiems žinomo „katalikiško universumo“ (Marcino Kędzierskio sąvoka), socialinės vaizduotės turinių ir prasmių, kurie dar keturiasdešimtmečių kartai – savaime aiškūs, suprantami ir nereikalaujantys pateisinimo, o jaunesniems jau vis dažniau svetimi ir neįdomūs. Tai labai platus spektras: nuo ikivedybinės skaistybės normos iki folkloru pavirtusių bažnytinių apeigų (kaip krikštas ar pirmoji Komunija). Jau ne kartą cituojami tyrimų rezultatai, rodantys, kad lenkų jaunimas labai greitai pasaulėja, tik iš dalies užčiuopia politinį-socialinį reiškinio aspektą: dabartiniams dvidešimtmečiams Bažnyčia yra vis dažniau „jie“, o ne – „mes“, kaip buvo jų tėvams. Pirmiausia tai, o ne tik požiūris į kontracepciją (kurią jau ir jų katalikės motinos praktikavo) ar teologinis sakramentų nesupratimas (daugelis jų tėvų „privesti“ prie pirmos Komunijos, kad seneliai nepyktų) paaiškina radikalų antibažnytiškumo pasireiškimą, iki šiol nematytą.
Pokyčių (nors jau „matytų“) būta ir politinėje scenoje. Apklausos parodė, kad jeigu sausio viduryje įvyktų rinkimai, politinė scena būtų iš esmės pertvarkyta. PiS būtų likęs laimėtoju, bet be daugumos (35%), o tarp jo ir nuolatinės oponentės – Piliečių koalicijos (13,7%) būtų įsiterpęs naujas Szymono Hołownios judėjimas Polska2050 (18,5%, https://wyborcza.pl/7,75398,26690567,sondaz-cbos-szymon-holownia-wyprzedzil-koalicje-obywatelska.html). Lyderis, neįstengęs tapti prezidentu pernykščiuose rinkimuose, nenuleido rankų ir kantriai kaupė politinį kapitalą. Įdomu, kad Hołownios judėjimas skersai kerta Lenkijoje nusistovėjusius pasiskirstymus, o jis, būdamas katalikas (ko neslepia), pasisako už labai aiškų Bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Galingo politinio potencialo, sukaupto lapkritį ir gruodį Lenkijos gatvėse, ateitis neaiški ir nežinia, ar protestų lyderė feministė Marta Lempart sugebės jį paversti kokia nors teigiama vertybe Lenkijos politinių projektų rinkoje, kur iš kairės pusės iki šiol padvelkdavo nuoboduliu ir monotonija.
Lenkams greta pasaulinio pandemijos iššūkio dabar tenka išgyventi kone epochos pabaigą, kultūrinio universumo griūtį ir radikalų politinės scenos pertvarkymą. Senas kinų prakeiksmas net pats spraudžiasi pacituojamas: o kad tu įdomiais laikais gyventum!
