Ar girdėjote Lietuvos muziejininkus kalbant, kad Lietuvoje maža eksponatų, o muziejų fondai skurdūs? Iš bendravimo su muziejininkais atsirado ši recenzija. Lietuvos nacionaliniame muziejuje dirbanti bičiulė paprašė apžiūrėti parodą Pilininko name ir pasakyti „ką galvoju“. Žinoma, buvo galima eiti kartu kavos ir pasidalinti įspūdžiais, bet rašto žodis visuomet būna labiau pergalvotas ir įpareigojantis. Dėl fondų (ne)turtingumo: žinovai sako – žinovai žino, tačiau vis dėlto apžiūrėjus parodą Pilininko name kyla mintis: gal ir gerai, kad tų daiktų ne per daug, nes ir tuos, kuriuos turi, sunkiai besuvaldo.
Pilininko namas – svajonių erdvė parodai: trys pakankamai erdvūs, bet aprėpiamo žmogui dydžio aukštai plius rūsiai. Tikrai galima lankytojui padėti „Suprasti Lietuvą“ (taip paroda pavadinta) ir dar palikti vietos jo ar jos klausimams bei mintims. Smalsu, kaip gi parodos kūrėjai įsivaizdavo „idealius žiūrovus“, kuriems ji būtų skirta ir kuriems atlieptų. Parodos internetiniame puslapyje cituojami Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Rūtos Kačkutės žodžiai, kad štai siūlomas „nesupaprastintas Lietuvos istorijos pasakojimas – atpažįstamas užsieniečiui, suprantamas jaunimui“. Žodžiu, ambicingai renkamasi prabilti pačioms reikliausioms ir sunkiausiai komunikuojamoms žiūrovų kategorijoms.
Pirma erdvė, atrodo, suprojektuota galvojant apie vaikus ir jaunesnius paauglius (kurie paprastai ateina į muziejų su suaugusiaisiais). Eksponatai patalpinti saugiai, bet vitrinos įrengtos taip, kad paspaudus mygtuką, gintaro gabalėlį, vaistininko indus ar tradicinį audinį galima apžiūrėti iš visų pusių. Stebint lankytojus matyti, kad visiems – be amžiaus skirtumo – įdomu.
Kitoje salėje, skirtoje religijai ir tikėjimui, pritrenkia kontrastas. Eksponatai patalpinti tradicinėse stiklinėse dėžėse ir matomi dviem matais. Tačiau tai nėra labai svarbu, nes sudėti kartu, jie šiaip ar taip nieko nepasako, ir jau tikrai nieko nepasako apie Lietuvos religinę specifiką, kurią buvo bandoma čia pavaizduoti. Kodėl pasirinktas universalus, beveik visoms pirmapradėms religijoms būdingas saulės kultas kaip pagoniškos senovės lietuvių religijos išskirtinis leitmotyvas – sunku suprasti. Informacija raštu pasako, kiek kokios konfesijos atstovų gyvena Lietuvoje (nors apie didžiausią – katalikų – skaičiai nepateikiami). Kodėl daroma prielaida, kad žiūrovas (pavyzdžiui, jaunas žmogus arba užsienietis) tas visas konfesijas žino – lieka paslaptis, lygiai kaip ir tai, ką ir kam padeda suprasti liuteroniškas Biblijos vertimas šalia unitų šventiko bato bei galvos apdangalo, kai greta patalpinti kenesės (rodos) šviestuvai ir stereotipinį žydo atvaizdą atitinkantis portretas.
Nors tu persižegnok, sukaupk drąsą ir klausk tiesiai: ką apie religiją ir savo šalį, iš kurios kilę ir kurios religiją tyrė Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius, supranta žmonės, kurie sudėliojo čia tuos daiktus? Ir ką jie kam nori paaiškinti? Konstruktyvios kritikos? Prašau: ar matėte Lietuvą per Vėlines? Gražu, ar ne… vienintelis Europoje (gal šalia Lenkijos) toks mirusiųjų kulto pavyzdys. Jis – pirminis ir universalus visoms religijoms (jeigu jau universaliai siekiama atskleisti Lietuvos religinį savitumą), o modernioje Lietuvoje – kaip tik labai specifinis iki dabar. Nuo jo galima pradėti ir per jį istoriškai parodyti Lietuvos religinį gyvenimą. Būtų puiki proga panaudoti rūsius apačioje, užuot sustačius ten atsitiktinius (nearcheologo požiūriu) akmenis ir senamadišką maketą. Prieš tai vis dėlto primygtinai būtina grįžti prie senų tekstų (kad ir minėtų autorių) ir pasiskaityti naujų, skirtų religijai dabartinėje visuomenėje. Gal tuomet kiltų klausimas, ar iš viso religija yra ta tema, kuri – spartaus Europos visuomenių pasaulėjimo sąlygomis – padeda ką nors kam nors suprasti.
Kylam į viršų. Prisipažįstu – nusižengsiu šventam recenzento bešališkumo principui, bus lyrikos: maža, tamsi salė, juodai apmušta, skirta Lietuvos kovoms už laisvę nuo Abiejų Tautų Respublikos padalijimų iki Kovo 11-osios. Eglės Bučelytės žodžiai „Jie jau eina!“ tiesiog griebia už gerklės. Pamačius tremtinių nuotraukas, močiutės ne kartą kartojami prisiminimai tiesiog patys atgyja atmintyje. O dar tas maniškis lenkiškas auklėjimas… Jo esu įpratinta grauduliu reaguoti į bet kokią 1863 m. sukilimo simboliką. Pamačius už stiklo išeksponuotą Zigmamnto Sierakausko vestuvinį žiedą, ašaros pačios srūva…
Užteks. Grįžtam prie dalykinio tono. Regis, pagal socialinius kriterijus šios parodos dalies idealaus žiūrovo profilis būtų toks: vidurinės ir vyresnės kartos aukštąjį humanitarinį išsilavinimą turintis, centro dešinei prijaučiantis asmuo, gerai įsišaknijęs lietuvių (ne Lietuvos) kultūroje ir turintis lenkiškosios kultūros patirtį. Kuo toliau nuo to profilio, tuo lankytojui bus sunkiau suprasti, kas jam tame tamsiame kambaryje pasakojama. Vargu ar gimusiems po 1990 m. čia išsakomos prasmės gali būti perprantamos. Užsieniečių tik kai kurių supratimo galima tikėtis – gal latvių, ukrainiečių, baltarusių.
Būtų visiškai suprantama, jei paroda vadintųsi „Kokios Lietuvos norėtume“. Tuomet ekspozicijos dalis „Veidai“ ir ta, kurioje minima „kovojanti visuomenė“, būtų visai savo vietoj, kurios jau nebeliktų recenzentų kandžioms pastaboms. Akivaizdžiai, nors neaišku, ar tikslingai parodos rengėjai neigia „valstietiškos tautos“ įvaizdį, prie kurio savo tradiciniu nacionalizmu lietuviai patys save pripratino. Jam tarsi priešpastatomas „kovojančios visuomenės“ įvaizdis, tik neužsimenama, kad baudžiavinės ir pobaudžiavinės visuomenės nariai labai dažnai kovojo už fizinį išlikimą ir prieš nuolat gresiantį nepriteklių. Gal todėl „Veiduose“ pavaizduoti ir šventieji, ir valdovai, ir politikai, ir aristokratai, tik sunkiai rasi baudžiauninką valstietį, miestietį (apie valstietes ir miestietes net nekalbu), tarpukario ūkininką ar sovietmečio kolchozininką. Portretų proporcijos labai aiškiai parodo: ne už mužikų ir kolūkiečių Lietuvą kovojom!
Kovojome už laisvę – taip norima lietuvius matyti Pilininko namo parodoje, kurioje tačiau neskirta vietos parodyti, kad tai dažnai buvo visai kitokia negu Vokietijos miestų biurgerių, Britanijos ir Olandijos protestantų bendruomenių ar Balkanų kalniečių arba prieš komunistinį režimą protestuojančių savižudžių laisvė. O kartais – visai panaši. Jaunimas, kuris minimas kaip svarbus parodos adresatas, gal ir iš amžiui būdingo naivumo patikės „kovojančios visuomenės“ naratyvu ir priims kaip savaiminį jos laisvės supratimą. O užsieniečiai (antra rengėjams svarbi publikos dalis) greičiausiai ir nesupras, kaip čia yra, kad jeigu nevaldo lietuvių rusai – tai jau laisvė. Tiesa, šiuo atveju (gana paradoksaliai) tarptautinis kontekstas – rengėjų pusėje, nes tokį laisvės suvokimą padaro suprantamesnį.
Reikia tačiau pripažinti, kad ne visai prasilenkta su tikslu padėti „suprasti Lietuvą“, reikia tik įgudusio žiūrovo (pavyzdžiui, muziejininko) akies. Iš tikrųjų paroda parodo, kokios Lietuvos norėtų (kai kurie) lietuviai ir lietuvės. Vis dėlto tiems lankytojams, kurie, nebūdami lietuviai ar Lietuvoje neaugę, ateis iš anų skirtingų „laisvių“ supratimų, paroda liks nebyli, nepaisant visų pastangų ir rūpesčio, skirto (kas plika nespecialisto akimi matyti) kuo geresniam aprašymų vertimui į anglų kalbą.
Parodoje matomos sėkmingos pastangos meninėmis ir techninėmis priemonėmis prakalbinti žiūrovo vaizduotę, todėl didelę parodos dalį tiesiog gražu žiūrėti, o kai ką galima netgi paliesti. Ypač jos pabaigoje, kai galimybės telkti lankytojų dėmesį jau būna išsekusios. Vėlgi, kaip parodos pradžioje, vaikams ir suaugusiesiems patinka, kai gali pačiupinėti, padėlioti ir dar telefonu gauti e-dovanų. Kartu parodos kūrėjai atsispyrė pagundai pasikliauti vien technologijomis ir nerizikavo iškreipti proporcijos tarp formos ir turinio (pirmosios naudai).
Tai geras atspirties taškas, norint permąstyti turinį. Pažiūrėjus ilgą parodos rengėjų sąrašą, rasi daug solidžių vardų, kai kurie iš jų – lydimi mokslinių titulų. Nestinga potencialo (per)mąstymui, tačiau norint tikslingai įsivaizduoti lankytoją, kuris po parodos „supras Lietuvą“, rengėjams reikia talkos: tarpkultūrinės komunikacijos specialistų, sociologų, psichologų (ypač jaunimo), pedagogų (žinovų ir praktikų), užsienio muziejininkų, kurie jau yra nuėję panašų kelią. Verta išklausyti tuos, kuriems paroda bandoma pasakoti (moksleivius ir studentus), ir tuos, apie kuriuos ji pasakoja (pavyzdžiui, skirtingų konfesijų atstovus). To parengiamojo, mąstymo darbo neatlikus, atsirado paroda, kuria kūrėjai pasakoja patys sau savo svajonių Lietuvą.
O galima buvo nuo pat pradžų pasakyti, kad štai rengėjai patys sau išsako monologą apie Lietuvą, kad tam yra linkę ir pasirengę jų tautiečiai – etniniai lietuviai (apie lietuviškumą pilietine prasme parodoje nėra nė menkiausios užuominos) patys save suprastų. Gal tai ir neblogai, nuo kažko vistiek reikia pradėti.
