VAŽIUOJAM!
Carų režimas skurdu ir priespauda išstūmė iš Lietuvos tūkstančius jaunų ir energingų lietuvių. 1913 m. pabaigoje, jau išbandęs duoną pelnyti sunkiais (miško kirtimas ir plukdymas) ir lengvais (Banaičio spaustuvė, aptieka) darbais, įsitikinau, kad savo uždarbiu nepasieksiu universiteto durų, ir nusprendžiau persikelti į laisvąją Dėdės Samo šalį. Jauniems vyrams užsieniniai pasai tuo metu buvo praktiškai neprieinami. Tad reikėjo pasirinkti kiškio vingiuotą ir pavojingą taką. Mes buvom trys užpaliečiai, susibaudėliai, ne vėplos. Šalta buvo gruodžio 31 naktis, sausas sniegas girgždėjo. Dviem arkliais pakinkytos rogės čiuožė ledu per Nerį į Vilijampolę, o Kauno rotušės bokšto skambus laikrodis siuntė mums paskutinius savo garsus ir linkėjimus, mušdamas paslaptingą dvylika – Naujus 1914 Metus!.. Simbolinių momentų sutapimas dar pagilino ir taip jau stiprius pergyvenimus jaunų žmonių, kuriems teko spėti tiek daug masinančių paslapčių. Painios mintys lydėjo iki pat Jurbarko. Čia gi susiuostę su reikalingais agentais ir sulaukę tamsesnės nakties, bandėme peršliaužti per sieną į Smalininkus. Bet kareivis pagavo dar nepasiekus pačios ribos. Išsėdėjom karcery tris dienas. Ruošėsi mus pėsčius varyti atgal į Užpalius. Tai būtų buvusi žieminė ekskursija arti 300 km. Bet mes irgi nesnaudėm. Vyresnysis mūsų draugas buvo ne visiškai proletaras: galėjo kyšį duoti. Suradę tinkamą kišenę, įbrukom 100 aukso rublių. Iš karcerio buvom paleisti ir gavom progą vėl per sieną bėgti. Šią progą jau tinkamai išnaudojom ir po kelių dienų pasiekėm Bremeną ir galop Baltimorę, vėliau ir Čikagą. Šiame didžiausiame pasauly lietuvių mieste prasidėjo man įvairūs darbeliai ir rūpestėliai ir, žinoma, pamokos visų tų dalykų, kurie atidaro universiteto duris.
KARO PRADŽIA
1914 m. sausio pradžioje Tilžės emigrantų namuose Prūsų žandaras labai gyrė man Vokietiją ir Austriją-Vengriją. Sakė, kad Berlynas ir Viena tai gražiausi pasaulio miestai, o Amerika, į kurią aš važiavau, esanti gera ir turtinga šalis, bet jos armija esanti maža… O pagal armiją ir pagarba. Prūsų gubernatoriaus rūmai esą puošnesni už caro rūmus, o Tilžės nuovados viršininkas geriau gyvenąs kaip Kauno gubernatorius. Galop jis pareiškė mintį, kad karas prieš Rusiją vis dėlto būsiąs ir vokiečiai, tokio karo atveju, užimsią Kauną per kokią savaitę. Šitas prūsiškas pasikalbėjimas man labai giliai įstrigo, nes tai buvo pats pirmasis mano pašnekesys su užsieniečiu. Kai menkutis garlaivis „Chemnitz“ net 28 dienas siaubingose audrose murkdė mus, kas valandą grasindamas nugarmėti į dugną, ir daugelį vertė melstis ir medituoti, tai mano meditacijas paįvairindavo Kauno rotušės laikrodžio tikrai mistiškoje nuotaikoje paskelbti Naujieji Metai ir to Tilžės žandaro žodžiai apie būsimą karą. Žinoma, to žandaro pranašu nelaikiau, nes juk daugelis tuomet kalbėdavo apie artėjantį karą, bet jo pranašavimas kažkaip labai derinosi su bendra vokiečių nuotaika.
1914 m. vasario pabaigoje patekęs Čikagon, jau per keletą savaičių įsitraukiau į vietinių organizacijų darbą, į jaunimo ratelius, į spaudą. Kas vasarą Amerikoje lietuvių organizacijos šaukia savo skyrių konferencijas, kurios ten vadinamos seimais. 1914 m. vasarą, Didžiajam karui suliepsnojant, lietuvių amerikiečių seimai jau buvo baigę savo suvažiavimus. Karo ekspliozijos supurtyti lietuviai turėjo susirinkti į specialinius seimus, kad apsvarstytų susidariusią padėtį ir svarbiausius Lietuvos reikalus. Daugelis siūlė bendrą visų srovių seimą, bet ginčytasi dėl to seimo vietos. Galutiniame ginčų rezultate katalikų organizacijos rinkosi Čikagon, o socialistų ir liberalų – Naujorkan. Naujorko seimas dargi suskilo į dvi šakas, ir kiekviena įsisteigė savo fondą.
1914 m. Amerikos lietuvių pasaulėžiūros diferenciacija jau buvo beveik užbaigta. Katalikų parapijoms ir organizacijoms priklausė apie 70 proc. visos organizuotosios visuomenės, o likusius 30 proc. ne visiškai lygiomis dalimis pasidalijo socialistai ir liberalai. Kiek vėliau žymi socialistų dalis išvirto tikrais komunistais ir išugdė gana stambią savo spaudą ir veiklią propagandą. Pastoviai veikiančių mokyklų turėjo tiktai katalikai; tas mokyklų tinklas visą laiką plėtėsi ir reikalavo daug lėšų ir jėgų įtempimo. Bet katalikų propagandos priemonės neatatiko jų žmonių gausumo. Visi lietuvių katalikų laikraščiai Amerikoje 1914 m. apytikriu apskaičiavimu turėjo apie 18 000 skaitytojų. Bet 1912–1914 m. ten atvyko keletas uolesnių veikėjų (kun. Fabijonas Kemėšis, Julius Kaupas, Leonardas Šimutis, Aleksandras Račkus, Matas Zujus, Aleksandras Aleksis, etc.). Jie kas plunksna, kas prakalbomis šaukė žmones organizuotis ir remti savo spaudą. Per ketvertą metų sustiprėjo visos katalikų organizacijos, įsikūrė naujų, o lietuvių katalikų laikraščių abonentų padidėjo net dvigubai: 1918 m. pabaigoje jų buvo jau 36 000 ir vis dar po truputį augo.
Kalbėdamas čia apie amerikiečių lietuvių kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės, paliesiu beveik išimtinai katalikų organizacijas ir veikėjus, ir tai labai nepilnai, su dideliais praleidimais, nes mano archyvas labai mažas, ir todėl bijau plačiau viską aprašinėti ir minėti tuos įvykius, kuriuos tik miglotai prisimenu.
[…]
POLITINĖ LIETUVIŲ AMERIKIEČIŲ AKCIJA
Pačioje karo pradžioje (1914) Amerikos lietuviai, panašiai kaip ir Senosios Tėvynės lietuviai, savo politiniuose susirinkimuose reikalavo Lietuvai tiktai plačios autonomijos arba laisvės. Liberalinė grupė net savo fondą buvo pavadinusi Autonomijos Fondu; šį vardą Nepriklausomybės Fondu pakeitė tik karo pabaigoje. Pirmas persiorientavimas pilnos nepriklausomybės link įvyko lietuvių katalikų tarpe 1915 m. vasarą (Tautos Fondo Seime Scrantone, Pa.). 1916 m. Tautos Fondas jau aiškiai savo įstatuose sakėsi renkąs aukas „Lietuvai išgauti politišką neprigulmybę“.
Karo pradžioje Amerikos lietuviai katalikai savo aukomis rėmė p. Juozo Gabrio vedamą Informacijos biurą Paryžiuje (paskiau perkeltą į Šveicariją) ir sudarė Tautos Tarybą iš didžiųjų savo organizacijų atstovų. Toji Tautos Taryba iš 7 delegatų pirmą sykį susirinko Pittsburghe 1914 m. lapkričio 9–10 d. Ji bandė įtraukti ir kitų srovių organizacijų atstovus, bet tas sumanymas jai nesisekė. Mat katalikai buvo nusistatę Tautos Tarybą sudaryti tik iš didžiųjų organizacijų delegatų. Organizacijos nuo 1000 iki 5000 narių turėjo teisę siųsti vieną delegatą, didesnės organizacijos (per 5000 narių) galėjo siųsti po 2 delegatu. Kadangi katalikai turėjo (ir turi) daugiausia organizuotų žmonių ir stambių organizacijų, tai Taryboje delegatų daugumas būtų buvęs nuo katalikiškų organizacijų, o liberalai (tautininkai) ir socialistai su komunistais būtų likę mažumoje. Jiems tai nepatiko, ir jie siūlė sudaryti Tarybą ne pagal proporcinį srovių svorį, bet po lygiai delegatų nuo visų trijų žymesnių srovių: katalikų, liberalų ir socialistų. Tuomet daugumos atstovai būtų likę mažumoje. Su tokiu nedemokratiniu principu katalikai nesutiko, ir jų Tautos Taryba pasiliko nepilna.
Pirmas didelio masto Tautos Tarybos (arba Amerikos Lietuvių Tarybos) atliktas darbas buvo išleidimas peticijos (1915 m. balandžio 20 d.), reikalaujančios suvienyti visą Lietuvą (Kauno, Vilniaus, Suvalkų ir Gardino gubernijas ir Klaipėdos, Tilžės, Gumbinės ir Karaliaučiaus apskritis) ir suteikti jai pilną autonomiją. Tautos Tarybos įsivaizduojamoji Lietuva turėtų apie 8 mil. gyventojų ir apie 180 000 km2. Žinoma, tai buvo nemažas užsiprašymas, kad būtų iš ko nuleisti. Peticijos tekstas buvo atspausdintas trimis kalbomis: lietuviškai, angliškai ir prancūziškai. Peticiją pasirašė apie milijonas įvairių tautų amerikiečių.
1916 m. pavasarį Tautos Taryba pasiuntė savo delegaciją iš kun. Dr. Vinco Bartuškos ir Dr. Jono Bielskio į Lietuvą susipažinti su žmonių vargais ir užmegzti ryšius su lietuvių veikėjais Vilniuje, Kaune, Stockholme ir kitur. Delegatai, sugrįžę vasaros pabaigoje, davė platų pranešimą apie Lietuvos padėtį ir jų patirtus politinius įspūdžius keliose Europos sostinėse.
Labdarystės srity 1916 m. svarbiausias įvykis buvo prezidento Wilsono paskirta „lietuvių diena“ (lapkričio 1 d.), kurią jis leido ir rekomendavo parinkti nukentėjusiai Lietuvai aukų. Daugybėje miestų susiorganizavo lietuvių komitetai aukoms rinkti. Gatvėse pasipylė rinkėjai su naujomis atgimstančios Lietuvos vėliavėlėmis ir visur prašė jos vargšams aukų, kurias siuntė į Amerikos Raudonąjį Kryžių. Ši didelė rinkliava davė Lietuvai per 170 000 dol. ir labai išgarsino Lietuvos vardą Amerikoje.
1917 m. sausio 10–11 d. Amerikos Lietuvių Taryba sušaukė į Pittsburghą 33 žymesnius lietuvių katalikų veikėjus aptarti svarbių tautos reikalų. Šitas suvažiavimas viešai ir plačiai paskelbė pirmąją Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją ir septynių didžiausių lietuvių katalikų organizacijų vardu įteikė ją per savo įgaliotinius (kun. Joną Žilių ir Dr. Bielskį) Jungtinių Valstybių prezidentui ir Europos valstybių ambasadoriams Vašingtone. Tą pačią žiemą (vasario mėn.) kun. Dr. Bartuška vėl buvo deleguotas į Šveicariją prisidėti ten prie politinių Lietuvos reikalų propagandos ir atstovauti Amerikos Lietuvių Tarybai.
1918 m. pradžioje dar labiau sustiprėjo Amerikos lietuvių akcija dėl Lietuvos nepriklausomybės. Nieko dar nežinodamas apie vasario 16 d. deklaraciją Vilniuje, Tautos fondas paskelbė „laisvės savaitę“, kuri labai papildė to Fondo išteklius, skiriamus nepriklausomybės propagandai.
1918 m. kovo 13 d. susirinko Didysis Lietuvių Seimas Naujorke. Šį kartą katalikų veikėjams pavyko susitarti ir su liberalų organizacijomis. Į tą Seimą suvažiavo tikrai impozantiškas delegatų skaičius: apie 900 nuo katalikų organizacijų ir apie 400 nuo liberalų, iš viso apie 1300 delegatų. Seimą atidarė p. Kaupas. Didysis Seimas vėl pakartojo nepriklausomybės deklaraciją ir atkreipė į ją dėmesį didžiosios spaudos, diplomatijos ir aukštųjų valdžios pareigūnų, taip pat sukėlė didelio entuziazmo pačių lietuvių tarpe.
1918 m. balandžio pabaigoje Amerikos Lietuvių Taryba susirinko posėdžiauti Vašingtone, kur jau veikė jos informacijos biuras, įsteigtas arti prezidento rezidencijos (Baltųjų Rūmų). To biuro svarbiausias veikėjas buvo adv. Balys Mastauskas, turėjęs daugelį tikrai vertingų pažinčių ir išrūpinęs pas prezidentą Wilsoną Amerikos Lietuvių Tarybai audienciją. Prezidentas gana iškilmingai mus priėmė gegužės 3 d., išklausė mūsų memorandumo ir pažadėjo krašto reikalais pasirūpinti, pavesdamas juos išstudijuoti keliems specialistams profesoriams. Tai jau buvo ne visai menkas mūsų laimėjimas. Ir iš tikro tokia studijų komisija greit buvo paskirta. Jos pirmininku buvo Harvardo Universiteto Rytų Europos istorijos profesorius Dr. A. F. Golderis. 1918 m. vasarą man teko keletą kartų nuvažiuoti pas tą profesorių, pamatyti, kaip daug jis turi knygų ir žemėlapių apie Lietuvą ir teikti jam papildomų informacijų, kurias jis uoliai rinko.
Pats įdomiausias dalykas tai prof. Golderio pažiūros į Lietuvos ribas. Kartą jį klausiau patarimo, kokių ribų būsimai Lietuvos respublikai turėtume reikalauti, kad per daug nenustebintume tarptautinės nuomonės. Jis man pasakė: „Reikalaukite ko daugiausia, bet visuomet įrodykite, kad tai jums tikrai priklauso“. Tuomet paklausiau, kuriuos įrodymus jis laiko rimčiausiais ir kaip plačiai jis supranta etnografinę Lietuvą? Mano dideliam džiaugsmui po kai kurių paaiškinimų jis pasakė prie etnografinės Lietuvos skiriąs rytuose ir pietuose visus tuos plotus (parapijas), kuriuose yra katalikų dauguma. Jis buvo įsitikinęs, kad lietuviai stabmeldžiai visi buvo pakrikštyti katalikų apeigomis, o visi jų kaimynai gudai jau seniau buvo pakrikštyti pravoslavais. Žymios lenkų imigracijos į Lietuvą niekad nebuvo, tad visi Lietuvos katalikai esą tiktai lietuviškosios kilmės. Išeidami iš šitų principų, gauname Lietuvai net truputį platesnes ribas, negu jos buvo nustatytos Maskvos sutartimi 1920 m. Jeigu prof. Golderiui būtų tekę (kaip tikėtasi) patekti į Versalio derybų ekspertus, tai jis ir būtų gynęs jau minėtų ribų Lietuvą, t. y. tokio didumo, kurio pageidavo beveik visi lietuviai. Šitas puikus mokslininkas jau yra miręs, ir būtų gera, kad Bostono lietuvių laikraščiai surinktų apie jį daugiau žinių Harvardo archyvuose ir paskelbtų jas visiems lietuviams, nes prof. Golderį tik su dėkingumu ir pagarba mes galime prisiminti.
1918 m. rugpiūčio 27–29 d. lietuvių katalikų jaunimo vyčių Seimas su dideliu entuziazmu priėmė rezoliuciją organizuoti atskirus lietuvių legionus iš Amerikos kareivių (lietuviškos kilmės) ir jų ginklu paremti tautos teises į nepriklausomybę. Tikėtasi suorganizuoti bent dvi divizijas; su tokia puikia ir gerai ginkluota pajėga būtų buvę galima labai greitu laiku 1918 m. pabaigoje arba 1919 m. iššluoti iš Lietuvos bolševikus ir vokiečius ir neįsileisti lenkų. Bet Amerikos autoritetai vis dėlto nesutiko lietuvių kareivių išskirstyti į atskiras dalis. Tą patį lietuvių jaunimo pasiryžimą ir sumanymą perdaviau Prancūzijos karo misijos šefui pulk. Rebouliui Kaune 1919 m. balandžio mėn. Jis sumanymui labai pritarė ir iš savo pusės siūlė, kad tom divizijom Prancūzija duotų ginklus, D. Britanija laivus jom pargabenti Lietuvon ir Amerika šiek tiek pinigų kariuomenės algoms. Britų misijos šefas Kaune Rebouliui atsakė neigiamai, o Amerikos nuomonės man neteko tuo metu tiksliai patirti. Manau, kad ir ji neigiamai į tą propoziciją pažiūrėjo.
Diplomatinei akcijai sustiprinti Amerikos Lietuvių Taryba atsiuntė Šveicarijon (1918 m. rugsėjo pradžioje) savo naują misiją iš adv. Mastausko, kun. Juozo Dabužio ir Kazio Pakšto. Adv. Mastauskas buvo misijos šefas, o man teko sekretoriauti. Pradžioje misija apsigyveno Lozanoje ir ten apie tris savaites posėdžiavo su Lietuvos Tarybos lyderiais iš Vilniaus ir su Šveicarijos lietuvių veikėjais. Posėdžiai vyko Lozanoje ir Berne. Šituose posėdžiuose dalytasi įspūdžiais, žiniomis ir patyrimais. Kai kurie ir pasiginčydavo. Atsimenu didelį savo ginčą su kun. Dr. Juozu Purickiu, kuris tuo metu bandė įtikinti, kad vokiečiai karą vis dėlto laimės ir todėl esą negalima lietuvių politikos derinti su Alijantų politika ir susipykti su vokiečiais.
Šiek tiek susipažinusi su Alijantų pažiūromis į Lietuvos reikalus, Amerikos Lietuvių Tarybos delegacija priėjo išvadą, kad atsargiau būtų lietuvių tautai turėti vieną bendrą tarybą, kuri dėtų visas pastangas įsigyti pasitikėjimo pas Alijantus, ypač pas prancūzus. Delegacija net siūlė naujos tarybos sąstatą iš 12 žmonių: 6 iš Lietuvos (po vieną nuo trijų stambiausių lietuvių partijų, po vieną nuo lojalių gudų, lenkų ir žydų), 3 iš Amerikos ir 3 iš kitų užsienių lietuvių. Šios tarybos pirmininku mūsų delegacija siūlė Dr. Joną Basanavičių. Kai kas tvirtino, kad Dr. Basanavičius politiniu atžvilgiu nesąs pakankamai gudrus, bet amerikiečiai manė jam duoti gudresnį vertėją ar vicepirmininką. Kai kas tokios tarybos idėjai pritarė, kai kas abejojo. Bet iš Vilniaus prašyti žmonės tokion tarybon nebuvo atsiųsti, ir taryba nesusiorganizavo. Amerikiečių manymu, Vilniaus Taryba ir naujai susikurtoji būtų turėjusios dirbti „susimerkę“: jei, kaip kun. Purickis tvirtino, karą būtų laimėję vokiečiai, tai vilniškė Taryba būtų organizavusi valdžią, jei Alijantų viršus – tai naujoji taryba būtų atsikėlusi Lietuvon su savo valdžios užuomazga ir gal su savo legionais, panašiai kaip čekai ir lenkai.
1918 m. spalių 9 d. Lozanoje susirinko bendro posėdžio Lietuvių Tautos Taryba Šveicarijoj ir Amerikos Lietuvių Tarybos delegacija arba misija. Ir tame posėdy daug kalbėta apie reikalą naujos tarybos, turinčios pasitikėjimą Alijantuose ir galinčios greit persikelti Paryžiun ir išvystyti ten reikalingą politinę veiklą. Buvo nutarta organizuoti Vyriausią Lietuvių Tarybą, bet dėl kai kurių nesutarimų amerikiečių delegatai iš tos Tarybos pasitraukė (1918.XII.10).
1918 m. spalių mėn. pabaigoje atvyko Šveicarijon prof. Augustinas Voldemaras ir čia keliais atvejais tarėsi su amerikiečių misija. Kadangi įvairiuose kraštuose buvo lietuvių tarybų, veikiančių nesuderintai, tai šiuose pasitarimuose daugiausia kalbėta apie įvairių tarybų veiklos suderinimą ir pripažinimą pirmenybės Lietuvos Valstybės Tarybai Vilniuje. Šių pasitarimų proga amerikiečių misija man pavedė suredaguoti jos nusistatymą ir įteikti jį prof. Voldemarui. Čia pateikiu ir to rašto kopiją:
Lietuvos valstybės tarybai
Amerikos Lietuvių taryba per savo įgaliotinius Europoje užgiria Lietuvos Valstybės Tarybos drąsius žygius, padarytus ir daromus visiškai Lietuvos nepriklausomybei grąžinti ir Vokietijos bei kitų tos nepriklausomybės priešų įtakai prašalinti.
Remdamiesi Visuotino Amerikos Lietuvių Seimo (New Yorke, 1918.III.13–14) rezoliucijomis ir Amerikos Lietuvių Tarybos posėdžių (Vašingtone, 1918 m. IV. 30 ir V.1, 2 ir 3) nutarimais, skaitome reikalinga užreikšti, kad:
1) Amerikos lietuviai, Lietuvos valdymosi formą palikdami pačiam Kuriamajam Lietuvos Seimui spręsti, kurs pagal Lietuvos Valstybės Tarybos nutarimą 1918.II.16 turi būti kuogreičiausia sukviestas, patys yra pasiryžę Lietuvos valstybę statyti demokratinės respublikos pamatais.
2) Amerikos lietuviai Princo Uracho pakvietimą į Lietuvos karalius skaito netikru tautos valios išreiškimu, kadangi, esant vokiečių okupacijai su visais jos žiaurumais, lietuviai negalėjo liuosai pasakyti, kokia valdymosi forma Lietuvos valstybei daugiausia atitinka, todėl prieš tą visą Amerikos lietuviai protestuoja.
3) Amerikos lietuviai yra pasiryžę priešintis visokioms su Vokietija sutartims, kurios mažintų Lietuvos visišką nepriklausomybę.
4) Amerikos lietuviai reikalauja, kad nepriklausomoje Lietuvoje visi lietuviai, be atžvilgio į luomų, kalbų, lyties ir tikybos skirtumus, turėtų lygias laisvų piliečių teises.
5) Amerikos lietuviai stovi už tai, kad nepriklausoma Lietuva įeitų į Tautų Sąjungą pamatais, Prezidento Wilsono pabrėžtais.
Lausanne, 1918 m. spalių 25 d.
Kazys Pakštas,
Misijos Europon sekretorius
Iš čia dedamo rašto matyti, kad Amerikos lietuviai labiausiai nemėgo monarchizmo, gal būt, klaidingai manydami, kad jis nesiderins su demokratija ir visų lietuvių lygybe; jie taip pat buvo tvirtai įsitikinę, kad Alijantai ir Amerika karą tikrai laimės, todėl visuomet siūlė vilniečiams pakreipti užsieninę Lietuvos politiką Alijantų link, nes kitaip gali tekti susidurti su nenugalimomis kliūtimis, realizuojant nepriklausomybę ir vedant kovą dėl etnografinių ribų ir sostinės Vilniaus. Šiais klausimais amerikiečių delegacija manė esanti kompetetinga kalbėti, nes turėjo labai daug pasitikėjimo Amerikos diplomatų sluoksniuose.
Amerikos Lietuvių Tarybos misija šveicarų spaudoje vedė Alijantams palankią mintį, o slaptai galvojo ir su kai kuo tarėsi apie galimybes 1918 m. rudenį pradėti savarankišką ginkluotą pasipriešinimą prieš vokiečių okupaciją dar karui nepasibaigus. O atėjus karo galui man buvo pavesta vykti į Lietuvą skubiai organizuoti milicijos. Bet, jausdami mūsų pažiūras, vokiečių konsulatai Šveicarijoj nedavė man vizos pervažiuoti per Vokietiją. 1918 m. gruodžio 10 d. telegrafavau į Ameriką, dėstydamas skubų milicijos reikalą ir prašydamas to darbo pradžiai 20 000 dolerių. Tačiau vizos negalėjau gauti net iki 1919 m. balandžio pradžios, kai važiavo iš Amerikos dvi žymios Raudonojo Kryžiaus deleguotos ponios ir vežė Lietuvon didelį kiekį medikamentų ir sanitarinių reikmenų. Šion delegacijon ir mane įtraukė, ir tuomet pavyko išgauti vizą ir pirmą kartą patekti Lietuvon ir prisistatyti karo ministeriui p. Antanui Merkiui, kuris priskyrė mane karo valdininku ryšiams su Amerikos ir Prancūzijos karo misijomis palaikyti ir lydėti jas į frontą ir kitur. Šioje srity kiek padirbėjęs, 1919 m. rudenį rezignavau iš amerikiečių delegacijos, kuri jau likvidavosi, nes jau beveik visas valstybės aparatas buvo sudarytas, o Užsienio Reikalų Ministerija jau sukoncentravo savo rankose visą diplomatinį darbą.
Amerikos Lietuvių Tarybos ir jos informacijų biuro, buvusio Vašingtone, darbams nušviesti man stigo archyvinės medžiagos, kurios daugiausia galima rasti tik Amerikos lietuvių didžiųjų organizacijų raštinėse.
Židinys, 1938, t. XXVII, Nr. 5–6, p. 635–644.
