Gerbiama Redaktore,
anot šeimos padavimų, jau būdamas ikimokyklinio amžiaus savyje nešiojausi tvirtą supratimą, kad rašyti laiškus svarbiam ir įtakingam leidiniui – juolab jo redaktoriui – leistina tik ypatingais atvejais: pavyzdžiui, viešinant kokią papiktinusią neteisybę. Augant man, augo bei sudėtingėjo ir tas supratimas, tačiau būgštauju, kad šiame laiške vis tik prasimuš vaikystės genetinis kodas, tad iš anksto prašau man atleisti.
Užbaigėme metus, kuriuos vadinome Šimtmečio. Kokie jie buvo? Ką juose galima įžvelgti?
Tik prieš bandydamas atsakyti į savo paties klausimus, noriu aptarti sąvokas, kuriomis operuosiu. Mat dar senais savamoksliais laikais man labai įtiko valstybės apibrėžimas, kad ją sudaro trys komponentės: teritorija, tauta, valdžia. Taigi atidėjęs šonan vieną dėmenų teritoriją, kalbėsiu apie likusius. Tiesą pasakius, „atidėti šonan“ yra nepagarbi formuluotė: ta „teritorija“, mums žinoma kaip Lietuvos žemė, yra mačius pačių įvairiausių likusių komponenčių derinių: mes keičiamės, valdžios keičiasi dar dažniau, net pačios valstybės nutinka įvairios, o ji yra. Mes ateiname, pavaikštome ir išeiname, o ji tiesiog – buvo, yra ir bus.
Dabar jau galime grįžti prie pagrindinės temos. Kodėl apskritai viešos apvalios datos yra sureikšminamos? Ar dėmesys joms nėra perdėtas? Ne, nėra. Svarbios valstybei datos – o pačios valstybės jubiliejus juo labiau – yra palanki laiko tėkmės dovana. Jos suteikia net ne dingstį ar pretekstą, o progą (mano manymu, netgi turėtų primygtinai versti) pakilti virš įprastų vargų, darbų, kovų, rūpesčių ir paskelbti laikinas smagiąsias paliaubas. Tai yra galimybė valdžiai ir tautai (šiais laikais įprastesnis terminas būtų „visuomenei“) atidėti nuošalin laikinąsias įtampas ir problemas bei prisiminti, kad nė viena negali egzistuoti be kitos, o kartu jos ir sudaro tą darinį, kurio jubiliejus švenčiamas. Tokia akimirka susilieti euforijoje:
„Aš – tauta, tu – valdžia (ar atvirkščiai). Kartu mes – valstybė, kuriai 100 metų. Gi laikas šventę švęsti“.
Tai yra ne tik galimybė pašvęsti išsiilgusiems gerų emocijų. Net ir nuobodyla pragmatikas, buhalteriškai tiksliai skaičiuodamas kaštus bei naudą, atrastų win-win-win situaciją, kad ir kurio dėmens interesai jam rūpėtų. Valdžiai, nuolatos kaltinamai dėl visada ir visose visuomenėse egzistuojančių problemų – tai proga parodyti tautai: „Ei, mes esame su jumis kartu! Kartu švenčiame, kartu ir dirbame. Na, o dirbame taip, kaip ir jūs dirbate – kai kas pavyksta, kai kas ne“.
Tautai sveika išnirti iš nuolatinių bėgimų rato ir prisiminti, kad yra daug daugiau vienijančių dalykų, nei kasdien įprasta pagalvoti. O ir tie vienijantys dalykai gali būti pravartūs Valstybei, kuri yra šiek tiek spekuliatyvus ir nematerialus darinys: dėmesys visada stiprina simbolį, o pozityvus dėmesys simbolį stiprina pozityviai.
Visi suminėti dalykai yra jau seniai suprasti ir, nors XX a. ryškiausius to supratimo pavyzdžius pateikė totalitariniai režimai, neverta apsigauti: senosios demokratijos lygiai taip pat šį reikalą supranta ir puoselėja. Tai ir Anglijos karalienės ritualai, ir prancūzai su savo bastilijų šventėmis, ir amerikiečiai su pagarba savo vėliavai ir paradais.
O kaipgi mes paminėjome savo valstybės išskirtinę sukaktį? Turbūt optimistiškiausias atsakymas būtų: „Nu, atšventėm“. Intonacijos sausumas ir veido išraiškos rūgštumas stipriai priklausys nuo to, ar atsakiusysis buvo susimąstęs, kaip galima buvo atšvęsti, ir ar turėjo progą pasidairyti, kaip šventė kaimynai. Nevargindamas ilga apžvalga viską sutrauksiu į vieną sakinį: net šiemetinė (eilinė!) Latvijos Dainų šventė buvo įspūdingesnė, visuotinesnė ir labiau įtraukianti, nei mūsų „Šimtmečio metai“.
Mes turėjome visa ko (kas konstruoja valstybę ir valdžią joje) šimtmetį – V16 deklaracijos, Policijos, Kariuomenės, Vyriausybės, Žvalgybos (VSD). Dar turėjome ekstra bonusą: papildomas ypatingas progas – ir Dainų šventę, ir Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų atradimą ir perlaidojimą. O kas išliko? Popiežiaus vizitas (antrasis vien Antrosios Respublikos metais!) įsiminė labiau – buvo įspūdingesnis, jautresnis, taiklesnis negu visi šie Šimtmečio minėjimai.
Apskritai mane visus metus persekiojo pojūtis, kad kažkokia nematoma ranka smulkina ir trupina tą visą progų sankaupą tokiu būdu, kad kuo mažiau ir kuo tyliau viskas vyktų.
Prisiminkime Valstybės atkūrimo dieną, Vasario 16-osios renginius: kas, kur, kada. Ir viskas atrodo blogai.
Laikas. Vasaris šiaurinėse šalyse (arba bent jau tose šalyse, kur žiemą vanduo paprastai užšąla) yra tikrai ne pats tinkamiausias metas masiniams šventimams. Šalta, norisi įlįsti kur nors ir pasišildyti. Atsižvelgiant į tai, kad dar Pirmosios respublikos laikais buvo ginčijamasi, ar V16 yra tinkamiausia data – ir juridiškai, ir organizaciškai – Valstybė gimtadieniui švęsti, visiškai suprantamas būtų ypatingos šventės vienkartinis perkėlimas į patogesnį laiką: pavyzdžiui, vasarą, apjungiant su Šimtmečio Dainų švente.
Vieta. Jei ištikimybę istorinei datai galima suprasti, tai sumanymas šventimą konkrečią dieną konkrečiame Vilniuje išbarstyti po visą miestą ir po įvairius renginius, dar ir nesukuriant „centrinio“ renginio, kuriame galėtų dalyvauti visi, – pasakykime santūriai, kelia abejonių. Juk elementarus dalykas, turbūt dėstomas masinių renginių vadybos, organizavimo ar režisūros fuksams: juo daugiau žmonių vienoje vietoje atlieka tą patį veiksmą, juo didesnis emocinis efektas. Ir atvirkščiai.
Renginys. Minint Valstybės jubiliejų rodėsi neišvengiamas svarbiausias renginys, kuriame valdžios atstovai kartu su tauta atiduotų pagarbą Valstybei. Ir net nereikėjo labai sukti galvos, koks tas renginys turėtų būti. Ir latviai, ir lenkai tikrai ne dėl vaizduotės stokos pasirinko senų seniausią ir paprasčiausią būdą – eitynes. Ir pasirinko dėl veiksmo įtaigumo: kartu
ir ta pačia kryptimi yra būtent tai, ko siektum tokioje šventėje.
Žinoma, tik išmintingi žmonės mokosi iš svetimų klaidų ar pavyzdžių. Bėda, kad mes nesimokome ir iš savųjų. Juk būtent ilgametis Kovo 11-osios renginių vakuumas jau yra įkalęs skaudų gumbą mums patiems: tą vakuumą ėmėsi užpildyti ultradešinieji. Ir tik po jų, kartais skandalingo, veikimo, regis, ėmėmės susizgribti. Bet šimtmečio Vasario 16-oji parodė, kad nė velnio. Gal durni esame? Dar vieną „smulkintuvo efekto“ pasireiškimą reguliariai girdėdavau per LRT Klasikos radiją. Visus metus, per kultūros renginių anonsus skambėjo maždaug tokie skelbimai: „Pažasčių miestelio Užbambių bibliotekoje vyks vakaras, skirtas Rašliaviejaus Truputį-Žinomaičio 135-osioms su puse metinėms. Renginys skirtas Lietuvos Respublikos atkūrimo 100-mečiui“. Ką? Net jeigu tai nebūdavo Šimtmečio šventimo biudžeto išpurškimas į visas pakampes (savaime pinigų purškimas kultūriniams renginiams nėra blogai, tik sąžininga būtų tai daryti aiškiai ir kryptingai įvardinant, o ne nugvelbinėjant kas nelabai priklauso), tai turi kitą, dar rimtesnį, trūkumą – Šimtmečio šventimo sąvokos infliaciją.
Kodėl man šitos, šiaip jau subjektyvios ir diskutuotinos, detalės rodosi svarbios? Todėl, kad, mano supratimu, jos yra simptomiškos, atveriančios valdžios ir tautos santykį. Daugmaž sutariama, kad viena svaresnių mūsų valstybės problemų yra kreivas visuomenės požiūris į valdžią, bent jau į tą jos dalį, kuri reguliuoja mūsų kasdienį gyvenimą. Tuo tarpu daug rečiau yra aptariamas valdžios požiūris į visuomenę. Prieš jį nagrinėdamas, turiu padaryti tam tikrą metodologinę išlygą. Griežtai šnekant, valdžia (jos institucijos) – bent jau ta prasme, kurią apsibrėžiau laiško pradžioje – gali tik veikti arba neveikti, arba veikti blogai. Ir būdama viso labo „funkcija“, ji negali turėti kokio nors požiūrio ne tik į visuomenę, bet ir apskritai į ką nors. Tačiau valdžios funkcionavimą užtikrina žmonės, kurie požiūrius, vertinimus, nuomones turi. O jei vykstant daugkartinei rotacijai tose institucijose įmanoma įžvelgti ypatybes, kurios nesikeičia, tai pagrįstai galima jas laikyti valdžios ypatybėmis.
Taigi kokius valdžios požiūrio į tautą simptomus aš matau? Paslėpęs nuo Gerbiamos Redaktorės Henlono ašmenis (Hanlon‘s razor), pateiksiu savo hipotezę: tai yra ne nemokėjimas, nesugalvojimas ar nežinojimas. Paprasčiausiai – valdžia tautos bijo. Nors ir renkama tautos, nors ir apsiginklavusi tautos įgaliojimais ir mandatais, bet bijo.
Pergalvokime tų pačių mūsų šventinių metų neproginius atvejus. Seimo pirmininkas, išėjęs prieš taikią ir gana nedidelę tautos dalį, ima pačiam sau skanduoti „Gėda! Gėda!“, – nors jokios gėdos nei prieš pasirodymą, nei atvėsęs po jo, nerodė jaučiąs. Supanikavo. Šešėlinis valdžios lyderis, net ir patogiai įsitaisęs kėdėje prieš tą pačią minią, staiga užsikapsuliuoja pasakoriaus skafandre ir ima kalbėti, tarytum kurtų eilinės Naisių vasaros serijos scenarijų. Išėjimas į užribį ar į savo komforto zoną – irgi viena žinomų baimės reakcijų. Premjeras, pajutęs tautos burbuliavimą mokytojų streiko metu, pratrūksta piktais abejotino racionalumo monologais. Pyktis, adrenalinas – irgi baimės požymis. Tokia hipotezė apie valdžios „demosofobiją“ gana nuosekliai paaiškina man akį ar ausį rėžusias mūsų šimtmečio šventimo ypatybes.
Mane asmeniškai liūdina ne pati hipotezė. Hipotezės negali liūdinti, jos yra darbo įrankis – gali prisigalvoti jų neįtikėtiniausių, tik po to svarbu stebėti, kurios suveikia, pasiteisina, padeda prognozuoti. Nesmagu tai, kad šitoji – suveikė: būtent ja remdamasis prognozavau, kad 100-mečio šventimas bus gerokai drungnas. Dar nesmagiau, kad priežasčių tai baimei lyg ir nėra. Yra toks psichologinis pusiau apokrifas apie penkias beždžiones narve, kurios buvo treniruojamos bijoti tam tikro veiksmo, už kurį būdavo baudžiamos. Po to jos buvo po vieną pakeičiamos naujomis, netreniruotomis. Apokrifas byloja, kad ilgainiui narve atsidūrė vien tik beždžionės, kurios nebuvo baustos už tą veiksmą, – ir už tą veiksmą nebebuvo baudžiama, bet jos visos bijojo ir neleido viena kitai jo atlikti.
Jei sovietmečiu valdžios atstovams privengti plačiųjų liaudies masių buvo gana natūralu, galbūt net pirmaisiais Antrosios Respublikos metais ne vienas turėjo priežasčių baimintis, tai dabartinės politikų baimės – tikrai glumina.
Bet ne tik valdžios santykis su tauta man regisi keistokas. Minčių įvairių kelia ir valdžios požiūris į valstybę. Kaip netikintis žmogus įsivaizduoja, kad virš jo tik dangus, Dievo nėra, taigi „principe, viskas leistina“, taip ir iš valdžios institucijų veiksmų kartais atrodo, kad joms geriau, jog valstybės virš jų nebūtų, – na, arba gerai, kad ji yra tol, kol netrukdo.
Tokių minčių kyla ir stebint valdančiųjų pastangas visais įmanomais būdais makaluoti Konstituciją, kuri yra rėmas, apibrėžiantis būtent valdžios veikimo šioje valstybėje ribas. Ir makaluoti tol, kol išpurtys galimybę valdžiai veikti taip, kaip jai rodosi reikalinga. Tai galioja ir bandant suprasti ilgojo laikotarpio veikimo valstybei gyvybiškai svarbiose srityse nebuvimą. Ne tik neveikimą, bet netgi nediskutavimą. Švietimo sritis, kurios rezultatai akivaizdžiausiai išeina už akimi aprėpiamų kadencijų ribų, serga, serga sunkiai, serga jau seniai. Bet jos būklė rūpi donkichotams, o ne valdžiai. Net sprendimai dėl krašto apsaugos, apie kurios svarbą per pastaruosius ketverius metus nesikalbėjo tik keptuvė su dulkių siurbliu, yra imitaciniai – politinių partijų susitarimas dėl išlaidų gynybai didinimo yra labai arti to, kad liktų niekiniu: apibrėžtas laiko tarpsnis yra, jokių konkrečių žingsnių nenumatyta, taigi neįmanomas ir šiai sričiai būtinas planavimas. Kiek subjektyvesnis yra valdžios žmonių santykio su valstybės simboliais ir ritualais klausimas. Gal būtent dėl spekuliatyvumo jis ir nėra aptarinėjamas. Tačiau aš, pasirėmęs rusiška teatro patarle „Publika – dura, no ona, uvy, vsio ponimajet“ („Publika – kvaila, bet ji, deja, viską supranta“), pabandysiu pavaizduoti tą dūrą, kuri supranta. Valdžios atstovų dalyvavimą vienuose ar kituose ritualuose aiškiai nusako protokolai ir procedūros. Tačiau jie nusako, kas turi būti daroma, o ne kaip. O va čia įdėmesniam stebėtojui prasideda įdomybės: juk labai sudėtinga suvaidinti, kad tau svarbu, – jeigu tau nesvarbu. Gali turėti nuostabų kalbų rašytoją, gali būti tobulai išdresuotas skaitovas, bet jei viduje nejauti pagarbos ir jaudulio, šitai vis tiek išlįs. Ir atvirkščiai: gali stokoti iškalbos, skaityti betoninio jautrumo tekstą, bet jei viduje kibirkščiuoja reikšmės supratimas, tai jis bus jaučiamas. Gal suvirpės balsas, gal staiga pritrūks kvapo, bet dūra publika kažkaip ras būdų suprasti. Būtent tuo, kad reikšmingi valstybei simboliai bei ritualai valdžios atstovams nesvarbūs ir nerūpi, aš aiškinčiau jau dešimtmečius besitęsiantį valstybinių švenčių suplastmasėjimą ir subiurokratėjimą.
Tiesą pasakius, „valdžiai nerūpi“ yra vėl gana mandagi ir santūri formuluotė. Mano supratimas apie dalies valdančiųjų požiūrį į mūsų valstybę yra gerokai griežtesnis.
Savo vertinimą pailiustruosiu gerokai chuliganiškai painterpretuodamas neseną istoriją apie Seimo salėje demonstruotą sušaudytą taikinį su užrašytu opozicijos lyderio vardu. Pseudopsichiatrinė insinuacija šios istorijos tema būtų tokia.
Sausio 13-osios išvakarių savaitę dauguma tų reikalų dalyvių (o ir užaugusieji vėliau) intensyviai dalijasi prisiminimais arba dalyvauja pagerbdami žuvusiuosius. Nuolat pašnekama net apie lemtingą Pergalės mūšį. O vienas iš valdančiųjų akivaizdžiai neatlaiko šitos neužmirštuolių, laužų vaizdų ir prisiminimų bangos. Pritarti melodijai jam akivaizdžiai nesigauna, tad tas visas Lietuvos manifestavimo vyksmas jam užkelia didžiulį emocinį spaudimą viduje, kaip ir daugumai šalies neprietelių.
Ir jis – turbūt dėl būdo paprastumo – neranda geresnio būdo nusiraminti, kaip tik išlieti pasąmonėje slypinčius jausmus išpleškinant gerą apkabą į taikinį. Taikliu Romo Sadausko pastebėjimu, imituojant tai, apie ką prieš 28 metus buvo svajota – nušaunant Landsbergį. Kas, kad ne tą Landsbergį, kad ne gyvą žmogų, o nupieštą, kad ne atvaizdą, o beasmenį siluetą, – bet ryškiai žmogui palengvėjo. Antraip gal būtų susilaikęs bent nuo savo pasiekimų demonstravimo.
Šis šaržuotas išaiškinimas, kuris, žinoma, nepagrįstas nei metodologiškai, nei kliniškai, – vis dėlto man rodosi taiklus. Kaip metafora. Nes nemyli jie šitos valstybės. Ir tai irgi gana švelnus apibūdinimas.
Šitiek priverkšlenęs ir priskundęs valdžią Gerbiamai Redaktorei, šiek tiek patikslinsiu pagrindinį šio laiško klausimą.
Tai kaipgi sekėsi Šimtmetį švęsti Lietuvai – šaliai, kurioje valdžia bijo tautos ir nemėgsta valstybės? Kaip apskritai gali sektis tokiai valstybei?
Ogi priešingai, nei kas spėliotų. Visiškai neblogai. Tauta, – gal dėl per ilgus okupacijos laikotarpius išsiugdyto reflekso, gal dėl pasirinkimo nebuvimo, – tiesiog nepaisė valdžios ir pasirūpino pati, kad atšvęstų Valstybę. Nepamiršo atsigręžti atgal ir pasiklausti: „O ką mes pasiekėme per šimtą metų?“ Ir gerokai nustebo susivokusi, kad šie laikai visiškai pagrįstai pretenduoja būti vadinami šios teritorijos Aukso amžiumi. „Cool“, – pasakė jaunoji Tautos karta. „Nieko sau“, – pratarė santūresni. „Pff“, – pabandė burbėti skeptikai, bet, kiek pagalvoję, pritilo…
Iš tiesų, jei narystė stipriausioje karinėje sąjungoje yra kiek popierinis ir interpretacijoms pavaldus dalykas ta prasme, kad jis kalba apie saugumo garantijas ateityje, tai su faktu, jog 28 metus Lietuva gyvena taikos sąlygomis, ginčytis beprasmiška. Trys taikos dešimtmečiai, žinoma, neskamba labai įspūdingai. Tol, kol neatsiverti laiko juostos ir nepabandai Lietuvos istorijoje surasti tokio ilgio tarpsnį be karų. Neturėjome mes tiek ilgai taikos niekada – net su nekorektiška išlyga, įtraukiančia okupacijos laikotarpius.
O ir santykinės gerovės prasme laikai visai neprasti. Anot ekonominių statistikų (Maddison Project), mes, nors Stepono Batoro laikams dar neprilygstame, tačiau sparčiai juos vejamės. Bet anie laikai juk yra tokie mitologiniai ir taip nutolę už Šimtmečio ribų, kad to atsilikimo galime nepaisyti. Jei šis supratimas apie išgyvenamus Geruosius laikus įleistų gilias šaknis, tai manding ir būtų svarbiausia Šimtmečio metų pasekmė. Juk tikroji visų iškilmingų kalbų, vėliavų iškėlimų, fejerverkų ir eitynių paskirtis – ugdyti gerus jausmus tam, kame gyveni. Supratimas, kad gyveni gerai, daro tą patį. Ir kiek kandžiai pridursiu, kad supratimas, jog gyveni gerai šitoje valstybėje, nesvarbu, kokio keistumo valdžia dabar tave su ja
jungia – jau yra daugiau nei tik jausmas. Tai ugdo pasitikėjimą, kad viskas visvien bus gerai. Trumpai tariant, šio laiško pagrindinė mintis labai paprasta. Ir teatleidžia Miela Redaktorė, kad negydytinas feisbukinis rašeiva, atsisveikindamas ir palinkėdamas geros kloties neatsispirs pagundai sutraukti visą laišką į vieną sakinį –
Kaip, anot miestinio folkloro, Shakespeare‘o dramą (kone visas jas) galima trumpai nupasakoti fraze „vienžo, visi numiro“, taip ir aš čia plepiai ir painiai pasiskundžiau: „Su valdžia viskas yra blogai, o mums viskas bus gerai“.
Vilnius, 2019 m. sausio 19 d.
