Sumanymas leisti Židinį kilo studentų ateitininkų ir jiems artimų vyresniųjų inteligentų tarpe. 1923 m. studentai ateitininkai pasiryžo leisti studentų laikraštį. Bet tatai įvykinti nebuvo lengva, nes trūko lėšų. Tuo laiku buvo aktualus ir kito laikraščio klausimas. Draugija, ilgus metus tarnavusi mūsų inteligentijai, 1923 m. sustojo ėjusi. Inteligentija dabar pasiliko be savo organo. Draugijos sustojimas mūsų kultūriniame gyvenime padarė didelę spragą, kurią kokiu nors būdu reikėjo užtaisyti. Studentų ateitininkų ir vyresniųjų inteligentų tarpe kilo mintis išleisti naują žurnalą, kuris pavaduotų Draugiją, o drauge galėtų kelti ir studentams rūpimus klausimus. Šitą mintį daug kas parėmė. Ji atrodė visai reali. Naujai sumanytas žurnalas buvo skiriamas gana plačiam skaitytojų būriui ir galima buvo tikėtis, kad susiras užtektinai prenumeratorių ir galės išsilaikyti.
1924 m. pavasarį Studentų ateitininkų Centro valdybos iniciatyva buvo sušauktas pasitarimas sumanyto leisti žurnalo reikalu. Pasitarime dalyvavo dr. Vincas Mykolaitis-Putinas, kuris buvo labai susirūpinęs inteligentijai skiriamo laikraščio išleidimu, ir studentų ateitininkų atstovai: Jonas Matulionis ir Kazys Šapalas. Šitame pasitarime buvo nusistatyta, kad projektuojamas leisti žurnalas bus panašus į nustojusią eiti Draugiją, tik bus papildytas nauju, studentijai skiriamu, akademiškojo gyvenimo skyriumi. Tartasi ir dėl vardo. Siūlomas vardų tarpe buvo: Kūrybos žiedai, Draugija, Ateities spinduliai. Dr. Mykolaitis iškėlė Židinio vardą. Židinio vardas visiems pasitarimo dalyviams labiausiai patiko, nes jis labai gražiai išreiškė jaunesniosios ir vyresniosios inteligentijos kartos kūrybinių jėgų sutelkimą, kuris turėjo pasirodyti sumanytame žurnale.
Galutinai žurnalo leidimo klausimą turėjo išspręsti studentų ateitininkų konferencija, kuri buvo sušaukta 1924 m. rugsėjo 11 d. Kaune. Palietus žurnalo klausimą, konferencijoje kilo gana karštos diskusijos. Vieni pasisakė už žurnalo išleidimą, kiti – prieš. Kalbėjusieji prieš neneigė žurnalo reikalingumo, tik abejojo, ar pajėgs išsilaikyti. Jiems atrodė, kad pradėtas leisti žurnalas neturės užtektinai nei raštų, nei prenumeratorių ir turės sustoti ėjęs. Žurnalo šalininkai į viską žiūrėjo optimistiškiau ir stengėsi įtikinti, kad visi sunkumai lengvai pasiseks nugalėti. Konferencijos dalyvių dauguma palaikė žurnalo šalininkų pusę ir nutarė jį leisti. Pavadintas buvo Židinio vardu. Vyriausiuoju redaktorium išrinktas dr. Vincas Mykolaitis-Putinas. Vėliau į Redakciją įėjo dar Kazys Šapalas, kurį delegavo Studentų ateitininkų Centro valdyba.
Po konferencijos tuojau buvo susirūpinta žurnalo išleidimu. Vos tik pradėjusi darbą, Redakcija pajuto, kiek daug realaus pagrindo turėjo tie, kurie abejojo, ar pajėgs žurnalas išsilaikyti. Redakcija daug pakvietė vyresniųjų ir jaunesniųjų bendradarbių, bet straipsniai, deja, neplaukė. Medžiaga pirmajam Nr. buvo surinkta su dideliu vargu. Bet ir su kitais Nr. Nr. nebuvo geriau.
1924 m. gruodžio pradžioje, pabaigus rinkti medžiagą, pirmasis Židinio Nr. buvo atiduotas Šviesos spaustuvei, o prieš pat Kalėdas išėjo. Pirmojo Nr. formatas ir užrašai viršelyje ir pirmajame puslapyje buvo tie patys, kaip ir dabar. Turėjo 84 puslapius. Redaktorium-leidėju pasirašė dr. Mykolaitis. Turinys, nors nebuvo labai įvairus, bet rimtas, aktualus ir daugeliui galbūt įdomus. Redakcija savo žodyje, kurį parašė dr. Mykolaitis, trumpai paaiškinusi, kaip kilo sumanymas leisti Židinį, pareiškė: „Mes norime, kad Židinys padėtų pralaužti mūsų kultūrinio gyvenimo sustingimą ir sudomintų kitokiomis vertybėmis, negu tas, kurias teikia negilus mūsų dienų siautulys. Mes neskelbiame iš anksto numatyto mūsų bendradarbių būrio, bet norime, kad jis susidarytų iš gyvu darbu pasireiškiančio mums pritarimo. Taip pat neskelbiame nė smulkesnės programos, be tos, kuri yra pažymėta mūsų žurnalo antraštėje. Tegu ji savaime išsivysto Židinio turiny. Čia tik viena norime pažymėti: mes stengsimės, kad mūsų žurnale būtų kuodaugiausia atobalsių į kiekvieną garsesnį gyvenimo reiškinį“. Baigdama savo žodį Redakcija kvietė visus gyvos minties reiškėjus į bendrą kūrybos židinį.
Spauda ir inteligentija Židinį sutiko gana palankiai. Artimesni Židinio ideologijai priėmė su džiaugsmu, o nuošaliau stovintieji bent smarkiai nepuolė. Bet daugelis, kurie sveikino Židinio pasirodymą, paabejojo, ar pajėgs išsilaikyti, nes tuo laiku daug laikraščių pasirodydavo ir vėl tuojau išnykdavo. Ir iš tiesų, vos išvydusiam pasaulį Židiniui teko išlaikyti labai sunki kova dėl savo egzistencijos.
Kaip pirmam, taip ir kitiems Nr. Nr. bendradarbiai patys beveik nė vienas raštų nesiuntė. Raštai reikėjo prašyte išprašyti. Honoraras už raštus nebuvo mokamas (nebuvo lėšų), tai daugelis ir prašomi nenorėjo duoti. Dažnai atsitikdavo, kad žurnalas reikėjo duoti spausdinti, o dar nebuvo medžiagos. Dėl tos priežasties žurnalas nuolatos pasivėlindavo išeiti. Medžiagos trūkumas labai varžė Redakciją. Jai dažnai reikėjo dėti į žurnalą ne tai, kas tiko, bet ką gavo, nes pasirinkimo nebuvo. Pirmieji penki 1924–1925 m. Nr. Nr. tęsėta išleisti kiekvienas skyrium po 80 puslapių, o kiti jau reikėjo jungti. Buvo sujungta 6 ir 7 Nr. Nr., o paskui net penki, – tai 8–12 Nr. Nr. Paskutinieji Nr. Nr. nepajėgta skyrium išleisti ne tik dėl stokos medžiagos, bet ir dėl lėšų.
Su lėšomis buvo dar blogiau, negu su raštais. Židiniui leisti pinigų niekas nedavė. Jis turėjo išsilaikyti iš prenumeratos. Pirmus metus kiekvieno Nr. buvo spausdinama po tūkstantį egzempliorių. Jeigu visus būtų sekęsi išplatinti, tai būtų buvę galima išsiversti. Bet toli gražu taip nebuvo. Pirmo Nr. išplatinta apie 700 egzempliorių, o kitų tik apie 500. Nors Židinio leidėjai laikėsi didžiausio taupumo, – nemokėjo atlyginimo nei Redakcijai, nei Administracijai, nei bendradarbiams, – bet vis dėlto, turint tokį nedidelį skaitytojų skaičių, žurnalas išlaikyti buvo sunku. Iš prenumeratos surinktų lėšų buvo apmokėtos tik pirmųjų trijų Nr. Nr. spausdinimo ir ekspedicijos išlaidos, o kitiems Nr. Nr. lėšų reikėjo ieškoti kitur. Redakcija gyveno viltimi, kad gaus pašalpą iš Švietimo ministerijos. Vyriausiasis redaktorius padavė prašymą pašalpai gauti, bet į tą prašymą negavo jokio atsakymo. Dar buvo mėginta per įtakingesnius asmenis paveikti Vyriausybę, kad ji ar iš Švietimo ministerijos, ar iš kitų šaltinių skirtų lėšų Židiniui leisti, bet iš to niekas neišėjo. Židinys jokios pašalpos iš Vyriausybės negavo. 1925 m. gegužės mėnesį Židinys pergyveno rimtą krizę ir vos nesustojo ėjęs. Bet kilus pavojui, atsirado geradarių, kurie padėjo sunkumus nugalėti. Pirmą didesnę paramą suteikė prof. kan. Pranas Kuraitis, kuris paskolino be procentų tūkstantį litų. Jeigu Židinio leidėjai šitos paskolos būtų nepajėgę grąžinti, tai 2/3 paskolintos sumos pasižadėjo solidariai apmokėti J. E. vyskupas Mečislovas Reinys ir dr. Juozas Sakalauskas, o 1/3 būtų likę negrąžinta*. Sujudo ir studentės(-ai). Daugiausia iš studenčių susidaręs būrelis surinko keliasdešimt naujų prenumeratorių ir kelis šimtus litų aukų. Paskola ir studenčių(-ų) surinktais pinigais buvo apmokėtos 4 ir 5 Nr. Nr. išlaidos. 6–7 Nr. išleisti du tūkstančiu litų davė Katalikų veikimo centras, o 8–12 Nr. išlaidoms padengti 1800 litų paskolino Ateitininkų sendraugių Centro valdyba. Taip ir buvo baigti 1925 m. Per tuos metus kelis kartus keitėsi Administracijos ir Redakcijos sąstatas. Tik vienas vyriausiasis redaktorius dr. Mykolaitis pasiliko tas pats. Vyriausiojo redaktoriaus pagelbininkų dažni pasikeitimai dar labiau sunkino ir taip nelengvą Židinio būklę.
1925 m. balansas nebuvo labai džiuginantis. Dėl nereguliaraus ėjimo žurnalas buvo netekęs skaitytojų pasitikėjimo ir, pasibaigus metams, niekas jo nenorėjo užsisakyti. 1926 m. pradžioje kilo labai rimtas klausimas – Židinį leisti ar sustabdyti. Redakcija ir Administracija svyravo ir nieko nesiryžo daryti. Baigėsi sausio mėnuo – pats geriausias laikraščiams platinti laikas, – o apie Židinį nieko nebuvo girdėti. Daugelis jau manė, kad Židinys mirė, arba rengiasi tai padaryti. Bet vis dėlto mirti šį kartą dar nebuvo lemta. Pirmiesiems Židinio organizatoriams sujudus, buvo pertvarkyta Redakcija ir Administracija. Dabar buvo sudarytas, nors nedidelis (trijų žmonių), bet labai sutartinis, Redakcijos ir Administracijos kolektyvas, kuris per trumpą laiką akciją išplėtojo iki maksimumo. Šitos akcijos rezultatai buvo gana žymūs. 1926 m. sausio pabaigoje Židinys turėjo apie dešimtį prenumeratorių. Tų pačių metų vasarį jau buvo apie 800, o kovą apie 1200. Į tą akciją buvo įtraukta spauda, studentai, moksleiviai ir įvairios organizacijos. Nebuvo nė vieno žymesnio katalikiškųjų organizacijų susirinkimo, kuriame Židinys nebūtų buvęs platinamas ar reklamuojamas. Šitoje akcijoje labai svarbų vaidmenį suvaidino naujai pakviestas administratorius p. Simas Zareckas. Kad Židinys atsistojo ant tvirtų ekonominių pagrindų, tai daugiausia jo nuopelnas.
Prenumeratorių skaičius vis augo. 1926 m. pabaigoje Židinys turėjo apie 1400 prenumeratorių, 1927 m. apie 1800, o 1928 m. daugiau kaip 2000. Surinkus tiek prenumeratorių, žurnalo egzistencija buvo užtikrinta. Jis dabar ir be paramos iš šalies lengvai galėjo išsilaikyti.
Vedant akciją, nebuvo užmirštas ir turinys, nes nuo turinio labai daug pareina žurnalo pasisekimas. Buvo stengtasi įtraukti į bendradarbių eiles žymesnės mūsų literatūros ir mokslo jėgos. Tas iš dalies ir pasisekė. Be vyriausiojo redaktoriaus dr. Vinco Mykolaičio-Putino, kuris talentinga savo plunksna užpildė daugelį Židinio skilčių, stojo į talką, nereikalaudami atlyginimo už savo raštus, Adomas Jakštas, prof. Stasys Šalkauskis, prof. Pranas Dovydaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Motiejus Gustaitis. Šitų žymių jėgų artimas bendradarbiavimas buvo labai reikšmingas. Židinys dabar turėjo užtektinai raštų, o be to, jis pasidarė turiningas, įdomus, aktualus ir skaitytojų mėgstamas.
Nuo 1926 m. Židinys pradėjo reguliariai eiti ir įgijo didelį skaitytojų pasitikėjimą. Jo prenumeratorių skaičius kasmet augo, o turinys ir išvaizda tobulėjo. Dabar, sulaukęs dešimt savo gyvavimo metų, jis drąsiai konkuruoja su panašaus tipo Vakarų Europos žurnalais.
Židinys, 1934, t. XX, Nr. 12 (120), p. 465–468.
